Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės L. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. M. ieškinį atsakovui UAB ,,Leilandas“ dėl žalos, kylančios iš darbo santykių, priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė dublike (b.l. 60) tvirtino, kad ji krito ir susižalojo tik dėl to, kad vairuotojas staigiai stabdė ir sudarė avarinę situaciją. Todėl atsakovas yra atsakingas už padarytą žalą.

Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2010-08-02 sprendimu (b.l. 258-260) ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės 1225 Lt išlaidų už ekspertizę atsakovo naudai, taip pat priteisė iš ieškovės 115,26 Lt pašto išlaidų į valstybės biudžetą. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis 2007-02-02 nelaimingo atsitikimo aktu Nr. 1, nustatė jog 2006-12-08 autobusas, kuriame ieškovė dirbo konduktore, staigiai stabdė, kad išvengtų autoįvykio. Iš važiavusiųjų autobuse, išskyrus pačią ieškovę, niekas nenukentėjo, tik ši parkrito ir gavo traumą. VšĮ VGPUL Skubios traumatologinės pagalbos skyriaus asmens sveikatos istorija Nr. 43058/06 pagrindžia, kad 2006-12-08 10 val. 45 min. ieškovė kreipėsi į medikus dėl 2006-12-08 traumos, buvo atlikta krūtinės ląstos rentgenoskopija ir rentgenogramos bei nustatyta diagnozė - krūtinkaulio ir L3 slankstelio priekinio krašto lūžis. Nelaimingo atsitikimo priežastys - autoįvykio išvengimas, Saugos ir sveikatos darbe norminių aktų pažeidimų nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal atsakovo Vidaus darbo tvarkos taisyklių 8.1.6 p. vairuotojas – konduktorius (konduktorė) parduota keleiviams bilietus tik autobusui stovint stotelėse, su minėtomis taisyklėmis ieškovė buvo supažindinta 2006-08-11. Todėl pati ieškovė nesilaikė reikalavimo parduoti bilietus tik stovint autobusui ir buvo neatsargi, o atsakovo kaltės ir priežastinio ryšio su ieškovės patiriamais nuostoliais nėra. Ieškovei nelaimingo atsitikimo metu sukeltas sužalojimas neįtakojo jos darbingumo sumažėjimo, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą priteisti po 500 Lt kas mėnesį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas

CPK 320 str. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgus į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, spęsdamas dėl ieškovės pareikšto ieškinio pagrįstumo jo reikalavimų, susijusių su neturtinės žalos atlyginimu, dalyje nevisiškai tinkamai išaiškino ir pritaikė materialines teisės normas, reglamentuojančios tokios žalos atlyginimo atvejus, tinkamai neįvertino ir neišanalizavo apeliantės (darbuotojos) pareikštų atsikirtimų dėl jos darbo organizavimo ir specifikos. Visa tai sudarė prielaidas klaidingų faktinių bylos aplinkybių šioje ginčo dalyje konstatavimui bei nepagrįstos išvados, jog atsakovas (darbdavys) neturi teisinės pareigos atlyginti darbuotojai patirtą neturtinę žalą, susiformavimui. Reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo išspręstas neteisingai, todėl teismo sprendimas iš dalies panaikintinas ir šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas (CPK 330 str.).

Byloje nustatyta, kad apeliantė, dirbusi pas atsakovą konduktorės pareigose (b.l.22-23, 100), 2006-12-08 nesunkiai buvo sužalota darbo vietoje, t.y. nukrito autobuse, važiuojančiame maršrutu Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) , šio autobuso vairuotojui, siekiančiam išvengti eismo įvykio, staigiai stabdant autobusą. Toks faktas byloje nustatytas tiek dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, tiek nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo medžiaga, kurios pagrindu surašytas Nelaimingo atsitikimo darbe 2007-02-02 aktas Nr.1 (forma N-l) (b.l. 5-8). Šio nelaimingo atsitikimo darbe pasekoje apeliantei medicininėje gydymo įstaigoje buvo diagnozuotas krūtinkaulio ir L3 slankstelio priekinio krašto lūžis (b.l. 182-194 ), nedarbingumo laikotarpis po šio įvykio tęsėsi nuo 2006-12-08 iki 2007-05-17 (b.l. 9-14), kuomet jai buvo nustatytas 40 proc. darbingumo lygis (b.l. 15).

Fizinio asmens sveikata yra prigimtinė ir absoliučiai saugotina vertybė. CK 6.283 str. nuostatos numato turtinės ir neturtinės žalos atlyginamą fizinio asmens sveikatos sužalojimo atveju. Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimo profesine liga laikinasis įstatymas detalizuoja žalos atlyginimą esant darbo teisiniams santykiams, ir įpareigoja įmonę, įstaigą, organizaciją, ūkinę bendriją, žemės ūkio bendrovę, kooperatinę organizaciją ar ūkininkus, dėl kurių kaltės buvo sužalota nukentėjusiojo asmens sveikata arba dėl to jis mirė, susirgo profesine liga, atlyginti šiame įstatyme nustatytą žalą, jeigu tai įvyksta nukentėjusiojo darbo vietoje, įmonės patalpose, įmonės teritorijoje arba už jos ribų, kai jis dirba darbo sutartyje sulygtą darbą arba veikia darbdavio pavedimu ar jo interesais (4 str. 1 d. 1 p.). Pagal minėtos teisės normos 2 d., net ir nelaimingas atsitikimas, įvykęs ne dėl darbuotojo kaltės, įprastiniu, tiesioginiu maršrutu jam vykstant į darbą arba grįžtant iš darbo, yra prilyginamas nelaimingam atsitikimui darbe. Pagal Žmonių saugos darbe įstatymą darbuotojai turi teisę saugiai dirbti, nesvarbu kokia būtų įmonės veiklos rūšis (3 str.), o darbdaviai privalo taip organizuoti darbus ir sudaryti tokias darbo sąlygas darbuotojams, kurios užtikrintų jų saugų darbą ir skatintų darbuotojus laikytis saugos darbe norminių aktų reikalavimų (22 str. ir 23 str.). Darbdavys atleidžiamas nuo pareigos atlyginti žalą tik jeigu jis įrodo, kad darbuotojas buvo suluošintas ar kitaip sužalotas dėl jo paties ar kitų asmenų kaltės (CK 6.253 str. 1 d., 4 d. ir 5 d., 6.282 str. 1 d., Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimo profesine liga laikinojo įstatymo 10 str.).

Žalos sveikatai atsiradimas, t.y. nesunkus apeliantės sveikatos sutrikdymas, nagrinėjamos bylos atveju yra tiesiogiai susijęs su apeliantės tarnybinių (darbinių) pareigų atlikimu. Nustačius šią aplinkybę darbdavio kaltė, kad jis nesudarė saugių darbo sąlygų, yra preziumuojama. Nors atsakovas bylos nagrinėjimo eigoje įrodinėjo, jog pati apeliantė elgėsi nesaugiai, nepaisė atsakovo patvirtintų Vidaus darbo tvarkos taisyklių (toliau - Taisyklės), su kuriomis pasirašytinai buvo supažindinta, 8.1.6. p. nustatytų reikalavimų parduoti bilietus keleiviams tik autobusui stovint stotelėje (b.l. 39, 41), ir pirmosios instancijos teismas tokią darbdavio atsikirtimų poziciją pripažino priimtina, šie argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, visiškai neeliminuoja atsakovo, kaip apeliantės darbdavio, atsakomybės už padarytą žalą. Tokią kolegijos išvadą suponuoja tai, kad būtent jo atsakingiems asmenins tenka pareiga pasirūpinti, kad visi darbuotojai elgtųsi tinkamai ir juos instruktuoti (Taisyklių 9.1.3. p.), rūpintis saugios aplinkos darbui užtikrinimu. Be to, pareiga nepradėti važiuoti (stovėti stotelėje) iki bus parduoti bilietai visiems įlipusiems į autobusą keleiviams pagal šias Taisykles tenka ne tik konduktoriui, bet ir vairuotojui. Už vairuotojo netinkamus veiksmus (važiavo, nors ne visiems keleiviams buvo parduoti bilietai) atsakomybė taip pat atsiranda jo darbdaviui, atsakovui UAB „Leilandas“ (CK 6.264 str.). Nepaneigti ir apeliantės teiginiai, jog parduoti bilietus visiems keleiviams kol autobusas dar stovi stotelėje objektyviai nėra galimybės. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į pateiktų Taisyklių turinį - iš esmės jose yra įrašyta vienintelė pareiga darbuotojui (vairuotojui - konduktoriui), ir ta pati yra tiesiogiai susijusi su įvykusio nelaimingo atsitikimo aplinkybėmis, kartu visiškai nereglamentuojant ir nedetalizuojant kito šių ar kitų darbuotojų elgesio vienokiose ar kitokiose situacijose. Atkreiptinas dėmesys ir į Taisyklių formą - nuo 3.9.1. p. tekstas yra surašytas skirtingo dydžio šriftu, kas leidžia abejoti šio dokumento patikimumu ir teksto vientisumu (CPK 202 str.).

Nurodytais motyvais kolegija pripažįsta, kad teisinės prielaidos žalos atlyginimui - darbuotoja (apeliantė) buvo sužalota darbe, o darbdavio (atsakovo) kaltės prezumpcija nenuginčyta - šiuo konkrečiu atveju egzistavo. Atsakovas yra kaltas dėl apeliantės sužalojimo, nes neužtikrino saugių darbo sąlygų, taigi privalo atlyginti jai padarytą žalą. Pareigą atlyginti neturtinę žalą tiesiogiai nustato DK 250 str. Sprendžiant, kokiais atvejais ir kokio dydžio neturtinė žala turi būti atlyginama darbuotojui, būtina laikytis taip pat ir bendrųjų neturtinės žalos atlyginimo pagrindų bei kriterijų, įtvirtintų CK 6.250 str. Kasacinis teismas formuoja praktiką, kad neturtinės žalos dėl asmens sveikatos sužalojimo nustatymo esminiai kriterijai yra tokie: pažeistos vertybės pobūdis; kaltė; pakenkimo sveikatai laipsnis ir mastas; neturtinės žalos padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-04-18 nutartis c.b. Nr. 3K-7-255/2005). Esant tokiam teisiniam reglamentavimui bei teismų praktikai, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta kitokia išvada. Atlygintinos neturtinės žalos dydį pagal CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintus kriterijus visuomet nustato teismas, atsižvelgdamas ir į aplinkybes, didinančias ar mažinančias darbdavio atsakomybę. Neturtinės žalos reikalavimas visuomet priklauso tik nuo nukentėjusio asmens subjektyvaus jos įvertinimo, todėl kurios nors šalies kaltės laipsnio įvardijimas negalėtų apspręsti atlygintinės neturtinės žalos dydžio paskaičiavimo. Tačiau kolegija šiuo atveju prie mažinančių darbdavio atsakomybę kriterijų priskiria ir jau minėtą apeliantės neapdairų ir rizikingą elgesį - stovėjimą važiuojančioje transporto priemonėje, pripažindama šį faktą nemenku pačios darbuotojos neatsargumu, kas iš esmės tai pat lėmė jos kritimą staigiai stabdant. Priešingas, apdairesnis jos elgesys būtų leidęs nelaimingo atsitikimo visai išvengti ar jo pasekmės galėjo būti ne tokios skaudžios. Pastebėtina, kad įrašai apeliantės sveikatos istorijoje patvirtina, jog tik 2006-12-07 (vos dieną iki šio įvykio) pasibaigė jos ankstesnis nedarbingumo laikotarpis dėl patirtos per eismo įvykį kelio traumos - dešinio kelio sąnario sumušimo (b.l. 118, 126, 130). Todėl neabejotinai ir pati apeliantė privalėjusi būti atsargesnė, transporto priemonei judant pasirinkti saugesnę poziciją (atsisėsti).

Remiantis išvardintais kriterijais teisėjų kolegija įvertina neturtinę žalą dėl apeliantės patirtos traumos ir jos pasekmių 5000 Lt suma.

Su kita apeliacinio skundo dalimi bei apeliantės argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Tam tikriems klausimams, kuriems reikia specialių žinių, išspręsti teismas paskiria ekspertizę (CPK 212 str.). Tokią ekspertizę pirmosios instancijos teismas šioje byloje paskyrė ir, remdamasis jos išvadomis (b.l.182-184), taip pat papildomais ekspertų G. K. ir R.A. D. paaiškinimais teisme (b.l. 230-231) (CPK 217 str.), nenustatė priežastinio ryšio tarp apeliantės (ieškovės) patirtos darbe traumos ir jos nuolatinio darbingumo sumažėjimo. Tą, pasak ekspertų, lėmė jos lėtinio pobūdžio ligos ir susirgimai, o ne patirtas lūžis. Teisinių prielaidų abejoti šios ekspertų išvados patikimumu ar objektyvumu nebuvo (CPK 218 str., 219 str.). Apeliantė kitokią savo nuomonę šiuo klausimu nepagrįstai kildina iš Nedarbingumo ir neįgalumo nustatymo tarnybos jos darbingumo lygiui įvertinti akto ( b.l. 209-212), nepagrįstai šį aktą sutapatindama su eksperto išvada ir teigdama, jog jos buvo dvi, viena kitai prieštaraujančios. Viena vertus, tik teismo paskirtos ir tokia tvarka atliktos ekspertizės išvada yra didesnės įrodomosios galios dokumentas ir atitinka eksperto išvados sąvoką, pateiktą CPK 216 str. Kiti dokumentai, net jeigu juose esama žinių apie vienokias ar kitokias ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, yra vertinami kaip rašytiniai įrodymai visumoje su kitais bylos įrodymais. Antra vertus, apeliantės darbingumą vertinusios komisijos nariai R. Š. ir R. G. buvo taip pat apklausti teismo posėdyje ir nurodė (b.l.245-246), kad jų akto išvadas apsprendė Nelaimingo atsitikimo darbe 2007-02-02 akte Nr.1 įvardinta traumos atsiradimo priežastis (įvykis darbe) ir dėl to atsiradusios pasekmės (kaulų lūžis). Nesant gretutinių diagnozių ir jų neįvardijus nei Akte Nr.1, nei apeliantei išduotame siuntime į medicininę komisiją, jie jos būklę įvertino pagal turimus dokumentus ir atsiradusiais pasekmes. Teismo ekspertizę atlikę ekspertai atsižvelgė ir į gretutines ligas, todėl nedarbingumo sumažėjimo priežastys ir buvo nurodytos skirtingai. Kolegijos vertinimu, dėl šios priežasties prieštaravimų tarp šių dviejų dokumentų nėra ir negali būti. Pirmosios instancijos teismui neabejojant dėl ekspertizės akto ir jo išvadų, sąlygos skirti papildomą ar pakartotinę teismo ekspertizę teismo iniciatyva nesusiklostė, o pati apeliantė tokio prašymo nereiškė, ir, kaip atstovas paaiškino apeliacinės instancijos teisme, nesutiko apmokėti tokios ekspertizės išlaidų (CPK 12 str., 178 str.). Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantės skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė savo pareigas procese, įrodymų vertinimo taisykles ar kurias nors CPK nuostatas.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad apeliantės reikalavimas priteisti jai iš buvusio darbdavio po 500 Lt kas mėnesį kaip nuostolius (negautas pajamas dėl nedarbingumo), ar, juo labiau, jos suskaičiuotą 3500 Lt nuostolių sumą, kurią prasidėjus šiam teisminiam ginčui darbdavys sumokėjo gera valia (b.l. 83), negali būti patenkintas, todėl likusi skundžiamo teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Kadangi teismo sprendimas iš dalies panaikintinas ir vienas iš trijų savarankiškų apeliantės reikalavimų tenkintinas, pakeistinas ir bylinėjimosi išlaidų šalims paskirstymas, atsižvelgiant į patenkintų ir nepatenkintų reikalavimų proporcijas ir CPK 93 str. bei 98 str. nuostatas. Apeliantė pirmosios instancijos teisme turėjo 3000 Lt su atstovavimu susijusių išlaidų (b.l. 254), jos neviršija maksimalių Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau - Rekomendacijos) nustatytų dydžių (ieškinio, dubliko rengimas, dalyvavimas teismo posėdžiuose). Patenkinus trečdalį materialiųjų reikalavimų, apeliantei priteistina iš atsakovo 1000 Lt suma šioms išlaidoms kompensuoti,

Skaičiuojant reikalavimus pagal jų turtinę išraišką (3500 Lt + [500 Lt x 36 mėn.] + 20 000 Lt) ir tokiu būdu nustatant ieškinio sumą (CPK 85 str. 1 d. 4,5,7,10 punktai), iš viso yra patenkinama 12 proc. reikalavimų (5000 Lt x 100 proc. : 41 500 Lt), todėl procesinių dokumentų siuntimo (pašto) pirmosios instancijos teisme išlaidos – 115,26 Lt paskirstomos šalims pagal šias proporcijas, prieisiant valstybės naudai atitinkamai iš apeliantės 101,43 Lt (115,26 Lt x 88 proc.), o iš atsakovo - 13,83 Lt (115,26 Lt x 12 proc.). Taip pat iš atsakovo priteisiamas valstybei 150 Lt žyminis mokestis (5000 Lt x 3 proc.) (CPK 96 str.).

Su atstovavimu susijusių išlaidų dokumentų atsakovas pirmosios instancijos teismui nepateikė, todėl dėl to nepasisako ir teisėjų kolegija. Ekspertizės atlikimo išlaidos pagrįstai atsakovui buvo priteistos iš apeliantės, šios išlaidos yra susijusios su reikalavimų, kurių teismas netenkino, išsprendimu, todėl atsakovui turi būti kompensuotos (b.l. 153, 179).

Kolegija paskirsto šalims ir bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Trečdalio materialiųjų apeliantės reikalavimų patenkinimo santykis su turėtomis šios instancijos teisme 1000 Lt išlaidomis už advokato paslaugas lemia, kad apeliantei iš atsakovo priteisiama 350 Lt.

Nors atsakovas pateikė įrodymus apie turėtas 2000 Lt išlaidas apeliacinės instancijos teisme, ši suma neatitinka Rekomendacijose nurodytų maksimalių dydžių ir kriterijų, todėl mažintina iki šiuo atveju leistinos didžiausios 1340 Lt sumos (1200 Lt už atsiliepimo į skundą surašymą ir 120 Lt už dalyvavimą teismo posėdyje), atitinkamai atsakovui iš apeliantės priteisiant jos du trečdalius, arba 900 Lt.

Pašto šios instancijos teisme išlaidos nėra didelės – 7,05 Lt (b.l. 273), todėl jas kompensuoti valstybei įpareigojamas tik atsakovas (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą dalyje, kuria atmestas L. M. ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, panaikinti ir šioje ginčo dalyje priimti naują sprendimą.

Ieškinį iš dalies patenkinti. Priteisti iš UAB ,,Leilandas“ 5000 (penkis tūkstančius) litų neturtinei žalai atlyginti ir 1000 (vieną tūkstantį) litų atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidų L. M. naudai.

Priteisti iš UAB ,,Leilandas“ 150 (vieną šimtą penkiasdešimt) litų žyminio mokesčio ir 13 (trylika) litų 83 centus pašto išlaidų pirmosios instancijos teisme valstybės naudai.

Priteisti iš L. M. 101 (vieną šimtą vieną) litą 43 centus pašto išlaidų pirmosios instancijos teisme valstybės naudai.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš UAB ,,Leilandas“ 350 (tris šimtus penkiasdešimt) litų atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų L. M. naudai.

Priteisti iš L. M. 900 (devynis) šimtus litų atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų UAB ,,Leilandas“ naudai.

Priteisti iš UAB ,,Leilandas“ 7 (septynis) litus 5 centus pašto išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybės naudai.