- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-05-27
- Bylos Nr.
- I-608-739/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00352-2014-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Pranckienė, Dalytė Zlatkuvienė, Irena Varžinskienė
- Pareiškėjas
- S. P., Z. P.
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Advokatai
- Loreta Groblienė
- Kategorijos
- 11.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos administracinio teismo kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Pranckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Varžinskienės ir Dalytės Zlatkuvienės,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. P. ir Z. P. skundą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjai patikslintu skundu prašė: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba) 2014 m. liepos 30 d. sprendimą „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui V. P.“ Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos Ignalinos ir Visagino skyrių iš naujo spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą – nuosavybės teises atkurti kompensuojant lygiaverčiu žemės sklypu; 3) nesant galimybės nuosavybės teisių atkurti kompensuojant lygiaverčiu žemės sklypu – perskaičiuoti žemės vertę ir sumokėti piniginę kompensaciją atsižvelgiant į realią vertę atlyginimo metu (8-14 b. l.). Teismo posėdžio metu pareiškėjai ir jų atstovė reikalavimo įpareigoti atsakovą perskaičiuoti žemės vertę ir sumokėti piniginę kompensaciją atsižvelgiant į realią vertę atlyginimo metu kaip alternatyvaus reikalavimo nebepalaikė ir prašė teismą tenkinti 1 ir 2 punktuose suformuluotus skundo reikalavimus.
Pareiškėjai skunde nurodė, bei jie ir jų atstovė teismo posėdžiuose paaiškino, kad skundžiamu Sprendimu atsakovas nusprendė atkurti nuosavybės teisę V. P. į buvusios savininkės A. P. 17,66 ha žemės, esančios Utenos apskrityje, Ignalinos rajone, Montvilų kaime. Nuosavybės teisės buvo atkurtos sumokant 22 040 Lt piniginę kompensaciją. Mano, kad atsakovo priimtas Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi Nacionalinės žemės tarnybos pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas neatitinka jų valios, nes jie pageidauja nuosavybės teises atkurti kompensuojant lygiaverčiu žemės sklypu. Paaiškino, kad pareiškėjai S. P. ir Z. P. yra pretendento į buvusios savininkės A. P. iki nacionalizacijos turėtos žemės V. P., kuris (duomenys neskelbtini) paskelbtas mirusiu, įpėdiniai. V. P. 1995 m. spalio 23 d. Ignalinos rajono Rimšės apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teisę į buvusios savininkės A. P. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą, prašymo 5 dalyje „Pretendentų į žemę valia“ prie grafos „Gauti kompensaciją“, įrašydamas „taip“. Pareiškėjų ir jų atstovės nuomone, toks V. P. valios išreiškimas nebuvo konkretus, kadangi nebuvo nurodyta, kokiu būdu V. P. nori šią kompensaciją gauti – pinigais, vertybiniais popieriais, žeme, ar kt. 2003 m. birželio 3 d. pateiktame prašyme V. P. aiškiai išreiškė savo valią, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos vertybiniais popieriais – Ignalinos jėgainės akcijomis. Kadangi nuosavybės teisių atkūrimo būdas už turtą atlyginant valstybės vertybiniais popieriais vėliau buvo panaikintas, įstatymo leidėjas numatė teisę iki 2013 m. liepos 1 d. pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Nurodė, kad pareiškėjai, dingus jų tėvui V. P., ėmėsi tvarkyti nuosavybės teisių atkūrimo reikalus – 2006 m. rugpjūčio 31 d., 2010 m. birželio 7 d. pateikė prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, suteikiant žemę kitoje vietoje. Pareiškėjų valia dėl būdo, kuriuo turėtų būti atkuriamos nuosavybės teisės, buvo pareikšta iki 2013 m. liepos 1 d., todėl jie termino nėra praleidę ir nuosavybės teisės jiems turėtų būti atkuriamos kompensuojant lygiaverčiu žemės sklypu.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad prašymą atkurti nuosavybės teises į A. P. valdytą 17,66 ha žemę esančią Utenos apskrityje, Ignalinos rajone, Montvilų kaime 1995 m. spalio 23 d. pateikė žemės savininkės vaikaitis V. P., kuris pateikto prašymo pagrindu pasirinko atkūrimo būdą, tai yra, išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, pasirenkant gauti kompensaciją. Pažymėjo, kad toks V. P. prašymas iš esmės atitiko prašymo padavimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo įstatymo numatytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, kai nuosavybės teisė į žemę kompensuojama pinigais. Akcentavo, kad Ignalinos rajono žemėtvarkos skyrius Rimšės seniūnijoje 2003 m. vasario 11 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) informavo V. P., kad jis iki 2003 m. balandžio 1 d. dar gali pasirinkti priimtiną nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdą arba pakeisti ankstesnį, nurodytą prašyme. Nurodė, kad 2003 m. kovo 7 d. Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriaus Rimšės seniūnijoje buvo gautas V. P. pranešimas, kuriame jis nurodė, kad jo pasirenkamas nuosavybės teisių atkūrimo būdas yra kompensacija Ignalinos jėgainės akcijomis. Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1130 „Dėl atlyginimo piliečiams už valstybės išperkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą valstybei nuosavybės teise priklausančiais vertybiniais popieriais (akcijomis)“ patvirtintame Įmonių, kurių valstybei nuosavybės teise priklausančiomis akcijomis atlyginama piliečiams už valstybės išperkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat kompensuojama savininkams už suprojektuoto ir kadastriniais matavimais nustatyto žemės, miško sklypo plotų skirtumą, viršijantį leistiną matavimo tikslumą, sąraše nebuvo numatyta, kad už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą gali būti kompensuojama Ignalinos jėgainės akcijomis, todėl būtent V. P. pareikšta pirminė valia, atitinkanti teisinį reguliavimą ir pareikšta nustatytais terminais buvo privaloma įgaliotai institucijai, atsakingai už nuosavybės teisių atkūrimą. Nurodė, kad 2012 m. lapkričio 22 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, kuriuo buvo panaikinta nuostata, numatanti galimybę už valstybės išperkamą žemę, miškus, vandens telkinius piliečiams atlyginti vertybiniais popieriais. Taigi šiuo metu Nacionalinė žemės tarnyba neturi teisinio pagrindo atkurti nuosavybės teises į žemę, miškus, vandens telkinius atlygindama piliečiams vertybiniais popieriais, net jeigu tokia valia ir buvo teisės aktų nustatytais terminais piliečių išreikšta jų pateiktuose prašymuose valstybės institucijai, vykdžiusiai nuosavybė teisių į atkūrimo darbus. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas nustatė galimybę piliečiams pakeisti būdą, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kai pilietis yra pateikęs prašymą teisės aktų nustatytais terminais atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, ir sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į šį turtą atlyginant vertybiniais popieriais nepriimtas, bet tai piliečiai turėjo padaryti iki 2013 m. liepos 1 d. Atsakovas atsiliepime vertino, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančios V. P. įpėdinių 2006 m. rugpjūčio 31 d. ir 2010 m. birželio 7 d. prašymo kopijos nesukelia konkrečių teisinių pasekmių, kadangi nėra šių prašymų originalų, jie nebuvo užregistruoti, todėl nelaikytina, kad valia dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą buvo pareikšta iki 2013 m. liepos 1 d. Teismo posėdyje, vykusiame 2015 m. kovo 5 d., atsakovo atstovė G. R. palaikė atsiliepime išdėstytą atsakovo poziciją. 2015 m. gegužės 27 d. teismo posėdyje dalyvavęs atsakovo atstovas L. K. nurodė, kad byloje buvo kilusios abejonės dėl pareiškėjų 2010 m. birželio 7 d. prašymo, nes nebuvo jo originalo, tačiau bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, kad Ignalinos ir Visagino skyriaus dokumentuose yra šio prašymo originalas bei kad jis tuo metu nustatyta tvarka buvo užregistruotas, prašymo tinkamu pateikimu neabejojama. Nurodė, kad tuo atveju, jei teismas nuspręs, kad atsakovas netinkamai taikė teisės aktų dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą nuostatas, atsakovas neprieštaraus dėl ginčijamo Sprendimo panaikinimo.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Byloje kilęs ginčas dėl Nacionalinės žemės tarnybos 2014 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo V. P. vardu atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės A. P. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą 17,66 ha dydžio žemės sklypą, esančio Utenos apskrityje, Ignalinos rajone Visagino savivaldybėje, Montvilų kaime - atlyginant už šią žemę pinigais, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pareiškėjai minėtą administracinį aktą ginčija tuo aspektu, kad Nacionalinės žemės tarnybos pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas neatitinka jų valios, kadangi jie pageidauja nuosavybės teises atkurti kompensuojant lygiaverčiu žemės sklypu. Ginčo esmę sudaro tai, ar atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, pagrįstai ir teisėtai parinko būdą, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą – atlyginimą pinigais.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai S. P. ir Z. P. yra pretendento V. P. (mirusio (duomenys neskelbtini)), turėjusio teisę atkurti nuosavybės teisę į buvusios savininkės A. P. iki nacionalizacijos valdytą 17,66 ha dydžio žemės sklypą, pagal administracinį – teritorinį suskirstymą iki 1940-07-22 buvusį Zarasų apskrityje, Rimšės valsčiuje, Montvilų kaime, o pagal dabartinį administracinį – teritorinį suskirstymą esantį Utenos apskrityje, Ignalinos rajone, Montvilų kaime, įpėdiniai. V. P. 1995 m. spalio 23 d. tuometinei Ignalinos rajono Rimšės apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teisę į buvusios savininkės A. P. (savo senelės) iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą, išreikšdamas valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo - gauti kompensaciją (22 b. l.). Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriaus specialistai Rimšės seniūnijos teritorijoje 1998 m. gegužės 4 d. informavo V. P., kad jis turi pateikti giminystės ryšius įrodančius dokumentus reikalingus nuosavybės teisėms atkūrti(V. P. nuosavybės teisės atkūrimo byla, 2 l.). Ignalinos rajono (miesto) komisija žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti 1998 m. gruodžio 16 d. išnagrinėjo papildomus dokumentus dėl buvusios savininkės A. P. turėtos 17,66 ha žemės ir nutarė, kad esamų dokumentų pakanka nuosavybės teisėms atkurti (23 b. l.).
Nuosavybės teisių į nacionalizuotą ar kitaip nusavintą išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. iki 1997 m. liepos 9 d. reglamentavo Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Atstatymo įstatymas), o po 1997 m. liepos 9 d. - nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau -Atkūrimo įstatymas), taip pat ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų" patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau - Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka).
V. P. prašymas atkurti nuosavybės teisę į buvusios savininkės V. P. senelės A. P. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą paduotas 1995 m. spalio 23 d., tai yra, galiojant Atstatymo įstatymui. Prašymo padavimo metu galiojusio Atstatymo įstatymo 1 straipsnio 2 dalis (1995-07-03 įstatymo Nr. I-986 redakcija) numatė, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma šiais būdais: 1) grąžinant nusavintą turtą natūra, jam lygiaverte natūra arba kita natūra; 2) suteikiant šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims vienkartines valstybės išmokas, įgalinančias juos perimti atitinkamą dalį privatizuojamo valstybinio (visuomeninio) turto, arba išduodant valstybei priklausančias akcijas; 3) gyvenamuosius namus, jų dalis, butus iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų (savininkų) išperkant pinigais ir (ar) vertybiniais popieriais, o žemės ūkio paskirties žemę ir miškus – pinigais. Kaip jau minėta, V. P. 1995 m. spalio 23 d. prašyme išreiškė valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo – tai yra jis nurodė, jog pageidauja gauti kompensaciją.
Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje( 2002m. spalio 15 redakcija)buvo numatyta, kad piliečiai iki 2003m. balandžio 1d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nustatytos institucijos. Piliečių teisės pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo įgyvendinimo tvarka reglamentuota Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 142 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. vasario 5 d.) 3 punktu, kuriame buvo nustatyta, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Iki 2003 m. balandžio 1 d. nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu.
Byloje nustatyta, kad Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriaus Rimšės seniūnija 2003 m. sausio 11 d. pranešimu Nr. (duomenys neskelbtini) informavo V. P., kad vykdydama Atkūrimo įstatymą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustatė tvarką, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai dar gali pasirinkti jiems priimtiną nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdą arba pakeisti ankstesnį, nurodytą prašyme (81 b. l.). Atsakydamas į 2003 m. sausio 11 d. pranešimą Nr. (duomenys neskelbtini), V. P. 2003 m. kovo 6 d. pranešimu (Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriaus Rimšės seniūnijoje gautas 2003-03-07) nurodė, kad jo valia yra už žemę gauti kompensaciją Ignalinos jėgainės akcijomis 500 000 eurų sumai (24 b. l.). Pažymėtina, kad vienas iš tuo metu galiojusios redakcijos Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje numatytų atlyginimo už nekilnojamąjį turtą būdų buvo atlyginimas vertybiniais popieriais. Atsakovas teigė, kad V. P. pasirinktas kompensavimo būdas buvo netinkamas, kadangi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1130 „Dėl atlyginimo piliečiams už valstybės išperkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą valstybei nuosavybės teise priklausančiais vertybiniais popieriais (akcijomis)“ patvirtintame Įmonių, kurių valstybei nuosavybės teise priklausančiomis akcijomis atlyginama piliečiams už valstybės išperkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat kompensuojama savininkams už suprojektuoto ir kadastriniais matavimais nustatyto žemės, miško sklypo plotų skirtumą, viršijantį leistiną matavimo tikslumą, sąraše nebuvo numatyta, kad už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą gali būti kompensuojama Ignalinos jėgainės akcijomis, todėl būtent V. P. pareikštas pirminis prašymas, kuriame buvo išreikšta jo valia – gauti kompensaciją (piniginę), buvo privaloma įgaliotai institucijai, atsakingai už nuosavybės teisių atkūrimą. Toks atsakovo aiškinimas neatitinka bylos aplinkybių ir teisinio reguliavimo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad, ilgai trunkant nuosavybės teisių atkūrimo procesui ir keičiantis teisiniam reguliavimui, Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 142 redakcija) 3 punkte įtvirtinta pareiga raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme, nėra savitikslė ar formali. Ja iš esmės siekiama užtikrinti, kad piliečių valia, esant reikalui, bus patikslinta atsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reguliavimą (2015 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2240/2014).
Bylos duomenys patvirtina, kad aukščiau paminėtą Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje numatytą pareigą informuoti V. P. apie galimybę pasirinkti jam priimtiną nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdą arba pakeisti ankstesnį, nurodytą prašyme, atsakovas atliko tinkamai, tačiau tolimesni atsakovo kaip institucijos atsakingos už nuosavybės teisių atkūrimą veiksmai buvo nesuderinami su gero administravimo principu. Pažymėtina, kad administraciniuose teisiniuose santykiuose į viešojo administravimo instituciją besikreipiantis asmuo laikomas silpnesniąja šalimi, todėl viešojo administravimo institucijai paprastai nustatoma pareiga padėti asmeniui įgyvendinti jo teises, suteikti informaciją, padedančią asmeniui rasti veiksmingiausius tikslo siekimo būdus. Nagrinėjamoje byloje daroma išvada, kad atsakovas netinkamai vykdė savo kaip viešojo administravimo subjekto pareigas nuosavybės teisių atkūrimo procese. Ši išvada grindžiama bylos duomenimis, kurie patvirtina, kad atsakovas, gavęs V. P. 2003 m. kovo 6 d. pranešimą, 2003 m. kovo 11 d. surašė pretendentui adresuotą raštą (83 b. l.). Jame nurodė, kad už V. P. paveldimą žemę galima atlyginti pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį, išvardino šiame straipsnyje nurodytus atlyginimo būdus ir nurodė, kad įmonių, kurių valstybei nuosavybės teise priklausančiomis akcijomis atlyginama už valstybės išperkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą sąrašas pridedamas, tačiau visiškai nieko nepasisakė dėl V. P. 2003 m. kovo 6 d. pranešimo turinio – aiškiai ir konkrečiai nenurodė, kad prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, neišaiškino pasekmių, kurios gali kilti, jeigu pareiškėjas nustatytu terminu nepatikslins prašymo dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo pakeitimo. Taigi atsakovas rašte tinkamai neišaiškino galimybės pasirinkti kitos įmonės akcijas, neatliko pareigos pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, kai pareiškėjo prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas (šiuo atveju - Ignalinos jėgainės akcijomis) nebuvo galimas. Be to, byloje nėra duomenų, kad prie šio rašto faktiškai buvo pridėtas jame minimas sąrašas, bei kad šį raštą V. P. gavo. Taip pat pažymėtina, kad po V.P. 2003m. kovo 6d. pranešimo gavimo atsakovas nesiėmė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje(2002m. spalio 15d. redakcija) numatytų veiksmų, kurių atsakovas turėjo imtis tuo atveju, jeigu pilietis iki 2003m. balandžio 1d. nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, tai yra tuo metu atsakovas pats nesprendė dėl atkūrimo būdo parinkimo. Esant nustatytoms aplinkybėms, daroma išvada, kad V. P. valia buvo išreikšta iki 2003 m. balandžio 1 d. – jis pageidavo, kad jam už nekilnojamąjį turtą būtų atlyginta valstybės vertybiniais popieriais – akcijomis.
Bylos medžiaga nustatyta, kad 2006 metais V. P. dingo be žinios, dėl jo dingimo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (25 b. l.). (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimu (Informacinės teismų sistemos LITEKO duomenys) V. P. paskelbtas mirusiu. 2010 m. balandžio 1 d. buvo išduotas mirties liudijimas, patvirtinantis, kad V. P. mirties data - (duomenys neskelbtini) ( 19 b. l.). V. P. įpėdiniais yra jo sūnūs S. P. ir Z. P. (20 b. l.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką šios kategorijos bylose, yra išaiškinęs teismams, kad tiek Atstatymo įstatyme, tiek Atkūrimo įstatyme įtvirtinta turto savininko prioritetinė teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Įstatymų leidėjas aiškiai reglamentavo, kaip turi būti sprendžiamas nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimas, kai miršta pilietis, kuris turi teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir iki įstatymu nustatyto termino buvo padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Analogiškas teisinis reguliavimas buvo nustatytas Atstatymo įstatymo 2 straipsnyje. Minėtos šių įstatymų nuostatos suteikė mirusio pretendento įpėdiniams dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese tomis pačiomis teisėmis, kurias įstatymų leidėjas suteikė teisės atkurti nuosavybės teises turėtojui, kuris iki įstatymu nustatyto termino padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į atitinkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, tame tarpe ir valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo iki įstatymu nustatyto termino pareiškimo (pakeitimo) klausimais (2014-09-08 nutartis administracinėje byloje Nr.A146-965/2014).
Byloje nustatyta, kad dar 2006 m., dingus pareiškėjų tėvui V. P., jo sūnūs S.P. ir Z. P.pradėjo rūpintis nuosavybės teisių atkūrimo procesu. Tai patvirtino patys pareiškėjai teismo posėdyje, o jų paaiškinimus atitinka byloje esanti 2006 m. rugpjūčio 31 d. S. P. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo kopija. 2010 m. birželio 7 d. abu pareiškėjai pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, kuriame išreiškė valią nuosavybės teises atkurti kompensuojant kitu žemės sklypu (26-27 b. l.). Šis prašymas yra aktualus nagrinėjamoje byloje, kadangi jį pareiškėjai pateikė įgaliotai spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus institucijai po to, kai jie pagal įstatymą įgijo teisę į savo tėvo V.P. palikimą( nuosavybės teisių atkūrimo bylos 22-24 lapai, Civilinio kodekso 5.3straipsnis, 5.5 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5.11 straipsnio 1 punktas, 5.50 straipsnio 2 dalis). Iš pradžių atsakovas teismui pateikė tik šio prašymo nepatvirtintą kopiją. Teismo posėdyje liudytoju apklaustas atsakovo Ignalinos ir Visagino skyriaus darbuotojas V.T. patvirtino, kad 2010m. birželio 7d. pareiškėjai jam nustatyta tvarka pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo lygiaverčiu sklypu. Šį prašymą V.T. užregistravo prašymų registracijos sąsiuvinyje ir ėmėsi atitinkamų veiksmų jį sprendžiant. Teismas išreikalavo prašymo originalą, o atsakovo atstovas L. K. patvirtino, kad prašymas atsakovui buvo pateiktas nustatyta tvarka ir visos abejonės dėl šio prašymo pateikimo pašalintos. Šias aplinkybes neginčijamai patvirtina ir atsakovo veiksmai po paminėto prašymo gavimo. Iš nuosavybės teisės atkūrimo bylos duomenų nustatyta, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos žemėtvarkos skyrius(vėliau - Ignalinos ir Visagino skyrius) 2010m. rugpjūčio 18d. parengė pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų(28 l.), 2013m. birželio 17d. pareiškėjams išsiuntė raštą dėl prašymo patikslinimo, siūlydamas patikslinti 2010m. birželio 7 d prašymą, nurodant kitą pasirinktą kadastro vietovę, kurioje pareiškėjai pageidauja gauti lygiavertį žemės sklypą.
2012 m. lapkričio 22 d. įsigaliojus 2012m. lapkričio 8d. įstatymo NR. XI-2404 redakcijos Atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui, nebeliko įstatymo nuostatos, numačiusios galimybę už žemę, mišką, vandens telkinius piliečiui atlyginti vertybiniais popieriais. 2012m. lapkričio 8d. redakcijos Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Jeigu sprendimas atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais jau priimtas, piliečio prašymu institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisės, jį pakeičia administracine tvarka. Prašymą dėl priimtų sprendimų pakeitimo piliečiai turi pateikti iki 2013 m. liepos 1 d. (21 straipsnio 3 dalis).
Pasikeitęs nuosavybės atkūrimo teisinių santykių reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad V.P., išreiškusio valią už nekilnojamąjį turtą gauti atlyginimą vertybiniais popieriais, įpėdiniai nuo 2012m.lapkričio 22d. įgijo teisę pakeisti valią dėl atlyginimo už nekilnojamąjį turtą būdo. Iš esmės V.P. įpėdinių valia dėl atlyginimo už nekilnojamąjį turtą būdo pakeitimo buvo išreikšta jų 2010m. birželio 7d. prašyme, kuriame jie prašė, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų atkuriamos kitu žemės sklypu(prašyme nurodyta - mišku). Taigi pareiškėjų prašymas pakeisti valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo atsakovui buvo pateiktas ir atsakovo priimtas nepasibaigus Atkūrimo įstatyme nustatytam terminui, todėl spręsdamas nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, atsakovas privalėjo svarstyti šį prašymą. Tik apsvarstęs pareiškėjų prašymą atsakovas galėjo priimti sprendimą ir nuspręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės A. P. žemę būdo. Tuo tarpu byloje nustatyta, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, į šį prašymą iš viso neatsižvelgė ir jo nesvarstė.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinė asmens teisėtų lūkesčių apsauga aiškintina neatsiejamai nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, Konstitucijoje įtvirtintos įgytų teisių apsaugos, būtinumo užtikrinti asmens, kuris paklūsta teisei, laikosi įstatymų reikalavimų, pasitikėjimą valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai). Teismas sprendžia, kad atsakovo neveikimas taip, kaip tokiu atveju laikydamasis gero administravimo principo atsakovas privalėjo veikti gavęs 2003m. kovo 6d. V. P. prašymą, kuriame buvo išreikšta jo valia dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo – tai yra atlyginimo vertybiniais popieriais, ir atsakovo veiksmai gavus bei įgyvendinant pareiškėjų 2010 m. birželio 7 d. prašymą, leido V. P., o vėliau - ir jo įpėdiniams - pareiškėjams pagrįstai tikėtis, kad jiems išreiškus valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo, nuosavybės teisės bus atkurtos pasirinktu nuosavybės teisių atkūrimo būdu bei suformavo jiems teisėtus lūkesčius, kad ši teisė nebus paneigta. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės ir savivaldybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007-07-05 nutarimas).
Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami ir sprendimai dėl jų priimami laikantis Atkūrimo įstatymo nuostatų.
Viešojo administravimo institucijai, priimančiai sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, asmens pareikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo yra privaloma, nes kyla įstatymo pagrindu, o pretendentų valios pareiškimas savo ruožtu tampa gintinu teisėtu interesu. Kompetentinga institucija šio intereso gali nepaisyti tik tokiu atveju, kai jo neįmanoma įgyvendinti. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalis nustato, kad nuosavybės teisės piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais, tais atvejais, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą. Kaip jau nustatyta, atsakovas visiškai nesvarstė pareiškėjų 2010m. birželio 7d. prašymo, kuriuo Atkūrimo įstatymo nustatytu terminu buvo pareikšta V.P. įpėdinių valia dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo pakeitimo. Todėl skundžiamas sprendimas naikinamas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, o pareiškėjas įpareigojamas nuosavybės teisių atkūrimo klausimą spręsti iš naujo(Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktas, 89 straipsnio 1 dalis 1, 3 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
Skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. liepos 30 d. sprendimą „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui V. P.“ Nr. (duomenys neskelbtini).
Įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo spręsti nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės A. P. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą 17,66 ha ploto žemę Utenos apskrityje, Visagino savivaldybėje, Montvilų kaime klausimą.
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.