- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-07
- Bylos Nr.
- 1A-29-361/2021
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalius Jocys, Aurelija Sadauskaitė, Eduardas Maškevičius
- Nuteistasis
- J. Č.
- Advokatai
- Vaclovas Janušauskas
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eduardo Maškevičiaus ir Aurelijos Sadauskaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. Č. gynėjo advokato Vaclovo Janušausko apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2020 m. spalio 5 d. nuosprendžio, kuriuo J. Č. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 50 parų arešto bausmė.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 4, 5 dalimis, paskirtos arešto bausmės vykdymą nuspręsta atidėti 7 (septyniems) mėnesiams ir paskirti J. Č. intensyvią priežiūrą – jo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, nustatant pareigą bausmės vykdymo atidėjimo metu būti namuose, adresu (duomenys neskelbtini), nuo 21.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6 punktu, J. Č. nuspręsta paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL (500 Eur) įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Daiktinį įrodymą – benzininį pjūklą „STIHL MS 290“, pagal kvitą Nr. 065592 saugomą Tauragės apskrities Pagėgių policijos komisariate, nuspręsta konfiskuoti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. J. Č. nuteistas už tai, kad pasikėsino pagrobti svetimą turtą, o būtent, 2020 m. vasario 12 d., apie 17.00 val., Pagėgių sav., Pagėgių sen., Būbliškės k., Pagėgių girininkijos 162 miško kvartale, 11 sklype, Būbliškės miške, tyčia pasikėsino nupjauti ir pagrobti VĮ Valstybinių miškų urėdijai priklausantį 1 597,03 Eur vertės ąžuolą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes jį pamatė Pagėgių savivaldybės administracijos Pagėgių seniūnijos vyresnysis specialistas R. S., kuris bandė vytis bėgantį J. Č., tačiau J. Č. pabėgo.
Šalies argumentai
2. Nuteistojo J. Č. gynėjas advokatas V. Janušauskas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2020 m. spalio 5 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį – nuosprendį. Mano, jog nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas buvo šališkas, nesilaikė nekaltumo prezumpcijos, rungimosi principų, apkaltinamąjį nuosprendį grindė ne įrodymų visuma, o prielaidomis bei rėmėsi prieštaringais vienintelio liudytojo parodymais. Todėl teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 1, 5 dalių, 44 straipsnio 6 dalies nuostatas. Teismas nuosprendį grindė prieštaraujančiais faktinėms aplinkybėms įrodymais, netinkamai vertino įrodymus, nelygino vienų įrodymų su kitais. Teismas visas abejones aiškino ne nuteistojo J. Č. naudai ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto 1, 2 dalyse nurodytus reikalavimus.
2.1. Nurodo, jog, J. Č. teigimu, pastarojo automobilis sugedo ir jis paliko jį prie įvažiavimo į mišką. Taigi automobilio nebuvo toje vietoje, kur buvo bandoma nupjauti ąžuolą. Teismo posėdžio metu J. Č. parodė tai, ką jis teigė iš pat pradžių ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, t. y., kad sustojęs pamiškėje įėjo į mišką atlikti gamtinių reikalų, o grįžus nebeužsivedė automobilis, jį remontuoti neturėjo laiko, nes skubėjo iš darželio Klaipėdoje pasiimti sūnų, todėl automobilį paliko pamiškėje, o pats susistabdė pravažiuojantį automobilį ir nuvažiavo iki sesers, pasiskolino jos automobilį ir išskubėjo į Klaipėdą, į darželį, pasiimti sūnų. Aplinkybes, jog J. Č. žmona gulėjo ligoninėje ir ji negalėjo paimti sūnaus ir tai, kad J. Č. iš darželio pasiėmė sūnų, patvirtina bylos duomenys. Taigi tuo metu J. Č. buvo Klaipėdoje, jis negalėjo tuo pačiu metu lakstyti po Pagėgių miškus ir slapstytis nuo liudytojo R. S. Ši nuteistojo versija byloje liko nepaneigta ir nuosprendyje atskirai neaptarta.
2.2. Nuosprendyje teigiama, kad J. Č. paslėpė po egle benzininį pjūklą, o automobilio apžiūros metu automobilyje buvo surasti benzino bei tepalo bakeliai. Siekiant išsiaiškinti, ar tikrai šis benzininis pjūklas yra iš J. Č. pamiškėje palikto automobilio, buvo būtina atlikti ekspertizę, taipogi buvo būtina atlikti kuro, esančio automobilyje, ir benzininio pjūklo ekspertizę. Tokiu būdu surinkti duomenys galėjo patvirtinti ar paneigti faktą, jog J. Č. bandė nupjauti ąžuolą. Nuosprendyje taip pat nurodyta, kad netoli tos vietos, kur buvo pjaunamas ąžuolas, buvo rastas automobilis, tačiau įvykio vietos apžiūros protokole yra užfiksuota, kad automobilis nuo tos vietos, kur buvo pjaunamas ąžuolas, buvo už vieno kilometro.
Žemesnės instancijos teismas
2.3. Teismas konstatavo, kad J. Č. pasikėsino nupjauti ir pagrobti VĮ Valstybinių miškų urėdijai priklausantį 1597,03 eurų vertės medį, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė, nes jam buvo sutrukdyta, todėl ąžuolo mediena atiteko miškų urėdijai, kuri ir nupjovė ąžuolą. Nėra net nustatyta, ar iš šio ąžuolo buvo galima pagaminti medieną, tinkamą staliaus darbams. Akivaizdu, kad buvo pasikėsinta nupjauti ąžuolą, o įrodymų, kad būtų pasikėsinta jį pavogti, byloje nėra, nes ąžuolas buvo tik įpjautas, jį nupjovė miškininkai. Įrodymų, jog ąžuolą buvo būtina nupjauti, o ne palikti toliau augti, byloje nėra. Nesant nenuginčijamų įrodymų, kad J. Č. kėsinosi nupjauti ąžuolą, o vėliau jį pavogti, visi nesutapimai byloje turėtų būti vertinami nuteistojo naudai. Teigia, jog J. Č. kaltė susiejama su pasekmėmis – ąžuolo nupjovimu ir tik vėliau jo vagyste, tačiau nenupjovus ąžuolo, nėra ir jo vagystės, nes nėra padaryta žala, kuri siejama su nupjauto ąžuolo medienos kiekiu. Lieka neaišku, ar jis, J. Č., nuteistas už pasikėsinimą nupjauti ąžuolą, ar už pasikėsinimą pavogti nupjautą ąžuolą, kurį nupjovė ne jis, o Pagėgių girininkijos darbuotojai, kurie nėra nukentėjusiojo atstovai, nes nukentėjusiuoju įvardijama VĮ Valstybinių miškų urėdija. Pagėgių girininkija nepateikė jokių įrodymų, kad VĮ Valstybinių miškų urėdija būtų davusi sutikimą ar leidimą nupjauti įpjautą ąžuolą.
3. Teismo posėdyje prokuroras prašė atmesti apeliacinį skundą, gynėjas – tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
4. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, daro išvadą, kad priešingai, nei teigia apeliantas, apylinkės teismas teisingai nustatė faktines kvestionuojamos grobimo veikos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo J. Č. kaltės pasikėsinus pagrobti svetimą turtą – ąžuolą, priklausantį VĮ Valstybinių miškų urėdijai. Apylinkės teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, nuosprendyje padarytos išvados yra išsamios, pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o nuteistojo J. Č. kaltę dėl kvestionuojamos grobimo veikos padarymo patvirtina bylos įrodymų visuma. Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nuosprendis pagrįstas įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kaip to reikalauja BPK 301 straipsnis, ir nenustatyta, kad būtų pažeistas įrodymų leistinumo bei liečiamumo principas. Vertindamas įrodymus teismas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė.
5. Stačias miškas neatitinka vagystės dalyko požymio – jo atskirtumo nuo gamtinės aplinkos, o savavališkas svetimo ar nuosavo miško kirtimas nelaikytinas turto pagrobimu. Tokia veika, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, gali atitikti nusikalstamos veikos aplinkai (BK 270, 271, 273 straipsniai) arba administracinio nusižengimo požymius (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 272, 273 straipsniai). Tačiau tais atvejais, kai asmuo, svetimame miške neteisėtai iškirtęs medžius, kurių vertė rinkos kainomis viršija 3 MGL dydį, juos pasisavina, tokie veiksmai atitinka nusikalstamos veikos – vagystės – požymius ir kvalifikuojami pagal BK 178 straipsnio atitinkamą dalį. Šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į tai, kad J. Č. pasikėsintos pagrobti medienos vertė yra didesnė nei 5 MGL (1 597,03 Eur), jo padaryta veika atitinka jam inkriminuotos vagystės požymius būtent pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį.
6. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Šio straipsnio 3 dalyje reglamentuota, jog asmuo už pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką atsako pagal šio straipsnio 1 arba 2 dalį ir šio kodekso straipsnį, kuris numato atitinkamą baigtą nusikaltimą. Veika laikoma pasikėsinimu padaryti nusikaltimą tada, kai asmuo pradeda realizuoti objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius. Nagrinėjamoje byloje atskleistos ir ištirtos faktinės nusikalstamo grobimo veikos aplinkybės patvirtina, kad J. Č. nusikalstama veika nebuvo baigta, o nutrūko pasikėsinimo stadijoje, todėl jo veiksmai teisėtai ir pagrįstai kvalifikuoti būtent kaip pasikėsinimas įvykdyti grobimo veiką pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį.
7. Teisėjų kolegija kaip išgalvotą ir į aktualios grobimo veikos padarymo situaciją neįsikomponuojančią vertina skunde pateikiamą ginamojo versiją, jog, jam sustojus miške atlikti gamtinių reikalų, sugedo automobilis, o tada jis automobilį paliko miške ir kitu, susistabdytu kelyje automobiliu, nuvyko pas seserį, iš jos pasiskolino automobilį ir vyko į Klaipėdą, į darželį, pasiimti sūnaus. Apklausiama kaip liudytoja J. Č. sesuo L. M. apskritai nenurodė, jog J. Č. skolinosi automobilį tam, kad vyktų pasiimti iš darželio sūnaus į Klaipėdą (t. 2, b. l. 20), o jo žmona V. Ch. tik atkartojo pastarosios teiginius, jog J. Č., sugedus jo automobiliui, skolinosi iš sesers automobilį tam, kad parvyktų į Klaipėdą (t. 2, b. l. 12).
8. Nors apeliantas nesutinka, jog byloje yra ginamojo kaltės įrodymų, tačiau pastarojo kaltę padarius aktualią nusikalstamą veiką patvirtina byloje surinkti ir apylinkės teismo ištirti bei nuosprendyje aptarti įrodymai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį grindė liudytojų R. S., civilinio ieškovo atstovo G. K. parodymais, 2020 m. vasario 18 d. daiktų apžiūros protokole, 2020 m. birželio 2 d. akistatos protokole, 2020 m. liepos 23 d. parodymų patikrinimo vietoje protokole esančiais duomenimis ir kita bylos medžiaga. Nors įvykio vietoje J. Č., pjaunantį medį, o po to bėgantį ir slepiantį benzininį pjūklą, matė vienintelis R. S., tačiau pastarojo, beje, įvykio metu ėjusio Pagėgių seniūnijos vyresniojo specialisto pareigas, nuoseklūs, aiškūs ir išsamūs parodymai tyrėjams ir teisme sutampa su kitais faktiniais bylos duomenimis ir papildydami vieni kitus atskleidžia aktualios nusikalstamos veikos padarymo mechanizmą bei sudaro išsamią medžiagą, neabejotinai patvirtinančią J. Č. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Aptartų ir apylinkės teismo išsamiai ištirtų įrodymų visetas sudaro pagrindą daryti išvadą, kad J. Č. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, jo veika kvalifikuota teisingai, todėl apylinkės teismas pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių, jog J. Č. tyčia buvo nukreipta pasisavinti svetimą turtą – ąžuolą. Ąžuolą J. Č. pjovė benzininiu pjūklu, iš anksto numatydamas, kad jį išsiveš kiek tolėliau nuo ąžuolo buvimo vietos pastatyta medienai gabenti realiai pritaikyta transporto priemone. Tačiau visiškai nupjauti ąžuolo ir jį išsivežti iš miško J. Č. nepavyko dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. J. Č. buvo pastebėtas pjaunantis ąžuolą liudytojo R. S. ir iš karto bėgo nuo pastarojo, o bėgdamas dar spėjo paslėpti ir benzininį pjūklą, kuriuo pjovė ąžuolą. Nėra pagrindo netikėti liudytojo R. S. parodymais, jog jis J. Č. įvykio vietoje atpažino, nes Pagėgių miestelis nėra didelis, žmonių gyvena nedaug, o pats R. S. iki įvykio dirbo policijos pareigūnu būtent Pagėgiuose ir pažįsta vietinius gyventojus, juolab J. Č., kuris jau kartą yra teistas už tokio pobūdžio grobimo veiką.
9. Be to, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota J. Č. įvykio dieną vairuoto ir toli, apie 280 metrų nuo pagrindinio kelio miške, palikto krovininio automobilio „Volkswagen Transporter“ buvimo vieta (t. 1, b. l. 12), šio automobilio apžiūros metu užfiksuoti duomenys – jame rasta 5 l talpykla su benzinu, talpykla su 0,1 l alyva, metalinė grandinė, taip pat užfiksuota automobilio vidaus specifikacija – metaliniai sutvirtinimo rėmai, elektrinė gervė su kabliu, akumuliatorius (t. 1, b. l. 51, 57–63), leidžia teismui galutinai įsitikinti tuo, jog žiemos vakarą J. Č. ėmėsi nusikalstamų veiksmų – pasikėsino pagrobti svetimą, valstybei priklausantį turtą – ąžuolą – ir buvo tam pasiruošęs.
10. Byloje ištirti ir šioje nutartyje plačiau atskleisti aktualios grobimo veikos subjektyvieji ir objektyvieji požymiai yra pakankami įsitikinti, jog J. Č. tyčinė kaltė padarius aktualią nusikalstamą veiką yra įrodyta patikimais ir leistinais įrodymais. Duomenų, jog apylinkės teismas pažeidė ar varžė nuteistojo ar jo gynėjo teises, byloje nėra. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis ar jo gynėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos išvados. Taigi apeliacinio skundo argumentai, jog teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, buvo šališkas, yra nepagrįsti, todėl atmetami.
11. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, laikėsi įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, teisingai kvalifikavo nuteistojo J. Č. padarytą veiką, paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, todėl keisti ar naikinti nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo J. Č. gynėjo advokato Vaclovo Janušausko apeliacinį skundą atmesti.