Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-02-11 · Administracinė byla Nr. A-261-306-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-02-11
Bylos Nr.
A-261-306-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Dainius Raižys
Pareiškėjas
B. M.
Atsakovas
Studijų
Advokatai
Svetlana Baracevičienė
Administracinė byla Nr. A-261-306/2010Procesinio sprendimo kategorija 38; 79.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. vasario 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,

dalyvaujant pareiškėjui B. M., jo atstovei advokatei Svetlanai Baracevičienei, atsakovo atstovėms Rasai Bagdanavičiūtei, Rimai Žilinskaitei ir Ievai Kairiūkštytei,

apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. M. skundą atsakovui Studijų kokybės vertinimo centrui dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

B. M. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi į teismą, prašė panaikinti Studijų kokybės vertinimo centro 2008 m. liepos 31 d. sprendimo Nr. 14-564 „Dėl kvalifikacijos įvertinimo“ dalį, numatančią sąlygą, kad kvalifikacijos turėtojas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą (O1S1-UP) Studijų kokybės vertinimo centre bei panaikinti 2008 m. rugsėjo 30 d. Švietimo ir mokslo ministerijos Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo apeliacinės komisijos nutarimą posėdžio protokole Nr. AK-2008-07. Taip pat prašė priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad Latvijoje įsikūrusi Baltijos tarptautinė akademija 2007 m. vasario 16 d. išdavė pareiškėjui aukštojo profesinio išsilavinimo diplomą, serija PDC Nr. 2273, nes 2007 m. sausio 20 d. Valstybinės egzaminų komisijos nutarimu Nr. TR-80/07 jam buvo suteikta juristo kvalifikacija, atitinkanti penktą profesinės kvalifikacijos lygį. 2007 m. vasario 26 d. pareiškėjas Studijų kokybės vertinimo centrui pateikė prašymą pripažinti Baltijos tarptautės akademijos išduotą diplomą. Studijų kokybės vertinimo centras 2008 m. liepos 31 d. pažyma Nr. 14-564 informavo, kad jo kvalifikaciją vertina kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą (O1S1-UP) Studijų kokybės vertinimo centre. Nesutikdamas su tokiu Studijų kokybės vertinimo centro sprendimu pareiškėjas 2008 m. rugpjūčio 11 d. kreipėsi į Švietimo ir mokslo ministerijos Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo apeliacinę komisiją (toliau – ir Komisija). Komisijos posėdžio 2008 m. rugsėjo 30 d. nutarimu protokole Nr. AK-2008-07 buvo nutarta netenkinti apeliacijos ir palikti galioti Studijų kokybės vertinimo centro 2008 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. 14-564 „Dėl kvalifikacijos įvertinimo“. Pareiškėjas teigė, kad Komisijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutarimas yra prieštaringas ir neaiškus. Iš vienos pusės Studijų kokybės vertinimo centras priėmė sprendimą, kad pareiškėjo kvalifikacija vertinama kaip lygiavertė kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, su sąlyga, jeigu jis išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą. Kita vertus, padaryta išvada, kad dalis studijų buvo vykdoma nelegaliai Lietuvos Respublikoje. Nėra tiesiogiai nurodyta, kokią studijų dalį Komisija vertina kaip nelegalią. Nėra ir jokių įrodymų, patvirtinančių studijų nelegalumą.

Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad dirba Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės Kopgalio užkardos Sargybų būrio specialistu. Aukštąjį išsilavinimą įgijo, nes to reikalavo jo pareigybės aprašymas. Darbovietė suteikdavo jam galimybes studijuoti bei laikyti egzaminus. Apie mokslus jis kiekvieną kartą informuodavo savo darbdavį, kuris nei karto nepareiškė, jog studijuojama nelegaliai. Pareiškėjo nuomone, reikalavimas dar kartą laikyti egzaminus yra nepagrįstas ir, atsižvelgiant į pareiškėjo darbą, yra papildoma ir nepagrįsta našta. Studijos Latvijoje kainavo daug lėšų ir laiko. Latvijos valstybinio egzamino komisija pripažino pareiškėjo žinias pakankamomis, kad būtų suteikta juristo kvalifikacija, todėl neturėtų būti sudaromos kliūtys jų pripažinimui Lietuvoje.

Atsiliepimas

Atsakovas Studijų kokybės vertinimo centras su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas nei faktinėmis aplinkybėmis, nei teisės normomis. Buvo nustatytas esminis skirtumas tarp pareiškėjo kvalifikacijos studijų rezultatų reikalavimų bei atitinkamų reikalavimų, keliamų Lietuvos Respublikoje. Išnagrinėjus pareiškėjo ir Baltijos tarptautinės akademijos (ankstesnis pavadinimas – Baltijos rusų institutas) pateiktus dokumentus, nustatyta, kad pareiškėjo studijos nuo 2004 m. kovo mėn. iki 2005 m. birželio mėn. vyko Lietuvoje. Studijas šiuo laikotarpiu vykdė ne Baltijos humanitarinis centras (vėlesnis pavadinimas – Tarptautinė Baltijos akademija), turėjęs Švietimo ir mokslo ministerijos leidimą vykdyti studijas pagal Baltijos rusų instituto studijų programas, o Baltijos rusų institutas (vėlesnis pavadinimas – Baltijos tarptautinė akademija), neturėjęs minėtos institucijos leidimo tokiai veiklai. Pagal Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatų (toliau – Nuostatų) 14 punkto 2 papunktį, B. M. kvalifikacija įvertinta kaip lygiavertė kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą.

Rašytinė informacija patvirtina, kad dalis studijų įgyvendinta Lietuvoje. B. M. užpildytame klausimyne apie studijų įgyvendinimo vietą nurodė, kad studijos laikotarpiu nuo 2004 m. kovo mėn. iki 2005 m. birželio mėn. vyko Lietuvoje. Baltijos tarptautinė akademija, atsakydama į Studijų kokybės vertinimo centro paklausimą Nr. 4-2204-1 nurodė, kad informacijos apie konkrečias konsultacijų, paskaitų, seminarų, egzaminų rengimo vietas asmens byloje neturi.

Baltijos rusų centras (dabartinė Baltijos tarptautinė akademija) patvirtino, jog per visą pareiškėjo studijų laikotarpį studijas vykdė būtent jis. Pažymoje kvalifikacijos teikėjas nurodė, kad jeigu nuo 2004 m. iki 2007 m. metų B. M. studijavo papildomuose mokymų kursuose ir programose kitose mokymo įstaigose, įskaitant Baltijos humanitarinį centrą, tai laikoma papildomu, neformaliu išsilavinimu. Jokie dalykai, studijuoti Baltijos humanitariniame centre (vėlesnis pavadinimas – Tarptautinė Baltijos akademija), B. M. neįskaityti. Taigi, aukštoji mokykla atsiribojo nuo Baltijos humanitarinio centro ir Tarptautinės Baltijos akademijos vykdytos veiklos. Studijų vykdytoju save įvardijantis Baltijos rusų centras (dabartinė Baltijos tarptautinė akademija) niekada neturėjo leidimo įgyvendinti studijų Lietuvoje, t. y. veikė neteisėtai. Be to, pareiškėjas ir pats nurodė, kad visas studijas įgyvendino ne Lietuvoje veikę juridiniai asmenys, o Latvijos aukštoji mokykla Baltijos tarptautinė akademija.

Neteisėtą Baltijos rusų instituto (vėlesnis pavadinimas – Baltijos tarptautinė akademija) veiklą Lietuvoje, atsakovo nuomone, patvirtina ir paties pareiškėjo pateiktos studijų sutartys: 2004 m. vasario 4 d. specialisto tikslinio parengimo sutartis su Baltijos rusų institutu, 2005 m. rugsėjo 1 d. sutartis dėl neformaliojo švietimo sąlygų su Tarptautine Baltijos akademija, 2004 m. vasario 4 d. studijų sutartis su Baltijos humanitariniu centru. Vadovaujantis 2004 m. vasario 4 d. sutarties su Baltijos rusų institutu 1.1 punktu, Baltijos rusų institutas įsipareigojo būti B. M. studijų vykdytoju. Aplinkybę, jog studijas faktiškai vykdė Baltijos rusų centras, patvirtina ir minėtos sutarties 2.1.1. punktas, pagal kurį kvalifikacijos teikėjas įsipareigojo parengti specialistą neakivaizdine–nuotoline mokymo forma. Pagal susiklosčiusią praktiką nuotolinės studijų formos gali būti naudojamos, kai aukštoji mokykla savo veiklą vykdo kitoje valstybėje. Be to, sutarties su Baltijos rusų institutu 4.3 punktas nurodo, kad klausytoją pašalinus iš Baltijos humanitarinio centro, jis automatiškai išbraukiamas iš Baltijos rusų instituto studentų sąrašų. Tokia sutarties nuostata rodo, kad studentai, mokydamiesi Lietuvoje, iš tikrųjų buvo Baltijos rusų instituto studentai.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nors ir nebuvo nustatytas esminis skirtumas dėl pareiškėjo studijų, vykdytų laikotarpiu nuo 2005 m. liepos mėn. iki 2007 m. vasario mėn., tačiau Centrui pateikta 2005 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjo sutartis su Tarptautine Baltijos akademija dėl neformaliojo švietimo sąlygų kelia abejonių dėl studijų įgyvendinimo minėtu laikotarpiu teisėtumo. Pagal šią sutartį Tarptautinė Baltijos akademija įsipareigojo suteikti pareiškėjui teorinių žinių ir praktinių gebėjimų pagal neformaliojo suaugusiųjų švietimo programą, o pareiškėjas įsipareigojo už tai mokėti. Metinis mokestis už studijas – 9,6 MGL, kas sutarties pasirašymo metu sudarė 1200 Lt. Komisijos posėdyje, įvykusiame 2008 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjas nurodė, jog 2005 m. Tarptautinė Baltijos akademija jokių paslaugų neteikė. Neatsiminė, koks yra 2005 m. sutarties sudarymo tikslas. Nurodė, kad nuo 2005 m. rugsėjo mėn. jokių ryšių su Tarptautine Baltijos akademija nebuvo, o mokesčių mokėjimo jis tiksliai neprisimena. Be to, pareiškėjas Komisijos posėdžio metu prisipažino, kad diplominio darbo vadovė gynimo klausimais jį konsultavo Lietuvoje. Atsakovas pažymėjo, kad, remiantis Aukštojo mokslo įstatymo 2 straipsnio 29 dalimi, konsultacijos yra viena iš su studijomis susijusių veiklų, kuriai yra privalomas Vyriausybės nustatyta tvarka išduotas leidimas. Asmenų vykdoma su studijomis susijusi veikla be Vyriausybės leidimo yra neteisėta. Sutartis su Tarptautine Baltijos akademija pagal Civilinio kodekso 1.87 straipsnio 1 dalį yra apsimestinis sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti. Tiek pagal ankščiau galiojusį Mokslo ir studijų įstatymo 13 straipsnį, tiek pagal dabar galiojančio Aukštojo mokslo įstatymo 13, 15 straipsnius Lietuvoje studijų vykdymas nuo 1991 m. yra licencijuojama veikla. Studijų vykdymui privaloma turėti Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos leidimą. Konvencijos dėl aukštojo mokslo kvalifikacijų pripažinimo Europos regione komitetas, vadovaudamasis Lisabonos konvencijos X skyriaus 2 straipsnio 5 dalimi 2002 m. kovo 11 d. priėmė Užsienyje įgytų kvalifikacijų vertinimo kriterijų ir procedūrų rekomendacijas (toliau – Rekomendacijos). Iš Rekomendacijų 2 priedo 36 paragrafe įtvirtinto Lisabonos konvencijos šalyse taikytino mokymosi (studijų) rezultatų apibrėžimo matyti, jog studijų rezultatai – tai visuma studijų metu įgytų žinių ir gebėjimų. Kadangi Lisabonos konvencijos V skyriaus 1 straipsnyje įtvirtinta, jog aukštojo mokslo kvalifikacija liudija įgytas žinias ir įgūdžius, o mokymosi metu įgytos žinios ir gebėjimai priklauso nuo mokymo proceso organizavimo, nelegalių studijų metu valstybės kompetentingos institucijos studijų kokybės negarantuoja ir neužtikrina, studijų rezultatai nėra ir negali būti atsiejami nuo studijų legitimumo. Remiantis Aukštojo mokslo įstatymo 2 straipsnio 6 dalies, 44 straipsnio nuostatomis bei švietimo ir mokslo ministro 2005 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. ISAK-1551 „Dėl bendrųjų reikalavimų studijų programoms“, laikoma, kad asmuo įgyja atitinkamą aukštojo mokslo kvalifikaciją tik baigęs pripažintos (teisėtai veikiančios) aukštosios mokyklos vykdomą atitinkamą valstybės pripažįstamą (teisėtai vykdomą) studijų programą ir įvykdęs studijų programoje nustatytus įpareigojimus – reguliariai lankyti paskaitas ir seminarus, laiku ir tinkamai išlaikyti egzaminus ir įskaitas ir kt.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. kovo 3 d. sprendimu pareiškėjo B. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad pagal Aukštojo mokslo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, užsienio aukštosiose mokyklose įgytas aukštasis išsilavinimas pripažįstamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad nei 1997 m. Lisabonos konvencija, nei Aukštojo mokslo įstatymas nenustato įpareigojimo be jokių išlygų pripažinti kitoje valstybėje įgytą kvalifikaciją, jei tą kvalifikaciją yra suteikusi kitoje valstybėje pripažinta ir oficialiai veikianti mokymo įstaiga. Tokios įstaigos suteiktą kvalifikaciją kompetentingos nacionalinės institucijos turi vertinti. Aukštojo mokslo kvalifikacijų pripažinimą reglamentuoja Lisabonos konvencijos VI skyrius. Pagal šio skyriaus 1 straipsnį, kiekviena šalis turi pripažinti aukštojo mokslo kvalifikacijas, suteiktas kitoje šalyje, jei negalima nurodyti (nėra) esminių skirtumų tarp kvalifikacijos, kurios pripažinimo siekiama, ir atitinkamos kvalifikacijos, suteiktos šalyje, kurioje siekiama pripažinimo (atitinkamų diplomų, išduodamų Lietuvoje). Lisabonos konvencijos II skyriaus 3 straipsnis nustato, kad šalys turi teisę suteikti kvalifikacijų pripažinimui palankesnes sąlygas pagal pasirašytas ar ateityje pasirašytinas sutartis. Minėtos konvencijos VI.5 straipsnyje nurodyta, kad kiekviena šalis gali užsienio mokslo institucijų suteiktų aukštojo mokslo kvalifikacijų pripažinimą savo teritorijoje sąlygoti specifiniais nacionalinės teisės reikalavimais ar specifiniais susitarimais, sudarytais su šalimis, kuriose yra kvalifikacijas suteikusių institucijų. Analogiškai ir Lietuvos Respublikos, Estijos Respublikos ir Latvijos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 18 d. pasirašytoje sutartyje „Dėl išsimokslinimo pripažinimo Baltijos valstybių aukštojo mokslo erdvėje“ (Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuota 2000 m. gruodžio 12 d. įstatymu Nr. IX-75) aptarė įvairaus lygio kvalifikacijų vertinimo ir pripažinimo supaprastintą režimą, dėl aukštojo mokslo kvalifikacijos pripažinimo 2 straipsnyje įtvirtino principą, kad valstybės pripažins viena kitos aukštojo mokslo kvalifikacijas, išskyrus tuos atvejus, kai nustatomi esminiai kvalifikacijų skirtumai. Trišalė sutartis išlygų iš jos 2 straipsnyje įtvirtinto pagrindinio principo ar savaiminio aukštojo mokslo kvalifikacijos pripažinimo (neatliekant asmens kvalifikacijų vertinimo) nenumato. Vadinasi, Trišalės sutarties šalies, kurioje siekiama (šiuo atveju – Lietuvos Respublikos) kitoje šios Sutarties šalyje (šiuo atveju – Latvijos Respublikoje) įgytos aukštojo mokslo kvalifikacijos vertinimo ir pripažinimo, kompetentinga institucija (šiuo atveju – atsakovas) turi atlikti lyginamąjį aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimą bendra teisės aktais nustatyta tvarka ir nustatyti, ar nėra esminių skirtumų.

Teismas pažymėjo, kad sprendžiant užsienyje įgytos aukštojo mokslo kvalifikacijos pripažinimo klausimą būtina atlikti siekiamos pripažinti ir pripažinimo šalyje atitinkamos kvalifikacijų palyginamąjį įvertinimą ir nustatyti, ar tarp šių kvalifikacijų nėra esminių skirtumų. Minėtų esminių skirtumų nustatymo kriterijai tiesiogiai nenurodyti nei Lisabonos konvencijoje, nei trišalėje sutartyje, nei Nuostatuose, tačiau jie gali būti nustatyti iš Lisabonos konvencijos pateikto aukštojo lavinimo programos apibrėžimo, pagal kurį aukštojo lavinimo programa – tai studijų programa, šalies kompetentingų valdžios institucijų pripažįstama kaip priklausanti jos aukštojo mokslo sistemai, kurią baigusiam studentui suteikiama aukštojo mokslo kvalifikacija. Sprendžiant kvalifikacijų palyginamojo įvertinimo klausimą, reikšminga yra nustatyti, kokios (pagal apimtį, turinį ir mokymo proceso organizavimo būdą) yra šalių aukštojo lavinimo programos. Kompetentinga institucija, sprendžianti dėl užsienio mokslo įstaigoje įgytos kvalifikacijos įvertinimo, turi nustatyti užsienio aukštojo mokslo programos atitiktį analogiškai mokymo programai pripažinimo šalyje, lemiančią ir išvadą dėl buvimo ar nebuvimo skirtumų tarp kvalifikacijos, suteiktos užsienyje, ir tos pačios kvalifikacijos suteikiamos įvertinimo šalyje. Kvalifikacijos kokybę lemia ne tik tai, kiek valandų tam tikri dalykai buvo dėstomi ir kokių dalykų egzaminai ir įskaitos išlaikyti, bet ir mokymo proceso organizavimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A12 – 802/2003).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2007 metais baigė studijas Baltijos tarptautinėje akademijoje ir gavo diplomą, patvirtinantį suteiktą teisininko kvalifikaciją (t. 1, b. l. 9). 2007 m. vasario 24 d. pareiškėjas pateikė Studijų kokybės vertinimo centrui paraišką įvertinti užsienyje įgytą aukštojo mokslo kvalifikaciją (t. 1, b. l. 126). Studijų kokybės vertinimo centras 2008 m. liepos 31 d. pažyma Nr. 14-564 „Dėl kvalifikacijos vertinimo“ priėmė sprendimą Baltijos tarptautinės akademijos pareiškėjui suteiktą teisininko kvalifikaciją įvertinti kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindinės studijas, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą (01S1-UP) Studijų kokybės vertinimo centre (t. 1, b. l. 10-12). Pareiškėjas 2008 m. rugpjūčio 13 d. Komisijai pateikė apeliaciją dėl anksčiau minėto Studijų kokybės vertinimo centro sprendimo, kurioje prašė įpareigoti Studijų kokybės vertinimo centrą priimti naują sprendimą ir suteiktą kvalifikaciją vertinti kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, kaip numatyta Nuostatų 14.1 punkte (t. 1, b. l. 166-167). Kaip matyti iš 2008 m. rugsėjo 30 d. protokolo Nr. AK-2008-07 (t. 1, b. l. 180-186), Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliaciją, nutarė jos nepatenkinti ir palikti galioti Studijų kokybės vertinimo centro 2008 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. 14-564 „Dėl kvalifikacijos vertinimo“.

Vertindamas įgytą kvalifikaciją atsakovas nustatė vieną esminį skirtumą tarp pareiškėjo kvalifikacijos studijų rezultatų reikalavimų bei atitinkamų reikalavimų, keliamų Lietuvos Respublikoje, t. y. išnagrinėjęs pareiškėjo ir Baltijos tarptautinės akademijos pateiktus dokumentus, nustatė, kad pareiškėjo studijos nuo 2004 m. kovo mėn. iki 2005 m. liepos mėn. vyko Lietuvos Respublikoje, kai šias studijas vykdė ne Baltijos humanitarinis centras (vėlesnis pavadinimas – Tarptautinė Baltijos akademija), turėjęs Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos leidimą vykdyti studijas pagal Baltijos rusų instituto studijų programas ir užsiimti kita su studijomis susijusia veikla, o Baltijos rusų institutas (vėlesnis pavadinimas – Baltijos tarptautinė akademija).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad Užsienyje įsigytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatais, patvirtintais Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 60 (toliau – ir Nuostatai) 14 punktas numato, kokius sprendimus gali priimti Studijų kokybės vertinimo centras. Pareiškėjo atveju buvo priimtas sprendimas kvalifikaciją vertinti kaip lygiavertę. Nuostatuose ar kituose nacionaliniuose bei tarptautiniuose teisės aktuose nėra numatytos taisyklės, kuriomis reikia vadovautis atskiriant atvejus, kada Studijų kokybės vertinimo centras gali įpareigoti laikyti kvalifikacinį egzaminą kaip ir draudimų įpareigoti laikyti egzaminą. Teismas pažymėjo, kad čia netgi nėra nurodoma, jog kvalifikacinio egzamino laikymas galimas tik tada, kai nustatoma esminių skirtumų. Esminių skirtumų nustatymas susijęs su klausimo dėl kvalifikacijos pripažinimo lygiaverte sprendimu, t. y. tada, kai tokie skirtumai nustatomi kvalifikacija gali būti pripažįstama nelygiaverte. Teisės aktuose nenustatyti draudimai paskirti laikyti kvalifikacinį egzaminą ir tada, kai nėra nustatomi esminiai skirtumai. Tai rodo, kad egzaminas gali būti laikomas ir tada, kai nustatomi neesminiai skirtumai. Netgi pareiškėjui įrodžius, kad skirtumai nebuvo esminiai, jis nebūtinai turi būti atleidžiamas nuo pareigos laikyti kvalifikacinį egzaminą. Esminio skirtumo buvimas yra būtina sąlyga pripažįstant kvalifikaciją nelygiaverte, bet ne nustatant pripažinimo sąlygą – kvalifikacinio egzamino laikymą. Aukštojo mokslo įstatyme aukštasis išsilavinimas apibrėžiamas kaip išsilavinimas, įgytas baigus pagrindines arba vientisąsias studijas Lietuvos aukštojoje mokykloje arba lygiavertes studijas užsienio aukštojoje mokykloje. Iš šio apibrėžimo bei aukščiau minėto Lisabonos konvencijoje pateikiamo apibrėžimo išplaukiančiais principais ir turi būti vadovaujamasi nustatant reikalingumą laikyti kvalifikacinį egzaminą. Vertintina ir tai, kad tokiu kvalifikacijos pripažinimu pripažįstama pareiškėjo teisė į darbo veiklą ta apimtimi kokia suteikiama kitiems pripažįstančioje šalyje išsilavinimą gavusiems asmenims.

Teismas padarė išvadą, kad pagal nustatytas aplinkybes atsakovas turėjo teisę pripažinti pareiškėjo kvalifikaciją, su sąlyga, kad bus išlaikytas kvalifikacinis egzaminas. Abejonių dėl tinkamos pareiškėjo kvalifikacijos kelia sekančios aplinkybės.

Teismas pažymėjo, kad pagal Aukštojo mokslo įstatymo 15 straipsnį vykdyti studijas Lietuvoje pagal kitų šalių aukštųjų mokyklų studijų programas turi teisę tik mokymo įstaigos, turinčios Vyriausybės nustatyta tvarka išduotą leidimą šias paslaugas teikti. Lietuvos Respublikos švietimo ministerija 2003 m. lapkričio 10 d. išdavė leidimą Baltijos humanitariniam centrui vykdyti studijas pagal Baltijos rusų instituto studijų programas ir užsiimti kita su studijomis susijusia veikla (t. 1, b. l. 63). Nuo 2004 m. gegužės 6 d. toks pat leidimas išduodamas Tarptautinei Baltijos akademijai. Leidimas panaikintas nuo 2005 m. liepos 2 d. Nustatyta, kad pareiškėjas sudarė tris sutartis: 2004 m. vasario 4 d. Specialisto tikslinio parengimo sutartį su Baltijos rusų institutu (t. 3, b. l. 164-166), 2004 m. vasario 4 d. Studijų sutartį su Baltijos humanitariniu centru (t. 1, b. l. 141), 2005 m. rugsėjo 1 d. sutartį su Tarptautine Baltijos akademija dėl neformaliojo švietimo sąlygų (t. 1, b. l. 140).

Išanalizavęs 2004 m. vasario 4 d. sutartį tarp pareiškėjo ir Baltijos rusų instituto teismas padarė išvadą, kad šios sutarties vykdytoju, įsipareigojusiu suteikti pareiškėjui išsilavinimą buvo Baltijos rusų institutas. Tai išplaukia iš sutarties 1.1 punkto, kuriuo Baltijos rusų institutas įsipareigojo būti studijų vykdytoju ir išduoti pareiškėjui diplomą. Parengti specialistą taip pat įsipareigojo Baltijos rusų institutas pagal Latvijos švietimo ministerijos patvirtintas programas (2.1.1 punktas). Pagal sutarties 4.3 punktą, klausytoją pašalinus iš Baltijos humanitarinio centro, jis išbraukiamas ir iš Baltijos rusų instituto sąrašų. Tai rodo, kad net ir tada, kai studijos buvo įgyvendintos Lietuvoje, tikrasis studijų vykdytojas buvo Baltijos rusų institutas (vėlesnis pavadinimas – Baltijos tarptautinė akademija). Šių veiksmų atlikimo laikotarpiu, kai studijos vyko Lietuvoje, Baltijos rusų institutas neturėjo leidimo vykdyti studijų Lietuvos Respublikoje.

Pats pareiškėjas atsakovui pateiktoje paraiškoje nurodė, kad studijos 2004–2007 m. vyko Baltijos tarptautinėje akademijoje, klausimyne apie studijų įgyvendinimo vietą pateikė informaciją, kad studijos (paskaitos, konsultacijos, egzaminai, įskaitos, atsiskaitymai už kontrolinius ir kursinius darbus) nuo 2004 m. kovo mėn. iki 2005 m. kovo mėn. vyko Lietuvoje (t. 1, b. l. 149). Baltijos tarptautinė akademija (ankstesnis pavadinimas – Baltijos rusų institutas), atsakydama į Studijų kokybės vertinimo centro 2008 m. liepos 3 d. paklausimą Nr. 4-2204, nurodė, kad informacijos apie konkrečias konsultacijų, paskaitų, seminarų, egzaminų rengimo vietas asmens byloje neturi (t. 3, b. l. 189). Pažymoje paaiškino, kad jeigu laikotarpiu nuo 2002 iki 2007 metų B. M. studijavo papildomuose mokymų kursuose ir programose kitose mokymo įstaigose, įskaitant Baltijos humanitarinį centrą, tai laikoma papildomu neformaliu išsilavinimu, jokie dalykai, studijuojami Baltijos humanitariniame centre, B. M. nebuvo įskaityti. Taigi, aukštoji mokykla atsiribojo nuo Baltijos humanitarinio centro (vėlesnis pavadinimas – Tarptautinė Baltijos akademija) vykdytos veiklos, taip patvirtindama, kad per visą pareiškėjos studijų laikotarpį studijų vykdytoja buvo ji, o ne Lietuvoje veikę juridiniai asmenys. Tuo tarpu pareiškėjo 2004 m. vasario 4 d. Specialisto tikslinio parengimo pagal aukštojo profesinio mokslo programą Sutarties Nr. K-413033 2.1.4 punkte nurodyta, jog tuo atveju, jei užsakovas studijavo Baltijos humanitariniame centre kursus pagal apimtį ir programų kokybę atitinkančius dėstomus Baltijos rusų institute ir patvirtintus šio instituto dėstytojų, studijų vykdytojas užskaito šiuos dalykus kaip studijuotus Baltijos rusų institute. Abi sutartis su Baltijos rusų institutu ir Baltijos humanitariniu centru pareiškėjas sudarė tą pačią dieną. teismas padarė išvadą, kad jos abi gali būti aiškinamos pagal tuo metu tarp abiejų aukštųjų mokyklų susiklosčiusius bendradarbiavimo susitarimus. Atsakovo 2008 m. liepos 3 d. rašte Nr. 4-2204-1 (t. 3, b.l. 185) Baltijos rusų institutas buvo užklaustas apie Baltijos humanitariniame centre vykusių studijų perkėlimą ir užskaitymą. Į tai gavo atsakymą, jog jokio perkėlimo nebuvo, kas rodo, jog diplomą išdavusi įstaiga neturėjo ryšių, atitinkančių Sutarties Nr. K-413033 2.1.4 punktą. Atsakovas, siekdamas įgyvendinti objektyvumo principą ir išaiškinti visas reikšmingas aplinkybes, tinkamai įvykdė pareigas rinkdamas informaciją. Pareiškėjas į teismo posėdį pateikė Baltijos tarptautinės akademijos 2009 m. sausio 28 d. raštą Nr. I-318, kuriame jau teigiama, kad pareiškėjas į Baltijos rusų institutą įstojo 2004 metais, o 2004-2005 metais mokėsi Baltijos humanitariniame centre pagal Baltijos rusų instituto programą, jam dėstė abiejų aukštųjų mokyklų dėstytojai, dėl ko nereikėjo kursų papildomai įskaityti. Prieštaringų dokumentų pateikimas negali būti vertinamas vienareikšmiai, leidžiantis remtis kuriuo nors iš skirtingų dokumentų. Pareiškėjo pateikti dokumentai – mokėjimo kvitai, susitarimai su darbdaviu negali nei patvirtinti, nei paneigti mokymosi aplinkybių. Pareiškėjas turėjo galiojančią sutartį su Baltijos humanitariniu centru, ar apmokėjimas buvo už paslaugas, atitinkančias Sutarties Nr. K-413033 2.1.4 punktą pagal šiuos dokumentus nustatyti negalima.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui buvo įskaityta dalis studijų Klaipėdos policijos mokykloje. Tačiau ši mokykla neteikė aukštojo išsilavinimo ir toks įskaitymas prieštarauja Aukštojo mokslo įstatymo 46 straipsniui.

Teismas konstatavo, kad nurodytos aplinkybės yra pakankamas faktinis pagrindas, leidžiantis nustatyti esminį skirtumą ir pareiškėjo kvalifikaciją įvertinti kaip lygiavertę su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą. Skundžiamas Studijų kokybės vertinimo centro sprendimas bei Komisijos nutarimas, kuriuo netenkinta pareiškėjo apeliacija, yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo jų naikinti.

III.

Pareiškėjas B. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 3 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Teismas turėjo iš anksto suformuotą analogiškų skundų nagrinėjimo praktiką ir neišsiaiškino ginčo esmės bei išėjo už skundo ribų.

2. Pareiškėjas skundė individualų aktą, pagal kurį buvo nustatyta, jog jo kvalifikacija bus pripažinta jei pareiškėjas išlaikys egzaminą. Pačioje pažymoje, nurodant esminį skirtumą, nėra konkrečiai nurodyta kuo pasireiškia esminis skirtumas, nes yra tik bendros frazės, todėl pareiškėjui nebuvo suprantama, ir iki šiol nėra suprantama, dėl ko yra siūloma laikyti egzaminą.

3. Pagal Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatų 15 punktą, sprendimas dėl vertinimo įforminamas Studijų kokybės vertinimo centro pažyma apie užsienyje įgytos kvalifikacijos įvertinimą, kuri tvirtinama Studijų kokybės vertinimo centro vadovo parašu ir šio centro antspaudu, ir išduodamas pareiškėjui. Pareiškėjo pažymą dėl kvalifikacijos įvertinimo pasirašė kvalifikacijų vertinimo skyriaus vedėja, laikinai pavaduojanti direktoriaus pavaduotoją.

4. Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatuose nėra jokių nuorodų apie priedus prie pažymos. Tačiau pareiškėjui buvo išduotas priedas prie pažymos. Šiame priede, langelyje „Studijų rezultatai“, pagal nuostatus turėjo būti mokymosi (studijų rezultatai) nurodomas studijų įgyvendinimo vietos nustatymas. Pareiškėjo nuomone, studijų įgyvendinimo vietos nustatymas nėra numatytas pagal nuostatus. Negalima buvo sutapatinti studijų įgyvendinimo vietos nustatymą su studijų rezultatu. Kadangi priedas prie pažymos nebuvo įvardintas kaip dokumentas, kurį galima buvo skųsti, todėl konkrečiai nesuformuluotas esminis skirtumas nebuvo atskleistas ir nagrinėjant pareiškėjo skundą Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo apeliacinėje komisijoje.

5. 2008 m. rugsėjo 30 d. Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo apeliacinės komisijos protokole yra tik išvada, jog remiantis turimais duomenimis, darytina išvada, kad dalis studijų buvo vykdoma nelegaliai Lietuvos Respublikoje. Kadangi ir protokole nebuvo tiksliai įvardinta kuo pasireiškė tas esminis skirtumas, todėl pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

6. Spręsdamas ginčą teismas nesirėmė Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2003 m. spalio 30 d. įsakymu Nr.1503 „Leidimų vykdyti studijas išdavimo ir registravimo tvarka“, Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatais bei Studijų kokybės vertinimo centro nuostatais, patvirtintais LR Švietimo ir mokslo ministro 2005 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. ISAK-992 ir nesivadovavo Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi bei 7 straipsnio 1 dalimi.

Šalies argumentai

7. Pareiškėjas, kreipdamasis į Studijų kokybės vertinimo centrą, prašė pripažinti diplomą, išduotą Baltijos tarptautinės akademijos. Pagal 2005 m. birželio 1 d. LR Švietimo ir mokslo ministro įsakymu patvirtintų studijų kokybės vertinimo centro nuostatus centrui nėra suteikta teisė nustatinėti ar mokymo įstaiga veikia legaliai ar nelegaliai, nes pagal 2003 m. rugsėjo 9 d. LR Vyriausybės nutarimo Nr.1153 „Aukštųjų mokyklų steigimo ir leidimo vykdyti studijas išdavimo tvarką“ 55 punktą, tik LR Švietimo ir mokslo ministerija turi teisę tikrinti ar aukštoji mokykla ar kitas juridinis asmuo vykdo studijas pagal kitų valstybių aukštųjų mokyklų studijų programas ir užsiima kita, su studijomis susijusia veikla, laikydamasis jam išduoto leidimo sąlygų.

Pagal Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatų 12 punktą, Studijų kokybės vertinimo centras įtaręs, kad užsienyje įgytos kvalifikacijos įgijimą patvirtinantis dokumentas gali būti suklastotas, vertinimo procedūrą sustabdo ir dokumentai perduodami institucijai, kompetentingai tirti atitinkamas bylas. Jeigu atsisakoma kelti baudžiamąją ir administracinę bylą ar teismo asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios arba administracinės atsakomybės, vertinimo procedūra tęsiama.

Žemesnės instancijos teismas

8. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad centras apkaltino Baltijos rusų institutą neteisėtos veiklos vykdymu Lietuvos Respublikos teritorijoje. Studijų kokybės vertinimo centras nėra tyrimą atliekanti institucija, todėl neteisėtas proceso organizavimas nėra ištirtas. Kvalifikacijos vertinimo metu paaiškėjus Baltijos rusų instituto neteisėtos veiklos požymiams centras turėjo stabdyti kvalifikacijos vertinimo procedūrą ir kreiptis į kompetentingas institucijas su prašymu ištirti tokią veiklą. Priešingu atveju, centras neturėjo pagrindo vertinti nuo 2004 m. kovo mėn. iki 2005 m. liepos mėn. pareiškėjo studijas kaip neteisėtas, kadangi centro kompetencija yra atlikti kvalifikacijos palyginimą, todėl kvalifikacijos palyginimo metu nedisponuodamas reikiama medžiaga centras nesugebėjo pašalinti byloje turimų dokumentų prieštaravimų. Centras viršijo savo įgaliojimus, peržengdamas kvalifikacijos vertinimo procedūros ribas, t. y. konstatavo tam tikro subjekto neteisėtą veiklą, nors tai nėra įrodyta.

9. Centras neišaiškino, ką liudija ir įrodo vienas ar kitas dokumentai, ir vienareikšmiškai remdamasis klausimynu padarė išvadą, kuris neatitinka tikrovės bei prieštarauja paraiškai, kurioje konkrečiai nurodyta, kas vykdė studijas ir kokioje įstaigoje studijavo pareiškėjas.

10. Teismas neatkreipė dėmesio, kad didesnę juridinę galią turi paraiška, nes paraiškos forma patvirtinta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymu, o klausimyno forma nepatvirtinta.

11. Teismas nepašalino prieštaravimų pažymose Nr. J-241 ir Nr. J-318, kurias išdavė Baltijos tarptautinės akademijos rektorius bei padarė išvadą, kad Baltijos rusų institutas (vėliau Baltijos tarptautinė akademija) atsiribojo nuo Baltijos humanitarinio centro (vėlesnis pavadinimas Tarptautinė Baltijos akademija) teisėtos veiklos Lietuvoje remdamasis tik pažyma Nr. J-241. Apie aukščiau minėtas pažymas teismo sprendime paminėta, kad prieštaringi dokumentai negali būti vertinami vienareikšmiai ir leidžiantys remtis kuriuo nors vienu iš skirtingų dokumentų, tačiau teismas savo sprendime rėmėsi pažyma Nr. J-241, kas rodo, kad teismas prieštarauja pats sau, be to, pažeidė pareiškėjo teises, nes šiuo atveju antroji pažyma byloje turėjo būti priimta kaip įrodymas pareiškėjo naudai. Jeigu pažyma negalėjo būti priimta pareiškėjo naudai, tokiu atveju, į teismo posėdį liudytoju turėjo būti kviečiamas minėtos pažymos autorius.

12. Teismas vadina Baltijos humanitarinį centrą (toliau – ir BHC) ir Baltijos rusų institutą (toliau – BRI) aukštosiomis mokyklomis, nors BHC neturėjo aukštosios mokyklos statuso. BHC buvo Viešoji švietimo įstaiga, turinti juridinio asmens statusą. Tokių studijas vykdančių subjektų veikla nėra pakankamai reglamentuota aukštojo mokslo įstatyme. Todėl nepagrįstos ir neteisėtos studijų kokybės vertinimo centro išvados, padarytos vertinant ir aiškinant sutarčių tekstus. Pagal aukštojo mokslo įstatymo 2 straipsnio 24 ir 28 punktų, 5 straipsnio 4 dalies taikymo aspektus, sutarčių turinys negalėjo būti kitoks. Centras neturėdamas išsamesnės dokumentacijos dėl studijų vykdymo 2004-2005 metų laikotarpyje be atlikto tyrimo pripažino studijas kaip nelegalias, tokiu būdu ignoravo neginčijamą faktą, kad 2004-2005 būtent BHC buvo BRI programų vykdytoja, kuri nors ir turėjo šiai veiklai teisę, tačiau išduodamo diplomo teikėjas buvo BRI. Tai liudija Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos išduotas leidimas Nr. 001085 išdavimo data 2003 m. lapkričio 10 d.

13. Teismas tvirtindamas, kad 2004-2005 metais, studijų Lietuvoje tikrasis vykdytojas buvo BRI, savo pozicija grindžia tik pareiškėjo ir atsakovo pateiktais dokumentais, nors jie nedisponavo duomenimis, kuriuos galėjo ir norėjo pateikti Baltijos Humanitarinio centro ir Baltijos Rusijos instituto vadovai.

Atsiliepimas

14. Teismas atmetė pareiškėjo prašymą prijungi prie bylos nagrinėjimo VŠĮ Tarptautinės Baltijos akademijos vadovo prof. J. K. atsiliepimą į pateiktą skundą.

15. Teismas neįtraukė į bylos nagrinėjimą atsakovu Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos.

16. Teismas neįvertino liudytojos N. F. parodymų dėl studijų programos vykdymo Lietuvoje, nors liudytoja teisme patvirtino, kad studijas Lietuvoje vykdė Baltijos Humanitarinis centras (vėlesnis pavadinimas Tarptautinė Baltijos akademija), kuri turėjo Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos išduotą leidimą vykdyti studijas, pagal Baltijos rusų instituto studijų programas (vėlesnis pavadinimas Baltijos Tarptautinė akademija).

17. Studijų programa aukštojo mokslo įstatyme apibrėžta kaip tam tikros krypties studijų turinio, metodų ir priemonių studijoms pasitelkiamo akademinio ir profesinio personalo bei materialių galimybių visuma taip pat šios visumos aprašymas (2 str. 24 p.). Tačiau teismas neištyrė, kas iš tikrųjų buvo daroma Lietuvoje 2004-2005 metų laikotarpyje ir kas faktiškai atliko funkcijas, susijusias su studijų programos vykdymu. Todėl teismas negalėjo daryti išvados dėl BRI (vėlesnis pavadinimas Baltijos tarptautine akademija) veiklos Lietuvoje.

18. Studijų kokybės vertinimo centro pozicija pareiškėjo kvalifikacijos vertinimo byloje prieštaringa, nes daugumai studentų 2004-2005 metų laikotarpis pripažintas teisėtu ir apie tai pranešė teismui ne tik pareiškėjas, bet ir liudytoja N. F.. Centras pareiškėjo kvalifikaciją vertino septyniolika mėnesių, t. y. pernelyg ilgas terminas ir visiškai neatitinka terminui įtvirtintam „Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertimo ir akademinio pripažinimo nuostatose“ 13 p., kai vertinimas turi būti atliktas ne vėliau kaip per tris mėnesius. Pareiškėjo manymu centras neturėdamas objektyvių priežasčių sprendimo priėmimą vilkino, nors tam nebuvo jokio pagrindo. Pažeidžiant teisės aktuose nustatytus nagrinėjimo terminus negalima centro priimto sprendimo laikyti teisėtu.

19. Teismas įrodymus tyrė vienašališkai. Pareiškėjo pareiškimai, liudytojos N. F. parodymai teismo sprendime nebuvo užfiksuoti, nors teisme abi šalys turi lygias teises ir abiejų šalių parodymai ir įrodymai turi būti fiksuojami ir įtraukiami į teismo sprendimą.

Atsakovas studijų kokybės vertinimo centras su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad:

1. pareiškėjas teismo posėdžio metu pateikė 2004 m. rugsėjo 7 d. mokėjimo kvitą (III tomas, bylos lapas Nr. 197), kuris įrodo, kad jis TBA sumokėjo įmoką - 1000 Lt. Tačiau sutartį su TBA B. M. pasirašė tik 2005 m. rugsėjo 1 d. Laikotarpiu, kai TBA turėjo leidimą vykdyti studijas ir užsiimti su studijomis susijusia veikla, t. y. nuo 2004 m. gegužės 6 d. iki 2005 m. liepos 2 d., pareiškėjas nebuvo pasirašęs su TBA jokios sutarties. Faktinė aplinkybė, kad 2004 m. atliktas mokėjimas už studijas yra ankstesnis negu pasirašyta sutartis su TBA, patvirtina, kad 2005 m. rugsėjo 1 d sutartis su TBA (sutartis dėl neformaliojo švietimo) iš tiesų yra apsimestinis sandoris, sudarytas kitam sandoriui (sutarčiai dėl studijų vykdymo) pridengti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.87 str. 1 d.).

2. Pareiškėjas pateikė 2009 m. sausio 28 d. BTA raštą Nr. I-318 (III tomas, bylos lapas Nr. 198), kuriame aukštoji mokykla nurodo, jog „<...> nebuvo jokios būtinybės vykdyti mokymo kursų pakartotinį įskaitymą, nes B. M. visą laiką buvo BRI studentu“. Taigi, šiuo raštu aukštoji mokykla patvirtino, kad per visą pareiškėjo studijų laikotarpį studijų vykdytoja buvo ji, o ne Lietuvoje veikę juridiniai asmenys.

3. B. M. ir jo atstovė pripažino bylai svarbias aplinkybes. Pareiškėjo atstovė, atsakydama į pateiktus klausimus, nurodė, jog „<...> mes neginčijame fakto, kad vienu metu B. M. studijavo BHC ir BRI“. Tą pačią faktinę aplinkybę patvirtino ir pareiškėjas, prisipažindamas, kad „<...> tuo pačiu buvau ir BRI studentas“ (III tomas, bylos lapas Nr. 212). Pateikdami tokius paaiškinimus, tiek pareiškėjas, tiek jo atstovė, patvirtino faktinę aplinkybę, kad BRI buvo pareiškėjo faktinis studijų vykdytojas. Leidimas BRI (BTA) Lietuvos Respublikoje vykdyti studijas išduotas nebuvo.

4. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (Žin., 1999, Nr. 60-1945; 2006, Nr. 77-2975) (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 3 dalimi, individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu. Pagal VAĮ 12 straipsnį, Centro darbo reglamento, patvirtinto Studijų kokybės vertinimo centro direktoriaus 2002 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 02/04-0072, 24 punktą, vertintina, kad pažymas dėl kvalifikacijos vertinimo turi teisę pasirašyti Centro direktoriaus pavaduotojas. Todėl, atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat į tai, kad 2008 m. liepos 31d. pažyma Nr. 14-564 „Dėl kvalifikacijos įvertinimo“ yra patvirtinta Centro antspaudu (7 tomas, bylos lapas Nr. 10), šis dokumentas atitinka bendruosius individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Be to, pareiškėjo argumentas dėl pažymos neatitikimo individualiam teisės aktui keliamiems reikalavimams, nebuvo pateiktas pirmosios instancijos teismo procese.

5. 2008 m. liepos 31d. pažyma Nr. 14-564 „Dėl kvalifikacijos įvertinimo“ ir 2008 m. liepos 31 d. pažymos Nr. 14-564 priedas „Sprendimo dėl B. M. kvalifikacijos pagrindimas“ yra vientisas individualus administracinis aktas, kuriame yra ne tik išdėstytas pats sprendimas (pažymoje), bet ir sprendimo priėmimo teisiniai ir faktiniai pagrindai, sprendimo priėmimo eiga ir motyvacija (pažymos priedas).

6. Centro įgaliojimų (kompetencijos) ribos, vertinant užsienyje įgytas kvalifikacijas, yra apibrėžtos visų pirma Nuostatuose. Vadovaujantis Nuostatų 5 punktu, užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimas - šių Nuostatų nustatyta tvarka vykdomas užsienyje įgytos kvalifikacijos vertės ir lygmens nustatymas, taip pat užsienyje įgytos kvalifikacijos mokymosi (studijų) rezultatų, apimties (trukmės), turinio, pasiekimų vertinimo reikalavimų palyginimas su atitinkamais reikalavimais nustatytais Lietuvos Respublikoje. Pagal Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintas normas asmuo įgyja atitinkamą aukštojo mokslo kvalifikaciją tik baigęs pripažintos (legaliai veikiančios) aukštojo mokslo institucijos vykdomą atitinkamą valstybės pripažįstamą (legaliai vykdomą) studijų programą ir įvykdęs studijų programoje nustatytus įpareigojimus - reguliariai lankyti paskaitas ir seminarus, laiku ir tinkamai išlaikyti egzaminus ir įskaitas ir kt. Atsižvelgiant į tai, kad vienas pagrindinių reikalavimų, keliamų Lietuvos Respublikoje įgyjamai kvalifikacijai yra studijų teisėtumas, Centras vertindamas užsienyje įgytą kvalifikaciją turi diskreciją nustatyti ir konstatuoti, ar asmens studijos, kurių rezultatas yra vertinti pateikta kvalifikacija, buvo vykdomos teisėtai. Centras, konstatuodamas, kad konkrečios studijos buvo vykdomos neteisėtai, neviršija nustatytos kompetencijos, nes toks Centro veiksmas nesuponuoja administracinės ar baudžiamosios atsakomybės kilimo, o tėra tik vienas iš veiksmų, būtinas atlikti kompleksinę užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimo procedūrą ir visapusiškai išnagrinėti, ar užsienyje įgyta kvalifikacija yra lygiavertė atitinkamai kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje.

7. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalimi, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Nagrinėjamoje byloje teismas visapusiškai išnagrinėjo ir įvertino proceso šalių pateiktus įrodymus ir šių įrodymų pagrindu priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Nėra jokio pagrindo teigti, kad teismas neįvertino BTA pažymos Nr. J-318 (III tomas, bylos lapas Nr. 198) turinio ir reikšmės bylai. Priešingai, teismas konstatavo, kad BTA šioje byloje teikti įrodymai yra prieštaringi, todėl vertintini kritiškai.

8. Jokiais objektyviais pagrindais nėra patvirtintas pareiškėjo argumentas, kad teismas „neužfiksavo“ liudytojos N. F. parodymų. Pažymėtina, kad liudytojos parodymai yra įrašyti į 2009 m. vasario 23 d. teismo posėdžio protokolą (III tomas, bylos lapai Nr. 210-215). Pareiškėjas, Centro duomenimis, susipažino su šiuo dokumentu, tačiau nepasinaudojo Administracinių bylų teisenos įstatymo 83 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teise per 3 darbo dienas po protokolo pasirašymo teikti pastabas dėl protokolo bylą nagrinėjusiam teismui.

Šalies argumentai

9. Pareiškėjas teiginys, kad kitų BRI (BTA) „<...> absolventų, kurie studijavo tokiomis pačiomis sąlygomis kvalifikacija buvo nustatyta kaip teisėta, be jokių išlygų“, nėra paremtas jokiais rašytiniais įrodymais. Be to, kitų asmenų vertinimas nėra šios bylos ginčo dalykas. Kiekviena užsienyje įgyta kvalifikacija vertinama individualiai, remiantis atitinkama apie ją turima informacija. Lisabonos 1997 m. Europos Tarybos ir UNESCO kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu pripažinimo Europos regiono valstybėse konvencija7 įtvirtina užsienyje įgytos aukštojo mokslo kvalifikacijos vertinimo individualumo principą. Šios konvencijos III skyriaus 3 straipsnyje nurodyta, kad „Sprendimai dėl pripažinimo bus priimami remiantis atitinkama informacija apie kvalifikacijas, kurių pripažinimo siekiama“.

Atsiliepimas

10. Teismas teisėtai ir pagrįstai prie bylos medžiagos neprijungė TBA atsiliepimo dėl to, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 53 straipsnio 2 dalimi, teisės ir pareigos konkrečioje byloje (tame tarpe ir teisė / pareiga teikti atsiliepimą) atsiranda tik proceso dalyviams. Kadangi TBA nėra šio proceso dalyvis, teisės teikti atsiliepimą šis asmuo neturėjo.

11. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktu, skunde turi būti nurodytas konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar aktas, jo įvykdymo (priėmimo) data. Pažymėtina, kad 2008 m. gruodžio 8 d. skundo patikslinime pareiškėjas skundžia ir prašo „panaikinti Centro 2008 m. liepos 31 d. pažymą dėl kvalifikacijos įvertinimo Nr. 14-564 dalyje dėl sąlygos, kad kvalifikacijos turėtojas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą (01S1-UP) Studijų kokybės vertinimo centre“. Taigi, pareiškėjas skundžia priimtą sprendimą, o ne kitą veiksmą - sprendimo priėmimo vilkinimą. Sprendimo priėmimo vilkinimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

12. Vadovaujantis Nuostatų 13 punktu, vertinimas turi būti atliktas ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo visų dokumentų, nurodytų šių Nuostatų 10 punkte, pateikimo dienos. Nuostatų 10.6 nurodyta, kad be kita ko pareiškėjas vertinimą atliekančios institucijos nurodymu privalo pateikti ir papildomus dokumentus. Kvalifikacijai vertinti reikalingų papildomų dokumentų sąrašą reglamentuoja Kitų papildomų dokumentų, pateikiamų užsienyje įgytai aukštojo mokslo kvalifikacijai įvertinti, sąrašo ir jų pateikimo tvarkos aprašas. Reikalavimo pateikti papildomus dokumentus teisėtumą vertinant užsienyje įgytą kvalifikaciją konstatavo ir pabrėžė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris administracinėje byloje Nr. A39-1318/2008 suformavo tokią teisės taikymo taisyklę: Nuostatų 10.6 punktas suteikia teisę Studijų kokybės vertinimo centrui teisę reikalauti papildomus dokumentus. Atsižvelgiant į Nuostatų 5 punkte nustatytus vertinimo kriterijus, nėra pagrindo pripažinti, kad toks atsakovo reikalavimas yra neteisėtas ar nepagrįstas. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad atsakovas vilkino pareiškėjo užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimo atlikimą“.

13. Centras nekvestionuoja aplinkybės, jog BHC nuo 2003 m. lapkričio 10 d. iki 2004 m. gegužės 6 d. turėjo Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro išduotą leidimą vykdyti studijas ir užsiimti kita su studijomis susijusia veikla Lietuvos Respublikoje. Tačiau esminis skirtumas tarp pareiškėjo studijų rezultatams keltų reikalavimų ir atitinkamų reikalavimų Lietuvos Respublikoje buvo nustatytas ne dėl BHC, o dėl BRI (vėlesnis pavadinimas - BTA) vykdytos veiklos, kadangi ši institucija leidimo vykdyti studijų Lietuvos Respublikoje nėra turėjusi.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovė paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.

Atsakovo atstovės paaiškino, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir paaiškino nesutikimo su skundu argumentus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos ginčas yra dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos, suteikiančios teisę į aukštąjį mokslą, vertinimo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagrįstai Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo apeliacinės komisijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. AK-2008-07, Studijų kokybės vertinimo centro 2008 m. liepos 31 d. sprendimu Nr. 14-564 nuspręsta Baltijos tarptautinės akademijos pareiškėjui suteiktą teisininko kvalifikaciją įvertinti kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą (01S1-UP) Studijų kokybės vertinimo centre.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos tesimo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.

Bylos aplinkybės patvirtina, kad bylos ginčas yra dėl pareiškėjo studijų legalumo laikotarpiu nuo 2004 m. vasario iki 2005 m. liepos mėnesio ir jo kvalifikacijos pripažinimo, kuri suteikta Baltijos Tarptautinės akademijos 2007 m. vasario 16 d. išduotu diplomu.

Atsakovas nustatė, kad pareiškėjo studijos nuo 2004 m. vasario mėnesio iki 2005 m. liepos mėnesio vyko Lietuvos Respublikoje, kai šias studijas vykdė ne Baltijos humanitarinis centras (vėlesnis pavadinimas – Tarptautinė Baltijos akademija), turėjęs Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos leidimą vykdyti studijas pagal Baltijos rusų instituto (vėlesnis pavadinimas – Baltijos tarptautinė akademija) studijų programas ir užsiimti kita su studijomis susijusia veikla Lietuvos Respublikoje, o Baltijos rusų institutas, neturėjęs minėtos institucijos leidimo tokiai veiklai. Pareiškėjas nesutinka su tokia pozicija ir teikia priešingus argumentus, patvirtinančius studijų legalumą nurodytu laikotarpiu.

Pareiškėjo apeliacinis skundas nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, turinčias įtakos teisingam bylos išsprendimui ir tai patvirtina byloje esantys įrodymai.

Baltijos tarptautinė akademija, atsakydama į Studijų kokybės vertinimo centro 2008 m. liepos 3 d. paklausimą Nr. 4-2204, nurodė, kad informacijos apie konkrečias konsultacijų, paskaitų, seminarų, egzaminų rengimo vietas asmens byloje neturi (t. 3, b. l. 189). Baltijos Tarptautinė akademija 2008 m. liepos 17 d. rašte Nr. J-241 nurodė, kad jeigu laikotarpiu nuo 2002 iki 2007 metų B. M. studijavo papildomuose mokymų kursuose ir programose kitose mokymo įstaigose, įskaitant Baltijos humanitarinį centrą, tai laikoma papildomu neformaliu išsilavinimu, jokie dalykai, studijuojami Baltijos humanitariniame centre, B. M. nebuvo įskaityti. 2009 m. sausio 28 d. raštu Nr.J-318 patvirtino, kad B. M. visą laiką buvo BRI studentas (3t. b.l.198). Tokiu būdu šis raštas tik patvirtina, o ne paneigia atsakovo padarytas išvadas, kad studijas vykdė BRI dėl kurio veiklos legalumo Lietuvos Respublikoje atsakovas ir vertino. Šios aplinkybės patvirtina ir pirmosios instancijos teismo 2004 m. vasario 4 d. sutarties tarp pareiškėjo ir Baltijos rusų instituto vertinimo pagrįstumą. Teismas turėjo pagrindą pripažinti, kad šios sutarties vykdytoju, įsipareigojusiu suteikti pareiškėjui išsilavinimą buvo Baltijos rusų institutas, kadangi pagal sutarties 1.1 punktą Baltijos rusų institutas įsipareigojo būti studijų vykdytoju ir išduoti pareiškėjui diplomą. Nurodytos sutarties 4.3 punktu buvo sutarta, kad klausytoją pašalinus iš Baltijos humanitarinio centro, jis išbraukiamas ir iš Baltijos rusų instituto sąrašų. Tai įrodo, kad studijų vykdytojas buvo Baltijos rusų institutas ir bet kokie šios sutarties aiškinimai bei susitarimai su kitomis mokymo įstaigomis šių aplinkybių nepaneigia. Taip pat reikšmės ginčui neturi pareiškėjo studijos kitose mokymo įstaigose, nors jose buvo studijuojama pagal BRI studijų programas.

Pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymai dėl studijų pagal Baltijos rusų instituto programas nepaneigia atsakovo padarytų išvadų dėl pareiškėjo studijų legalumo laikotarpiu nuo 2004 m. vasario mėnesio iki 2005 m. liepos mėnesio.

Lietuvos vyriausias administracinis teismas, formuodamas praktiką analogiškose bylose , nustatė, kad kompetentinga institucija, sprendžianti dėl užsienio mokslo įstaigoje įgytos kvalifikacijos įvertinimo, turi nustatyti užsienio aukštojo mokslo programos atitiktį analogiškai mokymo programai pripažinimo šalyje, lemiančią ir išvadą dėl buvimo ar nebuvimo skirtumų tarp kvalifikacijos, suteiktos užsienyje, ir tos pačios kvalifikacijos suteikiamos įvertinimo šalyje. Kvalifikacijos kokybę lemia ne tik tai, kiek valandų tam tikri dalykai buvo dėstomi ir kokių dalykų egzaminai ir įskaitos išlaikyti, bet ir mokymo proceso organizavimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A12 – 802/2003). Šios nuostatos taikytinos nagrinėjamam ginčui ir todėl apeliacinės instancijos teismo kolegija konstatuoja, kad atsakovas turėjo pareigą vertinti užsienyje įgytos kvalifikacijos legalumą ir nustatęs tarp pareiškėjo studijų rezultatų reikalavimų ir atitinkamų reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikoje esminį skirtumą, turėjo pagrindą pripažinti, kad kvalifikacijos turėtojas turi laikyti atitinkamą egzaminą pagal nustatytą šio egzamino programą. Studijų nelegalus vykdymas paneigia mokymo programos įgyvendinimą, kurios apimtis būtina siekiant įgyti atitinkamą kvalifikaciją. Atsakovas tokią nuostatą ir yra išreiškęs pareiškėjo ginčijamame sprendime.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad spręsdamas ginčą teismas nesirėmė Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2003 m. spalio 30 d. įsakymu Nr.1503 „Leidimų vykdyti studijas išdavimo ir registravimo tvarka“, Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatais bei Studijų kokybės vertinimo centro nuostatais, patvirtintais LR Švietimo ir mokslo ministro 2005 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. ISAK-992 ir nesivadovavo Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi bei 7 straipsnio 1 dalimi. Tačiau nenurodo ar ši aplinkybė turėjo įtakos priimto sprendimo teisėtumui bei bylos išsprendimo teisingumui.

Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, remdamasis formaliu teisės taikymo pagrindu, daro išvadą, kad teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, taikytinus šiam ginčui.

Atsakovas tinkamai įvertino pareiškėjo įgytą kvalifikaciją jam suteiktos kompetencijos ribose ir nustatytos vertinimo tvarkos nepažeidė. Sprendimą priėmė ir pasirašė asmuo, turintis tokią teisę, numatytą Studijų vertinimo centro direktoriaus 2002 m. gruodžio 9 d. įsakyme Dėl studijų kokybės vertinimo centro darbo reglamento patvirtinimo.

Pirmosios instancijos teismas, palikdamas atsakovo sprendimą nepakeistą, pagrįstai pripažino, kad pareiškėjo studijas nuo 2004 m. vasario mėnesio iki 2005 m. liepos mėnesio šiai kvalifikacijai įgyti vykdė Lietuvos Respublikoje Baltijos rusų institutas, neturėdamas leidimo tokiai veiklai. Šią išvadą teismas pagrindė įrodymais, kuriuos vertindamas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies reikalavimų nepažeidė. Todėl abejoti padarytomis išvadomis nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas šio ginčo apimtyje nevertina atsakovo sprendimų dėl kitų asmenų kvalifikacijų vertinimo tose pačiose mokymo įstaigose ir atsakovo priimti sprendimai dėl kitų asmenų teismui nėra privalomi. Taip pat kiti apeliacinio skundo argumentai dėl apmokėjimo už studijas, darbdavio pozicija dėl pareiškėjo studijų, liudytojų parodymai apie pareiškėjo studijų tvarką nėra reikšmingi šiam ginčui, kadangi jais negali būti paneigtas pareiškėjo ir studijų vykdytojo sutarčių turinys ar patvirtintas BRI veiklos legalumas Lietuvoje. Šios aplinkybės gali būti įrodinėjamos tik atitinkamais dokumentais.

Remiantis šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

B. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiStasys Gagys Dainius Raižys Skirgailė Žalimienė