- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-06-01
- Bylos Nr.
- 1A-364-873/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-52877-2016-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Liudvinavičienė, Alenas Piesliakas, Nijolė Žimkienė
- Nuteistasis
- L. V.
- Nukentėjusysis
- Ramunės M
- Advokatai
- Laurynas Pakštaitis
- Kategorijos
- 1.2.4.4.2.3Nesunkus savo artimojo giminaičio ar šeimos nario sveikatos sutrikdymas (BK 138 str. 2 d. 3 p.)
- 1.2.5.4.1Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą (BK 145 str. 1 d.)
- 2.4.6.4.4Jeigu netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai (BPK 328 str. 4 p.)
- 2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės, Aleno Piesliako ir Nijolės Žimkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo L. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir - BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu 10 mėnesių, pagal BK 145 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalimi, bausmės subendrintos apėmimo būdu, skirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 10 mėnesių. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas L. V. atidėtas 1 metams. Nuteistasis įpareigotas: bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nuo 23.00 iki 06.00 būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu, mokslu ar gydymusi; bausmės vykdymo atidėjimo metu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo nekeisti gyvenamosios vietos; per 4 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sudalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Priteista iš L. V. nukentėjusiosios Ramunės M. B. naudai 1500 eurų neturtinei žalai atlyginti bei 100 eurų advokato išlaidoms atlyginti. Priteista iš L. V. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai 134,32 eurų gydymo išlaidoms atlyginti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. L. V. 2016 m. lapkričio 10 d., apie 18.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,64‰ girtumo laipsnis), konflikto metu šešis kartus pastūmė nukentėjusiąją sugyventinę Ramunę M. B. rankomis į pečių sritį, dešine ranka sugriebęs jai už kairės rankos virš alkūnės ją pasuko ir dar patempė, tuo tarpu kaire ranka, sugriebęs jai už dešinės rankos virš alkūnės nukentėjusiąją R. M. B. pasuko į save veidu ir kakta sudavė jai į veidą, pataikydamas į nosį, laikydamas nukentėjusiąją R. M. B. už abiejų rankų, ją pargriovė ant žemės, dėl ko ji susitrenkė dešinės kojos kelį, tuomet dešinės rankos alkūne spaudė nukentėjusiajai R. M. B. kaklą ir taip ją dusino, kairės rankos kumščiu penkis kartus sudavė nukentėjusiajai R. M. B. į galvos sritį, iš jų du kartus sudavė į veido sritį, pataikydamas į dešinę akį ir į lūpas, o tris kartus kumščiu sudavė į galvos sritį. Po šių veiksmų pagrasino nukentėjusiajai R. M. B. ją užmušti, tuo sukeldamas nukentėjusiajai R .M. B. baimę ir sudarydamas pakankamą pagrindą jai manyti, kad išsakyti grasinimai gali būti įvykdyti, po ko kairės rankos kumščiu sudavė jai į dešinę akį, ją pargriovė ant sofos ir rankų delnais sudavė tris kartus per galvą ir tris kartus per pečius, taip smurtaudamas prieš šeimos narį sukėlė nukentėjusiajai R. M. B. fizinį skausmą ir nesunkiai sutrikdė jos sveikatą dėl padarytų kairės akies apatinio voko, dešinės akies vokų, kairio žasto, dešinio kelio poodinių kraujosruvų, nosies nugarėlės muštinės žaizdos su aplinkine poodine kraujosruva, nosikaulių lūžio, viršutinės lūpos gleivinės nubrozdinimo su apatine kraujosruva. Šiais veiksmais L. V. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 145 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis L. V. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 22 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį; atleisti nuteistąjį L. V. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą arba sumažinti paskirtą bausmę; sumažinti civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas, pripažindamas R. M. B. buvus apelianto sugyventine ir gyvenus su juo apie trejus metus, neatkreipė dėmesio į tai, kad gyvenimas kartu nebuvo nuolatinis, nukentėjusioji tik kartais ateidavo pas L. V. į namus. Iš nukentėjusiosios R. M. B. parodymų matyti, jog ji 2016 m. lapkričio 10 d., kai ir buvo atlikti veiksmai, susitarė, kad ji pas L. V. atvažiuos „pasistatyti žiemai burokėlių“. Taip pat iš nukentėjusiosios Ramunės M. B. parodymų matyti, kad po įvykio nukentėjusioji „norėjo eiti namo“. Teismas nevertino, iš kur atvyko nukentėjusioji įvykio vakarą, taip pat nevertino ir to, kur ji vyko po įvykio ir po apsilankymo ligoninėje: ji vyko į namus, kuriuose nuolat ir iki šiol gyvena su sūnumi (duomenys neskelbtini, Vilnius). Apeliantas atkreipia dėmesį į nukentėjusiosios parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, kur ji pripažino, kad neturėjo apelianto mamos buto raktų, ateidavo tik tada, kai ją įleisdavo, nes ja nebuvo iki galo pasitikima. Pažymima, jog tai, kad nukentėjusioji nebuvo sugyventinė, nurodė apelianto motina D. V., tačiau jos parodymus teismas vertino kritiškai. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog to, kad R. M. B. buvo sugyventinė, vienareikšmiškai nepatvirtino kaimynė I. O. V., liudytojas A. K., įvykio metu buvęs bute, liudytoja G. P., su kuria apeliantas artimai bendravo.
2.2 Pažymima, jog teismas nepagrįstai išimtinai rėmėsi tik nukentėjusios R. M. B. ir jos sūnaus O. B. parodymais. O. B. parodymais, jo mama gyveno pas L. V. gal dvejus metus. Kiek žino iš bendravimo su R. M. B., ji su savo sūnumi yra turėjusi problemų, jam nustatytas ribotas darbingumas dėl psichikos sutrikimo, jis yra bandęs žudytis. Jie su motina yra suteikę pagalbą ne tik R. M. B. po chemoterapijos seansų, bet ir jos sūnui, neturėjusiam darbo, yra leidę pas juos pagyventi žiemos metu, kai jų sodo namelyje buvo per šalta. Skunde nurodoma, jog liudytoja F. A., nors ir patvirtino, kad nukentėjusioji R. M. B. gyveno su L. V., tačiau teismas neįvertino jos parodymų kritiškai - ši liudytoja galėjo nežinoti gyvenimo ir sugyvenimo aplinkybių, ji trumpam buvo užsukusi, pakviesta nukentėjusiosios, parduoti uogų, todėl tokia teismo išvada formali, padaryta nesigilinant į faktų esmę.
2.3 Nukentėjusioji R. M. B. laiką, kurį gyvena su apeliantu, nurodo skirtingai – dveji, treji, jau penkeri metai kartu, o trejus metus su juo pragyveno, jį pažįsta trejus su puse metų. Teismo metu ji pateikė nuotraukas, kuriomis grindė savo, kaip sugyventinės, šeimos nario statusą. Kai kurios nuotraukos darytos šeimos švenčių metu, o kai kurios - jau po įvykio. Skunde nurodoma, kad L. V. motina, būdama gero būdo ir teikdama pagalbą visiems, kuriems jos reikia, kviesdavosi namo, tuo paaiškinama, jog nukentėjusioji dalyvavo šeimos šventėse.
2. 4. Apeliantas pažymi, kad R. M. B. nebuvo artimasis, giminaitis ar šeimos narys, o teismas, laikydamas nukentėjusiąją šeimos nariu, įstatymą traktavo plečiamai. Pasak apelianto, to, kad buvo vestas bendras ūkis, nepatvirtina jokie įrodymai, R. M. B. neturėjo buto raktų, nemokėjo už paslaugas, neprisidėjo prie ūkio išlaikymo. Priešingai, jo mama yra teikusi pagalbą R. M. B., kaip vargšei sergančiai moteriai.
2.5 Apelianto manymu, taikyti BK 145 straipsnį nėra teisinga, nes toks kaltinimas nepagrįstas. Teismas nurodo, kad grasinimai buvo išsakyti „iš pradžių virtuvėje, vėliau kambaryje“, todėl juos turėjo girdėti arba virtuvėje buvusi L. V. motina, arba kambaryje buvę draugai. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog teismas rėmėsi išimtinai nukentėjusiosios R. M. B. parodymais. Apelianto manymu, grasinimo negalima vertinti vien pagal nukentėjusiosios poziciją. Veikos padarymo (sveikatos sutrikdymo) aplinkybės rodo, kad nebuvo jokio pagrindo manyti grasinimą būsiantį įgyvendintą, o pasakymas „aš tave užmušiu“ negali būti vertinamas kaip savarankiška nusikalstama veika. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, jog, nors teismas citavo nukentėjusios žodžius iš Bendrojo pagalbos centro pateiktos informacijos, kad „sugyventinis visą laiką jai grasina susidoroti, užmušti ją ir jos sūnų, anksčiau ne kartą buvo sumušta, bet šį kartą labai stipriai“, tačiau nėra jokių duomenų apie ankstesnį smurtą, juolab daugkartinį, teismas šių prieštaravimų neįvertino.
2.6. Apeliantas nesutinka su priteistu civiliniu ieškiniu. Apelianto manymu, nukentėjusioji taip norėjo pasipelnyti. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji teismo posėdžių metu nurodė, jog L. V. padaryta skriauda sugriovė jai gyvenimą, jai prasidėjo depresija, tačiau tokius nukentėjusiosios parodymus paneigia aplinkybė, kad 2017 m. pavasarį, dar iki ieškinio teismui padavimo dienos, R. M. B. kvietėsi L. V. į namus, vaišino, viliojo galimu susitaikymu byloje, buvo išimtinai geranoriška. Nurodo, kad teismas, nustatydamas atlygintinos žalos dydį, neatsižvelgė į civilinės atsakomybės kriterijus, nenurodė, kokiais bent kiek objektyvesniais kriterijais nustatė piniginės kompensacijos sumą. Prašoma atsižvelgti į tai, kad L. V. yra ilgametis bedarbis, išlaikomas motinos, teismo priteista suma neturtinei žalai atlyginti jam yra labai didelė.
2.7.Mano, kad paskirta bausmė yra per griežta, susitaikius ar pritaikius kaltininko atleidimą nuo atsakomybės pagal laidavimą būtų pasiekti bausmės tikslai.
2.8. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nors byloje yra duomenys apie tai, jog Vilniaus teritorinei ligonių kasai jau atlygintos gydymo išlaidos, teismas nusprendė šias išlaidas vėl priteisti iš L. V.. Apelianto manymu, toks teiginys šalintinas iš nuosprendžio kaip nepagrįstas ir klaidinantis.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Nuteistojo L. V. apeliacinis skundas tenkintinas dalyje dėl nuteisimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir neteisingai išspręsto civilinio ieškinio klausimo dalyje dėl žalos priteisimo Vilniaus teritorinei ligonių kasai.
3. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, nuteistasis L. V. prašo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą arba sumažinti paskirtą bausmę, sumažinti civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Be šių prašymų, nuteistasis apeliaciniame skunde dėsto argumentus dėl jo ir nukentėjusiosios R. M. B. šeimyninių santykių, teigdamas, kad ji nebuvo sugyventinė, todėl galima suprasti, kad nuteistasis L. V. ginčija veikos kvalifikaciją pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Taip pat nuteistasis nurodo, jog nėra jokių duomenų, kurie pagrįstų L. V. inkriminuojamą grasinimą, tai yra, nesutinka su nuteisimu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija dėl šių prašymų pagrįstumo, argumentų dėl veikų kvalifikacijos pasisakys atskirai.
Dėl L. V. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą
4. Nuteistasis L. V. kaltės dėl smurto prieš nukentėjusiąją iš esmės neneigia. Nuteistojo L. V. kaltė dėl smurto prieš nukentėjusiąją R. M. B. teisėjų kolegijai abejonių nekelia. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas daro įvertinęs nuoseklius nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, iš dalies paties nuteistojo L. V. parodymus, specialisto išvadą Nr. G 3463/2016(01), kurioje nurodyta, kad nukentėjusiajai padaryti sužalojimai vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, bendrosios pagalbos centro pateiktus garso įrašus, alkotesterio parodymus, kitus bylos duomenis, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais ir kurių visuma objektyviai pagrindžia nuteistojo kaltę smurtavus prieš nukentėjusiąją.
5. Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis nesutinka su tuo, kad veika buvo kvalifikuota kaip padaryta prieš šeimos narį, tai yra, nuteistasis ginčija veikos kvalifikaciją pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą. L. V. nurodo, kad nukentėjusioji R. M. B. jo sugyventinė nebuvo, ji tik kartais ateidavo pas jį į namus. Teisėjų kolegija tokius nuteistojo argumentus bei jo poziciją vertina kaip siekį sušvelninti baudžiamąją atsakomybę, daro išvadą, kad ji paneigiama byloje esančiais objektyviais duomenimis. Pastebėtina, jog tokie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai nėra nauji, ši aplinkybė, kaip matyti iš teismo posėdžių protokolų ir skundžiamo nuosprendžio turinio, buvo vertinama ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinęs nukentėjusiosios R. M. B., liudytojų I. O. V., F. A., O. B., A. K. parodymus, kitą bylos medžiagą, padarė pagrįstą išvadą, kad įvykio metu R. M. B. su nuteistuoju L. V. buvo sugyventiniai. Su tokia teismo išvada teisėjų kolegija sutinka.
5.1. Nuteistasis L. V. bando sumenkinti nukentėjusiosios parodymus, nurodydamas, jog jie prieštaringi, tačiau, priešingai nei nurodo apeliantas, teisėjų kolegijai nukentėjusiosios R. M. B. parodymai nei dėl panaudoto smurto, nei šeimyninio statuso abejonių nekelia. Analizuojant nukentėjusiosios parodymus matyti, kad iš esmės viso proceso metu nukentėjusioji nuosekliai teigė, jog trejus metus gyveno kaip sugyventiniai nuteistojo namuose, ten gyveno kiekvieną dieną, išskyrus tas dienas, kai nuteistasis užgerdavo, tačiau tik nustojus apeliantui gerti, nukentėjusioji vėl grįždavo gyventi pas jį. Tokius nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys. Liudytoja F. A. parodė, kad nukentėjusioji trejus metus gyveno su nuteistuoju (t. 2, b. l. 34-35). Liudytojas O. B. parodė, kad yra nukentėjusiosios sūnus, mama bendravo su L. V., gyveno pas jį gal dvejus metus, jis ir pats pas nuteistąjį gyveno apie penkis mėnesius (t. 2, b. l. 36-37). Liudytoja I. O. V. parodė, jog yra L. V. kaimynė, kai ateidavo pas kaimynę D., retkarčiais matydavo R. M. B. (t.1, b. l. 203), patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad D. jai yra sakiusi, jog R. turi namelį sode, kadangi ten yra šalta, ji persikėlė gyventi pas D. (t.1, b. l. 74). Liudytojas A. K. parodė, kad nukentėjusiąją kartais matydavo namuose pas L. V., ją matydavo taip pat ir rytais, vilkinčia chalatu (t. 2, b. l. 18). Tai, kad nukentėjusioji su L. V. vedė bendrą gyvenimą, patvirtina ir byloje esančios nuotraukos, iš kurių matyti, kad minimu gyvenimo laikotarpiu R. M. B. su apeliantu dalyvavo įvairiose šeimos šventėse, leisdavo kartu laisvalaikį, kartu yra užfiksuoti įvairiomis progomis (t. 2, b. l. 28). Be to, byloje yra 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje ( t. 2, b. l. 6-12), kuriame nukentėjusioji R. M. B. įvardijama kaip L. V. draugė.
5.2. Nuteistasis L. V. nurodo, kad teismas neatsižvelgė į jo motinos parodymus, jog jie tik glaudė nukentėjusiąją dėl to, kad ji neturėjo, kur gyventi. Teigiama, kad nukentėjusioji dalyvavo šeimos šventėse, nes L. V. motina, būdama gero būdo, teikė pagalbą bei kvietėsi nukentėjusiąją. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, minėta liudytoja pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog R. M. B. nakvodavo pas juos ir miegodavo sūnaus kambaryje, kas pagrindžia faktą, jog nukentėjusioji buvo L. V. sugyventinė (t. 1, b. l. 196-197).
5.3. Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau aptarti duomenys yra pakankami išvadai, kad įvykio metu apeliantas ir nukentėjusioji buvo sugyventiniai. Tuo tarpu nuteistojo nurodomos aplinkybės, kad įvykio metu nukentėjusioji susitarė, jog ji pas L. V. atvažiuos „pasistatyti žiemai burokėlių“, kad po įvykio nukentėjusioji „norėjo eiti namo“, nagrinėjamu atveju juridinės reikšmės nusikaltimo kvalifikavimui pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą neturi. Kaip jau minėta, byloje yra nustatyta, kad nukentėjusioji R. M. B. ir nuteistasis L. V. gyveno kartu, juos siejo šeiminiai santykiai, todėl L. V. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą.
5.4. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, į BK 248 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą šeimos nario sampratą, Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 2 straipsnio nuostatą, pagal kurią artima aplinka yra ta, kurią sudaro asmenys, siejami arba praeityje sieti santuokiniais, partnerystės, svainystės ar kitais artimais ryšiais, taip pat asmenys, kartu gyvenantys ir tvarkantys bendrą ūkį, L. V. veiksmus kvalifikuoti kitaip, nei tai padarė apylinkės teismas, nėra juridinio pagrindo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad L. V. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą nuteistas pagrįstai.
Dėl BK 145 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo
6. Šioje byloje nustatyta, kad tarp sugyventinių L. V. ir R. M. B. kilo konfliktas, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios Ramunės M. B. sveikata. Nukentėjusioji tvirtina, kad panaudojus smurtą nuteistasis L. V. pagrasino ją nužudyti, tuo sukeldamas R. M. B. baimę. Būtent dėl tokių grasinimų L. V. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Nuteistasis nurodo, kad po smurtinių veiksmų sekę žodžiai nebuvo realus grasinimas.
6.1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 10 d. kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-131-1073/2018 pasisakyta, kad pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Pagal teismų praktiką grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015). Sprendžiant klausimą dėl grasinimo realumo, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-639/2010). Nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos.
6.2. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad nagrinėjimu atveju grasinimai, kurie buvo išsakyti nukentėjusiajai, nesudaro nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėties. Nuteistasis tvirtina, kad išsakyti žodžiai nebuvo grasinimas. Pažymėtina, kad konfliktinėse situacijose susijaudinę asmenys kartais neparenka tinkamų žodžių savo priekaištams išreikšti, nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmus, dažnai išsako įvairius grasinimus, tačiau ne kiekvienu atveju grasinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę.
6.3. L. V. grasino mušdamas nukentėjusiąją, teismas vertina, kad bylos nagrinėjimo metu nenustatyta nuteistojo tyčios užmušti nukentėjusiąją, tuo pačiu, išsakyti žodžiai nerodo, kad grasinimas buvo realus. Tokia išvada darytina įvertinus pačių veiksmų pobūdį, atsižvelgus į konflikto trukmę, veikos padarymo būdą. Nors nuteistojo išsakytos frazės galimai sukėlė nukentėjusiajai neigiamas, nemalonias emocijas, tačiau žodžiai, įvertinus ir įvykio kontekstą, teisėjų kolegijos nuomone, sietini su emocijomis, o ne su realiu grasinimu nužudyti BK 145 straipsnio prasme. Nuteistojo veiksmų kvalifikavimas pagal du baudžiamojo kodekso straipsnius yra perteklinis.
6.4. Atsižvelgus į šias aplinkybes, L. V. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisinamas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
6.5. Tokiu būdu, teisėjų kolegija nustato, kad L. V. 2016 m. lapkričio 10 d., apie 18.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,64‰ girtumo laipsnis), konflikto metu šešis kartus pastūmė nukentėjusiąją sugyventinę R. M. B. rankomis į pečių sritį, dešine ranka sugriebęs jai už kairės rankos virš alkūnės ją pasuko ir dar patempė, tuo tarpu kaire ranka, sugriebęs jai už dešinės rankos virš alkūnės nukentėjusiąją R. M. B. pasuko į save veidu ir kakta sudavė jai į veidą, pataikydamas į nosį, laikydamas nukentėjusiąją R. M. B. už abiejų rankų, ją pargriovė ant žemės, dėl ko ji susitrenkė dešinės kojos kelį, tuomet dešinės rankos alkūne spaudė nukentėjusiajai R. M. B. kaklą ir taip ją dusino, kairės rankos kumščiu penkis kartus sudavė nukentėjusiajai R. M. B. į galvos sritį, iš jų du kartus sudavė į veido sritį, pataikydamas į dešinę akį ir į lūpas, o tris kartus kumščiu sudavė į galvos sritį. Po to kairės rankos kumščiu sudavė jai į dešinę akį, ją pargriovė ant sofos ir rankų delnais sudavė tris kartus per galvą ir tris kartus per pečius, taip smurtaudamas prieš šeimos narį sukėlė nukentėjusiajai R. M. B. fizinį skausmą ir nesunkiai sutrikdė jos sveikatą dėl padarytų kairės akies apatinio voko, dešinės akies vokų, kairio žasto, dešinio kelio poodinių kraujosruvų, nosies nugarėlės muštinės žaizdos su aplinkine poodine kraujosruva, nosikaulių lūžio, viršutinės lūpos gleivinės nubrozdinimo su apatine kraujosruva.
Dėl paskirtos bausmės
7. Nuteistasis L. V. nesutinka su paskirta bausme, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam bausmė nėra per griežta, individualizuota tinkamai. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismas, parinkdamas nuteistajam L. V. bausmės rūšį ir dydį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir paties nuteistojo asmenybę. Šiuo atveju net ir sumažinta nusikalstamų veikų apimtis nesukuria prielaidų švelnesnės bausmės skyrimui.
7.1. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad nuteistasis L. V. padarė vieną tyčinį apysunkį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 4 dalis). L. V. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgtina ir į nuteistojo asmenybę, į tai, kad L. V. anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 129-139), nedirba, registruotas darbo biržoje. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskyrė 138 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Teismas taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, gali būti pasiekti be realaus bausmės vykdymo, todėl pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, bausmės vykdymą atidėjo. Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais ir jų nepažeidė. Bausmė tinkamai individualizuota atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, į tai, kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia, taip pat į nuteistąjį apibūdinančias aplinkybes, nė vienai iš aplinkybių nesuteikiant išskirtinės, prioritetinės reikšmės. Paskirta bausmė atitinka teisingumo ir proporcingumo principus ir nėra aiškiai per griežta.
7.2. Nuteistasis L. V. prašo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ar susitaikius su nukentėjusiąja. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad taikyti BK 40 straipsnio ar 38 straipsnio nuostatas nėra pagrindo.
7.3. Nagrinėjamu atveju, nuteistasis L. V. nors ir neneigia panaudojęs fizinį smurtą nukentėjusiajai, tačiau iš esmės neigia, jog smurtą panaudojo prieš sugyventinę. L. V. nukentėjusiąjai neatlygino nusikalstamais veiksmais padarytos žalos. Be to, byloje nėra laiduotojo prašymo perduoti nuteistąjį L. V. laiduotojo atsakomybėn pagal laidavimą bei nėra duomenų, kad nuteistasis L. V. su nukentėjusiąja susitaikė. Atsižvelgus į šias aplinkybes, nuteistojo L. V. prašymas taikyti BK 40 straipsnio ar 38 straipsnio nuostatas netenkintinas.
Dėl civilinio ieškinio
8. Nuteistasis L. V. nesutinka su priteistu civiliniu ieškiniu dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog nukentėjusiajai R. M. B. iš nuteistojo L. V. priteistas 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimas už nesunkų sveikatos sutrikdymą yra aiškiai per didelis ir neatitinka teismų formuojamos praktikos. Akivaizdu, jog nukentėjusioji dėl sužalojimų patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, buvo smurtaujama prieš onkologine liga sergantį asmenį. Nagrinėjimu atveju, apylinkės teismas pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į BK 138 straipsnio 2 dalies nuostatomis saugomų vertybių svarbą, į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, teisingai įvertino įtvirtintus įstatyme, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus ir juos tinkamai pritaikė. Nors nuteistasis L. V. nurodo, kad nukentėjusioji norėjo pasipelnyti, tačiau tai tik subjektyvi nuteistojo nuomonė. Nuteistasis prašo atsižvelgti ir į tai, kad jis yra ilgametis bedarbis, išlaikomas motinos, ir teismo priteista suma neturtinei žalai atlyginti jam yra labai didelė. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio klausimą, atsižvelgė į visas teisingam šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir, atitinkamai, nukentėjusiosios R. M. B. prašomą priteisti neturtinės žalos sumą sumažino iki 1500 eurų. Dar sumažinti priteistos žalos dydį teisėjų kolegija neturi pagrindo.
8.1. Nuteistasis L. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje yra duomenys apie tai, jog Vilniaus teritorinei ligonių kasai jau atlygintos gydymo išlaidos, tačiau teismas skundžiamu nuosprendžiu šias išlaidas vėl priteisė iš nuteistojo L. V..
8.2. Šioje baudžiamojoje byloje Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė 134,32 eurų civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo. Šią sumą sudaro išlaidos dėl suteiktų gydymo paslaugų (t. 1, b. l. 26). Byloje esančiame Vilniaus teritorinės ligonių kasos prašyme nurodyta, kad kaltinamasis atlygino žalą Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui (t. 1, b. l. 179). Atsižvelgus į tai, kad Vilniaus teritorinės ligonių kasos pareikštas 134,32 eurų civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo yra atlygintas, byla civilinio ieškinio dalyje nutrauktina.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 4 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
nuteistojo L. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 22 d. nuosprendį panaikinti dalyje, kurioje L. V. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, nuteistas laisvės atėmimu 3 mėnesiams, šioje dalyje priimti naują nuosprendį:
L. V. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo pažymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Panaikinti nuosprendį dalyje dėl bausmių subendrinimo.
Pakeisti nuosprendį dalyje dėl 134,32 eurų priteisimo iš L. V. Vilniaus teritorinės ligonių kasai:
bylą dalyje dėl civilinio ieškinio Vilniaus teritorinės ligonių kasai nutraukti.
Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.