- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-30
- Bylos Nr.
- I-5033-331/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05773-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Mefodija Povilaitienė, Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- A. P.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Igoris Smirnovas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Jolitos Rasiukevičienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. P. (A. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
2015-11-13 Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Užsieniečių reikalų skyrius priėmė sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-690 „Dėl draudimo Baltarusijos Respublikos pilietei A. P. atvykti į Lietuvos Respubliką“, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018-11-13 ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnio 1 dalį iki 2018-11-13 (b. l. 4-6).
Šalies argumentai
Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtu sprendimu, skundu, patikslintais skundais (b. l. 1-2, 38-39, 105-110) kreipėsi į teismą ir prašo:
panaikinti Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus 2015-11-13 sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-690 „Dėl draudimo Baltarusijos Respublikos pilietei A. P. atvykti į Lietuvos Respubliką“ – dalyje dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018-11-13 ir dėl įrašymo pareiškėjos duomenų į Užsieniečių registrą (Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą);panaikinti Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus 2015-11-13 sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-690 „Dėl draudimo Baltarusijos Respublikos pilietei A. P. atvykti į Lietuvos Respubliką“ – dalyje dėl įrašymo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimo dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal 2006-12-20 Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1987/2006 24 str. 1 ir 3 d. iki 2018-11-13;priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Paaiškino, kad Migracijos departamentas pritaikė pareiškėjai Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – Taisyklės) 4, 5, 6, 12 punktų bei Kriterijų vertinimo tvarkos (toliau – Tvarka) 20.3.2 punktą ir nustatė draudimą 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką atsižvelgęs į tai, kad nebuvo suėjęs 1 metų terminas nuo 2014-12-10 sprendimo Nr. 261-250 dėl grąžinimo, kuriuo pareiškėja buvo įpareigota per 7 dienas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos (išvyko tą pačią 2014-12-10 dieną). Minėtos aplinkybės netaikant, pareiškėjai būtų taikintinos Tvarkos 22.1 punkto nuostatos (nebūtų draudžiama atvykti, kadangi ji, dėl neatsargumo ar nepakankamo rūpestingumo, neteisėtai Lietuvos Respublikoje ir (ar) kitose Šengeno valstybėse buvo ne ilgiau kaip 30 dienų, ir jai už tai buvo paskirta 180 EUR administracinė nuobauda, kurią ji įvykdė). 2014-12-10 sprendimas Nr. 261-250 dėl grąžinimo buvo priimtas dėl to, kad pareiškėja, grįždama į Baltarusiją, kirto Lietuvos – Baltarusijos sieną 2014-12-10 dieną apie 3 val. ryto, – dėl to, kad pavėlavo į maršrutinį autobusą, kuriuo būtų kirtusi sieną tinkamu laiku iki 2014-12-09 24:00 val., ir važiavo sekančiu pagal tvarkaraštį autobusu, kuris atvyko į pasienį truputį po vidurnakčio. Taigi, 2014-12-09 sprendimas Nr. 261-250 dėl minėto itin mažareikšmio pažeidimo buvo visiškai formalus, nors ir galiojo priimant 2015-10-19 sprendimą Nr. (21/20)-262-287 dėl grąžinimo. Tai sudaro teismui pagrindą taikyti Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 3 p., 8 str. 1 d. ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 6 d. bei panaikinti skundžiamą Migracijos departamento 2015-11-13 sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-690 dalyje dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018-11-13 ir dėl jos duomenų įrašymo į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą.
Teigia, kad atsakovas neteisingai nurodo, neva, pareiškėja teisėtai buvo Šengeno šalyse tik pagal išduotas 4 vizas (nuo 2014-11-18 iki 2014-12-23 galiojusią vienkartinę 21 dienos trukmės turizmo vizą, nuo 2014-12-26 iki 2015-01-30 galiojusią vienkartinę 21 dienos trukmės turizmo vizą, nuo 2015-05-11 iki 2015-06-15 galiojusią vienkartinę 21 dienos trukmės turizmo vizą, nuo 2015-07-06 iki 2016-01-05 galiojusią daugkartinę turizmo vizą). Tačiau, atsakovo minėtos 4 vizos, kurios visos kartu tęstinai galiojo vos ilgesnį nei 1 metų laikotarpį nuo 2014-11-18 iki 2016-01-05, apėmė tik nedidelę pareiškėjos ilgametės sąsajos su Lietuva ir kitomis Šengeno šalimis dalį. Pareiškėją sieja su ES ilgalaikiai socialiniai ryšiai: 2007 metais ji legaliai gyveno Norvegijoje (asmens identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini)), ten mokykloje mokėsi norvegų kalbos, kultūros ir kitų dalykų, pareiškėja buvo santuokoje su Norvegijos piliečiu R. A. S. nuo 2007-11-10 iki 2010-02-26 ir nuo 2007-11-13 gyveno su sutuoktiniu Norvegijoje. Vėliau pareiškėja gyveno Norvegijoje pagal jai 2012-09-18 išduotą leidimą, kuris galiojo iki 2014-09-18. Pareiškėja minėtu jos teisėto buvimo ES 5 metų laikotarpiu niekada nebuvo padariusi jokių migracijos teisės reikalavimų pažeidimų. Norvegijoje gyvena pareiškėjos motina L. L. (mergautinė pavardė P.)
Skundžiamas sprendimas yra akivaizdžiai neproporcingas pareiškėjos itin mažareikšmiam teisės pažeidimui (2014-12-10 3 valandomis bei 2015-10-19 7 septyniomis dienomis pavėlavo išvykti iš Lietuvos Respublikos). Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėja ne tik yra ne kartą keliavusi į ES valstybes nares, bet ir ilgą laiką – 5 metus be jokių migracijos įstatymų pažeidimų teisėtai gyveno Šengeno valstybėje (Norvegijoje), kad pareiškėja sieja su Šengeno (Lietuvos, Norvegijos) valstybėmis itin glaudūs ir jai svarbūs socialiniai bei ekonominiai (pareiškėjos darbas tiesiogiai susijęs su išvykomis į ES šalis) ryšiai. Pareiškėjos buvimas Šengeno valstybėse nėra pavojingas viešajai tvarkai, jų politiniam stabilumui. Migracijos departamento 2015-11-13 sprendime Nr. (15/5-9) 4U-690 privalėjo būti, tačiau iš viso nėra nurodyta jokių motyvų, dėl kurių buvo nuspręsta įrašyti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento 24 str. 1 ir 3 d. Be to, atsakovo paminėtas 2015-09-09 Komisijos Komunikatas Europos Parlamentui ir Tarybai COM(2015) 453 yra skirtas nelegalios migracijos (persikėlimų, bandymų neteisėtai persikelti ilgam laikui į kitos valstybės teritoriją) ir šių neteisėtų migrantų grąžinimo klausimų ES suderinimui, t.y. nėra reikšmingas nagrinėjamai bylai. Migracijos departamento 2015-11-13 sprendimas Nr. (15/5-9) 4U-690 nėra motyvuotas, be to, jame nėra individualiai įvertinti nei pareiškėjos asmenybė ir dėl sprendimo jai atsirandančių pasekmių sunkumo mastas, nei pritaikytų sankcijų konkretūs tikslai, siekiai ir poreikis.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas prašė skundą patenkinti jame išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutinka, prašo atmesti. Atsiliepimuose (b. l. 69-72, 174-179) paaiškino, kad ginčo sprendimas priimtas atsižvelgus į VSAT Vilniaus rinktinės Padvarionių užkardos Medininkų PKP 2015-10-19 sprendimą Nr. (21/20)-262-287 dėl pareiškėjos grąžinimo į Baltarusijos Respubliką. Šis sprendimas patvirtina Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau - ir Įstatymas) įtvirtintą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą, jis priimtas atsižvelgus į tai, kad pareiškėja per pastaruosius vienerius metus iki 2015-10-19 sprendimo grąžinti ją į užsienio valstybę priėmimo dienos jau buvo grąžinta į užsienio valstybę (Vilniaus rinktinės Lavoriškių užkardos Lavoriškių pasienio kontrolės punkto 2014-12-10 sprendimu Nr. 261-250). Migracijos departamentas perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau - C. SIS) įvedė vadovaudamasis SIS II reglamento 24 straipsniu. Atsižvelgiant į tai, kad vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu 2015-10-19 VSAT Vilniaus rinktinės Padvarionių užkardos Medininkų PKP priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėja buvo įpareigota savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, Migracijos departamentas turėjo tiek teisinį, tiek faktinį pagrindą uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir visą Šengeno erdvę.
Aplinkybė, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjos draugai, kuriuos ji lanko, atvykdama į Lietuvos Respubliką, nelaikytina pagrindžiančia ginčijamo sprendimo neproporcingumą ar neteisėtumą. Pažymi, kad Lietuvos Respublikoje gyvenantys pareiškėjos draugai, nėra jos šeimos nariai, savaime negali būti laikoma pagrindu panaikinti ginčijamą sprendimą. Pareiškėja su draugais ryšį gali palaikyti ne tik asmeniškai su jais susitikdama, bet ir bendraudama elektroninio ryšio priemonėmis, ginčijamas sprendimas taip pat neužkerta kelio pareiškėjai bendrauti su draugais, susitinkant Šengeno erdvei nepriklausančių valstybių teritorijoje. Visos Šengeno vizos pareiškėjai buvo išduotos turizmo tikslais, t. y. pareiškėja, atvykusi į Lietuvos Respubliką su tokia viza neturėjo teisės dirbti, nepagrįsti yra pareiškėjos argumentai, kad ginčijamas sprendimas užkerta kelią pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ar kitas Šengeno valstybes darbo tikslais.
Pažymėjo, kad vadovaujantis Taisyklių 16-171 punktais duomenys apie užsienietį gali būti išbraukiami iš Sąrašo Migracijos departamento sprendimu, jeigu Migracijos departamentui pateikiamas motyvuotas rašytinis užsieniečio prašymas išbraukti duomenis apie jį iš Sąrašo arba motyvuotas rašytinis valstybės institucijos arba įstaigos siūlymas išbraukti duomenis apie užsienietį iš Sąrašo. Migracijos departamente toks pareiškėjos prašymas išbraukti jos duomenis iš Sąrašo gautas nebuvo.
Atsakovės atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepimo argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus 2015-11-13 sprendimo Nr. (15/5-9) 4U-690, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, teisėtumo ir pagrįstumo (b. l. 90-92).
Iš bylos dokumentų nustatyta, kad 2015-10-19 pareiškėjai važiuojant į Baltarusiją per Vilniaus rinktinės Padvarionių užkardos Medininkų postą, Lietuvos pareigūnai nustatė, kad ji 7 dienas buvo Lietuvos ir (ar) kitose Šengeno valstybėse neteisėtai (viršijo jai išduotos ir galiojusios nuo 2015-07-06 iki 2016-01-05 Šengeno valstybių trumpalaikės daugkartinės (C) vizos Nr. 002357205 (LTU) leistiną buvimo Šengeno šalyse 90 dienų skaičių, nes buvo 97 dienų per pastarąjį 180 dienų laikotarpį, neteisėtai Šengeno erdvėje buvo nuo 2015-10-13), ir kad tokiais veiksmais pareiškėja pažeidė Įstatymo 23 straipsnio 2 punkto, 124 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Už tai 2015-10-19 pareiškėjai buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 1449P-40780931-15, kuriuo paskirta 180 Eur bauda pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 206 straipsnį, kurią pareiškėja sumokėjo (b. l. 11, 82-83, 84-85).
Tą pačią dieną (2015-10-19) VSAT Vilniaus rinktinės Padvarionių užkardos Medininkų PKP priėmė sprendimą Nr. (21/20)-262-287 įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2015-10-26 (b. l. 87). Pareiškėja išvyko 2015-10-19.
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinė 2015-11-05 teikimu Nr. (21/20)-12-4943 informavo Migracijos departamentą apie tai, kad pareiškėja 2015-10-19 pažeidė Įstatymo 23 straipsnio 2 punkto, 124 straipsnio 1 punkto reikalavimus, kad jai pagal ATPK 206 straipsnį paskirta 180 Eur bauda ir įpareigota išvykti iš Lietuvos Respublikos per 7 dienas nuo sprendimo priėmimo, pareiškėja šį sprendimą įvykdė. Taip pat informavo, kad pareiškėja jau ne pirmą kartą buvo grąžinta į užsienio valstybę – 2014-12-10 pareiškėjai buvo surašytas sprendimas dėl grąžinimo į Baltarusijos Respubliką Nr. 21/20-260-250, kuris buvo įvykdytas. Atsižvelgdama į tai ir vadovaudamasi Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinė nutarė prašyti Migracijos departamento direktoriaus vieneriems metams įtraukti pareiškėjos duomenis į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą (b. l. 79-80).
Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1, 4, 5 dalimis, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-04-20 nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės), 4, 5, 6, 11¹, 11³, 12 punktais, 2006-12-20 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 1, 3 dalimis, Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus nuostatų, patvirtintų Migracijos departamento direktoriaus 2013-07-25 įsakymu Nr. 3K-106, 7.13, 7.14, 7.15, 11.7, 12 p., Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 20.3.2 p. 2015-11-13 priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo nusprendė: 1) uždrausti Baltarusijos pilietei A. P. atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018-11-13; 2) į Užsieniečių registrą (Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą), įrašyti šiame punkte nurodytus duomenis; 3) įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo Baltarusijos Respublikos pilietei A. P. atvykti ir apsigyventi pagal 2006-12-20 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 str. 1, 3 d. iki 2018-11-13 (b. l. 90-92).
Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Užsieniečiui, kuris buvo įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 4 dalies nuostatas, užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo centrinei Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas. Draudimo atvykti trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.
Taisyklės nustato užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo (toliau vadinama – sąrašas) sudarymo, tvarkymo ir duomenų iš šio sąrašo teikimo Centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai (toliau vadinama – C. SIS) tvarką. Taisyklėse nustatyta, kad į sąrašą duomenys įrašomi Migracijos departamento priimtų sprendimų uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindu (5 punktas); duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) (toliau vadinama – SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Duomenys iš sąrašo C. SIS pateikiami, Migracijos departamentui priėmus atitinkamą sprendimą įtraukti į C. SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnį (11¹ p.).
SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Skundai dėl šių sprendimų nagrinėjami nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta tvarka. SIS II reglamento 24 straipsnio 2 dalyje nustatyti atvejai, kai perspėjimas įvedamas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje. Tokia padėtis susidaro pirmiausia tuomet, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra pagrįstų priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkias nusikalstamas veikas, arba yra aiškių įrodymų, kad jis ketina tokias nusikalstamas veikas padaryti valstybės narės teritorijoje, atitinkamai šio reglamento 24 straipsnio 3 d. įtvirtinti atvejai, kai perspėjimas gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą. Taigi, SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais atvejais nėra imperatyvo įvesti perspėjimo, Migracijos departamentas kiekvienu individualiu atveju sprendžia dėl būtinybės atlikti šiuos veiksmus.
Pavyzdinius kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant užsieniečio duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, sąrašą ir jų vertinimo tvarką nustato Tvarka. Šios Tvarkos 19 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris buvo įpareigotas išvykti ar grąžintas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5 ar 6 punkte nustatytu pagrindu, atsižvelgiama į: užsieniečio neteisėto buvimo Lietuvos Respublikoje ir (ar) kitose Šengeno valstybėse trukmę ir priežastį (19.1. p.); esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika (19.2. p.); užsieniečiui pritaikytas administracinio poveikio priemones ir jų įvykdymą (19.3. p); tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo įpareigoti išvykti ar grąžinti priėmimo dienos: užsienietis jau buvo įpareigotas išvykti ar grąžintas (19.4.1. p.); užsienietis buvo neįleistas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (19.4.2. p.); buvo atsisakyta išduoti užsieniečiui vizą ar ji buvo panaikinta (19.4.3. p.). Pagal Tvarkos 20.3.2. p. šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris buvo įpareigotas išvykti ar grąžintas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5 ar 6 punkte nustatytu pagrindu, nustatomas 3 m. draudimo atvykti laikotarpis, jei užsienietis per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo įpareigoti išvykti ar grąžinti priėmimo dienos jau ne pirmą kartą buvo įpareigotas išvykti ar grąžintas, neįleistas, išsiųstas, neteisėtai išvyko arba jeigu šiuo laikotarpiu užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta. Pažymėtina, kad Tvarkos 5 punkte įtvirtinta, kad atskirais atvejais, atsižvelgus į Tvarkoje nurodytų kriterijų ir kitų aplinkybių visumą, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo atvykti laikotarpiai.
Ginčo atveju, viena vertus, pareiškėjos situacija atitiko Tvarkos 20.3.2 p., nes pareiškėja šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis neturėjo ir Įstatymo 125 str. 1 d. 3 p. nustatytu pagrindu 2014-12-10 VSAT Vilniaus rinktinės Lavoriškių užkardos Lavoriškių SPP sprendimu Nr. 261-250 (b. l. 169) jau buvo įpareigota išvykti iš Lietuvos Respublikos, tačiau, kita vertus, atsakovas, vadovaudamasis Tvarkos 5 punktu ir atsižvelgęs į ginčo aplinkybių visumą, sprendimo dėl draudimo atvykti galėjo nepriimti. Teismo vertinimu, šiuo atveju svarbu tai, kad pareiškėja neteisėtai Lietuvos Respublikoje buvo trumpą laiko tarpą (2014-12-10 (apie 3 val.) ir nuo 2015-10-13 iki 2015-10-19 (7 dienas) (b. l. 82, 162), paskirtas baudas už administracinio teisės pažeidimą sumokėjo, sprendimus įpareigoti išvykti įvykdė nedelsdama. Byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad pareiškėja siekė piktybiškai pažeisti buvimo Lietuvoje tvarką. Teismo vertinimu, pareiškėja laiku neišvykti iš Lietuvos Respublikos galėjo dėl neatsargumo ar nepakankamo rūpestingumo.
Skundžiamas Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus 2015-11-13 sprendimas Nr. (15/5-9) 4U-690 neatitinka proporcingumo kriterijaus. Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjai taikytos priemonės neturi varžyti jos akivaizdžiai labiau negu būtina. Juolab, kad šiai situacijai taikytina SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalies nuostatos imperatyviai neįpareigoja Migracijos departamento įvesti perspėjimo. Įpareigojus pareiškėją išvykti, laikytina, kad nelegalios migracijos rizikos nebėra. Papildomų priemonių skyrimas (draudimo atvykti nustatymas ir įtraukimas į sąrašą), teismo vertinimu, nėra būtinas. Pareiškėja teismui taip pat pateikė įmonės „Džovit“ prašymą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjos darbo pobūdis susijęs su dažnomis kelionėmis į užsienį (b. l. 146). Be to, pareiškėjai buvo suteiktas leidimas gyventi Norvegijoje, kurioje buvo sudariusi santuoką, ir kurioje gyvena jos mama (b. l. 118, 131, 139-140, 144).
Teismo pareiga yra priimti teisingą sprendimą. Teisėtas teismo sprendimas ne visada gali būti teisingas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2003-03-04 nutarime yra pažymėjęs, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės tikslų; jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimus). Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, tuo atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai (žr., pvz., LVAT 2007 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-773/2007; LVAT 2011 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-46/2011). Teismas vykdo teisingumą ir turi diskreciją elgtis kitaip, nei tiesiogiai numatyta teisės aktuose ar panaikinti formaliai teisėtą individualų administracinį aktą, jei to reikalauja bendrieji teisės principai, tarp jų ir teisingumo bei proporcingumo principai (LVAT 2014 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-422/2014).
Teismo vertinimu, šio ginčo užbaigimas atmetant pareiškėjos skundą ir paliekant galioti formaliai teisėtą ginčo sprendimą, neatitiktų teisingam procesiniam sprendimui keliamų reikalavimų. Skundžiamas sprendimas yra, formalus, priimtas nesilaikant proporcingumo principo, todėl yra naikintinas.
Pareiškėja prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nenurodo prašomos priteisti sumos, prašymo nepagrindė išlaidų apskaičiavimu. Pažymėtina, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45 straipsniais, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 127 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
pareiškėjos A. P. skundą patenkinti.
Panaikinti 2015-11-13 Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių reikalų skyriaus sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-690 „Dėl draudimo Baltarusijos Respublikos pilietei A. P. atvykti į Lietuvos Respubliką“.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.