Panevėžio apygardos teismo nutartis

2016-01-12 · Civilinė byla Nr. 2S-59-755/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-01-12
Bylos Nr.
2S-59-755/2016
Teisminio proceso Nr.
2-08-3-08491-2012-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Eigirdas Činka
Pareiškėjas
J. V.
Suinteresuotas asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2S-59-755/2016

Ineta Baliukaitytė Proceso Nr. 2-08-3-08491-2012-0
Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 3.3.2.4.
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 12 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Eigirdas Činka teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo J. V. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. A2-7120-488/2015 pagal pareiškėjo J. V. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas J. V. 2015-08-03 kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą su prašymu atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-498-882/2013 bei nustatyti juridinę reikšmę turinti faktą, kad jo tėvui V. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) po paleidimo iš tremties (duomenys neskelbtini) iki 1964-07-01 buvo uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvos TSR teritorijoje.

J. V. nurodė, kad 2015-05-08 Lietuvos ypatingajame archyve surado naujų dokumentų, kurie įrodo, jog jo tėvui V. V. po tremties buvo uždrausta grįžti gyventi Lietuvos TSR teritorijoje. TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1963-12-06 įsaku Nr. 1948-YI buvo amnestuoti nacionalistinio pogrindžio ir ginkluotų nacionalistinių gaujų dalyviai, atlikę kalėjimo bausmes ir pagal TSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo 1952-03-11 įsaką ištremti į jų šeimų tremties vietas. V. V. buvo apibūdintos įsake tremtinių kategorijos tremtinys, nes: Lietuvos ypatingojo archyvo 2011-08-03 pažymoje apie V. V. Nr. P2-3709 yra parašyta, kad jis buvo nacionalistinės gaujos dalyvis, buvo ginkluotas šautuvu, 1946-12-27 buvo suimtas ir nuteistas 7 metams laisvės atėmimo;po V. V. įkalinimo, jo šeima, t. y. motina A. V. ir dvi jo seserys buvo ištremtos į Rusijos Federacijos Tomsko sr. Asino raj. Centralnyj gyvenvietę;po paleidimo iš įkalinimo, V. V., remiantis tuo pačiu TSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo 1952-03-11 įsaku, buvo ištremtas į šeimos trėmimo vietą Rusijos Federacijos Tomsko sr. Asino raj. Centralnyj gyvenvietę.

Įsakas Nr. 1948-YI išleistas 1963 m. pabaigoje, kai po Stalino mirties buvo praėję 10 metų ir Tarybų Sąjungoje vadinamasis „chruščiovinis atšilimas“ buvo pačiame apogėjuje. Nežiūrint į tai, įsaku tremtiniams negrąžinamas konfiskuotas turtas, jiems draudžiama grįžti į gyvenamąsias vietas, kur jie buvo suimti. Mano, kad 1958 m., kai iš tremties buvo paleistas V. V., jam paskirti laisvės apribojimai negalėjo būti švelnesni.V. V. buvo paleistas iš tremties TSRS Vidaus reikalų ministerijos 4-o spec.skyriaus 1957-08-01 nurodymu Nr. 28/1-6353. Tikėtina, jis buvo informuotas apie šį nurodymą ir, kad jam uždrausta grįžti į Lietuvą, nes 1957-08-15 parašė prašymą Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkui leisti jam su žmona ir sūnumi grįžti į Lietuvos TSR. Lietuvos ypatingojo archyvo 2011-08-03 pažymoje apie V. V. Nr. P2-3709 parašyta, kad jo šeimos nariams (turima omenyje šeima, buvusi iki V. V. vedybų (duomenys neskelbtini) m., t. y. motina ir seserys (jo žmonai O. I.-V. buvo leista gyventi Lietuvos TSR teritorijoje Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1958-08-16 nutarimu Nr. 373-c, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Komisijos 1957-11-13 nutarimu Nr. 37. Pareiškėjas teigia, iš to seka, kad V. V. prašymas nebuvo patenkintas.

Pareiškėjas pažymi, kad V. V. likimas nuo pat suėmimo iki paleidimo iš tremties buvo ne Lietuvos TSR valdžios institucijų rankose, o lemiamas TSRS represinių struktūrų: jis nuteistas ypatingojo pasitarimo prie TSRS MGB nutarimu, po įkalinimo bausmės atlikimo ištremtas 1952-04-11 TSRS Valstybinio Saugumo Ministerijos ir Vidaus Reikalų Ministerijos įsakymu Nr. 00219/00374, paleistas iš tremties (mano, ir uždrausta grįžti į Lietuvą) TSRS Vidaus Reikalų Ministerijos 4-o spec.skyriaus 1957-08-01 nurodymu Nr. 28/1-6353. Tai, kad V. V. buvo areštuotas ir nuteistas, Lietuvos TSR ministerijai, atsakingai už gyventojų registraciją, net nebuvo žinoma. Tai pažymėta (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) E. Š. 1964-07-01 rašte (duomenys neskelbtini) J. Gi Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1957 m. sausio 21 d. įsakas „Dėl uždraudimo grįžti į Lietuvą nuteistiesiems ir atlikusiems bausmę buvusiems Lietuvos buržuazinių vyriausybių vadovams, buržuazinių politinių partijų vadovams, lietuvių nacionalistinio pogrindžio aktyviems dalyviams, antitarybinių organizacijų vadovams“ tarnavo kaip filtras, neleidžiantis grįžti į Lietuvą išvardintų kategorijų asmenims, kuris, metams bėgant ir jau minėtam „chruščioviniam atšilimui“ įsigalint, darėsi vis retesnis.

Nurodo, kad (duomenys neskelbtini) E. Š. 1964-05-25 rašte (duomenys neskelbtini) J. A. B. parašyta, kad yra siunčiamas nagrinėjimui O. I. (pasirodo, kad jo, pareiškėjo, motina nebuvo informuota, jog jai leista gyventi Lietuvos TSR teritorijoje) ir jos vyro V. V. pareiškimas su prašymu leisti jiems gyventi Lietuvos TSR teritorijoje, be to, (duomenys neskelbtini) J. yra prašomas įpareigoti V. V. kreiptis į Lietuvos TSR Viešosios tvarkos apsaugos ministeriją su atskiru prašymu leisti jam gyventi Respublikos teritorijoje. Pareiškėjas mano, tai ir yra tie formalumai, kuriuos V. V. teko atlikti po paminėto 2013 m. pareiškime teismui tėvo apsilankymo pas tuometį Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininką, ir po kurių jam buvo leista gyventi Lietuvos TSR teritorijoje.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-09-30 nutartimi pareiškėjo J. V. prašymas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmestas.

Teismas nustatė, kad nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-9663-882/2012 pareiškėjas buvo pateikęs dokumentą – Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2012-07-10 pažymėjimą apie tremtį Nr. 1/300AP-134, kuriame nurodyta, kad V. V. (duomenys neskelbtini) išbrauktas iš įskaitos, o 1964-07-01 jam leista prisiregistruoti Panevėžio rajone. Teismas nustatė, kad naujai pateiktuose dokumentuose nurodomos aplinkybės neprieštarauja nagrinėjant minimą bylą rašytiniuose įrodymuose - 2012-07-10 pažymėjime apie tremtį Nr. 1/300AP-134 ir 2011-08-03 Lietuvos ypatingojo archyvo pažymoje Nr. P2-3709 nurodytoms aplinkybėms. Teismas sprendė, kad faktas, jog V. V. (duomenys neskelbtini) buvo išregistruotas iš įskaitos, ir jį išregistruojant nebuvo nustatyti jokie judėjimo laisvės ar gyvenamosios vietos pasirinkimo apribojimai, nepaneigtas duomenimis naujai pateiktuose dokumentuose. Teismas nurodė, kad gyvenimo vietos pasirinkimo apribojimas negali būti tiesiogiai siejamas su draudimu registruotis. Be to, pareiškėjas, kaip proceso šalis, nagrinėjant paminėtą bylą galėjo gauti visą jam reikalingą informaciją, pats arba su teismo pagalba kreiptis į Lietuvos ypatingąjį archyvą, rinkti ir gauti įrodymus ir juos pateikti teismo vertinimui bylos nagrinėjimo metu. Teismas nurodė, kad tik po bylos išnagrinėjimo - 2015-05-08 pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos ypatingąjį archyvą ir gavo papildomus dokumentus. Teismas sprendė, kad naujai pateikti dokumentai esminės reikšmės neturi ir juose esanti informacija nesudaro pakankamo ir protingo pagrindo abejoti dėl priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Konstatavo, kad nėra sąlygų proceso atnaujinimui.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjas nurodo, kad kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti teisminį procesą, pateikdamas naujus, nenuginčijamus įrodymus, patvirtinančius, kad jo tėvui V. V. po tremties buvo uždrausta grįžti gyventi Lietuvos TSR teritorijoje ir apie kurių egzistavimą jis nežinojo ir negalėjo žinoti 2013 metais, nes turėjo Lietuvos ypatingojo archyvo 2011-08-03 pažymą apie V. V. Nr. P2-3709 ir ja pasikliovė. Pareiškėjas nurodo, kad negalėjo žinoti, kad Lietuvos ypatingasis archyvas apleistinai atliko savo darbą ir neįtraukė į pažymą reikšmingų faktų, susijusių su V. V. tremtimi. Tik atsitiktinės aplinkybės tuos įrodymus padėjo rasti. Rasti dokumentai byloja, kad V. V. 1957 ir 1964 metais kreipėsi su prašymais į tuometinės LTSR valdžios institucijas leisti jam apsigyventi LTSR teritorijoje. Jei jis būtų paleistas iš tremties be gyvenamosios vietos pasirinkimo apribojimų, jam nebūtų reikėję kreiptis su tokiais prašymais. Būtų tiesiog grįžęs į Lietuvą ir apsigyvenęs ten kur būtų radęs būstą.Nurodo, kad (duomenys neskelbtini) E. Š. 1964-05-25 raštas (duomenys neskelbtini) J. A. B. teismo įvardintas kaip nenustatytos datos, su kuo pareiškėjas nesutinka. Dokumente matyti datos metų paskutinis skaičius „4“ ir minimas V. V. pareiškimas su prašymu leisti jam gyventi Lietuvos TSR teritorijoje. Tai, kad leista jam apsigyventi 1964 metais, reiškia ir dokumentas yra 1964 metų.

Nesutinka ir su teismo teiginiu, kad gyvenimo vietos pasirinkimo apribojimas negali būti tiesiogiai siejamas su draudimu registruotis. Tarybų Sąjunga buvo policinė valstybė. Joje įstatymu buvo įvestas pasų režimas, įgalinantis efektyviai kontroliuoti piliečių judėjimą šalies viduje. Vienu iš to režimo įrankių buvo pasų registracija (dar vadinama prisiregistravimu, įsiregistravimu ir pan.). Tai milicijos pareigūno įrašas pase apie piliečio gyvenamąją vietą (miestas, gatvė namo Nr., buto Nr.). teigia, kad asmuo be tokio įrašo pase negalėjo gyventi toje vietovėje, negalėjo įsidarbinti, negalėjo nueiti pas gydytoją, negalėjo nusipirkti lėktuvo bilieto. Milicijos pareigūno atsisakymas padaryti tokį įrašą pase reiškė draudimą gyventi toje vietoje, o gyvenimas be įrašo buvo baudžiamasis nusikaltimas (1961 m LTSR baudžiamojo kodekso 212 str.). Taigi, draudimas registruoti pasą ir draudimas gyventi tam tikroje vietoje savo esme buvo ta pati sąvoka. V. V. pase, išleidžiant jį iš tremties, neabejotinai buvo padarytas įrašas, kad jį draudžiama registruoti Lietuvos TSR teritorijoje.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į J. V. atskirąjį skundą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius paršo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-09-30 nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepimu nurodoma, kad proceso atnaujinimo pagrindu negali būti tokia naujai paaiškėjusi aplinkybė, kuri yra teisiškai reikšminga tik vėliau, t.y. po bylos užbaigimo, įsigaliojusių teisės normų taikymui. Pareiškėjas į archyvą kreipėsi 2015-05-08, praėjus dvejiems metams po teismo sprendimo įsiteisėjimo, nors, kaip nurodė teismas, pareiškėjas visą jam reikalingą informaciją galėjo gauti nagrinėjant bylą pats arba su teismo pagalba kreiptis į archyvą. Apeliantas neįrodė, kad dokumentų, kuriuos pateikė prašydamas atnaujinti procesą, negalėjo gauti iš archyvo nagrinėjant bylą. Teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra surinkta duomenų ir nėra nustatyta svarbių priežasčių, kurių pagrindu pareiškėjo prašymas galėjo būti tenkintas, priėmė pagrįstą nutartį pareiškėjo pareiškimo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju nenustatė nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas.

Pareiškėjas prašė atnaujinti išnagrinėtos bylos procesą CPK 366 str.1 d. 2 p. pagrindu, t.y procesas gali būti atnaujinamas, jei naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad šiuo pagrindu inicijuoti bylos proceso atnaujinimą gali asmuo, dalyvaujančio byloje asmens procesinėmis teisėmis dalyvavęs nagrinėjant konkrečią bylą, tačiau dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių, neturėjęs esminės bylos rezultatui informacijos apie atitinkamas bylos aplinkybes ir todėl negalėjęs jomis remtis teismo procese, kas nulėmė galimo neteisingo sprendimo priėmimą. Naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis gali būti pripažįstami tik konkretūs juridiniai faktai (įvykiai, veiksmai, būsenos), kuriems esant civiliniai teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia. Pagrindas procesui civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujinti yra tada, kai pareiškėjas įrodo, kad tokios aplinkybės: 1) buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas sprendimas. Pagal CPK 366 str.1 d. 2 punkto nuostatas naujai paaiškėjusiomis bylos aplinkybėmis pripažįstamos tik tokios aplinkybės, kurios yra įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje arba tokio dalyko svarbi dalis. Pagrindinis kriterijus, apibūdinantis naujai paaiškėjusią esminę bylos aplinkybę, yra reikalavimas, kad tokia aplinkybė būtų egzistavusi bylos, kurios procesą prašoma atnaujinti, nagrinėjimo metu. Esant tokiai aplinkybei, svarbu, kad ji ne tik nebuvo, bet ir negalėjo būti žinoma bylos nagrinėjimo metu asmeniui, kuris remiasi šia aplinkybe prašyme dėl proceso atnaujinimo, t. y. turi būti vertinami ne tik subjektyvūs, bet ir objektyvūs sužinojimo kriterijai.Ne bet kokia naujai paaiškėjusi aplinkybė yra reikalavimo dėl proceso atnaujinimo pagrindas, o tik tokia, kuri turi esminę reikšmę bylai. Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis priimtu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau konstatuotų faktų ir proceso šalių ginčijamo materialinio teisinio santykio teisinė kvalifikacija, o kartu ir įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Tai reiškia, kad dėl naujų duomenų gavimo būtų pagrindas panaikinti jau priimtus teismo sprendimus ir reikalavimus išspręsti kitaip patenkintus reikalavimus atmesti (visus ar keletą, visiškai ar iš dalies), nepatenkintus reikalavimus patenkinti (visus ar keletą, visiškai ar iš dalies) arba teismo sprendimą pakeisti. Jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka šių reikalavimų, tai jos negali būti vertinamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje civilinėje byloje. CPK 366 str.1 d.2 punktas taikytinas ir tais atvejais, kai pareiškėjas suranda naujus įrodymus, patvirtinančius, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių. Tokie įrodymai turi atitikti reikalavimus, keliamus ir įrodymams, ir esminėms naujai paaiškėjusioms aplinkybėms. Įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui.Vertinant, ar nauji įrodymai laikytini naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, teismui būtina išsiaiškinti, ar nauji įrodymai, kurių pagrindu pareiškėjas prašo atnaujinti procesą, negalėjo būti pateikti anksčiau ne dėl pareiškėjo kaltės. Be to, siekiant nustatyti, ar šios aplinkybės galėjo būti žinomos, būtina išsiaiškinti ir tai, ar, esant tokioms sąlygoms, kokios buvo nagrinėjant bylą, asmuo ėmėsi reikiamų priemonių joms sužinoti. Būtina nustatyti, ar pareiškėjo pateikti įrodymai kitų byloje esančių įrodymų kontekste galėtų sukelti pagrįstų abejonių jų patikimumu ir šių įrodymu pagrindu priimto teismo sprendimo pagrįstumu, ar aplinkybės, turėjusios įtakos naujo įrodymo atsiradimui, egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą, tačiau apie jas buvo sužinota jau įsiteisėjus sprendimui, ar šios aplinkybės buvo bylos įrodinėjimo dalykas. Naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis CPK 366 str.1 dalies 2 punkto prasme negali būti laikoma: įstatymų nuostatos, teisinių normų aiškinimai. Taikomo byloje įstatymo nuostatų turinio žinojimas yra reikalavimas, skirtas teismui, bet ne įrodinėtina byloje aplinkybė. Preziumuojama, kad teisės aktų nustatytas konkrečių visuomeninių santykių reglamentavimas yra aiškus ir žinomas visiems asmenims, kurių veikla patenka į konkretaus teisės akto reglamentavimo sritį (įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo įstatymo sukeliamų teisinių pasekmių), todėl įstatymų nežinojimas negali būti proceso atnaujinimo pagrindas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. V. v. R. M.; bylos Nr. 3K-3-183/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus sentikių religinė bendruomenė v. Teisingumo ministerija; bylos Nr. 3K-3-58/2005); įrodymai, kurie pagal savo įrodomąją galią negali paneigti byloje esančių ir ištirtų prima facie įrodymų (CPK 197 straipsnio 2 dalis); pateiktas įrodymas dėl aplinkybių, kurios ginčo nagrinėjimo metu nebuvo įrodinėjamos; prašymas atnaujinti procesą grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios buvo žinomos bylos nagrinėjimo metu ir kurių pagrindu teismas priėmė sprendimą arba šalys žinodamos šias aplinkybes sudarė dėl jų taikos sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. J. M.; bylos Nr. 3K-3-1069/2000);prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka nors vieno naujai paaiškėjusios aplinkybės požymio; prašymas grindžiamas po bylos išnagrinėjimo atsiradusiomis aplinkybėmis dėl ekonominių pokyčių (turto vertės, valiutos kurso pokyčiai ir kt.)(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Saulėtekis" prezidentė I. K. v. UAB „Kauno baldai"; bylos Nr. 3K-3-46/2004)( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 22 d. Teismų praktikos taikant įstatymus dėl proceso atnaujinimo užbaigtose civilinėse bylose aktualūs klausimai Nr.1-2007.Teismų praktika. 2007, 26).

Iš teismui pateiktos civilinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas J. V. 2012-12-04 kreipėsi į teismą su pareiškimu prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, t.y. kad jo tėvui V. V., pasibaigus tremties laikui, buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė - uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas J. V. pareiškime nurodė, kad gimė (duomenys neskelbtini) Rusijos Federacijos Tomsko srityje tremtinių V. V. ir O. V. šeimoje. 1964 metų balandžio mėnesį kartu su tėvais atvyko į Lietuvą. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui 2012-07-17 pateikė prašymą papildyti valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą laikotarpiu nuo gimimo iki 1964-07-01. Kadangi nėra ir negali būti jo vardu dokumentų, patvirtinančių, kad jis nuo gimimo iki 1964 metų buvo tremtyje, prie prašymo pridėjo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012-07-10 pažymėjimą apie tėvo V. V. (mirusio (duomenys neskelbtini)) tremtį Nr. (10.2) 3-23516. Nurodė, kad jo tėvas V. V. už dalyvavimą ginkluotame pasipriešinime sovietiniam režimui 1946 m. buvo nuteistas kalėti, o jo šeimos nariai (motina ir dvi seserys) ištremti į Rusijos Federacijos Tomsko srities Asino rajono Centralnyj gyvenvietę. Po kalėjimo bausmės atlikimo 1953 m. ten pat buvo ištremtas ir tėvas. Šeimos nariams po tremties buvo uždrausta grįžti į Lietuvą, tačiau 1957-11-13 Lietuvos TSR Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo Komisijos nutarimu Nr. 37 leista gyventi Lietuvos TSR teritorijoje. Jo tėvas buvo paleistas iš tremties (duomenys neskelbtini), jam taip pat buvo uždrausta grįžti į Lietuvą, todėl su žmona ir vaikais liko gyventi tremties vietoje. Lietuvos ypatingojo archyvo 2011-08-03 pažymoje Nr. P2-3709 minimi tėvo pareiškimas LTSR MOOP, kuriame jis prašo leisti jam prisiregistruoti Panevėžio rajone ir LTSR MOOP 1 spec. skyrius 1964-07-01 pranešimas Panevėžio r., DŽDT vykdomojo komiteto milicijos skyriui priregistravimo klausimą spręsti bendra tvarka. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos ypatingajame archyve nėra dokumento, kuriuo V. V. po tremties buvo uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvos TSR. Pareiškėjo manymu Lietuvos ypatingojo archyvo 2011-08-03 pažymoje Nr. P2-3709 yra netiesioginių įrodymų leidžiančių daryti išvadą, kad V. V. po tremties buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė. Pažymoje cituojamas V. V. pareiškimas, kuriame jis prašo leisti jam prisiregistruoti Panevėžio rajone. Jei V. V. po tremties nebūtų uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje, jam nebūtų reikėję su prašymu leisti prisiregistruoti Panevėžio rajone kreiptis į Viešosios tvarkos apsaugos ministeriją, tebūtų reikėję su jo šeimą priglaudusių giminaičių sutikimu savo namuose jį priregistruoti ir pasu nuvykti į Panevėžio rajono milicijos skyrių.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-03-05 sprendimu pareiškėjo J. V. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmestas. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, jog negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad V. V. pasibaigus tremties laikui buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje).

2013-03-05 teismo sprendimu pareiškėjo J. V. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad tėvui V. V., pasibaigus tremties laikui, buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė - uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje nustatymo atmestas, įvertinus Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2012-07-10 pažymėjimą Nr. 1/30AP-134, kuriame nurodyta, kad pareiškėjo tėvas V. V. ištremtas ir buvęs specištrėmime nuo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) išbrauktas iš įskaitos, o 1964-07-01 jam leista prisiregistruoti Panevėžio rajone, duomenų apie tai, kad pasibaigus tremties laikui jam buvo uždrausta grįžti gyventi į Lietuvą nerasta. Teismas minėtą dokumentą įvertino kaip paneigiantį pareiškėjo teiginius, kad jo tėvui po paleidimo iš tremties buvo uždrausta grįžti į Lietuvą. Teismas vertino ir Lietuvos ypatingojo archyvo 2011-08-03 pažymą Nr. P2-3709, kurioje nurodyta, kad sprendžiant V. V. prašymą leisti jam prisiregistruoti Panevėžio rajone LTSR MOOP (viešosios tvarkos apsaugos ministerija) 1 spec. skyriaus 1964-07-01 pranešime Panevėžio r. DŽDT vykdomojo komiteto milicijos skyriui parašyta: „Kadangi pil. V. (taip dokumente) V.J. padarytą nusikaltimą Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1957 m. sausio mėn. 21 d. įsakas neliečia, o jo šeimos nariams Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Komisijos 1957 m. lapkričio mėn. 13 d. nutarimu Nr. 37 leista gyventi Lietuvos TSR teritorijoje, todėl ir jo prašymo klausimą spręskite bendra tvarka“. Pareiškėjo teiginius, jog minėtoje pažymoje yra netiesioginių įrodymų, leidžiančių teigti, kad jo tėvui po tremties buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė, teismas vertino kritiškai, kadangi tokiam teiginiui pagrįsti pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų.

Apygardos teismas, įvertinęs pareiškėjo J. V. kartu su pareiškimu dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-498-882/2013 papildomai pateiktus dokumentus – TSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumo 1963-12-06 įsaką Nr. 1948-YI, V. V. 1957-08-15 pareiškimą Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkui, (duomenys neskelbtini) E. Š. raštą (duomenys neskelbtini) A. B. J. bei Rusijos Federacijos Vidaus reikalų ministerijos Tomsko srities valdybos Informacinio centro 2013-04-29 raštą Nr. 4/B-10, sprendžia, kad skundžiama 2015-09-30 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartis, kuria pagal pareiškėjo J. V. prašymą atsisakyta atnaujinti procesą, yra pagrįsta ir teisėta.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog J. V. pateikti dokumentai esminės reikšmės bylai neturi ir juose esanti informacija pakankamo pagrindo abejoti teismo priimto sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu nesudaro.

Kaip matyti iš pareiškėjo J. V. pareiškimo dėl proceso atnaujinimo, pareiškėjas mano, kad Lietuvos ypatingajame archyve jo gauti nauji duomenys patvirtina, jog jo tėvui V. V. po tremties buvo uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvos TSR teritorijoje. Apygardos teismas įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus, gautus iš Lietuvos ypatingojo archyvo (b.l. 9, 11, 12), sprendžia, kad jie nesudarytų pagrindo spręsti, kad pareiškėjo tėvui po jo tremties buvo uždrausta gyventi Lietuvoje, todėl ir atnaujinti procesą civilinėje byloje, kurioje tokį juridinį faktą pareiškėjas prašė nustatyti, teismo vertinimu, pagal pateiktus duomenis nėra pagrindo.

Pareiškėjo pateikti duomenys iš esmės patvirtina tas pačias aplinkybes, kurios buvo žinomos nagrinėjant civilinė bylą Nr. 2-498-882/2013, tačiau neleidžia teigti, kad pareiškėjo tėvui V. V. po jo tremties, t. y. po (duomenys neskelbtini), kada V. V. buvo išbrauktas iš specištrėmimo įskaitos, jam buvo uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvos TSR teritorijoje.

Apelianto nurodytas teisės akto - TSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumo 1963-12-06 įsako Nr. 1948-YI priėmimo faktas nepatvirtina, jog pareiškėjo tėvui po įkalinimo ir tremties buvo taikomas draudimas grįžti ir apsigyventi Lietuvoje.Be to, kaip minėta, teisės normų aiškinimas nėra vertinamas kaip naujai paaiškėjusi aplinkybė.

Teismo vertinimu, apeliantas nepagrįstai pareiškime dėl proceso atnaujinimo nurodo, kad tai, jog 1963-12-06 įsaku tremtiniams uždrausta grįžti į gyvenamąsias vietas, kur jie buvo suimti, todėl ir jo tėvui, paleistam iš tremties (duomenys neskelbtini) m., paskirti laisvės apribojimai negalėjo būti švelnesni. Kaip matyti iš TSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumo 1963-12-06 įsako juo atšaukti apribojimai kai kurioms specialiai apgyvendintų asmenų kategorijoms. Šio įsako 2 str. nuostatos numatė, kad specialiojo apgyvendinimo apribojimų panaikinimas neturi įsako 1 str. nurodytų asmenų konfiskuoto turto grąžinimui ir nesuteikia jiems teisės grįžti į buvusias gyvenamąsias vietas. Tačiau taip pat įsaku nustatyta, kad pagal jo 1 str. paleistų iš specialių apgyvendinimo vietų asmenų grįžimas į buvusias gyvenamąsias vietas galimas tik gavus sričių Darbo žmonių deputatų tarybų vykdomųjų komitetų arba respublikų Ministrų Tarybų, kurių teritorijose jie anksčiau gyveno, leidimus (b.l. 10). Pažymėtina, kad minėtas įsakas priimtas 1963 m., tuo tarpu iš 2012-07-10 Pažymėjimo apie tremtį Nr. 1-30AP-134 pareiškėjo tėvas iš specištrėmimo įskaitos išbrauktas (duomenys neskelbtini) m. Taigi, nesant pateiktų jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad iki 1963-12-06 įsako pareiškėjo tėvui buvo draudžiama grįžti gyvenamąją vietą Lietuvoje, nėra pagrindo laikyti, kad TSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumo 1963-12-06 įsakas pats savaime patvirtina buvus tokį pareiškėjo tėvui taikytą draudimą..

Pareiškėjo pareiškime dėl proceso atnaujinimo nepagrįstai daroma nuoroda į Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1957 m. sausio 21 d. įsaką „Dėl uždraudimo grįžti į Lietuvą nuteistiesiems ir atlikusiems bausmę buvusiems Lietuvos buržuazinių vyriausybių vadovams, buržuazinių politinių partijų vadovams, lietuvių nacionalistinio pogrindžio aktyviems dalyviams, antitarybinių organizacijų vadovams“. Kaip matyti iš Lietuvos ypatingojo archyvo 2011-08-03 pažymos Nr. P2-3709, kuri buvo pateikta civilinę bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nagrinėjusiam teismui, joje nurodyta, kad LTSR MOOP (viešosios tvarkos apsaugos ministerija) 1 spec. skyriaus 1964-07-01 pranešime Panevėžio r. DŽDT vykdomojo komiteto milicijos skyriui dėl V. V., J, g. (duomenys neskelbtini) m, pareiškimo, kuriame jis „prašo leisti jam prisiregistruoti Panevėžio rajone“, parašyta: „Kadangi pil. V. (taip dokumente) V. J. padarytą nusikaltimą Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1957 m. sausio mėn. 21 d. įsakas neliečia, o jo šeimos nariams Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Komisijos 1957 m. lapkričio mėn. 13 d. nutarimu Nr. 37 leista gyventi Lietuvos TSR teritorijoje, todėl ir jo prašymo klausimą spręskite bendra tvarka“ (b.l. 10-11). Priešingų duomenų, leidžiančių manyti, kad pareiškėjo tėvui buvo taikytas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1957 m. sausio 21 d. įsakas ir po 1958-05-23 nesurinkta.

Pareiškimu dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad jo tėvas 1957-08-01 nurodymu Nr. 28/1-6353 tikėtina buvo informuotas apie draudimą grįžti į Lietuvą, nes tai patvirtinančių duomenų taip pat nepateikta. Tai, kad pareiškėjas pateikė jo tėvo V. V. 1957-08-15 prašymą Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkui leisti jam su žmona ir sūnumi grįžti į Lietuvos TSR, dar nepatvirtina, kad draudimas grįžti į Lietuvą pareiškėjo tėvui po 1958-03-23 buvo taikomas. Teismo vertinimu, tai, kad pareiškėjo pateiktų duomenų matyti, jog 1958-08-16 Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimu Nr. 373-c I. O. A. leista, negrąžinant konfiskuoto turto, gyventi Lietuvos TSR, bendrais pagrindais registruotis, o V. V. kaip areštuotas ir nuteistas nėra minimas (b.l. 13), neleidžia daryti išvados, kad V. V. prašymas nebuvo tenkintas dėl to, kad draudžiama grįžti gyventi į Lietuvą. Dėl to, kas paminėta, apygardos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo pateikti nauji duomenys nesudaro pakankamo pagrindo abejoti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-03-05 sprendimu ir atnaujinti procesą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu apelianto pateikti duomenys esminės reikšmės teismo padarytoms išvadoms civilinėje byloje Nr. 2-498-882/2013 neturi, nes jų nepaneigia.

Pastebima, jog visi nauji įrodymai teikti iš V. šeimos tremties bylos Nr.13036, t.y. tos pačios archyvinės bylos iš kurios duomenys buvo teikiami bylą pirmos instancijos teisme nagrinėjant iš esmės 2013 metais,tad iš esmės pagrįsta pirmos instancijos teismo išvada, kad archyvinės bylos duomenys bylos nagrinėjimo metu galėjo būti žinomi.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstytą naikinti skundžiamą nutartį nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 1 p., teismas nutaria :

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Eigirdas Činka