Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-822-1115-09

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2009-11-05
Bylos Nr.: A-822-1115-09
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Dainius Raižys (pirm.), Anatolijus Baranovas, Skirgailė Žalimienė (pran.)
Pareiškėjas: J. V.
Atsakovas: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR finansų ministerijos
Trečiasis asmuo: Utenos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai

Kategorijos

9.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A822-1115/2009Procesinio sprendimo kategorija 9.4.1.1; 74 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. lapkričio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijus Baranovas, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja)

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjai J. V., atsakovo atstovei A. T.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. V. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Utenos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėja skundu (b. l. 3-7) prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie LR Vyriausybės 2008-05-12 sprendimą Nr. S-90(7-58/2008), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos 2008-02-27 sprendimą Nr. 68-44 ir Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2007-12-07 sprendimą Nr. (10.15.)-10.1-52. Skunde paaiškino, kad minėti sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes nevisapusiškai ir neobjektyviai išanalizuotos ir ištirtos pareiškėjos nurodytos faktinės aplinkybes, netinkamai pritaikytos teisės normos. Mokesčių administratorius nurodė, kad pareiškėjai parduodant rekonstruotą butą (duomenys neskelbtini), šio buto baigtumas buvo 100 procentų, nors (duomenys neskelbtini) namo butus Nr. 5, 5A ir 9 rekonstravus ir sujungus juos į vieną, pastarasis nebuvo remontuojamas ir parduotas avarinės būklės. Mokesčių administratorius sieja du visiškai skirtingus dalykus – buto statybos baigtumą ir jo avarinę būklę. Sujungti butai nebuvo naujos statybos, o pastatyti seniai. Tiek mokesčių administratorius, tiek Mokestinių ginčų komisija (toliau – MGK) neatsižvelgė į statybos sąnaudų sąmatą ir nevertino dokumento, kuriame atsispindėjo visos pareiškėjos patirtos sąnaudos, netyrė nurodyto argumento, kad nė vienas teisės aktas nenumatė imperatyvo išsaugoti griežtos atskaitomybės dokumentus su fiksuojamomis sąnaudomis. Pagal MGK, butai buvo pastatyti nepatiriant jokių sąnaudų, nors buvo pastatyti du nauji namo aukštai ir suformuoti atskiri butai. Nors mokesčių administratorius teigia, kad naujai pastatyti ginčo butai buvo įvertinti 94 proc. baigtumu, o tai reiškia, kad šiuose butuose buvo atlikti visi būtini darbai, išskyrus galutinę apdailą ir sienų dažymą, visos kitos išlaidos, susijusios su butų įrengimu iki 94 proc., buvo patirtos samdant kitas įmones ir asmenis, atlikusius statybos darbus. Joks minėtų veiksmų atlikimo metu galiojęs teisės aktas nenumatė, kad tokios sąskaitos-faktūros turi būti saugomos. Pridavus butus, jie buvo įvertinti statybos verte, todėl papildomai reikalauti išlaidas patvirtinančių dokumentų mokestinį tyrimą atliekantis subjektas neturi teisės. Pastatymo sąnaudų orientyras yra dokumentuose nustatyta statybos vertė. Vertindamas veikos tęstinumą, mokesčių administratorius mini pavienius nekilnojamojo turto objektus, apsiribodamas jų formaliu nurodymu, neanalizuodamas jų įsigijimo ir perleidimo tikslų, nevertindamas skirtingų objektų paskirties ir tarpusavio sąsajų. Patikrinimo akto motyvuojamojoje dalyje esančioje lentelėje Nr. 2 išvardinti pareiškėjos sutuoktiniui nuosavybės teise priklausantys nekilnojamojo turto objektai, nurodant, kad juos pardavė arba planuoja parduoti pareiškėja. Tokie teiginiai neatitinka faktinių aplinkybių, nes visus sandorius sudarė pareiškėjos sutuoktinis.

Pareiškėja niekada neužsiminėjo ir šiuo metu neužsiėmė jokia individualia veikla, o visas sutartis sudarė jos sutuoktinis, todėl ji nėra susijusi su ginčijamais sandoriais. Tiek vykdant individualią veiklą, tiek asmeniniams poreikiams įsigyjant įvairius, taip pat ir nekilnojamojo turto objektus, gali būti elgiamasi savarankiškai, o pats savarankiškumas neturi jokios įtakos asmens veikos kvalifikavimui. Pareiškėja niekada nepardavinėjo nė vieno iš minėtų butų, neieškojo jiems jokių pardavėjų ar pirkėjų. Nekilnojamojo turto paskirties keitimas, rekonstrukcijos vykdymas gali būti suprantamas kaip ekonominės naudos siekimo požymis tik tuo atveju, kai visi šie aktyvūs veiksmai atliekami turint tikslą nekilnojamojo turto objektus parduoti. Tačiau, kai minėti veiksmai atliekami ne pardavimo, o kitais tikslais (siekiant rekonstruoti patalpas, o vėliau užsiimti jų nuoma), tada nėra ekonominės naudos siekimo. Rinkos konjunktūra ir asmeninės aplinkybės (negauta paskola, finansinis nestabilumas, smukusios nekilnojamojo turto nuomos kainos, pasikeitę šeimos interesai ir tikslai), suponavusios nekilnojamojo turto objektų nuomos verslo idėjos žlugimą, negali būti traktuojamos kaip ekonominės naudos siekimo požymis. (duomenys neskelbtini) g. 5 esantys sujungti butai Nr. 5, 5A ir 9 buvo parduoti kaip vienas objektas, tačiau negaunant jokios ekonominės naudos, t. y. už savikainą. Butai Nr. 7, 8, 11, 12 taip pat buvo parduoti už minimalią kainą, atsižvelgiant į jų pastatymo sąnaudas, siekiant maksimaliai minimizuoti galimus nuostolius.

Atsiliepimas

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Inspekcija) atsiliepime į skundą (b. l. 39-44) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Utenos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Inspekcija) nustatė, kad pareiškėja su savo sutuoktiniu R. V. 2003–2004 metais pardavė 7 nekilnojamojo turto objektus, priklausiusius jiems bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise, todėl gautos pajamos buvo priskirtos prie individualios veiklos pajamų, nes sutuoktiniai tęstinį laikotarpį vykdė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo veiklą. Patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad pareiškėja ar jos šeimos nariai būtų gyvenę parduotuose butuose arba juose būtų įregistruoti vienetai, vykdantys komercinę veiklą. Pareiškėjos nuolatinė gyvenamoji vieta nuo 1989-07-18 buvo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, o nuo 2006-05-05 – (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Tai patvirtina, kad pareiškėja ar jos šeimos nariai savoms reikmėms niekada nenaudojo parduotų butų Nr. 7, 8, 11 ir 12 (duomenys neskelbtini) g. 5-e name. Nuo 2001 metų pabaigos pradėti vykdyti statybos (rekonstravimo) darbai objekte, esančiame (duomenys neskelbtini) g. 5. Pareiškėja pateikė šių butų statybai įsigytų medžiagų ir kitų patirtų išlaidų pirminius dokumentus, taip pat dokumentus, patvirtinančius, kad UAB „Kupolas“ atliko darbų už 528 660 Lt, o kitos išlaidos, susijusios su parduotų būstų pastatymu (rekonstravimu), sudarė 41 732 Lt. Tačiau pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kokia dalis statybos ir rekonstrukcijos išlaidų tenka naujai pastatytiems butams ir rekonstruotam butui, todėl jos patirtos 634 392 Lt išlaidos buvo paskirstytos proporcingai naujai pastatytų ir rekonstruoto sujungus tris butus į vieną, butų plotams. Pareiškėjai parduodant pagal 2004-12-29 sutartį Nr. VB7-22539 rekonstruotą butą (duomenys neskelbtini) g. 5-5, šio buto baigtumas buvo 100 procentų. Jungiant butus buvo atliekama viso namo rekonstrukcija, keičiamos konstrukcijos, negyvenamosios patalpos pertvarkomos į gyvenamąsias, o vėliau virš rekonstruoto namo buvo pristatytas ketvirtas aukštas, kuriame įrengti keturi nauji butai, todėl akivaizdu, kad išlaidos, susijusios su statybos ir rekonstrukcijos darbais, yra sunkiai atribojamos. Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorius pareiškėja su sutuoktiniu vykdė nuo 1994 metų, todėl pareiškėjos vykdoma nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo veikla atitinka visus pagrindinius LR gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 2 str. 7 d. nurodytus individualios veiklos požymius, nes aktyvių veiksmų atlikimas, t. y. nekilnojamojo turto paskirties keitimas, rekonstrukcijos vykdymas yra veiklos komerciškumo ir versliškumo, taip pat ekonominės naudos siekimo požymiai, nes pareiškėja sudarė nevienkartinį sandorį, jos veiklai būdingas nuolatinis sandorių dėl nekilnojamojo turto sudarymas, tęstinis jų sudarymo laikotarpis (atsikartojamumas), nes pareiškėja kartu su sutuoktiniu nuolat pirko ir pardavinėjo nekilnojamąjį turtą, nekilnojamojo turto pardavimo sandorius vykdė tiek iki apmokestinamojo laikotarpio, tiek ir po jo. Pareiškėjos veikla buvo savarankiška, nes byloje nenustatyta, kad ji buvo vykdoma priklausomai nuo kitų asmenų valios, parduotas turtas nuosavybės teise priklausė pačiai pareiškėjai ir jos sutuoktiniui. Be to, pareiškėja pati pripažįsta, kad nekilnojamąjį turtą kartu su sutuoktiniu įsigydavo ne turėdami tikslą ateityje naudoti jį tik savo asmeniniams poreikiams tenkinti, o komercinei veiklai vykdyti ir iš šios veiklos uždirbti pajamų. Pareiškėja teigia, kad jos sutuoktinis įsigijo veršidę ir siekė naudoti ją kaip komercinį objektą pajamoms uždirbti, o butus (duomenys neskelbtini) g. 5, Vilniuje, įsigijo, nes siekė pakeisti gyvenamąją vietą, o likusias patalpas nuomoti komerciniais tikslais. Tai reiškia, kad jau nuo pat nekilnojamojo turto įsigijimo momento pareiškėja turėjo tikslą gauti pajamų, prie kurių priskiriamos ne tik pajamos, gautos pardavus turtą, bet ir pajamos už turto nuomą bei kita ekonominė nauda – versliškumo arba komerciškumo požymis. Inspekcija atsižvelgė į pareiškėjos pateiktus dokumentus (PVM sąskaitas faktūras, kasos pajamų orderius), patvirtinančius, kad į veršidę ir kitus statinius, esančius (duomenys neskelbtini) k., Širvintų r., buvo investuota 76 606,27 Lt, todėl šias išlaidas priskyrė prie leidžiamų atskaitymų ir apmokestindama pareiškėjos 2003–2004 metais nekilnojamojo turto pardavimo individualios veiklos pajamas, taikė pareiškėjai palankesnį 33 proc. GPM tarifą. Pareiškėjos pateiktoje lokalinėje sąmatoje apskaičiuotų sumų priskirti prie leidžiamų atskaitymų, pasak VMI, negalima, nes sąmata tėra būsimų sąnaudų, išlaidų apskaičiavimas, jų sąrašas, bet ne apskaitos dokumentas. Sąmata nepriskirtina prie išlaidas patvirtinančių juridinę galią turinčių dokumentų, nes išlaidos turi būti pagrįstos dokumentais, turinčiais visus LR buhalterinės apskaitos įstatymo bei kituose teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos rekvizitus (LR GPMĮ 6 str. 2 d., 18 str.). Pagal LR civilinio kodekso 3.87, 3.88, 3.92, 3.117 straipsnių nuostatas turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, turtas priklauso lygiomis dalimis abiem sutuoktiniams, sutuoktiniai juo naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu, sandorius, susijusius su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio nekilnojamojo daikto disponavimu, gali sudaryti tik abu sutuoktiniai, išskyrus tuos atvejus, kai vienas iš sutuoktinių turi kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą tokį sandorį sudaryti. Pareiškėja ir jos sutuoktinis pardavinėjo nekilnojamąjį turtą, kurį buvo įsigiję po santuokos sudarymo. Be to, pati pareiškėja pripažino, kad jos sutuoktiniui priklausantis nekilnojamasis turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Pareiškėjos sutuoktinis R. V. nekilnojamojo turto pardavimo sandorius, iš kurių gautos pajamos pripažintos individualios veiklos pajamomis, sudarinėjo veikdamas ne tik už save, bet ir pagal įgaliojimą už savo sutuoktinę, t. y. pareiškėją.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 16 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas, siekdamas nustatyti, ar pagrįstai mokesčių administratorius pareiškėjos pajamas, gautas 2003 m. ir 2004 m. pardavus atitinkamą nekilnojamąjį turtą, priskyrė individualios veiklos pajamoms ir jas apmokestino gyventojų pajamų mokesčiu kaip pajamas iš individualios veiklos, rėmėsi Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje apibrėžta individualios veiklos sąvoka: „Individuali veikla – tai savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turinti verslo liudijimą; 2) savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla“. Atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A5-902/2006 (Administracinių teismų praktika Nr. 9, p. 44-56), kuriame konstatavo, kad, vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, taip pat tokios veiklos priskirtinumą įstatyme išvardytoms veiklos rūšims.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad pareiškėja su savo sutuoktiniu R. V. 2003 - 2004 metais pardavė 7 nekilnojamojo turto objektus, priklaususius jiems bendrąja jungtine nuosavybės teise, todėl Inspekcija pareiškėjos 2003 - 2004 metų pajamas, gautas pardavus nurodytą nekilnojamąjį turtą, priskyrė prie individualios veiklos pajamų, patikrinimo akte konstatavo, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis tęstinį laikotarpį vykdė nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo veiklą.

Nustatė, kad 2000 - 2001 metais pareiškėja ir jos sutuoktinis įsigijo 4 butus (duomenys neskelbtini) g. 5, Vilniuje (Nr. 4, 5, 5 A, 9), ir garažą už bendrą 344 000 Lt sumą. Atlikę trijų butų (Nr. 5, 5A ir 9) rekonstrukciją ir sujungę šiuos butus bei kitas jiems priklausančias patalpas į vieną objektą, jie suformavo vieną nekilnojamojo turto objektą – butą Nr. 5, kurį pagal 2004-12-29 pirkimo - pardavimo sutartį pardavė už tą pačią 344 000 Lt kainą. Pareiškėja paaiškino, kad 4 kambarių butas (duomenys neskelbtini) g. 5-4 iki jo pardavimo buvo naudojamas kaip šeimos asmeninis būstas. Šiems teiginiams patvirtinti buvo pateikta 2001-03-14 sutartis su UAB „Naujamiesčio būstas“ dėl atsiskaitymo už paslaugas ir įrodyta, kad 2000-11-30 - 2004-01-31 laikotarpiu buvo mokamos įmokos UAB „Vilniaus energija“ už šilumą. Atsižvelgus į šiuos įrodymus, šio turto pardavimo pajamos nebuvo priskirtos prie individualios veiklos pajamų.

Pareiškėjos sutuoktinis gavo iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus 2003-06-05 pažymą Nr. P-02-27-484, leidžiančią (duomenys neskelbtini) g. 5 esančiame name pristatyti ketvirtą aukštą ir mansardą, taip pat pakeisti negyvenamųjų patalpų naudojimo paskirtį į gyvenamosios paskirties patalpas. Buvo gautas Vilniaus m. savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2003-07-14 statybos leidimas Nr. GR/961/03-1018 gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) g. 5, rekonstrukcijai. Tokiu būdu jame buvo pastatyti ir įrengti 4 nauji butai Nr. 7, 8, 11 ir 12, kurių baigtumas buvo 94 proc. (Statybos inspekcijos 2003-10-29 pažyma Nr. (101)-11.10-1474). Visus šiuos butus pareiškėja su sutuoktiniu pardavė 2003 - 2004 metais: pagal 2003-12-19 buto pirkimo - pardavimo sutartį pardavė butą Nr. 8 už 245 000 Lt; pagal 2003-12-29 buto pirkimo - pardavimo sutartį pardavė butą Nr. 11 už 252 000 Lt; pagal 2003-11-25 buto pirkimo - pardavimo sutartį pardavė butą Nr. 12 už 256 000 Lt; pagal 2004-01-22 buto pirkimo - pardavimo sutartį pardavė butą Nr. 7 už 133000 Lt. Iš viso 2003 metais buvo parduoti trys naujai pastatyti butai, už kuriuos gauta 753 000 Lt, o 2004 metais už vieną butą – 133 000 Lt.

Be to, mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad, pagal 2003-05-28 turto pardavimo iš varžytinių aktą Nr. 335, buvo įsigyta 1 231,53 kv. m ploto veršidė su priestatu (duomenys neskelbtini) k., Širvintų r., už 8 400 Lt. Pagal 2004-04-22 pirkimo - pardavimo sutartį ši veršidė parduota UAB „Locellus“ už 100 000 Lt, kuri išskaitė iš išmokamos sumos ir 2004-04-22 sumokėjo į biudžetą 15000 Lt GPM.

Patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad pareiškėja ar jos šeimos nariai būtų gyvenę parduotuose butuose arba juose būtų įregistruoti vienetai, vykdantys komercinę veiklą. Pareiškėjos nuolatinė gyvenamoji vieta nuo 1989-07-18 buvo (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nurodytas būstas iki 2006-05-10 priklausė pareiškėjai, ji įsigijo jį dovanojimo būdu. Nuo 2006-05-05 pareiškėjos gyvenamąja vieta laikoma (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, tai naujai pastatytas būstas, nuosavybės teisėmis priklausantis pareiškėjos sutuoktiniui. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja ar jos šeimos nariai savoms reikmėms niekada nenaudojo parduotų butų Nr. 7, 8, 11 ir 12, esančių (duomenys neskelbtini) g. 5.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad nuo 2001 m. pradėti statybos (rekonstravimo) darbai objekte, esančiame (duomenys neskelbtini) g. 5. Pareiškėja pateikė šių butų statybai įsigytų medžiagų ir kitų patirtų išlaidų pirminius dokumentus. Prie leidžiamų atskaitymų, mažinančių apmokestinamąsias pajamas, buvo priskirta ir už leidimą nugriauti kaip netinkamą naudoti Vilniaus m. savivaldybei priklausantį butą (duomenys neskelbtini) g. 5-10, pareiškėjos ir jos sutuoktinio Vilniaus m. savivaldybei 2002-12-05 perduoto bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise turimo buto ((duomenys neskelbtini), Vilniuje) įsigijimo savikaina 64 000 Lt. Tačiau pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kokia dalis statybos ir rekonstrukcijos išlaidų tenka naujai pastatytiems butams ir rekonstruotam butui, todėl patikrinimo metu pareiškėjos patirtos 634 392 Lt išlaidos buvo paskirstytos proporcingai naujai pastatytų ir rekonstruoto sujungus tris butus į vieną butų plotams. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2003-10-29 pažyma Nr. (101)-11.10-1474 teismui leido daryti išvadą, kad nebaigto statyti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) g. 5, baigtumas buvo 94 proc., kaip ir jame esančio buto Nr. 5 (rekonstruotas sujungus tris butus) ir naujai pastatytų butų Nr. 7, 8, 11, 12. Tačiau iš Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašo nustatyta, kad, pareiškėjai parduodant rekonstruotą butą (duomenys neskelbtini) g. 5-5, šio buto baigtumas buvo 100 proc. Pareiškėjos 2008-05-12 skundo teiginiai, kad šio buto rekonstrukcijai panaudota mažiau išlaidų negu naujų butų statybai, teismo vertinimu, yra nepagrįsti. Sujungiant butus iš esmės buvo atliekama viso namo rekonstrukcija, keičiamos konstrukcijos, negyvenamosios patalpos pertvarkomos į gyvenamąsias, o vėliau virš tokiu būdu rekonstruoto namo buvo pristatytas ketvirtas aukštas, kuriame įrengti keturi nauji butai, todėl teismas priėjo išvadą, kad išlaidos, susijusios su statybos ir rekonstrukcijos darbais, yra sunkiai atribojamos.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjos vykdoma nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo veikla atitinka visus pagrindinius LR GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje nurodytus individualios veiklos požymius, nes aktyvių veiksmų atlikimas, t. y. nekilnojamojo turto paskirties keitimas, rekonstrukcijos vykdymas yra veiklos komerciškumo bei versliškumo, taip pat ekonominės naudos siekimo požymiai. Pareiškėja sudarė ne vienkartinį sandorį, jos veiklai būdingas nuolatinis sandorių, susijusių su nekilnojamuoju turtu, sudarymas, tęstinis jų sudarymo laikotarpis (atsikartojamumas), nes pareiškėja kartu su sutuoktiniu tęstinį laikotarpį nuolat pirko ir pardavinėjo nekilnojamąjį turtą, nekilnojamojo turto pardavimo sandorius vykdė tiek iki apmokestinamojo laikotarpio, tiek ir po jo; pareiškėjos veikla buvo savarankiška, nes byloje nenustatyta, kad ji buvo vykdoma priklausomai nuo kitų asmenų valios, parduotas turtas nuosavybės teise priklausė pačiai pareiškėjai ir jos sutuoktiniui; pareiškėja pati pripažįsta, jog nekilnojamąjį turtą kartu su sutuoktiniu įsigydavo ne turėdami tikslą ateityje naudoti jį tik savo asmeniniams poreikiams tenkinti, o komercinei veiklai vykdyti ir iš šios veiklos uždirbti pajamų.

Šalies argumentai

Pareiškėja teigia, kad jos sutuoktinis įsigijo veršidę, nes norėjo steigti žirgyną, ir pirminį sandėlį sūdytoms odoms bei naudoti jį kaip komercinį objektą pajamoms uždirbti, o butus, esančius (duomenys neskelbtini) g. 5, Vilniuje, įsigijo, nes siekė pakeisti gyvenamąją vietą, o likusias patalpas nuomoti, t. y. naudoti komerciniais tikslais. Teismas pažymėjo, kad jau nuo pat nekilnojamojo turto įsigijimo momento pareiškėja turėjo tikslą gauti pajamų, prie kurių priskiriamos ne tik pajamos, gautos pardavus turtą, bet ir pajamos už turto nuomą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo vertinimu, pareiškėja pažeidė LR GPMĮ 35 straipsnio 2 dalį bei Inspekcijos 2002-12-24 įsakymu Nr. 373 patvirtintų Mokesčio administratoriaus informavimo apie nuolatinio Lietuvos gyventojo pradedamą vykdyti individualią veiklą taisyklių 4 punktą, nes nesikreipė į mokesčių administratorių dėl įsiregistravimo mokesčių mokėtoju, taip pat nepripažino ir nenurodė vykdanti individualią nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo veiklą.

Teismo manymu, pareiškėjos skundo teiginiai, kad pardavinėdami nekilnojamąjį turtą ji su sutuoktiniu kai kuriais atvejais negaudavo ekonominės naudos, nepaneigia individualios veiklos vykdymo. Individualiai veiklai konstatuoti įstatymas nekelia reikalavimo, kad tokia veikla būtų visada pelninga, kad ekonominė nauda būtų gaunama tik pelno pavidalu. Pagal įstatymą svarbu, kad tam tikra veikla būtų siekiama gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos, kad tokia veikla iš esmės būtų savarankiškas, tęstinis asmens verslas, komercinė veikla. Teismas konstatavo, kad Inspekcija padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnį, nes pajamoms iš individualios veiklos nekilnojamojo turto pardavimo 2003 metais viršijus 100 000 Lt ribą neskaičiavo ir nemokėjo į biudžetą PVM. Dėl šios priežasties Inspekcija teisėtai apskaičiavo pareiškėjai 52 322 Lt PVM ir 22 890,34 Lt PVM delspinigių. Be to, Inspekcija pagrįstai nustatė, kad pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 10 straipsnio 1 dalį bei 27 straipsnį, nes nedeklaravo 2003 - 2004 metais nekilnojamojo turto pardavimo individualios veiklos pajamų, gautų pardavus bendros jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisėmis valdomą turtą ir nesumokėjo nuo šios veiklos pajamų GPM. Todėl nuo pareiškėjai tenkančios 2003 metais gautų ir nedeklaruotų individualios veiklos pajamų sumos Inspekcija pagrįstai apskaičiavo 26 392 Lt GPM, 10 796,97 Lt GPM delspinigių, o už 2004 metais teisėtai apskaičiuotas grąžintinas 7 500 Lt GPM.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad individualios veiklos pajamų apmokestinimą reglamentuoja LR GPMĮ 6 straipsnio 2 dalies 8 punktas ir šio Įstatymo 6 straipsnio 3 dalis. Pagal LR GPMĮ 6 straipsnį, gyventojas, besiverčiantis individualia veikla, turi teisę pasirinkti, kokį GPM tarifą taikyti apmokestinant per kalendorinius metus gautas pajamas. Pagal LR GPMĮ 6 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatas, jeigu gyventojo sprendimu iš veiklos pajamų neatimti LR GPMĮ 18 straipsnyje nustatyti leidžiami atskaitymai, gyventojo gautos pajamos apmokestinamos 15 proc. tarifu, o tuo atveju, jeigu gyventojo sprendimu iš gautų pajamų yra atimami leidžiami atskaitymai, gyventojo gautos pajamos yra apmokestinamos 33 proc. tarifu. LR GPMĮ 18 str. 1 d. numatyta, kad nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo, kuris verčiasi individualia veikla, leidžiamais atskaitymais laikomos su per mokestinį laikotarpį faktiškai gautomis individualios veiklos pajamomis susijusios nuolatinio gyventojo patirtos įprastinės šiai veiklai išlaidos. Teismas pabrėžė, kad šiame straipsnyje numatyta, kad išlaidos turi būti pagrįstos dokumentais, turinčiais visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme bei kituose Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos rekvizitus.

Teismas sutiko su Inspekcijos argumentu, kad pareiškėjos pateiktoje lokalinėje sąmatoje apskaičiuotas sumas priskirti prie leidžiamų atskaitymų negalima, nes sąmata yra būsimų sąnaudų, išlaidų apskaičiavimas, jų sąrašas, bet ne apskaitos dokumentas. Sąmata nepriskirtina prie išlaidas patvirtinančių juridinę galią turinčių dokumentų, nes išlaidos turi būti pagrįstos dokumentais, turinčiais visus LR buhalterinės apskaitos įstatyme bei kituose teisės aktose numatytus privalomus apskaitos rekvizitus (LR GPMĮ 6 str. 2 d., 18 str. 5 d.).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.87, 3.88, 3.92 ir 3.117 straipsnių nuostatas turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, turtas priklauso lygiomis dalimis abiem sutuoktiniams, sutuoktiniai juo naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu, sandorius, susijusius su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio nekilnojamojo daikto disponavimu, gali sudaryti tik abu sutuoktiniai, išskyrus tuos atvejus, kai vienas iš sutuoktinių turi kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą tokį sandorį sudaryti. Teismas nustatė, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis pardavinėjo nekilnojamąjį turtą, kurį buvo įsigiję po santuokos sudarymo, ginčo dėl šios aplinkybės nėra. Pareiškėjos sutuoktinis R. V. nekilnojamojo turto pardavimo sandorius, iš kurių gautos pajamos pripažintos individualios veiklos pajamomis, sudarinėjo veikdamas ne tik už save, bet ir pagal įgaliojimą už savo sutuoktinę, t. y. pareiškėją. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjos veikloje disponuojant bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančiu turtu yra individualios veiklos požymių ir iš šio turto pardavimo gautos pajamos dalytinos lygiomis dalimis abiems sutuoktiniams. Taigi, vadovaujantis LR CK 4.73 straipsniu, iš individualios veiklos nekilnojamojo turto pardavimo gautos pajamos (apmokestintinos PVM) teisėtai buvo padalintos ir priskirtos lygiomis dalimis abiem sutuoktiniams. Pareiškėjai pagrįstai buvo priskirta 443 000 Lt pajamų (886 000:2). Pareiškėjos pajamos 2003 metais viršijo 100 000 Lt ribą, todėl vadovaujantis LR PVMĮ 14 straipsnio 2 dalimi, 71 straipsniu, nuo pareiškėjai tenkančių naujai pastatytų butų pardavimo individualios veiklos pajamų pagrįstai apskaičiuota ir nurodyta sumokėti 52 322 Lt PVM, 22 769,52 PVM delspinigių ir skirta 15 697 Lt PVM bauda.

Teismas priėjo išvadą, kad Inspekcija 2007-12-07 priėmė teisėtą sprendimą Nr. (10.15.)-10.1-52, kuriuo patvirtino patikrinimo akte apskaičiuotą 26 392 Lt GPM ir 52 322 Lt PVM, grąžintiną 7 500 Lt GPM, tačiau sumažino šių mokesčių delspinigius, t.y. vietoj patikrinimo akte apskaičiuotų 22 890,34 Lt PVM delspinigių nurodė sumokėti 22 769,52 Lt PVM delspinigių, vietoj 10 796,97 Lt GPM delspinigių nurodė sumokėti 8 549,97 Lt GPM delspinigių ir vadovaudamasi LR MAĮ 139 straipsniu ir, nenustačiusi nei pareiškėjos atsakomybę didinančių, nei mažinančių aplinkybių, pagrįstai skyrė 30 proc. dydžio 7 918 Lt GPM baudą ir 15 697 Lt PVM baudą.

III.

Pareiškėja J. V. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

1. Apeliantė mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymius ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą jos veikloje, kas prieštarauja tiek faktinėms bylos aplinkybėms, tiek mokesčių administratorių suformuotai pozicijai.

Posėdžio metu pareiškėja teigė, jog pavykus realizuoti idėją turėti nuomojamus būstus, pastaroji veikla būtų buvusi vykdoma įsteigiant atskirą juridinį vienetą objektų nuomos projektui vystyti. Kitaip tariant, būtų buvusi vykdoma komercinė veikla, pasireiškianti ne individualia, bet pelno siekiančio juridinio vieneto veikla. Todėl MGK prielaidos dėl nuomos veiklos, kaip versliškumo požymio, yra nepagrįstos. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad pareiškėjos veikloje buvo būtinas individualios veiklos požymis – versliškumas.

Mokesčių administratorius įrodinėdamas savarankiškumą neatskleidė jo turinio, nepaaiškino jo santykio su individualia veikla ar asmeninių poreikių tenkinimu, dėl šios priežasties, neaišku paties savarankiškumo įrodinėjimo būtinybė ir tikslas.

Buvo pažeistas mokesčių mokėtojo ir Inspekcijos bendradarbiavimo principas, kadangi po patikrinimo akto grąžinimo iš naujo svarstyti, mokesčių administratorius nei karto neiškvietė apeliantės papildomai apklausti, patikslinti ar išsiaiškinti naujas faktines aplinkybes, dėl ko buvo pateikti neteisėti ir nepagrįsti kaltinimai.

Atkreipia dėmesį į tai, kad nekilnojamojo turto paskirties keitimas, rekonstrukcijos vykdymas gali būti suprantamas kaip ekonominės naudos siekimo požymis tik tuo atveju, kai visi šie aktyvūs veiksmai atliekami turint tikslą nekilnojamojo turto objektus parduoti arba tam pačiam individualiam subjektui užsiimti kita individualia veikla, gaunant iš jos pajamų. Tačiau kai minėti veiksmai atliekami ne pardavimo, o kitais tikslais, pvz., siekiant rekonstruoti patalpas savo reikmėms, o vėliau užsiimti jų nuoma, įsteigiant juridinį vienetą ar įgijus individualios veiklos pažymėjimą šiai veiklai, tuo atveju tai nėra jokio būtino ekonominės naudos siekimo požymio, kuris šioje mokestinėje byloje suprantamas kaip nekilnojamojo turto objektų pardavimas.

2. Tiek mokesčių administratorius, tiek Mokestinių ginčų komisija nevertino pateikto dokumento, kuriame atsispindėjo visos apeliantės patirtos sąnaudos statant butus, tačiau nevertino ir netyrė pareiškėjo nurodyto argumento, jog nei vienas teisės aktas nenumatė imperatyvo išsaugoti griežtos atskaitomybės dokumentus, su fiksuojamomis sąnaudomis. Nesutinka, kad būdama fiziniu asmeniu ir neturėdama individualios veiklos pažymėjimo, apeliantė privalėjo archyvuoti buhalterinės apskaitos dokumentus, pagrindžiančius išlaidas. Tam tikslui buvo išduodamos pažymos „Dėl brangų turtą įsigijusio (įsigyjančio) Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaravimo“, kuriose buvo fiksuojamos statybos vertė, kuri, savo ruožtu ir atspindi realias sąnaudų sumas, į kurias mokesčių administratorius skaičiuodamas nepriemokas visiškai neatsižvelgė. Remiantis tokia mokesčių administratoriaus pozicija, butai buvo pastatyti nepatiriant jokių sąnaudų, nors ant namo buvo naujai pristatyti du aukštai ir suformuoti atskiri butai. Pridavus butus, jie buvo įvertinti „statybos verte“, todėl papildomai reikalauti išlaidas patvirtinančių dokumentų mokestinį tyrimą atliekantis subjektas neturi teisės. Pastatymo sąnaudų orientyras ir yra dokumentuose nustatyta „statybos vertė“.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia argumentais, jau išdėstytais bylą nagrinėjant pirmąja instancija.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjos teigimu jo, 2003-2004 metais vykdytas veikla, susijusi su nekilnojamojo turto objektų pirkimu-pardavimu, negali būti vertinama kaip individuali veikla, nes jos tikslas buvo ne naudos gavimas. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalis nustato, jog individuali veikla - savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio, komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 2) savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant minėtoje įstatymo nuostatoje pateikiamą individualios veiklos sąvoką, pažymima, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo - ekonominės naudos siekimo - buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardytoms veiklos rūšims (nagrinėjamu atveju - savarankiškai bet kokio pobūdžio komercinei arba gamybinei veiklai) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-902/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo prasme savarankiška veikla laikytina tokia veikla, kurią vykdydamas asmuo veikia savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų, ir iš kurios tiesiogiai gauna pajamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-916/2006). Savarankiškai veikdamas fizinis asmuo pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats investuoja (savo nuosavomis ar skolintomis lėšomis (turtu)), dengia su veiklos vykdymu susijusias išlaidas, paskirsto ir naudoja gautas pajamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-693/2007).

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja su savo sutuoktiniu, sudarydami nekilnojamojo turto objektų pirkimo - pardavimo sutartis, veikė savo vardu ir savo sąskaita, nebuvo darbo ar kitų teisinių (faktinių) pavaldumo ryšių su sutarties šalimis bei kitų aplinkybių, leidžiančių pagrįstai manyti, jog jie neveikė savo valia ir nuožiūra. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjos veiklą, susijusią su nekilnojamojo turto objektų pardavimu 2003-2004 metais, pripažino savarankiška veikla Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo prasme.

Tam, kad atitinkamą veiklą galima būtų pripažinti individualia, turi būti nustatytas ir šios veiklos tęstinumas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog tokios veiklos vykdymo aplinkybės kaip nevienkartinis, nuolatinis sandorių sudarymas, jų skaičius, tęstinis jų sudarymo laikotarpis (pasikartojimas) sudaro pagrindą konstatuoti tokios veiklos tęstinumo požymį (2006 m. spalio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A14-916/2006; 2006 m. birželio 19 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A502-902/2006).

Iki 2003 m. sausio 1 d. galioję mokesčių įstatymai nenumatė tokio mokesčio objekto kaip individualios veiklos pajamos. Tai reiškia, jog iki 2003 m. sausio 1 d. gyventojų (fizinių asmenų) gautos pajamos negali būti apmokestintos taikant nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusias nuostatas, skirtas individualios veiklos pajamų apmokestinimui. Tačiau tai, kad įstatymų leidėjas apibrėžė individualios veiklos sąvoką tik nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, nereiškia, jog gyventojai iki minėtos datos nevykdė individualios veiklos požymius atitinkančios veiklos ir negavo ar nesiekė gauti pajamų (ekonominės naudos) iš šios veiklos. Gyventojų pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 5 str. 1 d.), įskaitant individualios veiklos pajamas (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 str. 14 d., 10 str. 1 d.). Taigi, Įstatymų leidėjas nuo 2003 m. sausio 1 d. gyventojų pajamų mokesčiu apmokestino individualios veiklos pajamas, o gyventojo savarankišką veiklą kuria verčiantis siekiama pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį, pripažino individualia. Pabrėžtina, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas nenumato jokių išimčių tiems asmenims, kurie po šio įstatymo įsigaliojimo toliau verčiasi iki 2003 m. sausio 1 d. pradėta vykdyti savarankiška veikla, siekdami pajamų ar kitokios ekonominės naudos. Įstatymų leidėjas nenustatė, kad apmokestinama tik individualios veiklos požymius atitinkanti veikla, kuri pradėta vykdyti nuo 2003 m. sausio 1 d. Tai, jog nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu Gyventojų pajamų mokesčio įstatymu ši veikla tapo apmokestinama specifiniu būdu, savaime nereiškia, kad nustatant, ar verčiamasi individualia veikla, galima atsižvelgti tik į aplinkybes, atsiradusias po Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo įsigaliojimo. Todėl aplinkybė, kad individualios veiklos sąvoka buvo apibrėžta tik nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, nepaneigia mokesčių administratoriaus teisės vertinti iki 2003 m. sausio 1 d. mokesčių mokėtojo vykdytą veiklą siekiant surinkti įrodymus, faktiškai pagrindžiančius individualios veiklos tęstinumo požymį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-66/2009). Todėl nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius pareiškėjos ir jos sutuoktinio iki 2003 m. sausio 1 d. sudarytus nekilnojamojo turto įsigijimo ir pardavimo sandorius pagrįstai vertino tik kaip įrodymus, faktiškai pagrindžiančius individualios veiklos tęstinumo požymį. Taip pat ir pareiškėjos bei jos sutuoktinio 2005-2006 metais sudaryti nekilnojamojo turto sandoriai vertintini kaip pareiškėjos vykdytos veiklos tęstinumo požymį patvirtinantys įrodymai.

Pareiškėja ir jos sutuoktinis 2003-2004 metais pardavė 7 nekilnojamojo turto objektus, priklausiusius jai ir jos sutuoktiniui R. V.. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja ir jos sutuoktinis ir laikotarpiais nuo 1994 m. iki 2003 m. ir nuo 2004 m. iki 2006 m. nuolat pirko ir pardavinėjo turtą. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent toks nevienkartinis ir pasikartojantis nekilnojamojo turto objektų pardavimo (pirkimo) sandorių sudarymas per tęstinį laikotarpį nesudaro prielaidų teigti, jog minėti sandoriai su nekilnojamojo turto objektais buvo atsitiktiniai, ir leidžia pagrįstai konstatuoti tęstinumo požymio buvimą nagrinėjamoje pareiškėjo veikloje.

Nors pareiškėja ginčija, jog jo nekilnojamojo turto objektų pirkimo-pardavimo veiklai yra būdingas versliškumas, tačiau nepaneigia to, kad įsigydami patalpas dalį jų norėjo naudoti savo reikmėms, o kitą dalį naudoti komerciniams tikslams.

Nustatant, ar atitinkamais sandoriais buvo siekiama pajamų ar (ir) kitokios ekonominės naudos, nagrinėjamos bylos kontekste pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja nekilnojamojo turto objektus įsigijo planuodama juos panaudoti ne turto pirkimo-pardavimo, o kitai komercinei veiklai. Be to, lėšos, gautos už parduotus nekilnojamojo turto objektus, buvo naudojamos kitai ekonominei veiklai - investavimui į įmonių akcijas. Tai patvirtina, kad pareiškėja įsigydama nekilnojamojo turto objektus turėjo tikslą gauti pajamų, kurioms gali būti priskiriamos ne tik iš turto pardavimo gautos pajamos. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, aiškinant Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje apibrėžtą individualios veiklos sąvoką darytina išvada, jog įstatymų leidėjas ją sieja su gyventojo siekiu gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos, neatsižvelgiant į tai, ar atitinkama veikla yra pelninga ar nepelninga.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus bei įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytos objektyvios aplinkybės sudaro pagrindą daryti vienareikšmę išvadą jog nagrinėjama pareiškėjo veikla atitiko individualią veiklą nurodytą Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje.

Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais remiantis pareiškėjos pateiktas dokumentas - lokalinė sąmata - neatitinka Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 18 straipsnio 5 dalies nuostatų, ir pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šiais dokumentais pagrįstos išlaidos negali būti priskirtos prie išlaidas patvirtinančių juridinę galią turinčių dokumentų.

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė teisės aktus, teisingai įvertino nurodytas aplinkybes, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 16 d. sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu ir paliktinas nepakeistu, o pareiškėjos J. V. apeliacinį skundą atmesti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjos J. V. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasDainius RaižysSkirgailė Žalimienė