Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danutės Giačaitės, teisėjų Gyčio Večersko ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Audriui Suprinavičiui, dalyvaujant prokurorei Alimai Petruškevičienei, išteisintajam L. S., jo gynėjai advokatei Angelei Fominienei, nukentėjusiajam A. K.,

viešame teisiamajame posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo L. S. išteisintas nepadarius veikos, turinčios Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138str. 1 d. nusikaltimo požymių.

Nukentėjusiojo A. K. civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. S. išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 1 d., padarymo dėl to, kad 2014 m. lapkričio 29 d., apie 19.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, prie (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelės, konflikto su A. K. metu, tyčia sudavė nukentėjusiam kumščiu į krūtinės sritį, A. K. nuo smūgio nugriuvus ir atsistojus, vėl sudavė smūgį kumščiu į krūtinės sritį, nuo smūgio A. K. nugriuvus ir patyrus kairio alkūnkaulio distalinio galo skeveldrinį lūžimą, kairio stipinkaulio distalinio galo lūžimą, kairio alkūnkaulio ylinės ataugos lūžimą, nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.

Nukentėjusysis A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2015 m. lapkričio 5 d. Kauno apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Teismo posėdyje nukentėjusysis A. K. prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo A. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada ir pan.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nustatė, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nėra L. S. kaltės įrodymų, kurie pagrįstų dalyvavus jį padarant nusikalstamą veiką. Ši išvada neatitinka bylos aplinkybių, ji padaryta išnagrinėtus įrodymus įvertinus pažeidžiant BPK 20 str. 5 dalies reikalavimus, kadangi įrodymai įvertinti selektyviai, neatsižvelgiant į įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumą, nesistengiant pašalinti nustatytų prieštaravimų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismo išvados yra nepagrįstos, nemotyvuotos ir neatitinka bylos aplinkybių, todėl apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas – apkaltinamasis – nuosprendis BPK 329 str. 2 punkte numatytais pagrindais (BPK 326 str. 4 d.).

Pagal teismų suformuotą praktiką apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-629/2006, 2K-P-221/2008). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, jog turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma. Tik įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir padaryti išvadas apie tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą.

Liudytoja V. S. parodė, kad įvykio dieną buvo atvažiavę vyro giminaičiai. Pavakarieniavo, išgėrė alkoholio. Jos vyras L. šiek tiek gėrė. Svečiai ruošiesi išvykti apie 19.00 val. L.pasiėmė šunį ir išėjo išlydėti. Kadangi ilgai negrįžo, žvilgtelėjo pro langą, matė, kad visi stovi lauke. Apsivilko rūbus ir išėjo į kiemą pasižiūrėti. L. sesuo su vyru kaimyną vedė prie laiptinės, pasodinti. Sakė „bušavoja“ kaimynas. L. stovėjo prie automobilio. Giminaičiams išvažiavus, jos vyras pasakojo, kad atėjo kaimynas, pradėjo rėkauti. Grįžtant kaimynas L. pradėjo „kolioti“: „va tu čia agurkinis, ir aš tau padarysiu“. Nuėjo į namus, baigė tvarkytis, atvyko policija ir vyrą išsivežė duoti parodymus (T.2, b.l. 12).

Įvykio vietos protokole užfiksuota, kad Kovo 11-osios g. 27, Kaune, nusikalstamos veikos pėdsakų nerasta, sudaryta įvykio vietos schema (T.l, b.l. 4-6).

Tyrėja L. U. nurodė, kad nuvykus į LSMUL išsiaiškinti aplinkybių su nukentėjusiuoju nepavyko, jam nustatytas 1,43 promilių girtumas (T.l, b.l. 3).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G3096/14(02) bei Nr.pG23/15(02) konstatuotas kairio alkūnkaulio distalinio galo skeveldrinis lūžimas, kairio stipinkaulio distalinio galo lūžimas, kairio alkūnkaulio ylinės ataugos lūžimas. Konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu, galėjo būti padaryti vieno ar daugiau trauminių poveikių pasekoje užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis, (T.l, b.l. 21-23)

Parodymų patikrinimo vietoje metu kaltinamasis L. S. (T.l, b.l. 103-105) ir nukentėjusysis A. K. patvirtino savo parodymus (T.l, b.l. 106-109).

Specialistė Z. M. paaiškino, kad distalinio galo lūžimas būdingas kritimui, galėjo kristi į šoną, tiek į priekį, ištiesus ranką. Skausmas jaučiamas iš karto. Krūtinės srityje sužalojimų nebuvo, bet galėjo būti padaryta be išorinių požymių. Medicinos dokumentuose užfiksuotas patinimas, skausmingumas. Judesiai negalimi dėl skausmo. Medicinos dokumentuose apie krūtinės sužalojimą duomenų nėra, bet tikėtina, kad žmogus galėjo skųstis, nes krūtinės ląstos rentgenograma buvo atlikta. Nustatyti sužalojimai A. K. galėjo būti padaryti nugriuvus ir atsitrenkus į kietą buką daiktą. Veikiant pašalinei jėgai - smūgiui į krūtinės sritį, po smūgio nukritus ir atsitrenkus į kietą buką daiktą (T.l, b.l. 40, 159).

2014m. lapkričio 29 d. 20.19 val. L. S. nustatytas 1,17 promilės girtumas (T.1. b.l. 87).

Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka teismas konstatuoja, jog L. S. ikiteisminio tyrimo metu buvo pagrįstai inkriminuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas, o byloje esančių įrodymų pakanka L. S. kaltei pagrįsti.

Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnyje numatyta atsakomybė asmeniui, kuris sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnyje numatytų padarinių. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G3096/14(02) bei Nr.pG23/15(02) konstatuotas kairio alkūnkaulio distalinio galo skeveldrinis lūžimas, kairio stipinkaulio distalinio galo lūžimas, kairio alkūnkaulio ylinės ataugos lūžimas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl šio sužalojimo sveikata sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų( t.1.b.l. 22).

Ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu kaltinamasis L. S. kaltės nepripažino, tačiau neneigė pastūmęs A. K., po ko pastarasis nugriuvo(T. 2, b.l. 47). Nukentėjusysis viso ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu tvirtino, jog jam L. S. trenkė du kartus, du kartus jis buvo nugriuvęs ant žemės, ir kad jau nuo pirmo nukritimo jis pajautė didelį skausmą rankoje. Specialistė patvirtino, kad tokio pobūdžio sužalojimas yra labai skausmingas ir nukentėjęs asmuo turėjo jausti didelį skausmą. Kolegijos vertinimu, nukentėjusiojo parodymai dėl esminių bylos aplinkybių yra nuoseklūs ir todėl netikėti jais nėra jokio teisinio pagrindo. Kolegija sutinka su apelianto skundo argumentais, jog nusikalstama veika numatyta LR BK 138 straipsnyje gali būti padaroma tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Šiuo konkrečiu atveju akivaizdu, jog kaltinamasis du kartus tyčia sudavė smūgius nukentėjusiajam, nuo ko pastarasis nugriuvo, nukentėjusiajam kaltinamojo tyčinių veiksmų pasekoje buvo sukeltas nesunkus sveikatos sutrikdymas, kuris įrodytas specialisto išvada ir specialistės paaiškinimais teisme, rodo, jog tarp L. S. veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys. Pasekmių atžvilgiu L. S. tenkino bet kokios pasekmės, todėl kolegijos vertinimu L. S. veikoje yra visi BK 138 str. numatytos sudėties požymiai: sukeltos pasekmės, objektyviai atlikti smurtiniai veiksmai- stūmė nukentėjusįjį ne vieną, o du kartus, tarp pasekmių ir veiksmų yra juridiškai svarbus priežastinis ryšys, pasekmių atžvilgiu veikė netiesiogine tyčia.

Iš dalies L. S. kaltę patvirtino ir giminaičių apklaustų liudytojais parodymai: liudytoja V. V. patvirtino, kad matė, kaip L. S. viena ranka pastūmė nukentėjusįjį, kuris nukrito, nes ten yra tvorelė, atbulomis ėjo ir nukrito. Vieną kartą tikrai matė, kad pastūmė (T.2, b.l. 13). Liudytojas D. V. parodė, kad L. S. stumtelėjo A. K., jis už tvorelės užsikabino ir pergriuvo. Skundėsi, kad ranką skaudą (T.2, b.l. 14). Liudytojas N. S. teismo posėdyje parodė, jog visko neatsimena tačiau patvirtino, jog ikiteisminio tyrimo metu sakė tiesą (T.1, b.l. 160), paaiškindamas, jog pro langą pamatė vieną vyrą nugriuvusį, o kitas stovėjo šalia. Jokių smūgių sudavimo nematė. Šalia dar stovėjo moteris (T.1, b.l.53).

Taigi, aukščiau paminėtų asmenų parodymų pakanka konstatuoti smūgio A. K. sudavimo į krūtinę faktą, nuo ko šis griuvo, ir kas lėmė jam padarytus sužalojimus, konstatuotus specialisto išvadose. Policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai ir liudytojais apklaustų teisme pareigūnų Raimundo Zapusto ir Roberto Norvilo parodymai, apžiūrų protokolai bei įvykio vietos schema (T.1, b.l. 4-6), nukentėjusiojo, liudytojų V. V., D. V., N. S. bei kaltinamojo parodymai patvirtina įvykį, specialistės Z. M. išvados – sužalojimų mastą, tačiau apylinkės teismas tinkamai minėtų įrodymų neįvertino, specialistės išvadas ir liudytojų parodymus vertino atsietai nuo kitų bylos duomenų, nesusiejo visų byloje esančių įrodymų į vieną visumą, neatsižvelgė į tai, kad specialistės išvados patvirtina liudytojų V. V., D. V., N. S. bei paties įtariamojo ir nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes dėl patirto smūgio, ko pasekoje A. K. nukrito ir kilo pasekmės, tokiu būdu padarydamas tikrovės neatitinkančias išvadas. L. S. smūgis A. K. į krūtinę įrodytas anksčiau aptartais įrodymais, neneigė to ir pats kaltinamasis, taigi, smūgis ir griuvimas lėmė specialistės išvadose konstatuotus sužalojimus, t.y. kairio alkūnkaulio distalinio galo skeveldrinį lūžimą, kairio stipinkaulio distalinio galo lūžimą, kairio alkūnkaulio ylinės ataugos lūžimą, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą (T.1, b.l. 23). Tai, kad A. K. griuvo nuo L. S. smūgio, kolegijai abejonių nekyla ir daro išvadą, kad įrodymų visumos nusikalstamai veikai kvalifikuoti pagal BK 138 str. 1 d. pakanka. Šioje byloje apylinkės teismas nuklydo į teisines peripetijas, remdamasis kaltinamojo ir liudytojų D. V. parodymais, kad A. K. nuo pat pradžių ranką laikė prie krūtinės, ir P. K. parodymais, kad A. K. jam sakė, kad jį su mašina prispaudė L. S., atmetant visus kitus reikšmingus aukščiau išdėstytus kaltinimą pagrindžiančius ir tarpusavyje susijusius įrodymus. Tokia išvada darytina įvertinus tai, jog liudytojas P. K. pats tiesiogiai įvykyje, kurio metu A. K. buvo sutrikdyta sveikata, nedalyvavo ir jis vienintelis parodė, jog A. K. sužalojimus patyrė L. S. ranką suspaudus mašina, nors byloje duomenų, jog L. S. būtų vairavęs automobilį nėra. Liudytojo D. V. nurodytą aplinkybę, jog A. K. nuo pat pradžių laikė ranką prispaustą prie krūtinės, paneigia paties L. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kur įtariamasis iš karto po įvykio paaiškino, kad pamatė, kaip A. K. rankas susikišo į striukės kišenes, ir L. S. išsigandęs, kad papurkš dujų, sudavė kaimynui į krūtinės sritį kumščiu (T.1, b.l. 88).Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas padarė klaidingas faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Aukščiau aptartų įrodymų visuma yra pakankama daryti išvadą, kad nuo patirto smūgio į krūtinę, A. K. griuvo, ir buvo sukelta pasekmė- nesunkus sveikatos sutrikdymas (T. 1, b.l. 22-23). Todėl nukentėjusiajam padaryti kūno sužalojimai yra kaltinamojo L. S. smūgio nukentėjusiajam pasekmė ir todėl jis yra kaltas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos prielaidos, kad A. K. galėjo sukonfliktuoti dar su kažkuo kitu prie savo laiptinės, yra visiškai nepagrįstos.

L. S. parodymai, kad jis pastūmė nukentėjusįjį, kai šis jam pradėjo mosikuotis prie veido ir pataikė į lūpą ir jo veiksmai buvo būtinoji gintis, atmetamas kaip nepagrįstas. Kaltinamojo parodymus apie tai, kad A. K. ne tik, kad pradėjo konfliktą, bet ir pirmas puolė L. S., suduodamas ranka į veidą, nepatvirtino ne tik nukentėjusysis A. K., bet ir įvykio vietoje buvę liudytojai V. V., D. V. ir J. S.. Liudytoja V. V. parodė, kad A. K. buvo girtas, elgėsi neadekvačiai, ėjo link vyrų, matė kad brolis jį pastūmė (T.2, b.l. 13). Liudytojas D. V. parodė, kad jis išlipo iš automobilio ir ėjo pasiaiškinti. A. K. puolė L. - ranką iškėlė, o L. jį stumtelėjo, tuo metu už tvorelės užsikabino ir pergriuvo“ (T.2, b.l. 14). Minėtieji liudytojų parodymai atitinka ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose liudytojai nenurodo, jog A. K. būtų ranką trenkęs L. S. per veidą (T.1, b.l. 59, 63). Liudytojas J. S., prašęs teismo vadovautis ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymai (T.2, b.l. 3, 24), paaiškino, jog A. K. kibo prie D. V., to pasėkoje, L. S. nepažįstamą jam vyriškį suėmė už rankos ir patraukė į šalį nuo automobilio link gretimai esančio krūmokšnio (T.1, b.l. 61). Tokiu būdu liudytojai V. V., D. V. ir J. S. patvirtino, kad fizinio kontakto veiksmai prasidėjo ne nuo nukentėjusiojo puolimo, t.y. pirmasis ne A. K. trenkė per veidą L. S., o pastarasis pastūmė nukentėjusįjį. Teismas liudytojų V. V., D. V., V. S. ir J. S. parodymus vertina kritiškai dėl konflikto tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo pradžios, nes jie būdami giminaičiais siekia palengvinti kaltinamojo padėtį. Be to, į įvykio vietą atvykę pareigūnai neužfiksavo, jog konflikto metu būtų buvęs sužalotas ir L. S., jokių kitų duomenų, jog L. S. būtų patyręs sužalojimą byloje taip pat nėra. Vienintelė kaltinamojo sutuoktinė - ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad matė, jog Laimonui prakirsta lūpa (T.1, b.l. 50), tačiau teisiamojo posėdžio metu šios aplinkybės teismui nepatvirtino (T.2, b.l.12). Įvertinus minėtus parodymus, teisėjų kolegija, priešingai nei susidariusią situaciją įvertino pirmos instancijos teismas, nurodydamas, jog A. K. elgesys buvo nepateisinamas ir turintis administracinio chuliganizmo požymių, sprendžia, jog būtent L. S. savo neteisėtais veiksmais – puolimu – peržengė įprastinio normalaus bendravimo ribas, kas lėmė nepageidaujamų pasekmių atsiradimą.

Kolegija atkreipia dėmesį, kad kaltinamajam L. S. nebuvo jokio pagrindo naudoti fizinį smurtą, tačiau jį tyčia panaudojo. Todėl jis privalo atsakyti dėl kilusių pasekmių. Todėl pirmos instancijos teismo išvada, kad įrodymų, kad L. S. pastūmimas, ir A. K. nukritimas po to, būtų sukėlęs A. K. kairio alkūnkaulio distalinio galo skeveldrinį lūžimą, kairio stipinkaulio distalinio galo lūžimą, kairio alkūnkaulio ylinės ataugos lūžimą, nėra, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Priėmus apkaltinamąjį nuosprendį spręstini klausimai su civilinio ieškinio išsprendimu, proceso išlaidų priteisimu, bausmės paskyrimu.

Skundu nukentėjusysis prašė pripažinti teismą šališku ir bylą grąžinti pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kadangi apeliacinės instancijos teismas turi teisę priimti priešingą teismo sprendimą, nei buvo priėmęs pirmos instancijos teismas, gali vertinti pirmos instancijos teisme ištirtus įrodymus, bei atlikti įrodymų tyrimą, todėl vien formaliais pagrindais, grąžinti bylą pirmos instancijos teismui, negali. Nesant konkrečių byla nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-243/2009, 2K-122/210, 2K-425/2012).

Dėl civilinio ieškinio.

Nukentėjusysis A. K. šioje byloje yra pareiškęs civilinį ieškinį dėl 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (T.1, b.l. 154). Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 109 straipsnyje nustatyta, jog asmuo, kuris dėl nusikalstamos veikos patyrė turtinę ar neturtinę žalą, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltininkui civilinį ieškinį. CK 6.283 straipsnio 1 dalyje (žalos atlyginimas sveikatos sužalojimo atveju) įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas. Jo taikymas reiškia, kad nukentėjusįjį reikia grąžinti į tokią padėtį, kokioje jis buvo iki nusikaltimo padarymo.

A. K. prašo priteisti neturtinę žalą, tačiau pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai, nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės kompensacijos. Nukentėjusiojo - ieškovo padėtis negali būti nepagrįstai pagerinta, o kaltininko - atsakovo nepagrįstai pabloginta.

Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, nustatant nustatydamas neturtinės žalos dydį atsižvelgiama į: 1) jos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) jo turtinę padėtį; 4) padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydžio nustatymą pirmiausia lemia nusikalstama veika sukeltus padarinius apibūdinančios aplinkybės, iš kurių sprendžiama apie nukentėjusio skausmingų išgyvenimų dydį, neigiamų padarinių perspektyvas, jų ilgalaikiškumą ir kt. Teismas apie pareikšto ieškinio pagrįstumą ir patirtų neigiamų išgyvenimų dydį, apimtį bei pobūdį sprendžia įvertinęs tiek nukentėjusiojo parodymus, tiek ir specialisto išvadą. Byloje nustatyta, jog nukentėjusiajam buvo nustatytas kairio alkūnkaulio distalinio galo skeveldrinis lūžimas, kairio stipinkaulio distalinio galo lūžimas, kairio alkūnkaulio ylinės ataugos lūžimas, 2015-06-10 nustatytas 45 procentų darbingumo lygis (T.2, b.l. 2). Vertindamas prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į tai, kad nukentėjusiajam A. K. tyčiniai nusikalstami L. S. veiksmai sukėlė skausmą, stresą ir šoką, nusikalstamos veikos pasekmės jaučiamos ir dabar, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, nes buvo atlikta operacija, ranka sutvirtinta metalinėmis plokštelėmis su varžtais, kuriuos dar teks šalinti operacijos būdu. Dėl šio įvykio nukentėjusysis nebejotinai buvo pažemintas (konfliktas įvyko viešoje vietoje, matant kitiems asmenims), patyrė fizinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, buvo apribota galimybė dirbti, nes nuo 2014-12-08 buvo nedarbingas, kadangi pagal profesiją yra statybininkas ir dėl rankos traumos negali dirbti darbo, kurį moka ir sugeba. Įvertintina taip pat ir tai, kad nusikaltimas, nors ir nesunkus, tačiau tyčinis, smurtinis. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, svarbu užtikrinti nukentėjusiojo teisę į adekvatų, proporcingą atsiradusiems padariniams neturtinės žalos atlyginimą ir protingą abiejų šalių skirtingų interesų pusiausvyrą. Įvertinus nukentėjusiojo patirtus sužalojimus, jų pasekmes, atsižvelgiant į tai, kad abu tiek kaltinamasis, tiek nukentėjusysis įvykio metu buvo vienodai neblaivūs ( lengvas girtumo laipsnis), tikėtina jog tai turėjo įtakos žodiniam konfliktui kilti, mano jog prašomas neturtinės žalos dydis yra per didelis, todėl mažintinas atsižvelgiant į priteistas teismų sumas analogiško pobūdžio bylose. Teismas mano, jog neturtinei žalai atlyginti priteistina 1500 eurų suma atitiks sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principus. Kolegijos vertinimu, 1500Eur piniginė kompensacija atitinka BPK 115 straipsnio ir civilinės teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymo reikalavimus, teismų praktikai tyčinio nesunkaus sveikatos sutrikdymo bylose – nukentėjusiesiems priteisiama nuo 578 Eur iki 7240 Eur neturtinės žalos atlyginimo (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68/2014, 2K-78/2013, 2K-314/2012, 2K-497/2011 ir kt.).

Bausmės skyrimas: Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam L. S., vadovaujasi BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, į kaltininko asmenybę, į bylos aplinkybes. Kaltinamasis L. S. padarė vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą, nustatytą BK 138 str. 1 d. Jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Kaltinamojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikytina tai, kad nusikaltimas padarytas kaltinamajam esant neblaiviam, kai nustatytas 1,17 promilių girtumas ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (T.1, b.l. 87). Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam L. S., atsižvelgia į kaltinamąjį charakterizuojančią medžiagą: L. S. ne kartą yra baustas administracine tvarka, paskutinį kartą 2013 m. balandžio 3 d., duomenų apie baudos sumokėjimą nėra, todėl nuobauda galiojanti (T.1, b.l.74-80), VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Aleksoto sektoriuje stacionare nesigydė, konsultacijų kabinete nesilankė (T.1, b.l. 90), Kauno apskrities priklausomybės ligų centre neregistruotas (T.1, b.l. 92), 2013-04-19 Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros nutarimu, patvirtintu Alytaus rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2013-04-22, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 str. pagrindu (T.1, b.l. 70-72), jis pirmą kartą teisiamas už nesunkų nusikaltimą, sprendžiama, jog bausmės tikslai pirmą kartą teisiamam asmeniui gali būti pasiekti, neskiriant su realiu laisvės atėmimu susijusios bausmės (BK 55 str.).

Esant tokioms aplinkybėms, Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 2 p.,

nusprendė:

Nukentėjusiojo A. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nuosprendį, kuriuo L. S. išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d., panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

L. S. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d. ir jį nubausti laisvės apribojimu 10 (dešimčiai) mėnesių įpareigojant jį per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

L. S. kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti pradėjus nuosprendį vykdyti, panaikinti.

Priteisti iš L. S. nukentėjusiajam A. K. 1500 ( vieno tūkstančio penkių šimtų) Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.