- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-04-15
- Bylos Nr.
- 1A-249-138-2010
- Teisminio proceso Nr.
- 1-65-2-00044-2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arvydas Stankus (pirm.), Kęstutis Dargužis, Regina Cemnolonskienė
- Kaltinamasis
- A. R.
- Nukentėjusysis
- J. Ž., D. R.
- Advokatai
- Angelė Fominienė, Kristina Česnauskienė
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arvydo Stankaus, teisėjų Reginos Cemnolonskienės, Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Ingai Levinskienei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, išteisintajai A. R. , jos gynėjai advokatei Kristinai Česnauskienei, nukentėjusiajai J. Ž., nukentėjusiosios D. R. atstovei advokatei Angelei Fominienei, teismo posėdyje išnagrinėjo Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2010-01-29 nuosprendžio, kuriuo A. R. išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto LR BK 163 str. požymių, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. R. buvo kaltinama tuo, kad ji nuo 1993-09-22 būdama nepilnamečių D. R. ir J. Ž. globėja, (duomenys neskelbtini) kaime esančiuose namuose, laikotarpiu nuo 2003m. gegužės l d. iki 2008m. liepos 21 d. sistemingai, beveik kiekvieną dieną joms suduodavo botagu, rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, suduodavo dilgėlėmis per veidą, rankas, ne mažiau kaip 7 kartus vertė per naktį stovėti joms pusiau sėdomis, per Kalėdas ir Naujuosius metus vertė per naktį būti bažnyčioje, uždrausdavo kalbėti savaitę laiko, vertė 3 valandas klūpėti iškėlus rankas, rengdavo išaugtais, nunešiotais ir oro sąlygų neatitinkančiais rūbais, neparūpindavo higieninių įklotų, tokiu būdu fiziškai ir psichiškai gniuždydama vaikus D. R. ir J. Ž. bei žiauriai elgdamasi su jomis piktnaudžiavo globėjos teisėmis ir pareigomis.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Kauno rajono apylinkės prokurorė prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2010-01-29 nuosprendį ir priimti kitą, apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo A. R. pripažinti kalta, padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 163 str. bei skirti jai vienerių metų laisvės apribojimo bausmę. Skunde nurodama, jog teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, kad A. R. nesuvokė savo veikos pavojingo pobūdžio, kad kaltinimas suformuluotas, remiantis vien tik nukentėjusios D. R. parodymais ir nėra grįstas kitais įrodymais. Teismas padarė prieštaringas išvadas dėl įrodymų vertinimo. A. R. išteisinamojo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje teismas nenurodė motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė nukentėjusiosios D. R. parodymus, kaip A. R. kaltę įrodančius duomenis, ir tuo pažeidė LR BPK 305 str. 2 p. reikalavimus bei netinkamai interpretavo BPK 20 str. įrodymų leistinumo taisykles. Nukentėjusioji D. R. pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausta buvo ne vieną kartą, visų apklausų metu ji aiškiai, kategoriškai ir nuosekliai tvirtino kaltinime išdėstytas aplinkybes. Vertinant D. R. parodymus sistemiškai su kitais teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, matyti, kad jie susiję nuoseklia ir logiška grandine. D. R. parodė, kad A. R. prieš ją ir J. Ž. kaltinime nurodytu laikotarpiu nuolat smurtavo. Šiuos parodymus iš dalies patvirtino ir pati kaltinamoji, liudytojas M. Z. teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad A. R. globotinių apranga buvo akivaizdžiai neatitinkanti esamo sezono ir jų ūgio, o apie A. R. naudojamą fizinį smurtą jis yra girdėjęs iš žmonių pasakojimų. Kad D. R. parodymai yra teisingi, patvirtina ir nukentėjusiosios J. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, liudytojų L. Ž. parodymai, L. Ž. , J. D. , V. R. parodymai. Be to, D. R. parodymus patvirtina ir Raseinių rajono apylinkės teismo baudžiamosios bylos ir Raseinių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus medžiaga apie A. R. veiklą. Nors kiti byloje apklausti A. R. globotiniai parodė, kad namuose jokios fizinės prievartos nebuvo, tačiau jų parodymai nėra visiškai nuoseklūs.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas padarė išvadą, jog negalima teigti, kad kaltinamoji veikė tiesiogine tyčia, nebuvo nustatyta, kad A. R. suvokė, jog piktnaudžiauja savo teisėmis ir pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydama vaikus, nenustatyta, kad ji suvokė savo veikos pavojingą pobūdį. Tokios teismo išvados nepagrįstos ir prieštarauja byloje ištirtiems įrodymams. Teismas nepagrįstai vertindamas kaltės turinį rėmėsi tik pačios kaltinamosios parodymais. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą. Apie kaltę gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes. Bylos faktinių aplinkybių ir surinktų įrodymų visuma teikia pagrindą konstatuoti, kad visi A. R. smurtiniai veiksmai prieš globotines, buvo padaryti tiesiogine tyčia. Be to, teismo išvadas, kad kaltinamoji nesuvokė, jog piktnaudžiauja savo pareigomis, paneigia ir kita teisminio nagrinėjimo metu ištirta baudžiamosios bylos medžiaga. 1999 m. spalio 7 d. Raseinių rajono apylinkės teismas A. R. už nevykdymą pareigos auklėti, mokyti ir prižiūrėti vaikus nubaudė įspėjimu. Baudžiamojoje byloje yra dokumentai, liudijantys, kad A. R. buvo iškelta baudžiamoji byla už smūgių sudavimą nepilnametei globotinei. D. R. parodymai, pagal kuriuos dėl namuose patiriamos nuolatinės fizinės prievartos ji tris kartus bandė žudytis, pradėjo vartoti alkoholį, įrodo tai, kad A. R. elgesys buvo nusikalstamai pavojingas. A. R. globotiniai – A. K. , V. S. , J. Ž. , D. R. dėl patiriamo A. R. sistemingo smurto ir patyčių bėgo iš namų. Tai, kad A. R. verčiami mažamečiai D. R. ir J. Ž. kasmet praleisdavo Kalėdų ir Naujųjų metų naktį bažnyčioje, laikytina vaikų sveikatai žalingu, žiauriu elgesiu su vaiku. A. R. argumentas, jog vaikai bažnyčioje likdavo savo noru, nepateisinamas. Taip pat tai, kad A. R. drausdavo vaikams savaitę kalbėti, laikytina žiauriu elgesiu, vaiko minties ir jausmų išraiškos varžymu.
Posėdyje gynėja advokatė prašė skundą atmesti, prokuroras prašė skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas atmestinas.
Prokuroras skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl A. R. išteisinimo pagal LR BK 163 str., nurodo, jog A. R. išteisinta dėl paminėtos nusikalstamos veikos nepagrįstai. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas, vadovaudamasis L. R. BPK 20 str., 301 str., išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, ištyrė įrodymus ir pagrįstai A. R. išteisino, nenustačius, jog A. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą L. R. BK 163 str.
Skunde teigiama, jog teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, kad A. R. nesuvokė savo veikos pavojingo pobūdžio, kad kaltinimas suformuluotas, remiantis vien tik nukentėjusios D. R. parodymais ir nėra grįstas kitais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog A. R. neatliko nusikalstamų veiksmų, savo veiksmais nepadarė veikos, turinčios BK 163 str. numatyto nusikaltimo požymių. Nors skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai vertindamas kaltės turinį rėmėsi tik pačios kaltinamosios parodymais, tačiau pažymėtina, kad siekiant inkriminuoti nusikalstamą veiką, būtina nustatyti visus sudėties požymius- objektyviuosius ir subjektyviuosius, kurių vienas yra kaltė. BK 163 straipsnyje nustatytos nusikalstamos sudėtis įtvirtina piktnaudžiavimą tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, tai yra nereikalaujanti nusikalstamos veikos padarinių. Formalioji nusikalstamos veikos sudėtis yra tokia, kurios konstrukcija lemia, kad baudžiamajai atsakomybei taikyti pakanka pagrįsti faktą, jog asmuo padarė pavojingą ir priešingą teisei nusikalstamą veiką arba atsiradus įstatymo numatytai pareigai nepradėjo jos vykdyti ar nustojo ją vykdyti (neveikimas). Teismas teisingai nuosprendyje pažymėjo, kad padarant nusikalstamas veikas, kurių sudėtys yra formalios, tyčia gali būti tik tiesioginė, todėl šioje byloje turi būti įrodinėjama tik tiesioginė tyčia. Tiesioginės tyčios elementai – nusikalstamos veikos suvokimas ir norėjimas taip veikti A. R. veiksmuose nustatyti nebuvo. Kaip teisingai nuosprendyje konstatavo apylinkės teismas, šioje byloje A. R. turėjo suvokti, kad ji piktnaudžiauja globėjos teisėmis ir pareigomis, kad nuo 2003m. gegužės l d. iki 2008 m. liepos 21 d. sistemingai, beveik kiekvieną dieną D. R. ir J. Ž. suduodavo botagu, rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, suduodavo dilgelėmis per veidą, rankas, ne mažiau kaip 7 kartus vertė per naktį stovėti joms pusiau sėdomis, per Kalėdas ir Naujuosius metus vertė per naktį būti bažnyčioje, uždrausdavo kalbėti savaitę laiko, vertė 3 valandas klūpėti iškėlus rankas, rengdavo išaugtais, nunešiotais ir oro sąlygų neatitinkančiais rūbais, neparūpindavo higieninių įklotų, tokiu būdu fiziškai ir psichiškai gniuždė vaikus D. R. ir J. Ž. bei žiauriai elgėsi su jomis. Teismas teisingai motyvavo, kad kaltinamoji, suvokdama, kad daro BK 163 str. nustatytą nusikalstamą veiką, dar turėjo norėti taip veikti. Todėl teismas pagrįstai vertindamas kaltės turinį rėmėsi ir pačios kaltinamosios parodymais. Kolegijos nuomone, teismas teisingai padarė išvadą, kad iš bylos duomenų matyti, jog šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad A. R. suvokė, kad piktnaudžiauja savo teisėmis ir pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydama vaikus, nenustatė ir tai, kad ji suvokė savo pavojingos veikos pobūdį. Byloje nustatyta, kad nukentėjusios J. Ž. ir D. R. turėjo elgesio problemų, tai pagrindžia pačių nukentėjusiųjų parodymai, kaltinamosios paaiškinimas, liudytojo L. Ž. parodymai, bylos medžiaga ( t.1, b. l. 6, 9, 10, 159, 160, 170). Be to, kaltinime nurodoma veikos laikas yra labai ilgas – tai laikotarpis nuo 2003-iki 2008 metų.Globojami vaikai buvo įvairios asmenybės, ir su tam tikrais charakterių ypatumais, ir savitu elgesiu, D. R. elgesys keldavo problemų. Byloje taip pat nustatyta, kad A. R. , turėdama problemų dėl vaikų elgesio, juos vežiojo pas psichologus, ir jau nebegalėdama toleruoti D. R. elgesio, atsisakė globos. Liudytojų parodymais nustatyta, kad nukentėjusios J. Ž. ir D. R. kartu su kitais globotiniais ir A. R. dirbdavo ūkio darbus, vasarą važiuodavo keletą dienų prie jūros, sekmadieniais lankė bažnyčią, per religines šventes bažnyčioje likdavo per naktį. A. R. bendravo su vaikais, nukentėjusios ją vadina mama, o vienas kitą - broliu bei seserimi. A. R. bendravo su klasės auklėtoja, dalyvaudavo tėvų susirinkimuose, reaguodavo į pastabas, mergaitės buvo aprūpintos mokymosi reikmėmis. A. R. bendravo ir su kitomis globėjomis, konsultuodavosi „auklėjimo“ klausimais. Byloje taip pat nustatyta, kad A. R. kaip vieną iš „auklėjimo metodų“ nevengdavo vartoti fizinį smurtą prieš nukentėjusias, uždrausdavo joms kalbėti, taikė „sėdėjimą kėdute“. Tai pagrįsta nukentėjusios D. R. parodymais, J. Ž. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu, liudytojo L. Ž. parodymais. Tačiau šias nustatytas aplinkybes vertinant su kitomis nustatytomis aplinkybėmis negalima pagrįsti išvados, kad kaltinamoji veikė tiesiogine tyčia, norint inkiriminuotą A. R. nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 163 str. Todėl kolegija sutinka su teiginiu, kad kaltinimas suformuluotas remiantis tik nukentėjusios D. R. parodymais ir nepagrįstas kitais įrodymais apie sistemingą fizinio smurto naudojimą beveik kiekvieną dieną, ne mažiau kaip 7 kartus vertimą per naktį stovėti pusiau sėdomis, vertimą būti per naktį bažnyčioje, uždraudimą kalbėti savaitę laiko, vertimą 3 valandas klūpėti iškėlus rankas, rengimą išaugtais ir oro sąlygų neatitinkančiais rūbais, neparūpinimą higieninių įklotų. Neginčijamų įrodymų apie A. R. nusikalstamą elgesį pagal BK 163 str. byloje nėra.
Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą byloje, teisme buvo papildomai apklausta nukentėjusioji J. Ž. , kuri taip pat negalėjo patvirtinti pateiktų kaltinimų A. R. dėl jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos. Teisme J. Ž. kategoriškai paneigė, kad jos atžvilgiu buvo naudojama prievarta, ji vadina A. R. „mama“, jų santykiai geri. Aiškino, kad mama ją užaugino nuo pat mažens, mergaitės nemušė, o į bažnyčią vaikai važiuodavo patys, nes buvo auklėjami krikščioniškai. Mama vaikus rengė – pirko drabužius, avalynę, ir tai, kad D. R. vieną kartą batus padovanojo mokytojas, negali būti vertintina kaip aplinkybė, jog A. R. nepirko vaikams avalynės. Kaip parodė nukentėjusioji, D. R. buvo komplikuoto elgesio mergina, bėgdavo iš namų, ji norėjo laisvės, ir jos negaudama, apkalbėjo A. R. . Nukentėjusioji parodė, kad ji niekada nematė, kad A. R. muštų dilgėlėmis, vaikai patys taip žaisdavo. O tai, kad ji ikiteisminio tyrimo metu davė prieštaringus parodymus, turi būti vertintina kaip pareigūnų psichologinis spaudimas, siekiant greičiau užbaigti tyrimą.
Byloje pateikta Raseinių rajono apylinkės teismo baudžiamosios bylos medžiaga, 41 lapų Raseinių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus medžiaga apie A. R. veiklą taip pat nepagrindžia kaltinime nurodytų aplinkybių. Tai, jog 1999 m. A. R. buvo iškelta baudžiamoji byla, negali būti pagrindu priimant sprendimą šioje byloje, kadangi 2000-08-06 Šiaulių apygardos teismas išteisino A. R. , nepasitvirtinus jos veiksmuose analogiškiems kaltinimams. Todėl teismas teisingai nurodė, kad kaltinime nurodytos aplinkybės ir kaltinamajame akte nurodytų liudytojų duoti parodymai teismo posėdyje, byloje surinkti dokumentai galėjo būti teisiškai reikšmingi sprendžiant nušalinimo nuo globėjos pareigų klausimą sutinkamai su Civilinio kodekso 3.246 str.3 d. Kreiptis į teismą dėl globėjo ar rūpintojo nušalinimo turi teisę globos (rūpybos) institucijos arba prokuroras. Per kaltinime nurodytą ilgą globos laikotarpį nuo 2003 metų iki 2008 metų globos (rūpybos) institucija nekonstatavo jokių faktų dėl kurių galėjo būti sprendžiamas globos panaikinimas.
Nepagrįstas skundo teiginys, kad teismas atmetė nukentėjusiosios D. R. parodymus, kaip A. R. kaltę įrodančius duomenis, ir tuo pažeidė LR BPK 305 str. 2 p. reikalavimus bei netinkamai interpretavo BPK 20 str. įrodymų leistinumo taisykles.
BPK 44 str. 6 d. įtvirtinta, jog kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Ši nuostata išreiškia nekaltumo prezumpciją. Nekaltumo prezumpcija savo turiniu apima in dubio pro reo principą, kuris reikalauja, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, būtų vertinamos kaltinamojo naudai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grįstas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes.
Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, proceso metu patikrina ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, sprendžia klausimą dėl jų pripažinimo įrodymais ir juos įvertina. Įrodymų įvertinimas, jų patikimumas ir pakankamumas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai turi teisę pateikti teismui duomenis, kurie gali tapti įrodymais ir užimti procese tam tikrą poziciją tuo klausimu, tačiau tik teismas proceso metu gali spręsti kiek vieni ar kiti duomenys turi reikšmės sprendžiant bylą, taip pat kiek yra priimtina kiekvienos iš proceso šalių užimta pozicija. Tik nuosprendžiu nustatoma kokios reikšmingos bylai aplinkybės yra įrodytos ir nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Baudžiamojo proceso kodeksas nenustato ribų įrodymams rinkti. Įstatymas nustato, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teismo išvados BPK 305 straipsnio išvardintais klausimais turi būti pagrįstos patikimais įrodymais, jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms aplinkybėms. Teisėjų kolegija nenustatė, jog pirmos instancijos teismo nuosprendis būtų grįstas teisiamajame posėdyje neišnagrinėtais įrodymais. Pirmos instancijos teismas teisingai įvertino iškilusias abejones kaltinamosios naudai, vadovaudamasis LR BPK 44 str. 6 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu, pagal kurį kiekvienas nusikalstama veika kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Pirmos instancijos teismas teisingai atsižvelgė į nekaltumo prezumpcijos reikalavimą, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, vertinamos kaltinamojo naudai. Baudžiamasis procesas pirmosios instancijos teisme vyko nepažeidžiant baudžiamojo proceso teisės normų. Tiek apylinkės teisme, tiek apeliacinėje instancijoje nukentėjusioji J. Ž. paaiškino, kad D. R. kalba visišką netiesą, liudytojas E. S. parodė, kad A. R. savo globojamus vaikus auklėja ir moko gražiai. Liudytoja A. K. taip pat negalėjo patvirtinti kaltinime nurodytų teiginių, liudytoja M. K. visą laiką matė, kaip A. R. pasiaukojamai augino vaikus. Mergaičių auklėtoja liudytoja L. R. taip pat negalėjo patvirtinti kaltinimo, kadangi paaiškino, kad abi mergaitės mokėsi jos auklėjamojoje klasėje, ir jų globėja A. R. nuolat dalyvaudavo klasės tėvų susirinkimuose ir reaguodavo į pastabas apie mergaičių elgesį. Liudytojas P. B. – A. R. kaimynas, taip pat nėra matęs, kad vaikai būtų skriaudžiami, visi valgydavo kartu, vaikai A. R. mama vadindavo. Liudytojas L. S. nėra matęs A. R. sodyboje jokių konfliktų. Liudytojos A. G. , I. G. , G. G. paaiškino, kad pas A. R. atvažiuodavo dažnai, jokių konfliktų jos namuose nėra pastabėjusios. Liudytojas L. Ž. paaiškino, kad jis augo A. R. namuose, vaikai buvo viskuo aprūpinti, aprengti, pavalgę, lankė mokyklą, globėja juos visur leido, nieko jiems netrūko. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, į teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visumą, į apklaustų liudytojų parodymus, į J. Ž. parodymus, į pačios išteisintosios parodymus, duotus apeliacinės instancijos teisme, įvertinus byloje esančių įrodymų sąsajumą ir liečiamumą, tai pat atsižvelgiant į įrodymų pakankamumą, darytina išvada, kad teismo išteisinamasis nuosprendis dėl A. R. veiksmų pagrįstas patikimais įrodymais, ištirtais baudžiamojo proceso normomis nustatyta tvarka. Faktinės aplinkybės nustatytos vertinant teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų, kurie pakankamai išsamiai išanalizuoti nuosprendyje, visetą. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmens kaltė gali būti įrodyta tik tokiais duomenimis, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tai reiškia, jog asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis. Todėl prokuroro skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė nukentėjusiosios D. R. parodymus, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, yra visiškai nepagrįstas, nes byloje nenustatyta neginčijamų įrodymų, kuriais būtų galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį A. R. atžvilgiu.
Atsižvelgiant į visa išdėstyta aukščiau, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, pagrįstai nusprendė, jog A. R. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto LR BK 163 str., sudėties požymių.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.