- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2011-02-11
- Bylos Nr.
- 1A-68-350-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Gaputis, Nijolė Sušinskienė, Ričardas Gilys
- Nuteistasis
- V. K.
- Nukentėjusysis
- V. M. D., D.B.V., V. M.
Teisėja Gražina Kazilionienė Baudžiamoji byla Nr.: 1 A-68-350/2011
Pranešėjas Algirdas Gaputis Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.25.4.5;
2011 m. vasario 11 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio (pranešėjas), teisėjų Ričardo Gilio ir Nijolės Sušinskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-02-04 nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu pagal BK 281 str. 5 d. ir nubaustas laisvės atėmimu ketveriems metams.
Vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., 67 str. 1 d., 2 d. 3 p., 70 str., bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms bei paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - 50 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigoje bei organizacijose įpareigojant juos atlikti iki 2010-08-31.
Priteista iš V. K. nukentėjusiosioms V. M. D. ir D.B.V. po 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. K. nuteistas už tai, kad 2006 m. spalio 18 d., apie 16.30 val., kelio Panevėžys-Pušalotas 16 km 34 m, Panevėžio rajone, vairuodamas automobilį ,,VW Vento“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamo nerūpestingumo, pažeidė Kelių eismo saugumo taisyklių (toliau KET) 53, 173 ir 174 punktų reikalavimus-nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui ir aplinkai, neužtikrino kitų eismo dalyvių saugumo, viršydamas leistiną gyvenvietėse 50 km/h važiavimo greitį ir važiuodamas ne mažesniu kaip 62 km/h greičiu, atsiradus kliūčiai, t.y. pėsčiajam A. A. pradėjus eiti į kitą kelio pusę, savo vairuojamo automobilio ,,VW Vento“ savalaikiai nestabdė, A. A. saugiai neapvažiavo ir jį partrenkė, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo pėstysis A. A..
V. K. skundžia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-02-04 nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti jį išteisinantį nuosprendį.
Neigia savo kaltę. Nurodo, kad teismas nuosprendyje visiškai nemotyvavo išvadų dėl jo kaltės, tik apibendrintai jo parodymus vertino kritiškai, kaip pasirinktos gynybos būdą ir bandymą išvengti atsakomybės, nes parodymai neva paneigiami visais kitais byloje surinktais įrodymais, tačiau kaip, nuosprendyje nepasisakoma. Nuosprendis be motyvuojančios dalies, nes vietoj motyvų dar kartą pakartojama nuosprendžio aprašomoji dalis, kurioje išdėstyti įrodymai.
Nurodo, jo veikoje nėra nusikalstamo nerūpestingumo, kaip neatsargios kaltės požymio. Žuvusysis į jo eismo juostą išėjo staiga, prieš pat vairuojamą automobilį, tai atėmė galimybę išvengti partrenkimo. Negalėjo numanyti, kad stovintis ir besikalbantis su stovinčio automobilio vairuotoju žuvusysis staiga eis per kelią.
Byloje esančios trys specialisto išvados neduoda pagrindo teismo nuosprendyje išdėstytam teiginiui, kad yra neginčijamai patvirtinta apelianto kaltė. Priešingai, jose nurodomos aplinkybės, kurioms esant jis neginčijamai yra nekaltas dėl kilusio eismo įvykio - jeigu pėstysis A. A. per kelią ėjo didesniu kaip 4,5 km/val. greičiu.
Specialistas autotechnikas davė išvadą, kad apelianto vairuoto automobilio judėjimo greitis betarpiškai prieš stabdymą buvo 62 km/val. Tačiau apskaičiuojant greitį specialistas rėmėsi neatitinkančiais bylos aplinkybių duomenimis - kad automobilis buvo vienodai intensyviai stabdomas ant sauso asfalto (2007-05-16 išvados 3 lapas). Byloje apklaustas specialistas parodė, kad intensyviai stabdomas automobilis buvo iki jo pėdsakų pasisukimo į dešinę, nes toje vietoje automobilio stabdžiai buvo atblokuoti ir tuo momentu automobilis pasisuko dešinėn. Liko neapskaičiuota, kiek automobilio greitis sumažėjo atleidus stabdžius. Pažymėtina, kad įvykį matęs liudytojas E. T. parodė, jog jis važiavo 50- 60 km/ val. greičiu, tokiu pat greičiu priekyje važiavo ir apeliantas, nes atstumas tarp abiejų važiuojančių automobilių nedidėjo. Tokiu būdu minėto liudytojo parodymai ne patvirtina apelianto kaltę, kaip nurodyta nuosprendyje, atvirkščiai, paneigia. Kadangi specialistas autotechnikas nustatė, jog apelianto vairuojamam automobiliui, jam judant 50 km/val. greičiu, sustabdyti reikia ne mažiau kaip 29 m. atstumo, tai akivaizdu, kad esant tokioms aplinkybėms apeliantas negalėjo būti pripažintas kaltu dėl kilusio eismo įvykio ir jo pasekmių.
Be to, specialistas autotechnikas davė išvadą, kad pėstysis iki nutrenkimo nuėjo 2,6 m. - 2,8 m. atstumą. Šie duomenys, taip pat irgi nėra tikslūs, nes nėra nustatyta pėsčiojo nutrenkimo vieta. Be to, specialisto išvadoje nustatyta, kad pėstysis buvo kliudytas automobilio kairės pusės priekine dalimi. Tokia specialisto išvada negali būti laikoma absoliučia, nes nėra nustatyta, kad apelianto vairuoto automobilio variklio dangtis buvo įlenktas būtent toje vietoje. Automobilio variklio dangčio įlenkimas nėra fiksuotas transporto apžiūros metu taip, kaip buvo būtina ir šiuo metu patikslinti menamo įlenkimo lokalizacijos galimybių nėra.
Iš teismo medicinos specialisto išvadų matyti, kad žuvusiajam A. A. buvo sužalota kairė alkūnė, dešinė blauzda ir galva. Iš kompleksinio tyrimo išvados matyti, kad pirminio smūginio kontakto metu automobilio priekine dalimi buvo kliudyta A. A. dešinė blauzda, vėliau, pėsčiajam virstant ant variklio dangčio, pėsčiasis kaire alkūne ir pakaušiu trenkėsi į automobilio priekinį stiklą. Tokios kompleksinio tyrimo išvados nepatvirtina automobilio variklio dangčio sugadinimo, nes variklio dangčio skardos įlenkimas būtų neabejotinai palikęs sužalojimus nukentėjusiojo kūne, o tokių nėra nustatyta.
Mano, kad pats pėstysis, būdamas neapdairus, pats neįsitikinęs saugumu išėjo į apelianto vairuoto automobilio judėjimo juostą prieš betarpiškai arti atvažiuojantį automobilį, neįvertinęs atstumo iki jo ir automobilio greičio ir šie jo veiksmai buvo pagrindine sąlyga eismo įvykiui kilti. Tokia situacija nepaneigta ir teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad apelianto kaltė neginčijamai patvirtinta, yra akivaizdžiai neteisinga.
Nukentėjusiosios V.M. D. ir D.B. V. atsikirtimuose į nuteistojo V. K. apeliacinė skundą prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti bei papildomai joms priteisti išlaidas patirtas advokato teisinei pagalbai apmokėti.
Nurodo, kad apelianto skunde nurodytas teiginys, kad jis neturėjo galimybės išvengti žuvusiojo partrenkimo, paneigia liudytojo E. T. parodymai, kuris teigė, kad pėstysis keliu judėjo lėtai, turėjo būti matomas, apeliantas, savalaikiai stabdydamas automobilį, turėjo galimybę išvengti autoįvykio.
Apeliacinio skundo argumentus paneigia byloje surinkti duomenys, teismo nuosprendžiu pripažinti įrodymais, patvirtinančiais jo kaltę. Bylos duomenimis apeliantas važiavo 62 km/h., pėstysis pradėjo eiti per kelią automobiliui esant pakankamai toli, o važiuodamas gyvenvietėje leistinu greičiu vairuotojas turėjęs objektyvią galimybę išvengti A. A. pertrenkimo. V. K. turėjo imtis būtinų atsargumo priemonių ir turėdamas 19 metų vairavimo stažą, turėjo ir galėjo tai padaryti. Nuteistojo parodymai patvirtina, jog jis matęs važiuojamoje kelio dalyje žmogų, tačiau, nepaisant to nesumažino automobilio greičio bent iki leistino. Vien pėsčiojo buvimas važiuojamojoje kelio dalyje buvo rizikingas, todėl vairuotojui, kaip padidinto pavojaus šaltino valdytojui kilo pareiga imtis didesnių atsargumo priemonių. Važiuodamas V. K. nebuvo pakankami atidus, todėl iš karto nepastebėjo pradėjusio judėti pėsčiojo. Dėl viršyto leistino ir nepasirinkto saugaus greičio, kilus grėsmei eismo saugumui nespėjo sustabdyti vairuojamos transporto priemonės ir išvengti žuvusiojo partrenkimo, nors elgdamasis pagal kelių transporto eismo saugumo reikalavimus turėjo tokią galimybę.
Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog teismas privalėjo motyvuoti savo nuosprendyje padarytas išvadas dėl nuteistojo kaltės. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas, pripažindamas V. K. kaltu, rėmėsi liudytojų V. V., E. T., E. K. parodymais, specialistų E. G. ir R. E. paaiškinimais. Teismas nuosprendį taip pat pagrindė rašytiniais įrodymais. V. K. parodymus teismas vertino kritiškai, kaip jo pasirinktą gynybos būdą ir bandymą išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl juos atmetė. Kadangi teismas savo išvadas pagrindė kaltinančiais įrodymais, jais remiantis atmesti nuteistojo parodymais, kuriais jis neigė savo kaltumą. BPK 304-307 str. nurodyta, kad nuosprendį sudaro įžanginė, aprašomoji ir rezoliucinė dalys. Aprašomojoje dalyje išdėstytos nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, taip pat nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados bei bausmės skyrimo motyvai. Nuteistojo teiginys, kad skundžiamas nuosprendis nemotyvuotas, yra nepagrįstas, nes įstatymas tokio reikalavimo nuosprendžio struktūrai nenumato.
Teismas, apklausdamas liudytojus (E. T., E. K., D. B. V.) nustatė, kad žuvusysis per gatvę judėjo lėtu tempu, kas reiškia, jog A. A. judėjimo greitis įvykio metu buvo artimas 62 km/h. Nustačius šias aplinkybes pagrįstai atmestos abejonės, jog techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti galėjo būti A. A. veiksmai.
Apeliantas ginčydamas teismo išvadų pagrįstumą, bando paneigti ir specialisto išvadas. Nuteistasis teigia, kad apskaičiuojant jo vairuoto automobilio judėjimo greitį specialistas rėmėsi neatitinkančiais bylos aplinkybių duomenimis - kad automobilis buvo vienodai intensyviai stabdomas ant sauso asfalto. Anot V. K., iš įvykio vietos apžiūros protokolo ir specialisto autotechniko parodymų teismo posėdyje matyti, kad intensyviai stabdomas automobilis buvo tik iki jo pėdsakų pasisukimo į dešinę. Tokiu būdu apeliantas iškraipo specialisto parodymus ir tai, kaip jis aiškina įvykio vietos apžiūros protokolo turinį. 2010-01-25 teisiamojo posėdžio metu, specialistas E. G. nurodė, jog tiriamu atveju pėdsakų spalva nerodo, kad stabdymo intensyvumas buvo sumažėjęs. Tai reiškia, jog jis buvo stabdomas vienodai intensyviai.
Nuteistasis nurodo, jog specialisto autotechniko išvada, kad pėstysis iki nutrenkimo nuėjo 2,6-2,8 m, negali būti laikoma absoliučia, nes nėra nustatyta, kad jo vairuoto automobilio variklio dangtis buvo įlenktas būtent toje vietoje, be to, automobilio variklio dangčio įlenkimas nėra fiksuotas transporto apžiūros metu taip, kaip buvo būtina.
2008-06-09 specialisto išvadoje nurodoma, kad pirminio smūginio kontakto metu automobilio priekinės dalies kaire puse (žemiau priekinio kairės pusės žibinto) buvo kliudyta A. A. dešinė blauzda, esant fiksuotai pėdai, vėliau pėsčiajam virstant ant variklio dangčio buvo deformuotas variklio dangtis ties priekiniu kairės pusės žibintu. Deformuotas variklio dangčio faktas užfiksuotas ir 2006-10-18 Kelių eismo įvykio apžiūros protokole. Nuteistasis protokolą pasirašė, minėto fakto niekuomet neginčijo. Liudytojas V. V. patvirtino, kad sugadinimas buvo ties vairuotojo sėdyne ir jis jį užrašė. Todėl nėra jokio pagrindo abejoti įlenkimo faktu, tuo pačiu kaip įrodymu, patvirtinančiu nustatytą pėsčiojo patrenkimo vietą.
Byloje surinkti ir ištirti įrodymai patvirtina, kad pėstysis per kelią ėjo pakankamai lėtai, atvažiuojančiai transporto priemonei esant pakankamai toli - iki 84 metrų. Gyvenvietėje visiems eismo dalyviams laikantis KET reikalavimų toks atstumas buvo saugus pereiti gatvę. A. A. dėl amžiaus pablogėjusios klausos ir regėjimo galėjo būti sudėtinga nustatyti, jog prie jo besiartinanti transporto priemonė viršija leistiną ir saugų greitį, dėl ko jam pavojinga kirsti važiuojamąją kelio dalį, todėl argumentas dėl nukentėjusiojo padarytų KET pažeidimų atmestinas. Priežastinis ryšys šiame eismo įvykyje nustatytas tarp automobilio VW Vento vairuotojo padarytų KET pažeidimų ir jų sąlygotų pasekmių.
Pabrėžtina, jog lemiamas veiksnys, įtakojęs eismo įvykį buvo nuteistojo vairuoto automobilio judėjimo greitis. Kaip teigiama specialisto išvadoje, jei V. K. būtų važiavęs leistinu 50 km/h greičiu, jis būtų turėjęs techninę galimybę išvengti pėsčiojo patrenkimo. Tai, kad nuteistasis važiavo 62 km/h greičiu įrodyta įvertinus liudytojų parodymus bei atlikus tikslius trasologinius ir eismo įvykio vietos tyrimus.
Teismo posėdyje V. K. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusiosios prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliaciniu skundu nuteistasis iš esmės ginčija savo kaltę dėl autoįvykio motyvuodamas, kad susidariusioje situacijoje jis neturėjo jokios galimybės išvengti neatsargiai per kelią ėjusio pėsčiojo A. A. partrenkimo.
Pirmos instancijos teismo ištirtų ir nuosprendyje aprašytų įrodymų visetu neginčijamai nustatyta, kad kelių eismo įvykis, kurio metu žuvo apelianto V. K. vairuotu automobiliu kelio važiuojamojoje dalyje partrenktas pėstysis A. A., įvyko Panevėžio rajono Medikonių kaime, kelio ženklo 550, žyminčio gyvenvietę, kurioje galioja eismo tvarką gyvenvietėse nustatantys KET reikalavimai, veikimo teritorijoje. Įvykio vieta yra tiesiame horizontaliame asfaltuoto kelio, kurio plotis 5,75 metrai, ruože. Priešpriešinio eismo juostos šiame kelio ruože atskirtos brūkšnine linija ir kelio dalis, skirta važiuoti link Pušaloto, yra 2,80 m. pločio, o skirta važiuoti link Panevėžio -2,95 m. pločio. Nei kelyje, nei šalia jo nėra jokių matomumą mažinančių ar ribojančių objektų. Įvykio metu oro sąlygos matomumui netrukdė-buvo debesuota, atmosferinių reiškinių nebuvo, kelio danga buvo sausa, matomumas iš vairuotojo kabinos- 500 metrų.
Prieš įvykį prie A. A., ėjusio dešine kelio puse (link Pušaloto), sustojo liudytojo E. K. vairuojamas automobilis Ford Tranzit. A. A. išėjo į kelio važiuojamąją dalį ir sustojęs ties šio automobilio vairuotojo durelėmis, bendravo su liudytoju. Atsižvelgiant į tai, kad įvykio vietoje kelkraščio plotis yra tik 0,4 m, automobilio Ford Tranzit gabaritinis plotis- 1,97 m, o A. A. stovėjo neprisišliejęs prie šio automobilio ir jo vairuotojui E. K. nebuvo jokios būtinybės sustoti dešinės pusės ratais išvažiavus už šalikelės ribų t.y. toliau nei 0,4 m nuo asfalto krašto, darytina išvada, kad A. A., bendraudamas su E. K., stovėjo važiuojamojoje kelio dalyje apie 2 metrų atstumu nuo dešinio asfalto krašto žiūrint Pušaloto kryptimi. Tokią A. A. buvimo vietą kelio pločio atžvilgiu nurodė ir visi eismo įvykį stebėję asmenys. Kadangi, kaip minėta, šios eismo juostos plotis šiame kelio ruože yra 2,80 m., vadinasi, A. A. tuo metu buvo dešinėje važiuojamosios kelio dalies pusėje, maždaug 0,8 metro atstumu iki kelio vidurį žyminčios linijos.
Apelianto vairuojamas automobilis A. A. partrenkė važiuodamas 2,95 m. pločio priešpriešinio eismo juosta. Atsižvelgiant į tai, kad automobilio VW Jetta vėžės plotis yra 1,46 m., kėbulo plotis- 1,7 m (pvz. http://www.autos.lt) (t.y. automobilio kėbulas nuo ratų į šonus yra išsikišęs maždaug per 12 cm), o automobilio kairės pusės ratų stabdymo žymė prasideda 0,8 m. nuo kairio kelkraščio, apelianto automobilis iki stabdymo pradžios judėjo ne didesniu nei 0,80 m atstumu nuo kelio vidurį žyminčios linijos priešpriešinio eismo juosta ( 0,8 m + 1,46 m +0,12 m), t.y. važiavo pačiu priešpriešiniam eismui skirtos juostos viduriu.
Vadinasi, jei A. A. nebūtų pajudėjęs iš vietos, kurioje stovėjo kalbėdamasis su E. K., V. K. vairuojamas automobilis būtų pravažiavęs apie 1,6 m. atstumu nuo jo.
Toks atstumas yra mažesnis nei vidutinis žmogaus ūgis (A. A. buvo 1,75 m. ūgio), todėl akivaizdu, jog nagrinėjamoje situacijoje, atsižvelgiant į tai, jog A. A. galėjo ne tik pradėti eiti per kelią, bet ir atlikti nevalingą manevrą ( prarasti pusiausvyrą, suklupti, pargriūti ir pan.), V. K. net ir stovintį vos ne viduryje kelio važiuojamosios dalies A. A. privalėjo įvertinti kaip potencialią kliūtį, akivaizdžiai galinčią trukdyti jam saugiai tęsti važiavimą iki tol buvusiu greičiu ir imtis visų atsargumo priemonių, kad garantuotai išvengtų automobilio kontakto su pėsčiuoju. Tokio eismo dalyvio elgesio reikalauja KET 53 straipsnio nuostata.
Kaip minėta, jokių kliūčių, trukdžiusių V. K. matyti pėsčiąjį, esant daugiau nei pakankamam atstumui išvengti užvažiavimo ant jo, nebuvo. Iš to darytina išvada, kad šioje situacijoje V. K., vykdydamas KET reikalavimus, privalėjo ypač atidžiai stebėti A. A. elgesį ir pro jo buvimo vietą pravažiuoti tokiu greičiu, kad kiekvienu momentu galėtų išvengti pėsčiojo partrenkimo. Tuo tarpu iš byloje esančių įrodymų viseto akivaizdu, kad V. K. nebuvo pakankamai atidus- jis ne tik viršijo šiame kelio ruože leistiną maksimalų važiavimo greitį (kas yra nustatyta objektyviais duomenimis- pagal automobilio stabdymo pėdsakų ilgį atliktais specialisto skaičiavimais, kuriais netikėt nėra jokio pagrindo), bet ir parodė, kad nepastebėjo kaip A. A. pradėjo judėti link kairio kelkraščio, t.y. nematė jo pirmo žingsnio, taip pat akivaizdu, kad V. K. parodymai apie tai, jog iki kontakto su jo automobiliu pėstysis ėjo atbulas, prieštarauja kompleksinio teismo medicininio eismo įvykio tyrimo specialistų išvadai, padarytai atsižvelgiant į objektyviai nustatytus A. A. kūno sužalojimus (T.1 b.l. 87-89) ir kuria netikėti nėra jokio pagrindo juo labiau, kad liudytojo E. T. parodymai su šia specialistų išvada sutampa. Taip pat V. K. parodymai, kad iki partrenkimo vietos nuo stovėjimo vietos A. A. nuėjo tik 2-3 žingsnius, prieštarauja eismo įvykių tyrimo specialisto išvadai, vėlgi paremtai objektyviais įvykio vietos apžiūros metu užfiksuotais duomenimis, kad A. A. nuo stovėjimo iki partrenkimo vietos nuėjo 2,6-2,8 m. Iš specialisto išvadoje pateiktų paskaičiavimų matyti, kad šioje situacijoje V. K., net važiuodamas maksimaliu KET šiame kelio ruože leidžiamu 50 km/h greičiu neturėjo techninės galimybės išvengti autoįvykio tik tuo atveju, jei A. A. būtų judėdamas didesniu nei 4,5 km/h greičiu būtų nuėjęs minimalų nustatytą- 2,6 m atstumą. Tačiau įvykio metu A. A. buvo 85 metų amžiaus, o eismo įvykių tyrimo specialisto išvadoje nurodyta, kad 4,5 km/h greitis laikomas artimu maksimaliai greitam vyresnių nei 70 metų vyrų ėjimo greičiui (5 km/h) (T.1 b..l. 98). Liudytojas E. T. parodė, kad iki partrenkimo A. A. ėjo lėtai, byloje jokių duomenų, paneigiančių šiuos parodymus nėra, todėl netikėti jais nėra jokio pagrindo. Iš to akivaizdu, kad A. A. judėjo aiškiai mažesniu nei 4,5 km/h greičiu. Esant šioms aplinkybėms kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamo autoįvykio neabejotinai būtų išvengta, nežiūrint į A. A. elgesį, jeigu V. K. būtų tinkamai vykdęs KET 174 ir 173 straipsnio reikalavimus- važiavęs neviršydamas leistino greičio, laiku įvertinęs ant kelio važiuojamosios dalies esantį pėstįjį kaip potencialiai galimą kliūtį, atidžiai stebėjęs jo veiksmus ir laiku pradėjęs stabdyti automobilį, t.y. tarp apelianto V. K. veikos- vairuojant automobilį nesilaikymo minimų KET reikalavimų ir pasekmių- kelių eismo įvykio, kurio metu žuvo žmogus, kilimo yra tiesioginis priežastinis ryšys.
Tokiu būdu, skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismo padaryta išvada, kad apeliantas dėl autoįvykio kilimo, o tuo pačiu ir dėl jo pasekmių yra kaltas, yra teisinga.
Tačiau apylinkės teismas visiškai neanalizavo ir neįvertino žuvusio pėsčiojo A. A. veiksmų, nekreipė dėmesio į tai, kad V. K. buvo apdraudęs savo civilinę atsakomybę, tame tarpe ir dėl neturtinės žalos ir dėl to netinkamai išsprendė bausmės ir žalos atlyginimo klausimus. Dėl šių priežasčių nuosprendis keistinas.
KET reglamentuoja ne vien vairuotojų, bet ir kitų eismo dalyvių, tame tarpe ir pėsčiųjų elgesį keliuose.
Įvykio metu galiojusios redakcijos KET 48 straipsnyje paaiškinta, kad važiuojamoji dalis – tai kelio dalis, skirta važiuoti transporto priemonėms. 87 straipsnyje nurodyta, kad į kitą važiuojamosios dalies pusę pėstiesiems leidžiama eiti per kelią stačiu kampu į abi puses gerai apžvelgiamose vietose, tačiau tik įsitikinus, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms, o 90 straipsnyje pasakyta, kad važiuojamojoje dalyje pėstieji neturi be reikalo delsti ar stoviniuoti, nespėjus pereiti važiuojamosios dalies turi stovėti saugumo salelėje arba ant paženklintos ar įsivaizduojamos linijos, skiriančios priešingų krypčių transporto srautus ir baigti eiti per kelią galima tik įsitikinus, kad eiti saugu.
Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad visus šiuos KET reikalavimus A. A. pažeidė ir jeigu jis būtų elgęsis taip, kaip kelyje elgtis įpareigoja KET, nagrinėjamo įvykio bei pasekmių taip pat būtų išvengta nežiūrint į tai, kaip šioje kelio situacijoje elgėsi kitas eismo įvykio dalyvis V. K.. Būtent dėl to, kad A. A. pažeidė KET V. K. atsirado pareiga imtis KET numatytų atsargumo priemonių įvykiui išvengti, o ne atvirkščiai.
Tokiu būdu, kolegija daro išvadą, kad V. K. atsakomybę lengvina tai, kad įtakos jo nusikalstamos veikos padarymui turėjo itin rizikingas nukentėjusio asmens elgesys.
Dėl to, kad šios aplinkybės apylinkės teismas nepagrįstai nepripažino V. K. atsakomybę lengvinančia, jam paskirtoji, artima įstatymo sankcijos vidurkiui, bausmė yra aiškiai per griežta, todėl ji mažintina.
Taip pat, kolegijos nuomone, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, t.y. į tai, kad A. A. žūtį didele dalimi lėmė jo paties itin didelis neatsargumas, todėl ir nukentėjusiosios priteista neadekvati, aiškiai per didelė, neturtinė žala. V. K. savo civilinę atsakomybę, tame tarpe visą turtinę ir 500 eurų dydžio neturtinę žalą, buvo apdraudęs AB „Lietuvos draudimas“, todėl jis privalo atlyginti tik žalą, viršijančią sutartyje numatytą sumą. Visą nagrinėjamu nusikaltimu padarytą turtinę žalą draudimo įmonė nukentėjusiosioms atlygino. Be to, apeliantas pats iš karto po įvykio nukentėjusiosioms atlygino 2000 litų žalos.
Nors skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje įrašyta, kad draudimo įmonė atlygino nukentėjusiosioms neturtinę žalą, tai patvirtinančių duomenų byloje nėra.
Atsižvelgiant į šių aplinkybių visetą, daroma išvada, kad be to kas sumokėta, papildomai priteisus iš civilinio atsakovo- AB „Lietuvos draudimas“ visą jo sutartimi su apeliantu V. K. įsipareigotą atlyginti neturtinę žalą- 500 eurų (po 250 eurų- 963,20 Lt) abiems nukentėjusiosioms, neturtinė žala šiuo atveju bus atlyginta teisingai, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimą priteisti ir iš apelianto.
Vadovaujantis LR BPK 326 str. 2 d. 2 p., 1 d. 3 p., 330 str.,-
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 4 d. nuosprendį pakeisti:
Pripažinti V. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jo nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo itin rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys:
V. K., pripažintam kaltu pagal BK 281 str. 5 d. paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki dviejų metų.
Panaikinti nuosprendžio dalį kuria priteista iš V. K. nukentėjusiosioms V. M. D. ir D. B. V. po 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą: priteisti iš AB „Lietuvos draudimas“ V. M. D. ir D.B.V. po 863,20 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.