Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

2. Pareiškėja J. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu ir prašo panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokurorės 2021 m. spalio 12 d. įsakymą Nr. P-571 „Dėl tarnybinės nuobaudos Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiajai prokurorei J. P.“.

2.1. Paaiškino, kad analizuojamu klausimu nėra jokios reglamentacijos, t. y. jokie teisės aktai nenumato draudimo aptariamus pavedimus vykdymui nukreipti tam pačiam prokurorui. Egzistuoja tik faktas, jog prokurorei buvo pavesta patikrinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Nemuno policijos komisariato 1-ojo veiklos skyriaus tyrėjos 2021 m. kovo 18 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nesant veikoje Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalies požymių, priimto pagal pareiškėjo T. I. pareiškimą medžiagoje Nr. M-1-01-11118-21 (toliau – ir Nutarimas) teisėtumą ir pagrįstumą dėl to paties įvykio, dėl kurio ji jau buvo išsakiusi poziciją vertinant T. I. veiksmus, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo išvadai, jog Nutarimo patikrinimą ji atliko šališkai, nes buvo pažeista jos psichologinė pusiausvyra. Jokie požymiai nesudarė pagrindo manyti, kad prokurorė negali tinkamai vykdyti jai pavestos užduoties. Pažymi, kad pavesdama prokurorui kontroliuoti konkretų ikiteisminį tyrimą, patikrinti medžiagoje Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, visuomet atlieka patikrinimą Integruotos baudžiamojo proceso informacinės sistemos priemonėmis ir, tuomet, atsižvelgdama į patikrinimo rezultatus, kitus nustatytus kriterijus nukreipiant tokius pavedimus, parenka konkretų prokurorą. Ir šiuo atveju visą informaciją kruopščiai patikrino ir jokių duomenų apie galimą prokurorės V. Š. šališkumą nenustatė. Taip pat tokių duomenų nebuvo nei T. I. pareiškime, nei vėliau teiktame jo skunde.

2.2. Pažymi, kad nebuvo jokio pagrindo netikėti prokurorės objektyvumu, gebėjimu tinkamai vykdyti pavestas užduotis, spręsti procesinius klausimus, nes per visą jos tarnybos laikotarpį nenustatyti jokie pažeidimai, įskaitant ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos nuostatos nešališkai atlikti pavestas funkcijas. Išvadoje Nr. VT-387 nėra nurodoma, kuo pasireiškė pareiškėjos šališkumas, jame iš viso nebuvo sprendžiamas toks klausimas. Iš esmės tarnybinė atsakomybė kilo už pavedimą prokurorei V. Š. patikrinti Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą medžiagoje Nr. M-1-01-11118-21, kurioje buvo atliekamas aplinkybių patikslinimas pagal pareiškėjo T. I. skundą, nors dėl to paties įvykio tik baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-29242-19, kurioje tas pats asmuo buvo kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu, ji palaikė valstybinį kaltinimą. Šiuo atveju nebuvo ir nėra jokių duomenų apie pareiškėjos suinteresuotumą baudžiamosios bylos baigtimi, pareiškėjo T. I. paduoto pareiškimo dėl to paties įvykio aplinkybių ištyrimo rezultatų, jų nenurodyta ir nei viename VTS dokumente. Kitos paminėtos normos yra bendro pobūdžio - blanketinės, reikalaujančios papildomo teisinio reguliavimo.

2.3. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, yra konstatavęs, kad tuo atveju, kai teisės norminiai aktai aiškios tvarkos, leidžiančios teisinių santykių subjektams aiškiai suvokti savo teises ir pareigas, dėl teisinio reglamentavimo spragų ar kitų priežasčių nenustato, atsakomybė už tokios tvarkos pažeidimą negali būti taikoma (žr, pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N12-150/2004).

2.4. Dėl Rekomendacijų „Dėl ikiteisminio tyrimo organizavimo ir vadovavimo jam“, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 1-40 (toliau – ir Rekomendacijos, 2015 m. birželio 2 d. įsakymo Nr. 1-139 redakcija) 55.2 papunkčio pažymi, kad šio papunkčio pažeidimas nurodytas nepagrįstai, nes prokuroras nepateikė nusišalinimo, o ir ikiteisminis tyrimas šiuo atveju nebuvo vykdomas. Atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą procedūros numatytos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 168 straipsnyje, o jose iš viso nėra numatytas nušalinimo (nusišalinimo) institutas. Nepagrįstas ir šių Rekomendacijų ir 7 punkto inkriminavimas, kadangi ikiteisminis tyrimas nebuvo vykdomas, o sprendžiant klausimus medžiagose, kuriose atliekamas pareiškime nurodytų aplinkybių patikslinimas, numatytos kitos procedūros ir tikslai, o būtent: šios normos 1 dalyje nurodoma, jog prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais - ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės.

2.5. Teigia, kad abiejuose pranešimuose padarytos klaidos, kurios nebuvo ištaisytos nei 2021 m. spalio 5 d. teikime Nr. VT-403, nei 2021 m. spalio 12 d. Generalinės prokurorės įsakyme Nr. P-571. Šiuo atveju norėta inkriminuoti Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 1-141(toliau – ir Prokurorų kompetencijos nuostatai, 2014 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. 1-290 redakcija) 13.1.2. ir 13.1.6 papunkčių pažeidimą. Toks klaidingas teisės normų įvardinimas iš dalies trukdo nevaržomai pasinaudoti apskundimo teise. Pareiškėjos teigimu, šių normų ji nepažeidė, nes atliko jose įvardintus veiksmus – pavedė prokurorei V. Š. patikrinti Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą medžiagoje Nr. M-l-01-11118-21, o gavus dėl šio nutarimo skundą, pavedė tai pačiai prokurorei jį spręsti. Šiuo atveju nebuvo inkriminuota aptariamų nuostatų konkreti norma, teigianti jog šiuos pavedimus pareiškėja atliko netinkamai, pažeisdama kokius nors reikalavimus.

2.6. Nurodytas BPK 1 straipsnio pažeidimas niekaip nesusijęs su pareiškėjos atliktais veiksmais sprendžiamu klausimu dėl jau aukščiau paminėtų priežasčių, tačiau, jei analizuotume situaciją plačiai, šiuo atveju būtų galima prieiti priešingos išvados – jog pareiškėjos sprendimas pavesti prokurorei V. Š. spręsti Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą tiesiogiai buvo susijęs su siekiu stiprinti kokybę šiame institute, nes prokurorė detaliai žinojo įvykių seką, o apeliacinės instancijos teismui turint kitą poziciją, nei buvo išdėstyta pirmosios instancijos teismo sprendime, turėjo galimybę (kurią ir realizavo), įvertinti jau nustatytų ir pareiškėjo pateikiamų aplinkybių atitikmenį, ir pakankamumą procesiniam sprendimui priimti.

2.7. Dėl tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuoto BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte įvardintos nuostatos pažeidimo pažymi, kad nušalinimo pagrindai yra nustatyti BPK 58 straipsnyje, kuriame yra išvardyta, kokiais konkrečiais atvejais BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys negali dalyvauti procese. BPK 58 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose numatytų nušalinimo (nusišalinimo) pagrindų egzistavimo tarnybinio patikrinimo metu nebuvo konstatuota. Pareiškėjos tarnybinis pažeidimas siejamas tik su BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktu, t. y. su kitomis aplinkybėmis, keliančiomis pagrįstų abejonių dėl prokuroro nešališkumo. Kitomis aplinkybėmis, kurias įvardija įstatymų leidėjas BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte, VTS laiko faktą, jog to paties prokuroro dalyvavimas skirtinguose procesuose savaime reiškia nešališkumo principo pažeidimą. Tam pagrįsti aptariamoje išvadoje remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-165- 648/2015, tačiau joje, šio principo pažeidimas konstatuotas nustačius, kad bylą nagrinėjo teisėjas, kuris, vadovaujantis BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkte įvardintais pagrindais (kad teisėjas negali dalyvauti procese ar pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą, jeigu jis sprendė įtariamojo suėmimo ar suėmimo pratęsimo klausimą, sankcionavo procesinių prievartos priemonių taikymą arba nagrinėjo proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje) privalėjo nusišalinti. Kaip matyti, tai yra konkreti norma, kurios pažeidimas laikomas esminiu proceso pažeidimu, tuo tarpu dėl prokuroro nusišalinimo, konkrečių taisyklių nenustatyta nei baudžiamojo proceso įstatyme, nei kituose norminiuose aktuose. Todėl šia nutartimi nepagrįstai buvo pasiremta įrodinėjant BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimą.

2.8. 2021 m. rugsėjo 24 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. VT-387 konstatuota, kad prokurorei V. Š., palaikant valstybinį kaltinimą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose jai susiformavo kategoriška nuomonė dėl T. I. kaltės, todėl tikrindama pavesto Nutarimo pagrįstumą ir teisėtumą, turėjo išankstinę nuomonę, o tai ir įrodo nešališkumo principo pažeidimo faktą. Tokius Išvadoje pateiktus argumentus paneigia faktiniai duomenys: išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, Informacinėje prokuratūros sistemoje prokurorė pažymėjo, jog apeliacinės instancijos teismo sprendimo kasacine tvarka neskųs, ir tai paneigia VTS pateiktą poziciją apie prokurorės V. Š. kategoriškumą T. I. kaltės klausimu. Apeliacinės instancijos teismo sprendimą kasacine tvarka nusprendė skųsti pareiškėja - aukštesnioji prokurorė, savo, o ne prokurorės V. Š. iniciatyva, kuomet atliko jo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą. Akivaizdu, kad nebuvo nustatyta ir objektyvaus nešališkumo požymių, nes jokių duomenų apie tai, kad prokurorė V. Š. kokiai nors proceso šaliai asistuotų, nenustatyta. Nukreipdama patikrinti Nutarimą medžiagoje Nr. M-1-01-11118-21, atliko detalų patikrinimą, ir jokių požymių apie tai, kad T. I. abejoja proceso šalių nešališkumu, nebuvo. Ir vėliau, gauto jo skundo dėl Nutarimo panaikinimo, turinys nekėlė abejonių dėl tinkamo pareiškėjo teisių užtikrinimo. Prokuroro nušalinimo klausimo T. I. nekėlė nei ikiteisminio tyrimo, nei baudžiamosios bylos nagrinėjimo teismuose, metu.

2.9. Dėl Prokurorų etikos kodekso, patvirtinto 2004 m. balandžio 30 d generalinio prokuroro įsakymu Nr. 1-68 (Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. 1- 15 redakcija) 5.1.1 papunkčio teigia, kad jis nustato pareigą visada veikti teisingai ir protingai. Tai bendro pobūdžio norma, kurios pažeidimo tarnybinį patikrinimą atlikęs prokuroras taip pat neįrodė.

2.10. Mano, kad paskirta tarnybinė nuobauda - pastaba, nepagrįsta ir neteisėta, nes nenustatyti būtini tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, t. y. nėra nustatyti neteisėti pareiškėjos veiksmai ar neveikimas, kaltė ir priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, o nurodyti argumentai dėl neva atsiradusių neigiamų pasekmių, yra glaudžiame ryšyje su prokurorės V. Š. priimtu sprendimu atmesti T. I. skundą dėl Nutarimo medžiagoje Nr. M-1-01-11118-21. Vien tai, kad prokurorė V. Š. sprendė, jog medžiagoje Nr. M-1-01-1118-21 priimtas Nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, nėra pagrindas besąlyginei išvadai, jog tokiu sprendimu prokuroras pažeidė nešališkumo principą, ir taip sukėlė minėtuose dokumentuose įvardintas pasekmes. Pažymi, kad baudžiamoji byla Nr. 2K-219-303/2021 (ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-29242-19) šiuo metu nagrinėjama Lietuvos Aukščiausiame Teisme. Tarnybinio patikrinimo metu įvertinant atitinkamus byloje esančius duomenis nebuvo konstatuota pareiškėjos procesinės veiklos šiurkštumo, sistemingumo, apgaulės elementų, nepagarbos įstatymui ir proceso dalyviams, tačiau ir nebuvo analizuojama, ar tariamai padarytas procesinis pažeidimas galimas pripažinti prokuroro tarnybiniu pažeidimu. Sprendžiant klausimą dėl pripažinimo padarius tarnybinį pažeidimą turi būti nustatytas nusižengimo pavojingumo laipsnis, sunkumas, padariniai, ko šiuo atveju nebuvo nustatyta ir apsiribota tik bendro pobūdžio frazių ir teisės aktų išvardinimu be pagrindimo.