- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-06-30
- Bylos Nr.
- A-403-1090-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Nijolė Piškinaitė, Algirdas Taminskas (pran.)
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės Miesto
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui
- Advokatai
- Vytautas Kalmatavičius
- Kategorijos
- 13.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 13.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Nijolės Piškinaitės ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),
dalyvaujant pareiškėjo atstovams Raimundui Kazlauskui ir advokatui Vytautui Kalmatavičiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. K. su skundu (T 1, b. l. 3 – 4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos (Direkcija) 2004 m. gruodžio 9 d. atsisakymą pritarti statybos projektui ir įpareigoti atsakovą pritarti minėtam statybos projektui. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.
Pareiškėjas nurodė, kad yra dalies žemės sklypo ir pastato, esančių (duomenys neskelbtini), savininkas. 2001 m. lapkričio 19 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentą su paraiška dėl išvados dėl galimo statinio projektavimo ir projektavimo sąlygų nustatymo. Paraiškoje buvo nurodyta, kad planuojama statyti ūkinį pastatą, lauko virtuvę, pirtį su poilsio kambariais. Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentas 2002 m. vasario 6 d. išvada Nr. I-2569 leido rengti ūkinio pastato su pirtimi projektą (duomenys neskelbtini). Remdamasis šia išvada, jis parengė ūkinio pastato su pirtimi projektą ir pateikė jį derinti, tačiau atsakovas atsisakė suderinti projektą ir 2004 m. gruodžio 9 d. raštu Nr. 256 nurodė tokio atsisakymo priežastis. Pareiškėjo nuomone, paminėtame rašte nurodytos priežastys nesudaro pagrindo atsisakyti derinti pateiktą projektą. Teigė, kad nepagrįsta Direkcijos išvada, jog buvo savavališkai pastatytas ir naudojamas gyvenamasis namas, bei tai, kad gyvenamojo namo statyba jo žemės sklype uždrausta Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 9 dalies ir Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 5 dalies teisės normų. Nurodė, kad Direkcijai buvo pateiktas ūkinio pastato projektas, ir ji turėjo vertinti būtent pateikto projekto atitikimą įstatymams ir poįstatyminiams aktams. Esamos būklės vertinimas yra atliekamas pripažįstant statinį tinkamu naudoti, tada yra vertinama, ar faktiškai pastatytas statinys atitinka suderintą projektą. Direkcija, vertindama faktinę būklę, prisiėmė funkciją, kurios vykdyti neturi kompetencijos. Pažymėjo, jog pateiktame ūkinio pastato projekte nėra gyvenamųjų patalpų, todėl jis negali būti laikomas gyvenamojo namo projektu. Suprojektuotas ūkinis pastatas yra nesudėtingas statinys, todėl jam taikomos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtintame statybos techniniame reglamente STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ (Reglamentas STR 1.01.07:2002) nustatytos teisės normos. Vadovaujantis šio reglamento 12.2.2 punktu, nesudėtingiems statiniams saugomoje teritorijoje nereikalingas statybos leidimas, vietoje jo reikalingi raštiški savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo, įgalioto nustatyti statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinius reikalavimus, ir regiono aplinkos apsaugos departamento įgalioto valstybės tarnautojo pritarimai. Pabrėžė, jog atsakovo atsisakymas duoti tokį raštišką pritarimą prilygsta atsisakymui išduoti statybos leidimą ir gali būti skundžiamas administraciniam teismui.
Atsiliepimas
Atsakovas Direkcija atsiliepime į pareiškėjo A. K. skundą (T 1, b. l. 33 – 34) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 855 patvirtintų Pavilnių regioninio parko nuostatų 9 punktas nustato, jog statybos ir rekonstravimo darbai pagal detaliuosius projektus esamuose sklypuose gali būti vykdomi tik turint leidimą, išduotą įgaliotos statybos priežiūros tarnybos. Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalis numato, kad statiniai valstybiniuose parkuose projektuojami, statomi ar rekonstruojami vadovaujantis teisės aktais, valstybinių parkų tvarkymo planų (planavimo schemų) sprendiniais, atsižvelgiant į miestelių ir kaimų architektūros, kraštovaizdžio ypatumus, paveldo objektų apsaugos reikalavimus. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 136.7 punktas nustato, jog draudžiama vykdyti bet kokius statybos, žemės kasybos darbus be nustatyta tvarka parengto projekto, kuris, be kitų institucijų, turi būti suderintas su parko administracija. Statybos ir rekonstravimo darbai gali būti vykdomi tik turint leidimą, išduotą įgaliotos statybos priežiūros tarnybos. Atsakovas teigė, kad paminėtas pastatas yra pastatytas be projekto, todėl buvo kreiptasi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų priežiūros departamentą. Be to, projektas 2002 m. gegužės 13 d. pateiktas derinti savavališkai pastačius pareiškėjo vadinamą „ūkinį“ pastatą. Pabrėžė, kad vadovaujantis Reglamentu STR 1.01.07:2002 pateiktas projektas buvo nederintas 2002 m. balandžio 16 d. ir 2004 m. gruodžio 9 d.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimu (T 2, b. l. 120 – 123) pareiškėjo A. K. skundą atmetė.
Teismas, analizuodamas faktines bylos aplinkybes, vadovavosi Reglamento STR 1.01.07:2002 6.2, 6.4 punktais, šio reglamento 1 priedo ,,Nesudėtingų statinių sąrašas“ (1 priedas) 2.1.3 punktu. Teismas nustatė, kad viso pastato užimamas žemės sklypo plotas yra 68,64 kv. m. Atsižvelgdamas į tai, konstatavo, jog pagal atsakovui pateiktą derinti projektą pareiškėjo suprojektuotas ir pastatytas pastatas negali būti laikomas pagalbiniu gyvenamojo namo pastatu, nes ženkliai viršija 2.1.3 punkte nurodytą ir leistiną pagalbinio pastato užimamą žemės plotą, t. y. 50 kv. m. Be to, vadovaujantis Reglamento STR 1.01.07:2002 6.4 punktu, pagalbinio pastato paskirtis yra pagelbėti name gyvenantiems žmonėms tenkinti jų būtiniausias nuolatines reikmes su sąlyga, kad tos reikmės tenkinamos name ar namų ūkio pastate. Pareiškėjas nepaneigė liudytojos R. R. nurodytų aplinkybių, jog gyvenama ne greta stovinčiame gyvenamajame name, o ginčo pastate. Gyvenamasis namas, kuriame, kaip teigia pareiškėjas, jis gyvena, yra apgriuvęs, visiškai apleistas ir negyvenamas, o tai konstatuota antstolės Nemiros Šiugždaitės 2005 m. lapkričio 8 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole bei jo prieduose. Nutraukti neteisėtai pastatyto gyvenamojo namo eksploataciją pareiškėjas įpareigojamas ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2004 m. rugpjūčio 31 d. savavališkos statybos aktu Nr. (101)11.12-232. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo pastatytas pastatas, kurio projektas pateiktas tvirtinti atsakovui, neatitinka ir Reglamento STR 1.01.07:2002 6.4 punkte nurodytos pagalbinio pastato paskirties, t. y. pagelbėti gyvenamajame name gyvenantiems žmonėms tenkinti jų būtiniausias nuolatines reikmes. Vadovaudamasis Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 136.7 punktu, Pavilnių regioninio parko nuostatų 9 punktu, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, prieš statydamas pastatą Pavilnio regioninio parko teritorijoje, privalėjo gauti nustatyta tvarka išduotą statybos leidimą, todėl skundo motyvai, jog toks leidimas nebūtinas, yra atmestini. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, ištyręs byloje surinktus įrodymus, teismas konstatavo, kad pareiškėjas, pastatęs pastatą Pavilnio regioninio parko teritorijoje, neturėjo tokiai statybai nustatyta tvarka išduoto leidimo, jog jo pateiktas atsakovui tvirtinti pastato projektas yra sietinas su jau pastatytu konkrečiu pastatu, o ne su abstrakčiu prašymu pritarti ūkinio pastato statybai ir neatitinka Reglamento STR 1.01.07:2002 nustatytų ir pagalbiniam pastatui keliamų reikalavimų, todėl pareiškėjo skundas yra nepagrįstas bei atmestinas.
III.
Pareiškėjas A. K. apeliaciniame skunde (T 2, b. l. 128 – 131) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.
Pareiškėjas nurodo, kad teismas neatsižvelgė, jog STR 1.01.07:2002 1 priedo 2.1.3 punktas galiojo nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2004 m. rugpjūčio 3 d. Pastatytas pastatas atitinka paminėto STR 1 priedo 1 lentelės nustatytus I grupės nesudėtingo statinio aukščio ir ploto reikalavimus. Nesudėtingo statinio saugomoje teritorijoje projektui keliami supaprastinti reikalavimai, nustatyti Reglamento STR 1.01.07:2002 12.2 punkte, ir statybos leidimas nereikalingas. Skundžiamas atsakovo raštas Nr. 256 surašytas 2004 m. gruodžio 9 d., t. y. jau negaliojant teismo sprendime nurodytiems reikalavimams nesudėtingų statinių dydžiui. Teismas vadovavosi negaliojančia teisės norma ir padarė neteisingas išvadas, todėl sprendimas prieštarauja Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalies reikalavimams ir yra neteisėtas. Teigia, jog liudytoja R. R. yra suinteresuota teikti teismui subjektyvius parodymus, todėl jos parodymais neturi būti vadovaujamasi (ABTĮ 57 str. 6 d.). Pažymi, kad atsakovo motyvas, jog pateiktas derinti projektas neatitinka faktinės situacijos, prieštarauja akivaizdžioms teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms, todėl yra melagingas. Šis motyvas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kad sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais, ir yra neteisėtas. Pareiškėjas teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog teismas nustatė, kad pastatytas pastatas visiškai atitinka pateiktą derinti projektą, ir į tai, jog buvo pateiktas būtent ūkinio pastato projektas, kitoks nei ūkinis pastatas ir negalėjo būti pastatytas. Statinyje nėra jokių gyvenamųjų patalpų (Reglamento STR 1.01.07:2002 6.3 p.).
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas atsiliepime į pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą (T 2, b. l. 137 – 138) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjas Pavilnio regioninio parko teritorijoje, pažeisdamas Statybos įstatymo 3 straipsnį, 12 straipsnio 1 punktą, 23 straipsnio 1 punktą, 27, 28 straipsnius, 35 straipsnio 2 dalį, aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 211 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.08.02:2002 ,,Statybos darbai“ (Reglamentas STR 1.08.02:2002) 18, 22 punktus, Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 20 straipsnį, neturėdamas nustatyta tvarka parengtos ir suderintos projektinės dokumentacijos ir leidimo statybai, savavališkai pastatė gyvenamąjį namą. Viso pastato užimamas žemės sklypo plotas yra 68,64 kv. m. Pažymi, kad pareiškėjas teisminio nagrinėjimo metu nepaneigė aplinkybių, jog gyvenama ne greta stovinčiame gyvenamajame name, o ginčo pastate. Teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo pagal atsakovui pateiktą derinti projektą suprojektuotas ir pastatytas pastatas negali būti laikomas pagalbiniu gyvenamojo namo pastatu. Pabrėžia, kad Saugomų teritorijų įstatymas draudžia valstybiniuose parkuose statyti statinius neturint nustatyta tvarka parengtos ir suderintos projektinės dokumentacijos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu pareiškėjo atstovai skundą iš esmės palaikė. Nurodė, kad žmonės neturi kur daugiau gyventi, todėl gyvena pirtyje, kurios plotas 56 kv. m. Name gyventi negali, nes kiauras stogas, laša.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 punktas).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčas kilo dėl to, kad atsakovas atsisakė suderinti (nepritarė) pastato, esančio žemės sklype (duomenys neskelbtini), projektui, kurį atsakovui pateikė pareiškėjas. Pareiškėjo pareiga suderinti ginčo pastato projektą atsirado, nes žemės sklypas, kuriame buvo suprojektuotas ir faktiškai pastatytas ginčo pastatas, yra Pavilnių regioniniame parke, o vadovaujantis Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, 136.7 punktu (1996 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. 1135 redakcija) visuose regioninių parkų teritorijose draudžiama vykdyti bet kokius statybos, žemės kasybos bei rekreacijos infrastruktūros įrengimo darbus be nustatytąja tvarka parengto projekto, kuris, be kitų institucijų, turi būti suderintas su Aplinkos apsaugos ministerija ir parko administracija.
Pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 9 dalį (Lietuvos Respublikos 2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. IX-628 redakcija) valstybiniuose parkuose privačios nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo neleidžiama dalyti dalimis, parduodant, išnuomojant, atidalijant, įkeičiant, dovanojant, išskyrus atvejus, kai keičiamos gretimų sklypų ribos. Pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 5 dalį (Lietuvos Respublikos 2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija) namų valdų žemės sklypuose (išskyrus atvejus, kai pagal įstatymus privačios žemės sklypų dalinti dalimis neleidžiama) gali būti statomas antras gyvenamasis namas, kitos paskirties pastatas (išskyrus jų priklausinius) tik pagal detalųjį planą atidalijus ir suformavus naują žemės sklypą.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, žemės sklypas, kuriame suprojektuoto statinio projektą atsakovas atsisakė suderinti, buvo įsigytas kaip namų valdos žemės sklypas, todėl jam taikoma Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 5 dalis. Kadangi šis žemės sklypas yra regioniniame parke, kuriame sklypą draudžiama padalinti atidalijant, tai šiame žemės sklype, vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 5 dalimi ir jei tai neprieštarautų kitiems galiojantiems teisės aktams, būtų galima statyti tik jau esamų pastatų priklausinius. Statyti antrą gyvenamąjį namą šiame sklype nebūtų galima.
V.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas teigė, kad suprojektuotas statinys yra gyvenamojo namo priklausinys (II t., b. l. 8, 26, 56), apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad derinimui pateiktame projekte nurodytas statinys yra nesudėtingas statinys – namų ūkio pastatas.
STR 1.01.07:2002 “Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai”, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184, 6.4 punktas nustato, kad “namų ūkio pastatas (klėtis, svirnas) - namo pagalbinis pastatas, kurio paskirtis - pagelbėti name gyvenantiems žmonėms tenkinti jų būtiniausias nuolatines reikmes (maitinimo, poilsio, higienos, sveikatos ir kt.) su sąlyga, kad tos reikmės tenkinamos name ar namų ūkio pastate (naudojant jame esančius daiktus ar atliekant tam tikrus veiksmus). Namo ūkio pastato (priklausomai nuo name esančių pagalbinių patalpų kiekio ir paskirties) patalpomis (viename ar keliuose priklausiniuose) gali būti: maisto atsargų, namų apyvokos daiktų (drabužių, indų, namo priežiūros įrangos ir pan., pirtis, prausykla, skalbykla, kieto kuro sandėlis (malkinė), vasaros virtuvė, lauko tualetas (kai name nėra nuotekų šalinimo inžinerinės sistemos)”.
Kaip matyti iš pateikto namų ūkio pastato apibrėžimo, namų ūkio pastatas yra gyvenamojo namo priklausinys, skirtas pagrindiniame daikte (name) gyvenančių asmenų poreikiams tenkinti. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.19 straipsnį priklausiniu laikomas savarankiškas pagrindiniam daiktui tarnauti skirtas antraeilis daiktas, kuris pagal savo savybes yra nuolat susijęs su pagrindiniu daiktu. Ši teisės norma reikalauja, kad tarp pagrindinio ir jam tarnaujančio daikto egzistuotų pakankamai tamprus ryšys. Šis ryšys turi būti funkcinis, t. y. tarnaujantis daiktas turi būti skirtas tenkinti pagrindinio daikto poreikius. Funkcinis ryšys turi būti realus. Remiantis paminėtu, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo suprojektuotas statinys galėtų būti laikomas namų ūkio pastatu – gyvenamojo namo priklausiniu, jei jis būtų skirtas tarnauti gyvenamajam namui (pagrindiniam daiktui) ir jame gyvenančių asmenų poreikiams tenkinti. Jei gyvenamuoju namu (pagrindiniu daiktu) nėra naudojamasi, jame nėra gyvenama, kyla pagrįsta abejonė, ar netoliese pastatytas statinys, kurį asmuo laiko namų ūkio pastatu – gyvenamojo namo priklausiniu, gali atlikti priklausinio funkcijas, ar teisine prasme jis gali būti laikomas priklausiniu. Ši abejonė dar labiau sustiprėja tuo atveju, jei gyvenamuoju namu (pagrindiniu daiktu) pagal jo gyvenamąją paskirtį nesinaudojama, o statiniu, kurį asmuo laiko namų ūkio pastatu – gyvenamojo namo priklausiniu, naudojamasi ne pagal jo paskirtį, jis naudojamas žmonių gyvenimui. Pastaruoju atveju kyla klausimas kuris statinys kuriam tarnauja ir kuris daiktas kurio poreikiams tenkinti yra skirtas.
Byloje esantys įrodymai (antstolės N. Šiugždaitės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, pareiškėjo atstovo paaiškinimai teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu) leidžia daryti išvadą, kad gyvenamajame name, kuris stovi ginčo žemės sklype, pareiškėjas ar su juo susiję asmenys negyvena. Duomenų apie tai, kad pareiškėjas ar kiti su juo susiję asmenys planuotų persikelti į šį gyvenamąjį namą ar planuotų atlikti jo remontą tam, kad galėtų į jį persikelti, byloje taip pat nėra. Pareiškėjo atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, liudytoja R. R. , trečiojo suinteresuoto asmens atstovas A. B. , patvirtino, kad šiuo metu yra gyvenama ginčo pastate, kurio projektą pareiškėjas siekia suderinti. Taigi gyvenamajame name, kurio, pareiškėjo teigimu, priklausinio projektą pareiškėjas siekia suderinti, pareiškėjas ar su juo susiję asmenys negyvena, šio gyvenamojo namo pareiškėjas nenaudoja, todėl pareiškėjo suprojektuotas statinys pagal bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes faktiškai neatlieka gyvenamojo namo priklausinio, t. y. antraeilio daikto, funkcijos ir šiuo metu jos atlikti negali.
VI.
Nekvestionuotina, kad sąžiningumas yra bendrasis teisės principas. Sąžiningas subjektas yra toks, kuris veikia rūpestingai ir teisingai. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo bei draudžia piktnaudžiauti teise. Sąžiningo asmens deklaruojami tikslai turi atitikti tuos tikslus, kurių jis iš tikrųjų siekia. Jei asmuo deklaruoja tam tikrą teisėtą tikslą ar siekį, tačiau šiais teisėtais tikslais ar siekiais iš tikrųjų pridengia kitus (neteisėtus) tikslus ir siekius, jis negali būti laikomas sąžiningu. Siekdamas realizuoti ir realizuodamas deklaruotus teisėtus tikslus, kuriais iš tikrųjų pridengiami neteisėti tikslai ir siekiai, asmuo piktnaudžiauja teise į atitinkamų teisėtų tikslų realizavimą. Piktnaudžiavimu teise ir nesąžiningu elgesiu laikytinas ir naudojimasis teise ne pagal jos paskirtį ar tikslą.
Visuotinai pripažįstama, kad piktnaudžiaujant teise sukurtos teisinės pasekmės nepripažįstamos ir neginamos. Piktnaudžiavimo draudimas yra bendrasis teisės principas. Šio principo ignoravimas reikštų, kad tiek teismai, tiek kiti asmenys privalo pripažinti piktnaudžiaujant sudarytus sandorius ar atliktus veiksmus bei ginti piktnaudžiaujant įgytas teises, o tai neabejotinai reikštų viešojo intereso pažeidimą ir neigtų pačios teisės prasmę.
Byloje nustatyta, kad statinys, kurio projektą suderinti siekia pareiškėjas, buvo pradėtas statyti ir statomas savavališkai, dėl savavališkos statybos buvo surašytas aktas, kurio pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka neginčijo. Savavališka statyba neabejotinai yra neteisėtas veiksmas.
Byloje taip pat nustatyta, kad savavališkai pastatytame pastate yra gyvenama, o gyvenamajame name, kuris yra ginčo žemės sklype, pareiškėjas negyvena, šiuo namu pagal jo paskirtį realiai nesinaudoja, byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas planuotų suremontuoti šį gyvenamąjį namą, persikelti į jį gyventi ir naudoti pagal paskirtį, kad asmenys, gyvenantys savavališkai pastatytame pastate, planuotų išsikelti iš šio pastato ir apsigyventi jau esančiame gyvenamajame name. Taigi byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas siekė ar šiuo metu siekia naudoti savavališkai pastatytą statinį pagal jo deklaruojamą paskirtį, t. y. kaip gyvenamojo namo priklausinį – namų ūkio (ūkinį) pastatą. Be to, kaip jau minėta, pareiškėjo suprojektuotas statinys pagal bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes neatlieka ir šiuo metu negali atlikti gyvenamojo namo priklausinio funkcijos, nes gyvenamuoju namu nesinaudojama, pareiškėjas jame negyvena. Taip pat jau minėta, kad pagal galiojančius teisės aktus, ginčo žemės sklype negalima statyti naujų statinių, išskyrus jau esamų statinių priklausinius. Pažymėtina, kad net ir po savavališkame statybos akte (šio akto pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka neginčijo) nustatyto įpareigojimo nutraukti pastato naudojimą kaip gyvenamojo namo, pareiškėjas nenustojo naudoti šio pastato ne pagal jo deklaruojamą ūkinio pastato paskirtį, nes apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas patvirtino, kad savavališkai pastatytame pastate gyvenama.
Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad faktinis ginčo statinio naudojimas neatitiko, neatitinka ir šiuo metu negali atitikti tų tikslų, kuriuos pareiškėjas deklaravo, t. y. tikslo naudoti ginčo statinį kaip gyvenamojo namo priklausinį – namų ūkio pastatą. Taigi yra pakankamas pagrindas manyti, kad pareiškėjas, deklaruodamas iš esmės teisėtą tikslą pasistatyti ūkinį pastatą – gyvenamojo namo priklausinį ir siekdamas suderinti jo projektą, iš tikrųjų turėjo tikslą išvengti įstatymuose nustatyto draudimo namų valdos žemės sklype pasistatyti antrą gyvenamąjį namą bei šiame name apsigyventi, siekdamas suderinti ginčo statinio, kaip ūkinio pastato – priklausinio, projektą, siekė pridengti šiuos nesąžiningus, neteisėtus tikslus teisėta galimybe statyti namų valdos žemės sklype esančių statinių priklausinius. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas elgėsi ir elgiasi nesąžiningai, faktiškai piktnaudžiavo ir piktnaudžiauja teise.
Atsižvelgiant į paminėtas išvadas bei nuostatas, atsakovas, turėdamas duomenų apie tai, kad faktinis ginčo statinio, kurio projektas buvo pateiktas suderinimui su atsakovu, naudojimas neatitinka pateiktu projektu deklaruotų tikslų naudoti ginčo statinį kaip gyvenamojo namo priklausinį – namų ūkio pastatą, ginčo statinys faktiškai naudojamas kaip naujas gyvenamasis namas, kurio statyba ginčo sklype negalima, turėjo teisę atsisakyti suderinti šį projektą. Dėl paminėtų aplinkybių tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Pastebėtina, kad būtina skirti situaciją, kai projektas dėl statinio statybos regioniniame parke su atitinkamo parko direkcija derinamas prieš pradedant statybas, bei situaciją, kai projektas derinamas nustačius savavališkos statybos faktą, t. y. teisės pažeidimo faktą. Projektą derinant prieš pradedant statybas, parko direkcija objektyviai negali nustatyti, ar faktinis projektuojamo statinio naudojimas atitiks deklaruotus jo naudojimo tikslus, ar suprojektuojant atitinkamo tipo statinį nesiekiama išvengti teisės aktuose nustatytų apribojimų ir naudoti jį kaip tokio tipo ar paskirties statinį, kurio statyba atitinkamoje teritorijoje draudžiama. Tačiau kai derinamas savavališkos statybos projektas, direkcija turi teisę įvertinti, ar faktinis statinio naudojimas atitinka deklaruotus tikslus, ar pateikiant atitinkamo statinio tipo ar paskirties projektą nesiekiama pridengti faktiškai neteisėtas statybas valstybės saugomose, visai visuomenei reikšmingose, teritorijose, ar statinys nėra naudojamas kaip tokio tipo ar paskirties statinys, kurio statyba atitinkamoje teritorijoje draudžiama. Esant savavališkos statybos faktui vien tik formalus situacijos vertinimas neturėtų būti toleruojamas. Situaciją vertinant tik formaliai, direkcija, nors ir turėdama duomenų apie nesąžiningus, neteisėtus veiksmus, piktnaudžiavimą teise, turėtų visai tai toleruoti, o tai, kaip jau minėta, nebūtų suderinama, nei su viešuoju interesu, nei su pačia teisės paskirtimi ir pagrindiniais jos principais.
VII.
Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad STR 1.01.07:2002 “Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai”, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 su pareiškėjo nurodytais pakeitimais padarytais Aplinkos ministro 2004 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. D1-420, 1 priedo 1 lentelėje (Aplinkos ministro 2004 m. liepos 27 d. įsakymo Nr. D1-420 redakcija) nurodyta, kad didžiausias leistinas namų ūkio pastato be gyvenamųjų patalpų (I grupės nesudėtingo statinio) plotas yra 80 kv. m. Po šios lentelės Reglamente pateikiama taisyklė, kaip turi būti apskaičiuojamas paminėtas plotas: šis plotas lygus visų aukštų, rūsio (pusrūsio), antstatų, pastogės patalpų ir naudojimo paskirtimi susietų priestatų plotų, apskaičiuotų tarp išorinių sienų išorinių paviršių, suma. Taigi, sprendžiant, ar ginčo statinio projektas atitinka Reglamento 1 priedo 1 lentelėje nurodytus plotus, ginčo statinio plotas apskaičiuojamas prie pirmojo aukšto ploto tarp išorinių sienų išorinių paviršių pridedant pastogės plotą. Taigi apeliaciniame skunde pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad ginčo statinio plotas yra tik 68,64 kv. m., nes į šį skaičių neįtrauktas palėpės (pastogės) plotas. Pagal pateiktą projektą yra pagrindo manyti, kad suprojektuoto pastato plotas, apskaičiuotas pagal paminėtą taisyklę, viršija nesudėtingam I grupės statiniui nustatytą 80 kv. m. plotą.
Tačiau paminėta aplinkybė neturi esminės reikšmės šiai bylai, nes, kaip minėta, atsakovas, turėdamas duomenų apie tai, kad faktinis ginčo statinio, kurio projektas buvo pateiktas suderinimui su atsakovu, naudojimas neatitinka pateiktu projektu deklaruotų tikslų naudoti ginčo statinį kaip gyvenamojo namo priklausinį – namų ūkio statinį, ginčo statinys faktiškai naudojamas kaip naujas gyvenamasis namas, kurio statyba ginčo sklype negalima, turėjo teisę atsisakyti suderinti šį projektą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.