Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2007-03-06 · Civilinė byla Nr. 2A-199/2007

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-03-06
Bylos Nr.
2A-199/2007
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vigintas Višinskis, Konstantinas Gurinas, Danutė Milašienė
Atsakovas
Garantinio fondo administracijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Kategorijos
  • 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A–199/2007Procesinio sprendimo kategorija 126.5.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. kovo 6 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Danutės Milašienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Violetai Drėmienei,dalyvaujant ieškovo atstovui Pranui Kerševičiui,atsakovo atstovui Remigijui Jazbučiui,

viešajame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Nori nenori“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1902-39/2006 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Nori nenori“ ieškinį atsakovui Garantinio fondo administracijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau tekste – Garantinio fondo administracija, dėl lėšų skyrimo.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas BUAB „Nori nenori“ kreipėsi su ieškiniu į teismą ir prašė įpareigoti atsakovą Garantinio fondo administraciją pagal pateiktą paraišką skirti 51 329,96 Lt neturinčios turto įmonės darbuotojam išmokėti. Nurodė, jog ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, teismas yra patvirtinęs bankrutuojančios įmonės darbuotojų finansinių reikalavimų 58 147,15 Lt sumai. Ieškovas yra pateikęs paraišką dėl lėšų skyrimo, tačiau atsakovas nepagrįstai atsisako skirti reikalaujamą sumą.

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovui BUAB „Nori nenori“ Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 30 d. nutartimi iškelta bankroto byla. Bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo 2006 m. vasario 13 d. Garantinio fondo administracijai pateikė paraišką dėl lėšų skyrimo neturinčios turto įmonės darbuotojams. Be kitų išmokų šioje paraiškoje prašoma skirti ir dviejų mėnesių dydžio išeitines išmokas, numatytas DK 140 straipsnio 2 dalyje. Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad iš Garantinio fondo bankrutuojančios bendrovės darbuotojams mokama išeitinė išmoka, numatyta Darbo kodekso 140 straipsnyje ar Įmonių bankroto įstatymo 19 straipsnyje. Tai reiškia, kad Garantinis fondas iki 2 MMA atlygina nesumokėtas išeitines išmokas ne visais atvejais, o tik tada, kai darbo sutartys yra nutraukiamos pagal DK 129 straipsnį ir kitais Darbo kodekso ketvirtajame skirsnyje numatytais pagrindais, išskyrus DK 125 ir 126 straipsniuose bei 127 straipsnio 1 dalyje nustatytus atvejus. Ieškovas pateikė atsakovui prašymą, kuriame prašė lėšų išmokėti kompensacijas darbuotojams , su kuriais darbo sutartys darbo sutartys buvo nutrauktos šalių susitarimu - būtent DK 125 straipsnio pagrindu, t.y. tuo pagrindu, kada Garantinis fondas neskiria lėšų išeitinei išmokai mokėti. Teismas atkreipė dėmesį, kad Garantinis fondas neatsisakė iš esmės skirti lėšas, o tik prašė administratoriaus pateikti patikslintus darbuotojų kreditorinius reikalavimus bei patikslintą paraišką, ir administratoriui išaiškino, kad patikslinęs paraišką jis gali kreiptis į Garantinį fondą įstatymų nustatyta tvarka. Atmetus ieškinį, iš ieškovo į valstybės pajamas teismas priteisė 13,85 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Šalies argumentai

Ieškovas BUAB „Nori nenori“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės – įpareigoti atsakovą skirti 22 080 Lt sumą išeitinėms išmokoms išmokėti BUAB „Nori nenori“ darbuotojams. Apeliantas nurodo, kad teismo sprendimas nepagrįstas. BUAB „Nori nenori“ paraiška dėl lėšų skyrimo neturinčios turto bankrutuojančios įmonės darbuotojams įregistruota Garantinio fondo administracijoje 2006 m. vasario 14 d. Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio pakeitimai įsigaliojo 2006 m. gegužės 1 d., todėl ginčo santykiams taikytina įstatymo redakcija galiojusi iki paraiškos registravimo dieną. Pagal DK 125 straipsnio 1 dalį sutarusios nutraukti darbo sutartį, šalys sutaria ir dėl kompensacijos mokėjimo. Apelianto darbuotojai buvo pasirašę susitarimus dėl kompensacijos išeitinėms išmokoms išmokėjimo – kiekvienam trijų vidutinių darbo užmokesčio dydžio kompensacija, t.y. po 1650 Lt. Pagal Garantinio fondo nuostatus išmokos suma negali būti didesnė nei 2 MMA. Paraiškos pateikimo metu vienas MMA buvo 550 Lt, todėl išmokos suma neturi viršyti 1100 Lt. Vienam darbuotojui išeitinė išmoka, atskaičiavus mokesčius yra 960 Lt ir neviršija leidžiamos 2 MMA sumos, todėl darbuotojams turėjo būti išmokama po 960 Lt išeitinės išmokos arba 22080 Lt visiems 23 darbuotojams. Teismas neteisingai taikė teisės normas ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą teismo sprendimą, todėl sprendimas naikintinas.

Atsiliepimas

Ieškovas Garantinio fondo administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad skundas nepagrįstas dėl šių motyvų:

ieškovas pateikė paraišką, kurioje prašė skirti lėšų atsiskaityti su darbuotojais pagal DK 125 straipsnį atleidžiamais iš bankrutuojančios įmonės. Tačiau atleidžiant darbuotojus DK 125 straipsnį (šalių susitarimu) išeitinės pašalpos iš Garantinio fondo nėra mokamos. Todėl atsakovas paprašė, jog ieškovas pateiktų patikslintą paraišką. Ieškovas paraiškos nepatikslino, todėl teismas pagrįstai ieškinį atmetė;apeliantas nepagrįstai teigia, jog teismas privalėjo taikyti naujos redakcijos įstatymą, nes teismas privalėjo taikyti Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kuris nebuvo keičiamas ir jo redakcija išliko tokia pati.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apeliantas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės taikyti Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punkto, nes paraiškos pateikimo metu ši norma negaliojo. Paraišką dėl lėšų skyrimo neturinčios turto įmonės darbuotojams apeliantas pateikė 2006 m. vasario 13 d. (b.l. 9). Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2003 m. liepos 23 d., buvo nustatyta tokia 5 straipsnio 1 dalies 3 punkto redakcija: "3) išeitinė išmoka, numatyta Darbo kodekso 140 straipsnyje ar Įmonių bankroto įstatymo 19 straipsnyje. Šios išmokos suma negali viršyti dydžio, kurį Garantinio fondo tarybos teikimu nustato Vyriausybė;". Ši minėto įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punkto redakcija nepakeista galioja iki šiol. Apelianto minimas Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymo 1, 3, 4, 5, 6, 10, 13 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo priedo pakeitimo įstatymas, įsigaliojęs 2006 m. gegužės 1 d., iki tol galiojusios Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punkto redakcijos nepakeitė. Teismas taikė paraiškos pateikimo metu, jos nagrinėjimo ir sprendimo dėl paraiškos tenkinimo priėmimo metu galiojusią ir tebegaliojančią iki šiol teisės normą, todėl apelianto argumentai, kad teismas taikė ne tą materialinę teisės normą, atmestini kaip nepagrįsti.

Ginčas tarp šalių kyla dėl Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo. Apelianto teigimu išmokos turi būti išmokamos nepriklausomai nuo darbuotojo atleidimo pagrindo, t.y. netgi atleidus DK 125 straipsnio pagrindu, darbuotojui mokėtina išmoka iš Garantinio fondo.

Pagal Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punktą, iš Garantinio fondo, minėto įstatymo 3 straipsnyje nurodytiems darbuotojams, mokamos šios iki kreipimosi į Garantinį fondą dienos neišmokėtos išmokos - išeitinė išmoka, numatyta Darbo kodekso 140 straipsnyje ar Įmonių bankroto įstatymo 19 straipsnyje ir šios išmokos suma negali viršyti dydžio, kurį Garantinio fondo tarybos teikimu nustato Vyriausybė. Taigi, pagal įstatymą iš Garantinio fondo išmokamos tik tos išmokos, kurios yra numatytos DK 140 straipsnyje arba Įmonių bankroto įstatymo 19 straipsnyje. Šiuo atveju ginčas kyla tik dėl DK 140 straipsnio taikymo, todėl dėl Įmonių bankroto įstatymo 19 straipsnio taikymo teismas nepasisako. Vadovaujantis DK 140 straipsniu, nutraukus darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį ir 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą, atleistam darbuotojui išmokama jo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka atsižvelgiant į to darbuotojo nepertraukiamąjį stažą toje darbovietėje. To paties DK 140 straipsnio 2 dalis nustato, kad nutraukus darbo sutartį kitais tame pačiame DK skirsnyje (išskyrus DK 125 ir 126 straipsniuose bei 127 straipsnio 1 dalyje nustatytus atvejus) ir kituose įstatymuose nustatytais atvejais, kai nėra darbuotojo kaltės, jam išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, jeigu įstatymai ar kolektyvinės sutartys nenustato kitaip. Taigi, DK 140 straipsnis daro išimtis dėl išmokų išmokamų darbuotojams atleidžiamiems pagal DK 125, 126 straipsniuose bei 127 straipsnio 1 dalyje nustatytus atvejus. Kadangi iš Garantinio fondo gali būti mokamos tik išmokos nustatytos DK 140 straipsnyje, o jame nenumatytos išmokos darbuotojams atleidžiamiems pagal DK 125 straipsnį, todėl pirmosios instancijos išvada, jog Garantinio fondo administracija pagrįstai atsisakė išmokėti išmokas, yra teisėta ir pagrįsta.

Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl naikinti jo, apeliaciniame skunde nurodomais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

TeisėjaiKonstantinas Gurinas Danutė Milašienė Vigintas Višinskis