- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-11-17
- Bylos Nr.
- 2-1472-516/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-00227-2015-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Gudžiūnienė
- Atsakovas
- M. G. J., V. J., A. B., uždarajai akcinei bendrovei ,,Diklita“
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų M. G. J., V. J. ir A. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 23 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-721-264/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Bartas ir Ko“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei ,,Diklita“, M. G. J., V. J. ir A. B. dėl skolos, delspinigių priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas byloje kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir teisėtumo.Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Bartas ir Ko“ kreipėsi į teismą, prašydama: 1. subsidiariai (UAB „Diklita“ atžvilgiu) priteisti iš atsakovų V. J., M. G. J. ir A. B. 51 908,75 Eur skolos ir 63 988,73 Eur delspinigių; 2. pripažinti negaliojančiais 2013-05-13, 2013-08-30, 2013-10-30, 2013-11-04, 2013-11-19, 2013-12-17, 2013-12-18, 2013-12-19, 2013-12-30 buhalterinių pažymų pagrindu atliktus tarpusavio skolų užskaitymo sandorius už 51 908,75 Eur sumą; 3. priteisti iš atsakovų V. J., M. G. J. ir A. B. 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas; 4. priteisti iš atsakovės UAB „Diklita“ 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas; 5. priteisti iš atsakovų visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad UAB „Diklita“ jau yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, tačiau ieškovė, reikšdama papildomą ieškinio reikalavimą, papildomai prašo už ieškinio sumą (70 595,90 Eur) areštuoti atsakovų V. J., M. G. J. ir A. B. lėšas, esančias atsakovams priklausančiose banko sąskaitose ar turtines teises, nuosavybės teise priklausančius kilnojamuosius daiktus, nekilnojamąjį turtą, priklausantį atsakovams ar esantį pas atsakovus ar trečiuosius asmenis. Ieškovė paaiškino, kad nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Vyksta ginčas dėl didelės sumos, ieškovės statusas specifinis, egzistuoja viešasis interesas, o UAB „Diklita“ atstovai teismo posėdžio metu patvirtino, kad iš ieškovės įsigytos prekės buvo perleistos tretiesiems asmenims, o tai, ieškovės nuomone, patvirtina jau realiai vykdomą turto paslėpimą. Ieškovės įsitikinimu, yra grėsmė, kad tokių veiksmų gali imtis ir kiti įmonės vadovai (atsakovai) V. J., M. G. J. ir A. B..
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2016 m. gegužės 23 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino iš dalies ir areštavo atsakovams M. G. J., V. J. ir A. B. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą už 70 595,90 Eur sumą, uždrausdamas areštuotu turtu disponuoti, o šio turto nesant arba esant nepakankamai, už likusią sumą nustatė areštuoti atsakovams priklausančias pinigines lėšas, bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, leisdamas atsakovams disponuoti gaunamo darbo užmokesčio dalimi, neviršijančia 350 Eur sumos per mėnesį, atsiskaityti su ieškove. Kauno apygardos teismas taip pat nurodė, kad turto arešto mastas atsakovams V. J., M. G. J. ir A. B. negali viršyti 70 595,90 Eur turto vertės bendrai su atsakovės UAB „Diklita“ Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartimi areštuoto turto verte.Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, jog pagal pareikštą reikalavimą negalėtų būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas.Teismas pažymėjo, kad ieškovė pareiškė papildomą ieškinio reikalavimą fiziniams asmenims, o apie jų turimą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą ar banko sąskaitose esančias lėšas teismas duomenų neturi. Savo ruožtu Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 25 d. nutarties pagrindu yra taikytas areštas UAB „Diklita“ sąskaitoms, esančioms bankuose, tačiau nėra aišku, kokia apimtimi yra įvykdyta ši teismo nutartis. Teismas nurodė, kad valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro duomenimis, UAB „Diklita“ neturi nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, taigi, teismas laikė, jog šiuo atveju nėra duomenų, ar ieškovės pareikštas reikalavimas dėl 70 595,90 Eur priteisimo iš atsakovų yra pakankamai užtikrintas Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartimi taikomomis priemonėmis. Atsižvelgdamas į ieškinio pobūdį, prie jo pridėtus rašytinius duomenis, į tai, kad byloje vyrauja viešasis interesas bei į ieškinio didelę sumą (70 595,90 Eur), teismas padarė išvadą, jog didelė ieškinio suma sudaro pagrindą ją laikyti realia grėsme, padidinančia teismo sprendimo neįvykdymo riziką, ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovams.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovai M. G. J., V. J. ir A. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 23 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Byla nagrinėjama daugiau nei metus ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas šioje byloje neturėtų būti sprendžiamas, neatsižvelgiant į pateiktus ieškinio reikalavimą akivaizdžiai paneigiančius atsakovų argumentus. Negali būti tik formaliai, nekritiškai konstatuotas ieškinio reikalavimas, ignoruojant jo nepagrįstumo, tikėtinumo nebuvimo akivaizdžius signalus. UAB „Diklita“ mokėjimus, kurie pagrindžia skolos ieškovei mažėjimą, atliko laikotarpiu nuo 2013-05-13 iki 2013-12-31. Visi UAB „Diklita“ mokėjimai už ieškovę šios kreditoriams atlikti vieninteliu motyvu – siekiant elgtis sąžiningai ir protingai, rūpinantis visų ieškovės kreditorių interesais, užtikrinant veiklos tęstinumą. Visi mokėjimai atlikti tik bankiniais pavedimais ir pateikti į bylą. Įskaitymui nereikalingas skolininko sutikimas, pakanka vienos šalies pareiškimo. Apie padengtas skolas ieškovei buvo aiškiai pranešta, nes įmonių buhalterinę apskaitą tvarkė ta pati samdoma buhalterė ir tarpusavio įmonių verslo santykių, bendravimo praktika tai patvirtina. Ieškovė jokiais įrodymais nepagrindžia atsakovų nesąžiningumą. Skolos buvo dengiamos 9 ieškovės kreditoriams, be kita ko mokami ieškovės darbuotojų atlyginimai, mokėjimai VSDFV. Ieškovės kaltinimai dėl kreditorių interesų pažeidimo visiškai nelogiški ir todėl, kad A. B. ir UAB „Diklita“ taip pat yra ieškovės kreditoriai. Akivaizdu, kad negalimas reikalavimo vertinimas kaip absoliučiai tikėtino.Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovė nepateikė teismui jokių duomenų apie pagrindinės skolininkės UAB „Diklita“ potencialų negalėjimą atsiskaityti. Ši įmonė vykdo veiklą, neturi įsiskolinimų VSDF biudžetui, vykdo kitas mokestines ir sutartines prievoles. Ieškinio suma šiai atsakovei nėra didelė, jos ekonominė padėtis gera.Teismo sprendimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovams nepranešus niekaip neargumentuotas. Klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių išsprendimas nepranešus atsakovui, yra ne taisyklė, o taisyklės išimtis. Tai, kad ieškinio suma yra pakankamai didelė, savaime negali būti laikoma tinkamu argumentu laikinųjų apsaugos priemonių klausimui spręsti nepranešus atsakovui. Jau šiuo metu atsakovai patiria nepagrįstus suvaržymus dėl lėšų sąskaitose arešto, nors yra nekilnojamojo turto, kuris turėtų būti areštuojamas pirmiausiai.M. G. J. šioje byloje negali būti patraukta atsakove vien dėl to, kad laikotarpiu, kai vyko byloje nagrinėjami sandoriai, ji nebuvo UAB „Diklita“ akcininke ir niekaip nedalyvavo įmonės veikloje. Jai ieškinio reikalavimas net preliminariai akivaizdžiai neteisėtas. Ieškovė taip pat nenurodė, koks konkrečiai A. B. elgesys laikytinas nesąžiningu, o taip pat nenurodė UAB „Diklita“ vadovo (V. J.) atsakomybę grindžiančių aplinkybių, tad ir jų atžvilgiu ieškinys akivaizdžiai nepagrįstas.Ieškovė BUAB „Bartas ir Ko“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti atskirąjį skundą ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:Nėra pagrindo pripažinti, kad procesas būtų pradėtas akivaizdžiai neteisėtai ar atsakovais patraukti asmenys, kurie, remiantis materialiosios teisės normomis, negali būti atsakingi pagal jiems pareikštą reikalavimą. Ieškovė ieškinyje nurodė savo argumentus ir pateikė dokumentus, kurie, jos nuomone, patvirtina reikalavimo pagrįstumą. Atsakovams reikalavimai pareikšti kaip juridinio asmens dalyviams ir vadovui. Ieškinys šioje stadijoje nėra vertinamas iš esmės, o pagrindo pripažinti jį preliminariai nepagrįstu nėra. Konkretus skolos dydis taip pat bus nustatytas tik bylos nagrinėjimo iš esmės stadijos pabaigoje.Teismų praktikoje ne kartą nurodyta, kad didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Ši prezumpcija nėra absoliuti, tačiau, jeigu ja remiamasi, jos paneigimo našta, atsižvelgiant į ekonomiškumą įrodinėjimo procese, perkelia atsakovui. Tačiau atsakovai įrodymų, kad jų turtinė padėtis yra finansiškai stipri ir stabili, su atskiruoju skundu nepateikė. Atsakovų vienintelis argumentas, kas UAB „Diklita“ galės vykdyti įsipareigojimus, taip pat niekuo nepagrįstas.Teismas, atsižvelgdamas į šalių interesų pusiausvyrą, ieškovės prašymą tenkino iš dalies ir parinko tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios nevaržytų atsakovų teisių daugiau nei būtina. Todėl atsakovų argumentai, kad jie patiria nepagrįstus suvaržymus dėl areštuotų lėšų sąskaitose, nors yra nekilnojamojo turto, kuris turėjo būti areštuojamas pirmiausiai, atmestinas, kaip visiškai nepagrįstas.Teismų praktikoje pažymėtina, kad nepranešimas atsakovui, priimant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, savaime nereiškia priimtos nutarties neteisėtumo ar nepagrįstumo. Teismo nutartis dėl proceso teisės pažeidimo gali būti panaikinta tik tuo atveju, kai dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas klausimas. Tačiau atsakovai ir atskirajame skunde nepagrindė, kad laikinosios apsaugos priemonėms takyti nebuvo jokio pagrindo arba neegzistuoja reali sprendimo neįvykdymo grėsmė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir teisėtumo.Apeliantų teigimu, ieškovės reikalavimas tiek atsakovei UAB „Diklita“, kurios turto areštas pritaikytas dar 2015 m. kovo 25 d. nutartimi, tiek apeliantams (UAB „Diklita“ akcininkams ir vadovams), atsižvelgiant į atsakovės UAB „Diklita“ į bylą pateiktus įrodymus, negali būti laikomas preliminariai pagrįstu. Apeliantų įsitikinimu, ieškovė taip pat neįrodė grėsmės galbūt palankaus ieškovei sprendimo vykdymui, ieškinio suma atsakovei UAB „Diklita“ nėra didelė ir todėl nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tuo labiau subsidiariems atsakovams. Atsakovai taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendė nepranešęs apie tai atsakovams.Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, inter alia atsakovų atskirojo skundo argumentus, neturi pagrindo sutikti su apeliantų pozicija.CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.Kaip ir nurodė patys atsakovai savo skunde, tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kai vertinamas ieškinio prima facie pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 2-757-236/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015), tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl nurodytų faktinių aplinkybių ir ieškovo pozicijos pagrįstumo, pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti ir pan.Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).Nagrinėjamu atveju ieškovė savo reikalavimą tiek atsakovei UAB „Diklita“, tiek šios įmonės akcininkams bei vadovui (apeliantams), pagrindė ieškinyje (patikslintame ieškinyje) išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, taip pat pateikė, jos nuomone, šias aplinkybės pagrindžiančius įrodymus. Savo ruožtu apeliantai savo atskirajame skunde nurodydami, kad atsakovė į bylą pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog UAB „Diklita“ nebėra skolinga ieškovei BUAB „Bartas ir Ko“, nes UAB „Diklita“ atliko mokėjimus ieškovės kreditoriams ir atitinkamai padarė priešpriešinių reikalavimų įskaitymus, apie kuriuos, atsakovų teigimu, ieškovė negalėjo nežinoti, nes abiejų įmonių buhalterinę apskaitą tvarkė ta pati buhalterė, faktiškai įrodinėja atsiliepime į ieškinį pateiktų atsikirtimų pagrįstumą ir prie jo pateiktų įrodymų pakankamumą ieškiniui atmesti, t. y. siekia tokio bylos aplinkybių bei byloje esančių įrodymų vertinimo, įmonių santykių (bendradarbiavimo) analizės, kuri, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas ir negali būti atliekama laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje. Būtent bylą nagrinėjantis iš esmės teismas turi nuspręsti, ar atsakovų akcentuojami bankiniais pavedimais atlikti mokėjimai yra atlikti už ieškovę jos kreditoriams, ar buvo ieškovė informuota (tinkamai informuota) apie apeliantų nurodomus atsakovės UAB „Diklita“ padarytus įskaitymus ir pan., kitaip tariant, ar atsakovų pateiktų įrodymų visuma paneigia ieškovės poziciją. Savo ruožtu šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, ieškovės ieškinio turinys bei prie jo pateiktų įrodymų visuma, atsižvelgiant į tai, kad nėra jokių prielaidų laikyti, jog ieškovė pasirinko neįmanomą, negalimą civilinių teisių gynybos būdą ar visiškai nepagrindė savo pozicijos, neleidžia daryti išvados dėl pakankamai akivaizdaus ieškinio nepagrįstumo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios sąlygos nebuvimo.Dėl tų pačių priežasčių atmestini ir atsakovų argumentai, kad ieškovė nepagrindė atsakovų A. B. ir V. J. (kaip dalyvio ir buvusio direktoriaus bei esamo direktoriaus) atsakomybės, o taip pat nepagrįstai atsakove į bylą įtraukė tik nuo 2014 m. vasario 10 d. UAB „Diklita“ akcininke tapusią M. G. J.. Kaip matyti iš teismo priimto ieškovės patikslinto ieškinio turinio, ieškovė nurodė kiekvieno iš apeliantų patraukimo į bylą atsakovais priežastis (antai, A. B. UAB „Diklita“ prievolės ieškovei atsiradimo laikotarpiu buvo tiek ieškovės, tiek atsakovės akcininkas bei direktorius, žinojęs, ir, ieškovės teigimu, negalėjęs nežinoti apie sunkią ieškovės finansinę padėtį jau prekių, už kurias neatsiskaityta, atsakovei UAB „Diklita“ perleidimo metu; nuo 2013 m. rugpjūčio 8 d. ieškovės vadovu paskirtas V. J. yra A. B. sesers, kuriai A. B. 2014 m. vasario 10 d. perleido savo akcijas, vyras, kuris, kaip ir pati A. B. sesuo M. G. J., atsižvelgiant į jų visų tarpusavio ryšius, ieškovės teigimu, negalėjo nežinoti apie ieškovės finansines problemas ir atitinkamai UAB „Diklita“ nevykdomą ieškovei prievolę, tačiau specialiai ir sąmoningai vengė atsiskaityti), tuo tarpu išsamus vertinimas, ar šių aplinkybių bei pateiktų ieškovės įrodymų visuma yra pakankama ieškovės reikalavimams visa apimtimi (ir visų atsakovų atžvilgiu) tenkinti, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, taip pat gali būti atliekamas tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu, o ne sprendžiant klausimą dėl ieškinio prima facie pagrįstumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste.Nors atsakovai taip pat nurodo, kad ieškovė neįrodė grėsmės būsimo sprendimo įvykdymui, o ieškinio suma pagrindinei skolininkei UAB „Diklita“ nėra didelė, nes minėta įmonė vykdo visas mokestines ir kitas savo prievoles, jos ekonominė padėtis gera, pažymėtina, jog jokių įrodymų, pagrindžiančių UAB „Diklita“ gerą finansinę padėtį ir (ar) pačių apeliantų gera turtinę padėtį, eliminuojančių antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos buvimą, atsakovai su atskiruoju skundu nepateikė, nors pagal nuosekliai formuojamą teismų praktiką pareiga įrodyti gerą turtinę padėtį ir taip paneigti prezumpcija, kad ieškinio didelė suma gali padidinti ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, tenka būtent atsakovui, suinteresuotam laikinųjų apsaugos priemonių netaikymu (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1066-464/2015; 2015 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-782-180/2015; 2013 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-298/2013; 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2200/2013 ir kt.). Taigi, kaip visiškai pagrįstai pažymėjo ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą, pirmosios instancijos teismui pasirėmus didelės ieškinio sumos prezumpcija ir tuo pagrindu pritaikius laikinąsias apsaugos priemones atsakovui (atsakovams), būtent pastarajam (pastariesiems) tenka šios išvados paneigimo našta, t. y. atsakovai, ginčydami grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turi pateikti duomenis, pagrindžiančius, kad jiems ieškinio suma nėra didelė (arba, jog yra kitos priežastys, patvirtinančios, kad teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai konstatavo esant antrajai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygai). Atsižvelgiant į tai, kad apeliantai jokių jų skunde išdėstytus teiginius pagrindžiančių dokumentų apeliacinės instancijos teismui nepateikė, nėra faktinio ir (ar) teisinio pagrindo konstatuoti pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumą ir šioje dalyje.Atsakovai taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neargumentuodamas išsprendė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nepranešęs apeliantams ir todėl pastariesiems nebuvo suteikta galimybė pateikti savo argumentus. Šiuo metu, atsakovų teigimu, jie patiria nepagrįstus suvaržymus, be kita ko ir dėl lėšų sąskaitose arešto, nors yra nekilnojamojo turto, kuris pagal teismų praktiką turėtų būti areštuojamas pirmiausia.Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į pirmiau nurodytą apeliantų argumentą, visų pirma akcentuoja, kad Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis proporcingumo ir teisingumo principais, 2016 m. gegužės 23 d. nutartimi nustatė pirma areštuoti atsakovų kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o tik jo nesant ar esant nepakankami, už likusią sumą areštuoti atsakovų pinigines lėšas, todėl šiuo atveju atsakovų argumentas, kad nepagrįstai areštuotos jų sąskaitose esančios lėšos, nors yra nekilnojamojo turto (apeliantams nepateikus jokių šiuos argumentus pagrindžiančių įrodymų, kokį nekilnojamąjį turtą apeliantai turi, kurio neareštavo), atmestinas kaip visiškai nepagrįstas. Antra, nors atsakovai akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nesuteikė teisės jiems pateikti savo argumentus iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pastebėtina, jog su atskiruoju skundu atsakovai taip pat nepateikė jokių jų ar UAB „Diklita“ gerą finansinę padėtį pagrindžiančių įrodymų ar kitų įrodymų, paneigiančių laikinųjų apsaugo priemonių taikymo šioje byloje būtinumą, todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, neišklausęs atsakovų pozicijos prieš laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, dėl to priėmė iš esmės neteisingą ir naikintiną nutartį. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad pagal CPK 147 straipsnio 1 dalį apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui tada, kai teismas mano, jog tai būtina, todėl pirmosios instancijos teismas, nenustatęs būtinybės pranešti apeliantams apie prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nepažeidė procesinių teisės normų. Būtent tokios pozicijos laikomasi aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-629-196/2016; 2015 m. spalio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1417-464/2015). Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas taip pat išaiškinęs, jog teisė būti išklausytam tokiems proceso dalyviams, kuriems iš anksto nepranešama apie laikinųjų apsaugos priemonių prašymo nagrinėjimą, suteikiama vėliau, t. y. jiems kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą su atskiruoju skundu dėl priimtos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, kartu su juo pateikiant ir įrodymus (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-698-186/2015, 2015 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1417-464/2015, kt.)Remdamasis tuo, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas priėjo išvadą, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro teisinio ir faktinio pagrindo naikinti ar keisti teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista.Ieškovė pateikė prašymą priteisti jai iš apeliantų jos apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas išaiškina, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas turi būti išspręstas išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 88, 93, 98 straipsniai, 270 straipsnio 5 dalies 4 punktas), priklausomai nuo visos bylos baigties, o ne nuo atskiro procesinio veiksmo byloje rezultato, todėl ieškovei bylinėjimosi išlaidų atlyginimas iš apeliantų šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nepriteisiamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 23 d. nutartį palikti nepakeistą.