Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. R. ir E. B. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 183 straipsnio 2 dalį (dėl 156587.92 Lt vertės UAB „F“ turto pasisavinimo) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „F“ dokumento, kasos išlaidų orderio Nr. 63 suklastojimo) laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams, pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „F“ 39 600 Lt pasisavinimo) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 183 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „F“ žemės sklypo pasisavinimo) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės paskirtos už nusikaltimų, numatytų BK 183 straipsnio 2 dalyje (39 600 Lt pasisavinimas) ir BK 300 straipsnio 3 dalyje, padarymą subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtosios bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 95 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamasis procesas dėl D. R. pareikštų kaltinimų pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, BK 184 straipsnio 1 dalį, nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

E. B. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „F“ žemės sklypo pasisavinimo) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl 75 725,43 UAB „F“ turto pasisavinimo) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „F“ dokumento suklastojimo pasisavinant žemės sklypą) laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės paskirtos pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl UAB F“ žemės sklypo pasisavinimo) ir BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „F“ dokumento suklastojimo pasisavinant žemės sklypą), subendrinta apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtosios bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu prie griežtesnės iš dalies pridedant švelnesnę ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 95 straipsniu, BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamasis procesas dėl E. B. pareikštų kaltinimų pagal BK 186 straipsnio 1 dalį (dėl apgaule atsiskaityti padarant turtinę žalą UAB „K“, UAB „T“, UAB „B“) nutrauktas.

Tuo pačiu nuosprendžiu buvo nuteistas, o dėl dalies kaltinimų išteisintas ir T. J., tačiau dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. R. ir E. B. nuteisti už tai, kad E. B., būdamas UAB „F“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) vieninteliu akcininku ir direktoriumi, veikdamas bendrininkų grupėje su D. R., sukurstytas D. R., kuris buvo UAB „F“ faktiniu vadovu, pasisavinti didelės vertės UAB „F“ turtą, 2006-08-10 kaip vienintelis akcininkas, nusprendė parduoti UAB „F“ nekilnojamąjį turtą: 0,2700 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 5,1000 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 0,2600 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurių bendra rinkos vertė nemažiau kaip 210 000 litų, E. B. 2006-08-16 kaip UAB „F“ direktorius surašė įgaliojimą tuo metu dirbusiam įmonės buhalteriui, suteikiantį teisę parduoti UAB „F“ nuosavybės teise priklausančius aukščiau nurodytus žemės sklypus, po ko E. B. 2006-08-16 sudarė ir pasirašė fiktyvią, tikrovės neatitinkančią pirkimo-pardavimo sutartį, kuria imitavo, kad pardavėjas UAB „F“, atstovaujama buhalterio, paminėtus žemės sklypus pardavė jam už 80 000 litų, pirkimo-pardavimo sutartyje nurodžius, kad 80 000 litų gavo prieš pasirašant sutartį, tačiau pinigų negavus ir į UAB „F“ kasą jų neįnešus, E. B. ir D. R. pasisavino jų žinioje buvusį UAB „F“ turtą – 0,2700 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 5,1000 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 0,2600 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurių bendra reali rinkos vertė nemažiau kaip 210 000 litų, bei E. B. suklastojo dokumentą.

Be to, E. B. nuteistas už tai, kad nuo 2005-08-24 dirbdamas UAB „F“, o nuo 2006-04-11 tapęs šios įmonės vieninteliu akcininku ir direktoriumi, laikotarpiu nuo 2006-02-28 iki 2006-09-15 mokėjimų nurodymais iš UAB „F“ sąskaitų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) į savo sąskaitas Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 171 764 Lt, laikotarpiu nuo 2006-03-10 iki 2006-04-21 iš UAB „F“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) grynais išėmė 34 400 Lt, laikotarpiu nuo 2006-04-15 iki 2006-06-01 iš VISA verslo kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) grynais nuėmė 33 200 Lt, laikotarpiu nuo 2006-03-20 iki 2006-06-02 VISA verslo kortele Nr. (duomenys neskelbtini) sumokėjo už prekes 2 707,15 Lt, tačiau 2006 metais į kasą pagal kasos pajamų orderius įnešė 133 900 Lt, pavedimais į UAB „F“ sąskaitą pervedė 4 649,71 Lt ir pateisino išlaidas dokumentais už 58 196,01 Lt, - tai yra, per 2006 metus nepateisino 75 725,43 Lt sumos panaudojimo, tuo pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB „F“ turtą.

Be to, D. R. nuteistas už tai, kad laikotarpiais nuo 2005-05-11 iki 2006-05-19 ir nuo 2006-09-01 iki 2006-12-04 (UAB „F“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), bankroto bylos iškėlimo dienos) būdamas UAB „F“, kasininku, tame tarpe nuo 2005-09-12 iki 2006-04-11 ir įmonės direktoriumi, laikotarpiu nuo 2006-01-26 iki 2006-11-09 iš įmonės kasos grynaisiais pinigais gavęs 123300 Lt, o būtent: 2006-01-26 pagal kasos išlaidų orderį (toliau KIO) Nr. 20 gavo 20 000 Lt, 2006-09-01, pagal KIO Nr. 1- 88 000 Lt ir 2006-11-09, pagal KIO Nr. 1- 15 300 Lt, be to naudodamasis sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) mokėjimo kortele Nr. *********137941, įvairiose vietose 2006 m. bankomatuose išgryninęs 50350 Lt, naudodamasis valiutinės sąskaitos (duomenys neskelbtini) mokėjimo kortele Nr. *********1067660 įvairiose vietose 2005 m. bankomatuose išgryninęs 8970 Lt, naudodamasis sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) mokėjimo kortele Nr. *********137941 atsiskaitęs už prekes ir paslaugas iš viso už 3815 Lt sumą ir naudodamasis valiutinės sąskaitos (duomenys neskelbtini) mokėjimo kortele Nr. *********1067660 atsiskaitęs už prekes ir paslaugas iš viso už 2879,24 Lt sumą ir dokumentais pateisino prekių ir paslaugų įsigijimą iš viso už 32726,32 Lt, - tai yra per 2006 metus nepateisino 156587,92 Lt sumos panaudojimo, tuo pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB „F“ turtą.

Be to, D. R. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2005-05-11 iki 2006-05-19 būdamas UAB „F“, kasininku, veikdamas bendrininkų grupe su UAB „F“ vyr. buhalteriu, laikotarpiu nuo 2006 m. kovo 3 d. iki 2006 m. balandžio 14 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, suklastojo tikrą 2006-04-14 UAB „F“ kasos išlaidų orderį Nr. 63 ir jį panaudojo, tai yra, įmonės buhalteris remiantis 2006 m. kovo 3 d. sąskaita-faktūra G Nr. (duomenys neskelbtini) už internetinės svetainės (duomenys neskelbtini) sukūrimą 400 litų sumai, surašius UAB „F“ kasos išlaidų orderį į jį įrašius žinomai neteisingus duomenis, kad UAB „F“ už reklamą ir interneto svetainės sukūrimą UAB „G“ direktoriui A. B. sumokėjo ne 400, o 40000 litų ir pasirašius už tuo metu įmonės „F“ direktoriumi jau dirbusį E. B., jis paminėtame kasos išlaidų orderyje parašė rankraštinį tekstą, patvirtinantį pinigų gavimą, - grafoje „GAVAU“ įrašė - „keturiasdešimt tūkstančių litų, 2006 balandžio 14“ ir pasirašė UAB „G“ direktoriaus A. B. vardu, po ko, laikotarpiu nuo 2006 m. balandžio mėn. 14 d. iki 2006 m. balandžio 30 d., buhalteris šį suklastotą kasos išlaidų orderį Nr. 63 įregistravo UAB „F“ apskaitoje.

Be to, D. R. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2005-05-11 iki 2006-05-19 būdamas UAB „F“ kasininku, 2006 m. balandžio 14 d. - 2006 m. balandžio 30 d. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, suklastojęs tikrą 2006-04-14 UAB „F“ kasos išlaidų orderį Nr. 63 ir jį panaudojęs UAB „F“ apskaitoje, buhalteriui pagal šį suklastotą orderį nuo UAB „F“ kasos nurašius 40000 litų, iš kurių tik 400 litų realiai sumokėta A. B., likusius pinigus 39 600 Lt pasisavino, tokiu būdu pasisavino jam patikėtą svetimą didelės vertės UAB „F“ turtą – 39 600 litų.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų D. R. ir E. B. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Iš tikrųjų iš teismo posėdžio vykusio 2011 m. lapkričio 14 d. protokolo turinio matyti, jog šio posėdžio metu pirmosios instancijos teismas nutarė baudžiamojoje byloje atnaujinti įrodymų tyrimą, atnaujinęs įrodymų tyrimą teismas apklausė civilinio ieškovo atstovą (t. 10, b. l. 67). Byloje taip pat yra Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 16 d. nutartis, kuria buvo nutarta atnaujinti įrodymų tyrimą baudžiamojoje byloje, kadangi buvo būtina išsiaiškinti civilinio ieškovo poziciją dėl pateiktų civilinių ieškinių ir tokiu būdu užtikrinti visapusišką bei pilną bylos aplinkybių išsiaiškinimą (t. 10, b. l. 68). Akivaizdu, kad nutarties paskelbimo ir jos priėmimo datos nesutampa. Apeliacinės instancijos teismas mano, jog toks datų neatitikimas vertintinas tik kaip techninio pobūdžio klaida. Apeliacinės intancijos teismui nekyla jokių abejonių, kad įrodymų tyrimas buvo atnaujintas (tokį teiginį patvirtina 2011 m. lapkričio 14 d. teismo posėdžio protokolo turinys), t. y. teismo posėdžio metu atlikti teismo veiksmai atitiko nutarties, kurioje nurodyta, jog ji buvo priimta 2011 m. lapkričio 16 d., turinį. Taip pat iš 2011 m. lapkričio 14 d. teismo posėdžio protokolo matyti, jog proceso dalyviai suprato paskelbtos nutarties turinį. Aplinkybės, kad tokia nutartis buvo paskelbta, neginčija ir pats apeliantas. Taigi, įvertinus visa, kas aptarta, teigtina, jog nutartis atnaujinti baudžiamojoje byloje įrodymų tyrimą buvo priimta 2011 m. lapkričio 14 d., o aplinkybė, kad šioje nutartyje nurodyta neteisinga jos priėmimo data vertintina tik kaip techninio pobūdžio klaida, neturėjusi jokio neigiamo poveikio proceso dalyvių teisėms. Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ši techninio pobūdžio klaida, nėra pagrindas tvirtinti, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ar, kad jis išsakė išankstinę nuomonę dėl įrodymų vertinimo.

Tiek D. R., tiek E. B. iš dalies yra teisūs apeliaciniuose skunduose nurodydami, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai motyvavo apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad toks skundžiamo nuosprendžio trūkumas nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog teismas buvo šališkas, tuo pačiu konstatuotina, jog nėra jokio pagrindo perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog D. R. buvo pagrįstai nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „F“ 39 600 Lt pasisavinimo) ir pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „F“ dokumento, kasos išlaidų orderio Nr. 63 suklastojimo).

Dėl šių priežasčių konstatuotina, kad D. R. pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl UAB „F“ 39600 Lt pasisavinimo bei pagal BK 300 straipsnio 3 dalį dėl UAB „F“ dokumento, kasos išlaidų orderio Nr. 63 suklastojimo.

D. R. mano, kad pirmosios instancijos teismas neapklausęs J. V. R. pažeidė jo teises, visapusiškai neištyrė visų bylos aplinkybių, be to, tokiu būdu parodė savo šališkumą. Toks teiginys yra nepagrįstas, kadangi iš D. R. parodymų, duotų viso proceso metu, matyti, jog šis asmuo negali nurodyti jokių bylos teisingam išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių. J. V. R. apklausiamas apeliaciniame teisme patvirtino tik faktą, jog jis buvo žemės savininkas iki to laiko, kol ši žemė buvo parduota UAB „F“, taip pat jis parodė, jog žemės pirkimo – pardavimo sandoris vyko realiai neatsiskaitant už pirkinį. Pažymėtina, jog šios aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant D. R. ar E. B. kaltės klausimą. Tuo pačiu konstatuotina, jog J. V. R. nežinomas sklypų įgijimo pagrindas. Jis nurodė - dovanojimo sutarčių pagrindu, kai pagal specialistų ištirtus dokumentus – apiforminta pirkimo-pardavimo sutartimis.

Pastebėtina, kad bet kokiu atveju atveju nėra reikšminga, iš ko ir kokiu būdu UAB „F“ įsigijo žemės sklypus. Byloje yra neginčytinai nustatyta, jog sklypai buvo apskaityti UAB „F“ apskaitoje, buvo šios įmonės nuosavybė ir ši nuosavybė nuteistųjų neteisėtais veiksmais buvo pasisavinta, įmonė prarado jai priklausantį turtą. Žemės sklypų nuosavybės faktas patvirtintas 2013 m. liepos 17 d. specialisto išvadoje Nr, 5-2/128. Tyrimui pateiktų dokumentų (Valstybės įmonės Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų, pirkimo-pardavino sutarčių, žemės sklypų perdavimo-priėmimo aktų) pagrindu nustatyta, kad UAB „F“ iš fizinių asmenų įsigijo žemės sklypus pagal pirkimo - pardavimo sutartis, kurias patvirtino notarė. Kad minėti sklypai priklauso bendrovei „F“, patvirtina jų perdavimo - priėmimo aktai, kurie taip pat patvirtinti notarės (t. 11, b. l. 162). Vien tai, kad pateiktų dokumentų pagrindu nenustatyta, kad laikotarpiu nuo 2006-06-01 iki 2006-07-31 fiziniams asmenims už sklypus piniginės lėšos buvo išmokėtos, nėra pagindo teigti, jog šių sklypų pasisavinimu nebuvo padaryta bendovei turtinė žala, kadangi žemės sklypai, esantys bendrovės nuosavybėje, turi vertę ir ši apskaičiuota rinkos kainomis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad D. R. manydamas, kad realiai žemės sklypai nepriklauso įmonei (čia dar kartą pažymėtina, jog toks apelianto manymas nėra pagrįstas jokiais įrodymais, o keliamos versijos vertinamos tik kaip siekis palengvinti savo teisinę padėtį), jis privalėjo savo teises ginti įstatymų nustatyta tvarka (pvz., ginčyti sandorius įstatymų nustatyta tvarka ir t. t.), tačiau to nedarė.

E. B. tvirtina, jog jis nesuklastojo jokio dokumento. Toks apeliacinio skundo teiginys yra nepagrįstas, kadangi byloje yra neginčytinai įrodyta, jog apeliantas sudarė ir pasirašė tikrovės neatitinkančią pirkimo-pardavimo sutartį, kuria imitavo, kad pardavėjas UAB „F“, atstovaujama buhalterio, žemės sklypus pardavė apeliantui už 80 000 litų, pirkimo-pardavimo sutartyje buvo nurodyta, kad 80 000 litų buvo perduoti prieš pasirašant sutartį. Pats E. B. neginčija, kad jis nemokėjo jokių pinigų už UAB „F“ priklaususius žemės sklypus. Taigi akivaizdu, jog sutartyje buvo nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija. Nuteistasis tvirtina, jog jis neturėjo tikslo suklastoti dokumento, tačiau toks jo teiginys prieštarauja byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams. Pastebėtina, jog pinigai už UAB „F“ priklausančius žemės sklypus nebuvo sumokėti nei prieš, nei po žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo. Pats nuteistasis taip pat nėra nurodęs, jog ketino sumokėti, kokius nors pinigus už šiuos sklypus. Be jokios abejonės, tikrovės neatitinkančių duomenų įrašymas į dokumentą yra to dokumento klastojimas. Taigi konstatuotina, kad E. B. sutartyje nurodydamas, jog už žemės sklypus pinigai buvo sumokėti dar prieš pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį, nors iš tikrųjų jokie pinigai nebuvo sumokėti, žinojo, kad dokumente nurodo tikrovės neatitinkančią informaciją ir norėjo taip veikti.

Iš specialisto išvados Nr. 5-2/141 matyti, jog pagal tyrimui pateiktas UAB „F“ atskaitingo asmens E. B. avansines apyskaitas, E. B. įsiskolinimas 2006 m. pabaigoje (2006 m. spalio 31 d.) – 83034,67 Lt. Apibendrinus tyrimui pateiktų bendrovės „F“ kasos, banko sąskaitų, prekių ir medžiagų apmokėjimą patvirtinančių dokumentų duomenis, 2006 m. spalio 31 d. nustatyta 75725,43 Lt dydžio atskaitingo asmens E. B. įsiskolinimas bendrovei „F“ (t. 8, b. l. 107-136). Iš specialisto išvados Nr. 5-2/141 taip pat matyti, kad pagal tyrimui pateiktus UAB „F“ atskaitingo asmens D. R. avansines apyskaitas, D. R. įsiskolinimas 2006 m. pabaigoje – 173 661,85 Lt. Apibendrinus tyrimui pateiktų bendrovės „F“ kasos, banko sąskaitų, prekių ir medžiagų apmokėjimą patvirtinančių dokumentų duomenis, 2006 m. lapkričio 30 d. nustatytas 156 587,92 Lt dydžio atskaitingo asmens D. R. įsiskolinimas bendrovei „F“ (t. 8, b. l. 107-136). Taigi šios specialistų išvados leidžia teigti, kad už dalį UAB „F“ piniginių lėšų nuteistieji neatsiskaitė. Pažymėtina, kad tiek D. R., tiek E. B. neneigė, jog jie grynino bendrovės pinigines lėšas.

D. R. apeliaciniame skunde tik deklaratyviai nurodoma, kad specialistams buvo pateikti ne visi būtini dokumentai tyrimui atlikti. Pažymėtina, kad pats D. R. apeliaciniame skunde pripažįsta, jog buhalterija UAB „F“ buvo vedama aplaidžiai. Taigi apeliacinius skundus nagrinėjantis teismas konstatuoja, jog nėra jokio pagrindo abejoti, jog specialistams buvo pateikti visi būtini (specialisto tyrimui atlikti) įmonės „F“ dokumentai. Nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad bankroto administratorius galėjo pateikti ne visus reikalaujamus dokumentus. Taip pat iš specialistų išvadų matyti, jog tyrimui buvo pateikti tiriamam laikotarpiui reikšmingi dokumentai. Taigi nėra jokio pagrindo abejoti specialistų pateiktomis išvadomis. Taip pat konstatuotina, jog specialisto išvadoms nebuvo suteikta jokia išskirtinė įrodomoji reikšmė, jos buvo vertinamos kartu su kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais.

Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, jog D. R. ar E. B. pinigus, už kurių pasisavinimą jie buvo nuteisti skundžiamu nuosprendžiu, būtų panaudoję įmonės „F“ interesais. D. R. tikina, jog šie pinigai buvo išmokėti darbuotojams, tačiau, kaip jau minėta, tokių jo teiginių nepatvirtina jokie patikimi byloje esantys įrodymai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pinigų sumokėjimo darbuotojams versiją nuteistasis iškėlė tik pirmosios instancijos teisme, ikiteisminio tyrimo metu jis tokių paaiškinimų nedavė. Taigi tokie D. R. paaiškinimai vertintini tik kaip jo gynybinė versija, kuria siekiama palengvinti savo teisinę padėtį. E. B. ikiteisminio tyrimo metu aiškino, jog iš įmonės sąskaitos jam būdavo pervedami pinigai, o jis juos išgrynindavo ir įnešdavo į įmonės kasą. Grynųjų pinigų įnešimas buvo įforminamas (t. 9, b. l. 22-23, 30-31). Iš esmės analogišką aplinkybę nuteistasis nurodė ir pirmosios instancijos teisme. Specialisto išvadose yra nustatyta, jog dalis išgrynintų pinigų nebuvo grąžinta į įmonės kasą, t. y. grąžinimo fakto nepatvirtina jokie dokumentai, todėl darytina išvada, jog šie pingai buvo panaudoti apeliantų interesais. E. B. paaiškinimai leidžia teigti, kad tais atvejais, kai pinigai būdavo įnešami į kasą, tai būdavo užfiksuojama atitinkamuose dokumentuose, tačiau akivaizdu, kad nuteistieji negali pateisinti dalies sumų panaudojimo jokiais dokumentais. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, jog E. B. ar D. R. grąžino pinigų sumas, už kurių pasisavinimą buvo nuteisti, į įmonės kasą. Iš specialisto išvados Nr. 5-2/128 matyti, kad iš apeliacinės instancijos teismui naujai pateiktų dokumentų už laikotarpį nuo 2005 m. gegužės - gruodžio mėn. – darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščių, atlyginimų išmokėjimo žiniaraščių pagrindu nustatyta, kad priskaičiuotas darbo užmokestis sutampa su 2010-08-27 specialisto išvadoje Nr. 5-2/141pateiktais duomenimis ir pridėtame 14 priede (t. 8, b. l. 156-158) suvestais duomenimis apie bendrovės „F“ darbuotojų priskaičiuotą darbo užmokestį už laikotarpį 2005 m. 05-12 mėn. Papildomai jokių naujų dokumentų ir duomenų apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bendrovės darbuotojams nepateikta, išskyrus 2012-05-28 teismo posėdžio protokolą, kuriame nurodyta, kad liudytoja A. K. gavo neoficialų darbo užmokestį nuo 1200 iki 1500 Lt; liudytoja R. M. pagal sutartį gavo 550 Lt, o į rankas gaudavo iki 1500 Lt (t. 11, b. l. 166). Be to teisėjų kolegija pažymi, kad naujai pateiktais dokumentais grindžiamas darbo užmokestis už 2005 metus, kai tuo tarpu apeliantai nuteisti už piniginių lėšų pasisavinimą kitu laikotarpiu, t. y. 2006 metais. Naujai pateiktų dokumentų pagrindu nenustatyta, kad A. K. ir R. M. būtų išmokėtas neapskaitytas darbo užmokestis. Sodros - draudėjo ir bendrovės duomenimis minėtos darbuotojos dirbo atitinkamai nuo 2006-04-26 ir nuo 2006-09-07. Tuo tarpu papildomi dokumentai – kasos išlaidų orderiai pateikti už 2005 m. rugsėjo mėnesį, darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiai nuo 2005 m. gegužės iki gruodžio mėn. Apeliacinės instancijos teisme A. K. ir R. M. parodė, kad dirbdamos bendrovėje „F“ gaudavo oficialų ir neoficialų darbo užmokestį: A. K. darbo sutartyje nurodytas 550-650 litų, neoficiali darbo užmokesčio suma nuo 1200 iki 1500 Lt; R. M. pagal darbo sutartį gaudavo 550 litų, o iš viso nuo 1 000 iki 1 500 litų (t. 11, b. l. 56-58, 59-60). Minėta, kad jų parodymų naujai pateikti dokumentai nepatvirtina. Liudytoja R. M. parodė, kad bendrovėje dirbo valytoja ir išdirbo nepilnus du metus. Tai prieštarauja Sodros – draudėjo duomenims – ji dirbo nuo 2006-09-07 iki 2006-11-30, t. y. nepilnus tris mėnesius t. 1, b. l. 82-83). Liudytojos R. M. parodymai apie jos darbo laikotarpį ir gautą neoficialų darbo užmokestį prieštarauja specialisto atliktam tyrimui, jos nurodytų aplinkybių nepatvirtina naujai pateikti buhalterinės apskaitos dokumentai. Liudytoja A. K. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad UAB „F“ dirbo administratore nuo 2006 metų gegužės mėnesio iki lapkričio mėnesio. Darbo sutartyje buvo nurodytas minimalus darbo užmokestis 550-650 litų. Neoficiali darbo užmokesčio sumos dalis jai buvo išmokama grynais pinigais į rankas. Oficialūs ir neoficialūs pinigai buvo mokami bendrai. Bendrovėje buvo išrašomi dviejų rūšių orderiai, vienos rūšies orderius išrašydavo mokėti neoficialiems atlyginimams, kitos rūšies – oficialiems. Pirmus tris darbo mėnesius gaudavo neoficialų darbo užmokestį apie tūkstantį du šimtus litų (1200Lt), vėliau tūkstantį penkis šimtus litų (1 500 Lt) iki lapkričio mėnesio. Oficialus atlyginimas buvo penki šimtai penkiasdešimt litų (550 Lt). Liudytojos nurodytas aplinkybes nepatvirtina naujai pateikti dokumentai. A. K. dirbo 2006 metais, tuo tarpu papildomi dokumentai – kasos išlaidų orderiai pateikti už 2005 m.rugsėjo mėn., darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiai nuo 2005 m. gegužės iki gruodžio mėn. Apeliacinės instancijos teisme papildomai apklaustas nuteistasis T. J., kuris bendrovėje dirbo vyriausiuoju buhalteriu, parodė, kad jis nedisponavo dokumentais, iš kurių matytųsi, jog bendrovėje buvo mokami neoficialūs atlyginimai, t. y. iš tų pinigų, kurie nuimti bankomatuose. Jis pats tokios apskaitos nevedė, tokių dokumentų neapskaitė ir tokių atlyginimų nemokėjo (t. 11, b. l. 53-56). Liudytojas G. G., kuris buvo apklaustas apeliacinės instancijos teisme, UAB „F“ dirbo statybos darbų vadovu nuo 2006 m. sausio mėnesio iki gruodžio mėnesio pabaigos, apie neoficialius pinigus teigė nieko nežinojęs. Jam niekas nerodė dokumentų, koks buvo vaizduojamas jo realus atlyginimas, prie šios informacijos jis neprieidavo, todėl negali pasakyti, ar jis gaudavo tokį atlyginimą, kuris buvo realiai nurodytas, pinigų išmokėjimas vėluodavo ir pagaliau būdavo neaišku už kokį laikotarpį išmokėti atlyginimai. Tuo metu darbuotojai uždirbdavo minimalią algą, tik du ar trys - apie du tūkstančius. Jis savo vardu turėjo bendrovės banko kortelę ir nuo jos nusiimdavo pinigus. Nuėmęs pinigus jis panaudodavo įmonės reikmėms (išmokėdavo avansą, pirdavo smulkių statybinių medžiagų). Savo vardu jis pildė avansines apyskaitas apie pinigų panaudojimą ir pateikė bendrovės vadovams. Jis turėjo paėmęs iš E. B. bendrovės banko kortelę, ja naudojosi gal mėnesį ar pusantro mėnesio. Tiek kiek paėmė pinigų, viskas matėsi banko operacijose. Tuo laikotarpiu nuėmė apie tris tūkstančius litų, panaudojo bendrovės interesais (įsipildavo kuro į mašiną, pirko kažkokias smulkmenas), apie tai užpildė avansines apyskaitas ir jas pateikė E. B. ir D. R.. Iš D. R. nebuvo paėmęs jokių kortelių. Kas dar be jo naudojosi tomis kortelėmis jis nežino. Liudytojas G. G. tai pat nepatvirtino, kad buvo vedama dviguba buhalterija, išmokami neoficialūs darbo užmokesčiai, apie ką nurodė liudytoja A. K. Teisėjų kolegija neturi pagrindo tikėti A. K. parodymais, kurių nepatvirtina visų suminėtų įrodymų visetas. Be to, ji neparodė konkrečių pinigų panaudojimo aplinkybių. Pagal specialisto išvadą įprastai neapskaitytas darbo užmokestis mokamas neforminant oficialių buhalterinės apskaitos dokumentų ir tokios ūkinės operacijos neatsispindi nei pirminiuse buhalterinės apskaitos dokumentuose, nei registruose, nei finansinės atskaitomybės dokumentuose (t. 11, b. l. 168). Vien iš duomenų apie tai, kad 2005 metais vidutinis darbo užmokestis bendrovės „F“ galimai buvo 4,25 karto mažesnis negu 2005 m. Kauno apskrityje vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis, o 2006 m. 2,46 karto mažesnis negu 2006 m. Kauno apskrityje vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis, nėra pagrindo daryti pagrįstą išvadą, kad bendrovėje „F“ 2006 m. buvo mokamas neapskaitytas darbo ir tam buvo panaudoti apeliantams inkriminuoti pinigai, už kuriuos jie nepateikė jų panaudojimą pateisinančių dokumentų, nes šių aplinkybių nepatvirtina jokie kiti byloje ištirti ir objektyvūs įrodymai. Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi nuomonės, jog pagal BK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, todėl nuteistųjų tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonėms reikmėms turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78-2012, 2K-138/2014). Nagrinėjamoje byloje ištyrus ir įvertinus įrodymus, nėra pagrindo teigti, jog apeliantai jų žinioje buvusias UAB „F“ išgrynintas lėšas paėmė ir panaudojo šios bendrovės reikmėms. Nors byloje ir nenustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su UAB „F“ poreikių tenkinimu, tikslais buvo panaudotos šios bendrovės išgrynintos lėšos, tačiau vien tai neužkerta kelio nuteistųjų veiksmus kvalifikuoti pagal BK 183 straipsnį. Aptartų aplinkybių visuma leidžia konstatuoti, jog D. R. ir E. B. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje (D. R. pasisavino 156 587.92 Lt UAB „F“ turto, o E. B. pasisavino 75 725,43 Lt UAB „F“ turto). Teisėjų kolegija sutinka su apeliantais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jų teises neapklausęs liudytojų, kurie galimai galėjo patvirtinti jų gynybos versijas. Dėl teismo padaryto pažeidimo pernelyg ilgai užtruko procesas šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismas padarytą pažeidimą ištaisė, atliko papildomų įrodymų (beveik visų, kokių tik prašė apeliantai) tyrimą, tačiau objektyvių duomenų, kurie patvirtintų tokią apeliantų versiją, kad pinigai buvo mokami darbuotojų atlyginimams, nepateikta ir dėl to nuteistųjų veiksmų teisinis vertinimas nesikeičia, kadangi akivaizdu, jog liudytojai negalėjo nurodyti konkrečių piniginių lėšų panaudojimo aplinkybių.

D. R. buvo kaltinamas tuo, kad 2005 m. gegužės 11 d. – 2006 m. gegužės 19 d. ir 2006 m. rugsėjo 1 d. – 2006 m. gruodžio 4 d. laikotarpiais būdamas UAB „F“ kasininku, be jokių pateisinančių dokumentų iš UAB „F“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB banke „Hanasabankas“ į savo mamos R. R. sąskaitą AB banke „Hanasabankas“ (duomenys neskelbtini) pervedė jo žinioje buvusius pinigus: 2006 m. rugpjūčio 1 d. - 21 000 Lt, 2006 m. rugpjūčio 9 d. – 2 000 Lt ir 2006 m. rugpjūčio 19 d. – 6 250 Lt, tokiu būdu iššvaistė jo žinioje buvusius 27 250 Lt - UAB „F“ turtą. Pirmosios instancijos teisme liudytoja R. R. parodė, kad ji skolino D. R. 40 000 Lt. Pinigus nuteistajam skolino kaip fiziniam asmeniui (t. 10, b. l. 5). Pats D. R. neginčija, kad R. R. skolą sumokėjo iš įmonės lėšų. Šią aplinkybę patvirtina ir specialistų išvados, kurių apeliantas neginčija. Apeliacinės instancijos teisme D. R. parodė, kad jo motina R. R. iš bendrovės gavo 29 250 Lt, kurie jai buvo pervesti per tris kartus. Tie pinigai, jo teigimu, buvo grąžinti, kadangi jis iš R. R. buvo pasiskolinęs ir panaudojęs įmonės reikmėms: automobilio pagal lizingo sutartį pirkimo pradiniam įnašui, ir kitoms reikmėms. Specialisto išvadoje Nr. 5-2/128 pateiktų dokumentų pagrindu nustatyta, kad 2005-09-07 tarp kliento UAB „F“, lizingo bendrovės UAB „H“ ir pardavėjo UAB „A“ buvo sudaryta lizingo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). 2005-09-07 susitarimu dėl tarpusavio įskaitymo turto pardavėjas UAB „A“ pareiškė, kad 17 500 Lt sumą yra gavęs ir ją įskaito kaip dalį kliento pirmosios turto išpirkimo įmokos lizingo bendrovei. D. R. 2005-09-10 avansinėje apyskaitoje Nr. 02/1 nurodyta, kad atsiskaitymas su UAB „H“ 17 500 Lt sumai dokumentais pateisintas (t 8, b. l. 128, 161, t. 11, b. l. 165). Iš šių duomenų matyti, kad D. R. gavo iš bendrovės kasos 4 000 Lt ir iš banko 17 660, 84 Lt, pinigus panaudojo atsiskaitydamas su UAB „L“ ir UAB „H“, ir yra dokumentai, pateisinantys išlaidas. Specialisto išvada ir ištirti buhalterinės apskaitos dokumentai paneigia apelianto gynybos versiją, nes pradinis įnašas lizingo bendrovei sumokėtas ne iš kokių kitų, o iš bendrovės lėšų ir tai pateisinta dokumentais. Taigi nekyla jokių abejonių, kad D. R. iššvaistė jo žinioje buvusius UAB „F“ 27 250 Lt.

Taip pat D. R. buvo kaltinamas tuo, kad 2005 m. rugsėjo 12 d. – 2006 m. balandžio 11 d. laikotarpiu, būdamas UAB „F“ įmonės vadovu jis, netinkamai organizavo apskaitą įmonėje, pažeidė kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisykles, kadangi įmonės buhalterinėje apskaitoje neapskaitė E. B. vardu išgrynintos 8 047,52 Lt sumos, taip pat neįtraukė 7 228,19 Lt sumos į E. B. 2005 metų avanso apyskaitą. D. R. neginčija, kad jis aplaidžiai tvarkė apskaitą, todėl detaliau jo veiksmai nėra aptariami. Teismas tik pažymi, kad be paties D. R. parodymų faktą, jog jis aplaidžiai tvarkė apskaitą patvirtina byloje esančios specialistų išvados Nr. 5-2/21, Nr. 5-2/134 (t. 1, 108-138).

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes , tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistųjų kaltės ir jų veiksmų kvalifikacijos. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju remdamasis įstatymu sprendžia teismas. Šiuo atveju nerasta pažeidimų, kuriems esant galima būtų teigti, kad įrodymai įvertinti neteisingai.

E. B. savo apeliaciniame skunde nurodo, kad, jo nuomone, kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, tokį teiginį apeliantas grindžia tuo, kad kaltinamajame akte buvo netiksliai aprašyti nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, taip pat kaltinamasis aktas buo keičiamas. Toks nuteistojo teiginys yra nepagrįstas. BPK 219 straipsnio 4 punkte yra nurodyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodomi duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas. Nekyla abejonių, jog kaltinamuosiuose aktuose E. B. parodymai nebuvo atkartoti pažodžiui, visgi esminės nuteistojo nurodytos aplinkybės yra nurodytos. Taigi nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog kaltinamuosiuose aktuose nurodyti duomenys pirmosios instancijos teismui sutrukdė tinkamai išnagrinėti baudžiamąją bylą, tuo labiau, kad ir pats nuteistasis skunde teigia, kad savo poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų jis išdėstė teismui. Aplinkybė, kad kaltinimas buvo keičiamas, nėra pagrindas naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, taip pat nėra pagrindas tvirtinti, jog kaltinamasis aktas buvo surašytas pažeidžiant BPK 219 straipsnio reikalavimus ir tai sutrukdė tinkamai išnagrinėti baudžiamąją bylą.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam D. R. bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas, vadovavosi BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 2 dalies reikalavimais. Iš D. R. pateiktų ir byloje esančių dokumentų matyti, jog jis dirba (užsiima individualia veikla), charakterizuojamas teigiamai, studijuoja, rūpinasi dviem savo mažamečiais vaikais, finansiškai remia vaikų motiną, pats turi finansinių įsipareigojimų, susijusių su vaikų interesais. Teismo atsižvelgta į tai, kad D. R. skundžiamu nuosprendžiu yra nuteistas už už keturių tyčinių nusikaltimų padarymą, iš kurių trys priskiriami sunkių nusikaltimų, o vienas apysunkių nusikaltimų kategorijoms. Skiriant nuteistajam bausmes, buvo atsižvelgta ir į tai, kad nėra D. R. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, yra nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Skiriant bausmes buvo įvertinta ir tai, kad D. R. anksčiau yra teistas už dokumentų klastojimą, nusikaltimus finansų sistemai (t. 9, b. l. 142-143).

Iš E. B. pateiktų dokumentų matyti, jog jis yra vedęs, šeimoje auga du mažamečiai vaikai, jis dirba, šeima turi finansinių įsipareigojimų. E. B. anksčiau neteistas, skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteistas už trijų tyčinių nusikalstamų veikų padarymą, dvi iš jų yra priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai, o viena apysunkių nusikaltimų kategorijai. Teismo atsižvelgta ir į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Už visas E. B. ir D. R. padarytas nusikalstamas veikas baudžiamasis įstatymas numato tik laisvės atėmimo bausmes, todėl švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės už šias nusikalstamas veikas gali būti paskirtos tik taikant BK 62 straipsnio arba 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Kolegijos nuomone, skirti jiems švelnesnes, negu įstatymo numatyta, bausmes už padarytus nusikaltimus, taikant BK 62 straipsnio 1 dalį ar 2 dalį, nėra šiose BK normose numatytų būtinų sąlygų. Tuo tarpu skirti švelnesnę negu įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, vadovaujantis teismine praktika, galima tik esant išimtinėms aplinkybėms, kai akivaizdu, kad sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui, t.y. būtų akivaizdžiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiai nusikalstama veikai, kaltininko asmenybei ar kitoms aplinkybėms. Pažymėtina, kad teismas, atsižvelgdamas į nuteistąjį teigiamai apibūdinančias aplinkybes, turi galimybę paskirti švelnesnę bausmę sankcijos ribose, todėl ne bet kokių teigiamų veiksnių buvimas laikytinas išimtinėmis aplinkybėmis BK 54 straipsnio 3 dalies prasme (kasacinė nutartis Nr. 2K-213/2012). Pirmosios instancijos teismas jokių išimtinių aplinkybių, rodančių, kad sankcijose numatytų bausmių paskyrimas E. B. ir D. R. būtų aiškiai neproporcingas jų padarytoms veikoms ar jų asmenybėms, nenustatė. Kaip galima suprasti iš apeliantų skundų turinio, tokia aplinkybe teismas turėjo laikyti tai, kad šioje byloje nepateisinamai ilgau truko procesas. Kolegijos nuomone, su šiais apeliantų argumentais būtina sutikti. Iš bylos duomenų matyti, kad baudžiamasis procesas truko gana ilgą laiko tarpą – penkerius metus iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo, o teismui nepagrįstai atmetus prašymus, kurie buvo siejami su gynybos versija dėl piniginių lėšų panaudojimo, prireikė šį pažeidimą ištaisyti apeliacinės instancijos teismui, kas dar labiau prailgino procesą byloje. Taigi proceso trukmė nagrinėjamoje byloje užsitęsė virš septynerių metų. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad daugiau kaip aštuonerių metų bylos procesas iki priimant nuosprendį objektyviai yra per ilga proceso trukmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-102/2009). Tačiau ar tokia proceso trukmė yra pagrindas taikyti teisingumo principą ir priimti sprendimą skirti švelnesnę bausmės rūšį, teismai privalo išsiaiškinti, nustatydami, kokios priežastys lėmė ilgą bylos procesą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje panaši proceso trukmė dažnai pripažįstama neatitinkančia „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimo (žr. pvz., Jakumas prieš Lietuvą (Jakumas v. Lithuania, no. 6924/02, judgement of 18 July 2006); Kuvikas prieš Lietuvą (Kuvikas v. Lithuania, no. 21837/02, judgement of 27 June 2006); Gečas prieš Lietuvą (Gečas v. Lithuania, no. 418/04, judgement of 17 July 2007).

Apibendrinant darytina išvada, kad nuteistųjų E. B. ir D. R. teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką iš tiesų buvo pažeista. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad tais atvejais, kai pripažįstama, jog byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (Einarsson prieš Islandiją (Einarsson v. Iceland, no.22596/93, decision of 5 April 1995); Beck prieš Norvegiją (Beck v. Norway, no 26390/95, judgement of 26 June 2001); Wejrup prieš Daniją (Wejrup v. Denmark, no. 49126/99, decision of 7 March 2002); Tam?s Kov?cs prieš Vengriją (Tam?s Kov?cs v. Hungary, no. 67660/01, judgement of 28 September 2004); Ohlen prieš Daniją (Ohlen v. Denmark, no. 63214/00, judgement of 24 May 2005); Bochev prieš Bulgariją (Bochev v. Bulgaria, no. 73481/01, judgment of 13 November 2008) ir kiti). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.) ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribose (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-256/2009, 2K-503/2010). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, nustatomas pagrindas konstatuoti, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis) (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007).

Kolegijos nuomone, atsižvelgiant į nusikalstamų veikų pavojingumą, nuteistųjų asmenybes ir jau aptartas įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, šiuo atveju viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas nuteistiesiems, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, kaip išimtine aplinkybe pripažinus užsitęsusį procesą. Vis dėlto, nors baudžiamasis procesas vyko kelių asmenų atžvilgiu, dėl kelių nusikalstamų veikų, tarp kurių buvo ir sunkių nusikaltimų, nors ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistųjų atžvilgiu nebuvo taikomos pačios griežčiausios kardomosios priemonės, teisėjų kolegija laiko, jog teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių interesus nagrinėjamoje situacijoje atitiktų E. B. ir D. R. skiriant įstatymų sankcijose nenumatytas bausmes pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį. Be to, nagrinėjamoje byloje yra ir tam tikrų aplinkybių, kurių teismas neaptarė, bet kurių buvimas taip pat leidžia teigti, kad teismo paskirta nuteistiesiems ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė yra neekonomiška ir neefektyvi poveikio priemonė asmenims, padariusiems savanaudiškas ir turtinę žalą sukėlusias nusikalstamas veikas. Padaryti nusikaltimai, nors priskiriamas sunkių nusikaltimų grupei, tačiau pagal savo kokybinę charakteristiką teisinių gėrių skalėje, yra mažiau pavojingi (nusikaltimų objektas nuosavybė, padaryti dirbant savo įmonėje, atitinkamais laikotarpiais esant vieninteliais akcininkais, pakankamai neįsigilinus į tai, kad akcinės bendrovės turtas net ir vieninteliam akcininkui yra svetimas, pasinaudojant palankiomis aplinkybėmis, susiklosčiusiomis įmonėje (buvo sau pavaldūs ir apskaitos dokumentus tvarkė patys).

Atsižvelgus į bausmei skirti reikšmingas aplinkybes (kvalifikuotas turto pasisavinimas pagal BK 11 straipsnio 5 dalį priskiriamas sunkių nusikaltimų grupei, nuteistųjų atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nebuvimą, anksčiau D. R. teistas, E. B. neteistas, administracine tvarka abu nebausti), nuteistiesiems skirtinos baudos, jų dydį nustatant: už sunkius nusikaltimus E. B. artimą už sunkius nusikaltimus skirtinų baudų vidurkiui, D. R. didesnį už vidurkį, o už apysunkius nusikaltimus abiems nuteistiesiems baudas, atitinkančias skirtinų už apysunkius nusikaltimus baudų vidurkiui (BK 47 straipsnis, 2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968, įsigaliojusios 2003-05-01 redakcija). Kolegijos nuomone, tokių bausmių paskyrimas D. R. ir E. B. yra pakankamas pagrindas jiems kompensuoti dvasinius praradimus (kančias), patirtus dėl teisių, įtvirtintų Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, pažeidimo.

Keičiant nuosprendį šioje dalyje, nuteistiesiems paskirtos bausmės – baudos iš naujo subendrinamos. Kaip ir skundžiamame nuosprendyje, nauja galutinė subendrinta bausmė nuteistiesiems D. R. ir E. B. skiriama apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais (BK 63 straipsnio 6 dalis).

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamai pritaikyto įstatymo ir neteisingai paskirtų bausmių (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais, 331 straipsnio 4 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nuosprendį pakeisti.

D. R., taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „F“ 156 587,92 Lt pasisavinimo) paskirti bausmę - 250 MGL (31 250 Lt) dydžio baudą.

D. R., taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „F“dokumento kasos išlaidų orderio Nr. 63 suklastojimo) paskirti bausmę - 100 MGL (12 500 Lt) dydžio baudą.

D. R., taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „F“ 39 600 Lt pasisavinimo) paskirti bausmę – 150 MGL (18 750 Lt) dydžio baudą.

D. R., taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „F“ žemės sklypo pasisavinimo) paskirti bausmę – 200 MGL (25 000 Lt) dydžio baudą.

D. R., vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais ir galutinę subendrintą bausmę paskirti 300 MGL (37 500 Lt) dydžio baudą.

E. B., taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „F“ žemės sklypo pasisavinimo) paskirti bausmę – 150 MGL (18 750 Lt) dydžio baudą.

E. B., taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „F“ 75 725,43 Lt pasisavinimo) paskirti bausmę – 100 MGL (12 500 Lt) dydžio baudą.

E. B., taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „F“ dokumento suklastojimo pasisavinant žemės sklypą) paskirti bausmę – 100 MGL (12 500 Lt) dydžio baudą.

E. B., vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais ir galutinę subendrintą bausmę paskirti 200 MGL (25 000 Lt) dydžio baudą.

Iš nuosprendyje aprašytos nusikalstamos veikos dėl 2006-04-14 UAB „F“ kasos išlaidų orderio Nr. 63 suklastojimo ir jo panaudojimo pašalinti aplinkybę, kad nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupe.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.