- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-03-05
- Bylos Nr.
- 2A-208-275/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Kutrienė (pran.), Andžej Maciejevski, Petras Jaržemskis
- Ieškovas
- E. F. A.
- Atsakovas
- D. T. A.
- Kategorijos
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėjas Audrius Žiedelis Procesinio sprendimo kategorija 63.1.; 121.21.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2009 m. kovo 5 d.,
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės D. T. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo E. F. A. ieškinį atsakovei D. T. A. dėl paskolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Teismas nustatė, kad 1996-08-06 ieškovas E. F. A. kreipėsi į teismą dėl 6 475 Lt skolos ir 323,75 Lt teismo išlaidų priteisimo (b.l. 3). Ieškovas teismui pateikė rašytinį įrodymą - 1995-05-01 paskolos sutartį 19 345 Lt sumai. 2008-01-08 ieškovas į teismą kreipėsi su patikslintu ieškiniu (b.l. 166-167), kuriuo prašė priteisti iš atsakovės papildomai 46 700 Lt, kuriuos ieškovui buvo skolingas atsakovės sutuoktinis V. A., nes atsakovė D. T. A., priėmusi palikimą, atsako už sutuoktinio skolas visu savo turtu. 2008-10-21 teismo posėdžio metu ieškovas E. F. A. žodžiu pareiškė, kad mažina ieškinio reikalavimus - neprašo priteisti 46 700 Lt velionio V. A. skolos, tačiau prašo taikyti prijungtoje civilinėje byloje Nr. 2-77-28/2007 panaikinto buto pirkimo-pardavimo sutarčiai restituciją ir priteisti iš atsakovės ieškovo grąžintus buto pirkėjui V. M. 28 000 Lt. Ieškovas savo procesinę poziciją teismo posėdžio metu vertino kaip ieškinio reikalavimo sumažinimą. Nurodė, kad atsakovė pripažįsta 6 475 Lt paskolos likutį, todėl skola priteistina. Atstovė nurodo, kad ieškovas iš V. A. skolos neatgavo, todėl buvo parduotas butas. Teismas buto pirkimo-pardavimo sutartis pripažino negaliojančiomis, ieškovas grąžino buto pirkėjui 28 000 Lt, todėl iš atsakovė turi būti priteisti 28 000 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2008-11-04 sprendimu ieškovo žodžiu pareikštą reikalavimą dėl restitucijos taikymo paliko nenagrinėtą. Ieškinį patenkino dalinai. Priteisė iš D. T. A. E. F. A. naudai 6 475 Lt paskolos sumą, 5 procentų metines palūkanas nuo 6 475 Lt sumos, skaičiuojant jas nuo 2001-07-01 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 323,75 Lt teismo išlaidas, 100 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidas. Teismas konstatavo, kad sutarties sudarymo metu galiojo 1964 metų redakcijos civilinis kodeksas. Šalys sudarė 1995-05-01 rašytinės formos paskolos sutartį 19 345 Lt sumai. Sutartis atitiko CK 43 str. 1 d. 2 p. numatytai sandorio formai keliamus reikalavimus, sutartis atitiko CK 291 str. turinio reikalavimus – paskolos davėjas perdavė paskolos gavėjui 19 345 Lt. Atsakovė, vadovaudamasi CK 293 str., sutarties neginčijo, prisiimtą prievolę vykdė. Baudžiamojoje byloje rašytinis įrodymas – įrašai ant paskolos sutarties nuorašo (baudž. b. Nr. 1-57-07/2004, t. 7, b.l. 23) rodo, kad iš 19 345 Lt sumos liko negrąžinti 6 475 Lt. 1999-06-03 ekspertizės aktas (baudž. b. Nr. 1-57-07/2004, t. 5, b.l. 19-23) rodo, kad įrašus apie paskolos grąžinimą padarė ieškovas. Specialisto apklausos protokole (baudž. b. Nr. 1-57-07/2004, t. 9 t, b.l. 121 ir t. 11, b.l. 101) nurodoma 6 474,56 Lt paskolos suma, teismo posėdyje 6 475 Lt kaip atsakovės D. T. A. prievolinis įsipareigojimas ieškovui. Atsakovė D. T. A., vadovaudamasi CK 293 str., sandorio neginčijo. Baudžiamojoje byloje ieškovas E. F. A. dėl sukčiavimo stambiu mastu išteisintas (baudž. b. Nr. 1-57-07/2004, t. 11, b.l. 235-256, 334-349, t. 12, b.l. 43-53). Teismas, vadovaudamasis CK 291 str., iš atsakovės ieškovui priteisė 6 475 Lt paskolą. Teismas, vadovaudamasis CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 str., 4 str., 41 str. 2 d., 46 str., CK 6.37 str. 1 d., 6.210 str. 1 d., priteisė iš atsakovės ieškovui 5 procentų metines palūkanas nuo 6 475 Lt sumos, skaičiuojant jas nuo 2001-07-01 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas atmetė liudytojų V. D., A. S. parodymus, kad atsakovė D. T. A. pinigų iš ieškovo negavo, motyvuodamas tuo, kad informaciją jos žino iš atsakovės pasakojimo. Atsakovė D. T. A. neginčyja paskolos sutarties, ji sutartį dalinai įvykdė, liudytojos sutarties pasirašymo metu nedalyvavo. Teismas nurodė, kad civiliniame procese veikia dispozityvumo principas, kuris reiškia, jog proceso dalyviai laisvai disponuoja procesinėmis teisėmis. Atsakovė D. T. A. teigdama, kad pagal 1995-05-01 paskolos sutartį pinigų iš ieškovo negavo, o tai yra velionio sutuoktinio V. A. paskolos likutis, vadovaujantis CK 293 str., turi nuginčyti paskolos sutartį, o nereikalauti, kad teismas suvestų jos velionio sutuoktinio V. A. ir atsakovės paimtų paskolų ir grąžintų ieškovui pinigų balansą. Baudžiamojoje byloje ieškovo sukčiavimo faktas neįrodytas, todėl šalių ginčas dėl paskolos teisinių santykių turi būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka. Atsakovei neginčijant paskolos sutarties, turi būti teikiami įrodymai dėl paskolos grąžinimo. Visuma teismo nustatytų aplinkybių, nenuginčyta ir galiojanti sutartis ir kiti įrodymai įrodo, kad atsakovės D. T. A. prievolė sumokėti ieškovui paskolos dalį 6 475 Lt išliko.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
Atsakovė D. T. A. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008-11-04 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo atmesti nepagrįstą ieškinį. Nurodo, kad teismas nepagrįstai taikė CK 291 str. ir konstatavo, kad paskolos davėjas perdavė paskolos gavėjui 19 345 Lt. Byloje nėra įrodymų, kad paskolos davėjas būtų perdavęs paskolos gavėjui pinigus. Tai buvo V. A., apeliantės sutuoktinio, 1993-08-17 paimtos paskolos likutis, kurį apeliantė, E. F. A. įtikinta, oficialiai perėmė mokėti ir 1995-05-01 pasirašė paskolos raštelį. Pasirašant paskolos raštelį patalpoje buvo B. K., kuri 1996 m. spalio mėn. davė parodymus Vilniaus apygardos teisme ir patvirtino, kad jokių pinigų E. F. A. neperdavė. Aukščiausiojo Teismo 2005-03-29 nutartyje rašoma, kad E. F. A. parduodant V. A. butą, V. A. ir D. T. A. įsiskolinimas sudarė 6 475 Lt. Baudžiamosios bylos tyrimo eigoje paskaičiuojant padarytos V. A. materialinės žalos dydį, 6 475 Lt buvo išskaičiuoti iš bendros 101 681 Lt padarytos žalos 101 681 – 6 425 = 95 255 Lt (baudžiamoji byla t. 2, b.1. 210). Ekspertizė atlikta sulyginamuoju metodu, kas rodo, kad ši suma 6 475 Lt yra V. A. skolos likutis (baudžiamoji byla Nr. 2K-413/2006 t. 9, b.l. 119 -123). V. A. 1993-08-17 paimdamas paskolą, jos grąžinimą garantavo nekilnojamuoju turtu, t.y. butu. Aukščiausiojo Teismo 2005-03-29 nutartyje rašoma, kad nekilnojamojo turto grąžinimo terminas susietas su paskolos grąžinimo terminu. E. F. A. nesulaukęs galutinio skolos grąžinimo termino (1996-06-01), apeliantei nežinant, 1996-03-06 pardavė apeliantės ir jos sutuoktinio butą (skolos grąžinimo garantą). Aukščiausiojo teismo 2006-06-29 nutartyje rašoma, kad E. F. A. neturėjo teisinio pagrindo disponuoti jam patikėtu svetimu turtu. Kadangi paskolos grąžinimo terminas buvo susietas su nekilnojamojo turto grąžinimu, E. F. A. pažeidus šį susitarimą, pardavus ginčo butą, būtų nelogiška tęsti atsiskaitymą, tuo labiau, kad E. F. A. slapstėsi, neatsiliepė į skambučius, neatvykdavo į teismo posėdžius, galiausiai išvažiavo į Ameriką. Tik Vilniaus 1-ojo apylinkės teismo 2007-07-23 sprendimu civ. b. Nr. 2-77-28/2007 ir Apygardos teismo 2007-11-20 nutartimi butas buvo grąžintas apeliantei D. T. A., o E. F. A. veiksmai įvertinti kaip nesąžiningi ir neteisėti. Sprendimas išreikalauti delspinigius nuo 2001-07-01 dienos neatitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijų. Be to, teismas neatsižvelgė į apeliantės prašymą išreikalauti iš E. F. A. 1993-08-17 paskolos sutarties originalą, kur ant sutarties nugarinės pusės buvo atžymos apie sugrąžintas sumas (Ž. S. parodymai, V. A. priešmirtinis laiškas E. F. A. ) ir kurį E. F. A. sąmoningai slepia. Teismas atmesdamas V. D., A. S. parodymus kaip nedalyvavus pasirašant paskolos sutartį, nekomentavo ir B. K. parodymų, kuri buvo patalpoje apeliantei pasirašant šį paskolos raštelį.
Atsiliepimas
Ieškovas E. F. A. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008-11-04 sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovės D. T. A. skundą atmesti. Nurodo, kad Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas, remdamasis 1995-05-01 rašytine paskolos sutartimi, pagrįstai iš atsakovės priteisė ieškovui likusią neišmokėtą 6 475 Lt skolos sumą, nes atsakovė, vadovaudamasi CK 293 str. sutarties neginčijo, prievolę vykdė. Tai, kad ji pripažino skolą ir ją mokėjo, patvirtino atsakovė pati teismo posėdyje. Tą patvirtina prijungtoje baudžiamojoje byloje (t. 7, b.1. 23) esantys rašytiniai įrodymai, - ieškovo ranka padaryti ant paskolos sutarties nuorašo įrašai apie skolų grąžinimą, iš kurių seka, kad iš 19 345 Lt sumos liko negrąžinti 6 475 Lt. Šią aplinkybę patvirtina ir atsakovės apeliaciniame skunde nurodyta Aukščiausiojo teismo 2005-03-29 nutartis baudž. b. Nr. 1-57-07/2004. Atsakovė teigia, kad paskolos grąžinimo terminas buvo susietas su nekilnojamojo turto (buto) grąžinimu, todėl ji skolos likučio neišmokėjo. Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007-07-23 sprendimu buto (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisė atsakovei atstatyta, todėl teismas iš jos pagrįstai priteisė ieškovui neišmokėtą skolos dalį, palūkanas ir teismo išlaidas. Teismas sprendime nurodė, kad nėra pagrindo remtis liudytojų V. D. ir A. S. parodymais, nes apie pinigų skolinimo aplinkybes joms žinoma iš atsakovės žodžių. Apeliacinio skundo teiginys, kad teismas sprendime nekomentuoja B. K. parodymų, kuri neva buvo patalpoje pasirašant paskolos raštelį, nepagrįstas, nes atsakovė neprašė teismo apklausti šią liudytoją.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Skundas tenkintinas dalinai.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrindiniu argumentu, dėl ko buvo atmesti atsakovės atsiliepimo į ieškinį argumentai, nurodyta tai, kad ji neginčijo 1995-05-01 paskolos sutarties, sudarytos tarp šalių (b.l.4). 1996-11-26 Vilniaus apygardos teismo nutartyje, priimtoje šioje civilinėje byloje, kuria byla buvo grąžinta naujam nagrinėjimui, nurodyta, kad reikia suteikti atsakovei galimybę įgyvendinti jos teisę ginčyti paskolos sutartį, tačiau atsakovė šia galimybe nesinaudoja. Atsakovės nurodytos aplinkybės - kad ji iš ieškovo pinigų nesiskolino, tik tokiu būdu apiformino jos vyro skolos grąžinimo tvarką, būtų reikšmingos tuo atveju, jei byloje būtų nagrinėjamas atsakovės reikalavimas pripažinti paskolos sutartį įsipareigojimais grąžinti V. A. skolą sutartimi. Atsakovė nepateikė byloje įrodymų, kad jos įsipareigojimas grąžinti paskolą, kurią buvo gavęs jos vyras iš ieškovo, buvo prisiimtas nepagrįstai, t.y. kad skolos ieškovui jos vyras sutarties pasirašymo metu jau neturėjo, ar turėjo mažesnę skolą. Paskolos sutartyje nurodyta, kad atsakovė pasiskolino iš ieškovo 19345 Lt, kuriuos pasižadėjo grąžinti metų bėgyje iki 1996 m. gegužės mėn. 1 d. Nors atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad byloje nėra įrodymų, kad paskolos davėjas būtų perdavęs paskolos gavėjui pinigus, bet tokiu įrodymu yra paskolos sutartis, kurią atsakovė, teigdama, kad pinigų pagal šią sutartį nesiskolino, turėjo nuginčyti, reikšdama reikalavimą pripažinti šią sutartį įsipareigojimu grąžinti ieškovui jos vyro V. A. skolą. Apeliaciniame skunde atsakovė nenurodė argumentų, kad teismo sprendimo išvada, jog paskolos sutartis turėjo būti ginčijama pareiškiant reikalavimą dėl jos pripažinimo negaliojančia, yra nepagrįsta. Atsakovė nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2005-03-29 nutartyje rašoma, kad E. F. A. parduodant V. A. butą, jo ir atsakovės įsiskolinimas buvo 6475 Lt. Iš byloje esančios kasacinės instancijos teismo priimtos nutarties (b.l.130) baudžiamojoje byloje Nr. 2K-201/2005, kurioje buvo kaltinamas E. F. A. pagal 1961 m. LR BK 274 str. 3 d., matyti, jog teismas motyvuojamojoje nutarties dalyje daro išvadą, kad A. įsiskolinimas buto pardavimo dienai buvo 6475 Lt. Pagal LR CPK 182 str. 1 d. 3 p., nereikėtų įrodinėti aplinkybių, kurios nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, tačiau įsiteisėjusi kasacinės instancijos teismo nutartis yra tiek pat privaloma visiems (LR CPK 18 straipsnis), todėl joje esančios išvados prilygintinos prejudiciniams faktams, nustatytiems teismo nuosprendyje. Tai, kad kitoje baudžiamojoje byloje padaryta išvada, jog tiek atsakovė, tiek jos vyras buvo skolingi 1996-03-05 dienai 6475 Lt ieškovui, leido teismui šią išvadą pripažinti prejudiciniu faktu, kurio nereikia įrodinėti, kaip nustatytu baudžiamojo proceso tvarka priimta ir įsiteisėjusia nutartimi.
Atsakovės skundo argumentai, jog teismo sprendimas išreikalauti delspinigius nuo 2001-07-01 dienos neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų, yra pagrįsti. Teismo sprendimu iš atsakovės priteisti ne delspinigiai, o 5 procentų palūkanos, atsakovė klaidingai nurodo, jog sprendimu iš jos priteisti delspinigiai. Darant išvadą, nuo kada ieškovas turi teisę į palūkanas, numatytas LR CK 6.210 str.1 d., teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad ieškovas disponavo atsakovų butu, kuris buvo skolos grąžinimo garantu. Vilniaus m. pirmos apylinkės teismo 2007-07-23 sprendimu nustatyta, kad 1993-08-17 pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią V. A. pardavė butą E. F. A., buvo apsimestinis sandoris. Tai, kad iki teismas pripažino šį sandorį negaliojančiu ir iki to laiko, kol teismo sprendimas įsiteisėjo 2007-11-20 nutartimi ieškovas nuosavybės teisėmis valdė atsakovės turtą, leidžia daryti išvadą, kad šiuo laikotarpiu ieškovui atsakovės skola buvo grąžinta turtu, t.y. jis buvo gavęs nuosavybėn faktiškai įkeistą paskolos grąžinimui užtikrinti turtą. Tik panaikinus buto pirkimo –pardavimo sutartį ieškovas įgijo teisę į paskolos grąžinimą, todėl ir palūkanos nuo negrąžintos paskolos priteistinos tik nuo tos dienos, kada turtas perėjo atsakovės nuosavybėn, t.y. po Vilniaus apygardos teismo 2007-11-20 nutarties priėmimo. Atsižvelgiant į tai, ieškovas turi teisę į palūkanas nuo 2007-11-21 d. Teismo sprendimas dalyje keistinas teismui netinkamai įvertinus įrodymus (LR CPK 329 str. 1 d.) dėl aplinkybės, nuo kada praleido terminą grąžinti paskolą ieškovui atsakovė. Tai, kad ieškovas valdė atsakovės turtą, pripažintina buvus paskolą grąžinta skolininko turtu.
Kadangi žyminis mokestis už apeliacinį skundą buvo mokėtas atsakovės tik dalyje, kuria ji ginčijo paskolos priteisimą (162 Lt) , todėl patenkinus skundą dalyje kurioje žyminis mokestis nebuvo mokėtas, nėra pagrindo priteisti iš ieškovo žyminio mokesčio išlaidų atsakovei.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., , teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimo dalį, kuria nutarta išieškoti ieškovo E. F. A. naudai iš atsakovės D. T. A. 5 procentų palūkanas skaičiuojant jas nuo 2001 m. liepos mėn. 1 d. pakeisti, nustatant, kad palūkanos skaičiuojamos nuo 2007m. lapkričio mėn. 21 dienos.
Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.