Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Romo Aikevičiaus, Reginos Cemnolonskienės, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, nukentėjusiosioms D. P., E. ir K. P., nukentėjusiųjų atstovui V. A. V., gynėjai advokatei L. D., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų D. P., R. P., E. P., K. P. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 23 d. nutarties, kuria procesas baudžiamojoje byloje, kurioje A. P. kaltinamas nusikaltimu BK 138 str. 2 d. 1 p. 3 p., 5 p., nutrauktas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Baudžiamoji byla buvo perduota nagrinėti teismui dėl A. P. pareikšto kaltinimo tuo, kad jis nuo 1995 08 10 iki 2002 03 23 namuose, esančiuose Kaune, (duomenys neskelbtini), sužalojo mažamečius R. P., gim. 1988 09 30, E. P., gim. 1990 02 28, K. P. gim. 1992 08 10, o būtent: 1998 12 09, 1999 05 26, 2002 03 23 namuose, (duomenys neskelbtini), Kaune per eilę kartų tyčia sužalodamas mažametį R. P., padarydamas nežymius sveikatos sutrikdymus bei 1999 01 01 namuose, (duomenys neskelbtini), Kaune, tyčia sukeldamas nepilnamečiu R. P. fizinį skausmą, 1998 01 07, 2000 08 16, 2000 12 21 namuose, esančiuose Kaune (duomenys neskelbtini), per eilę kartų tyčia sužalodamas mažametę E. P. ir sukeldama: nežymius sveikatos sutrikdymus, 2001 12 01 namuose (duomenys neskelbtini), Kaune, tyčia sužalodama: mažametę K. P., padarydamas jai lengvą kūno sužalojimą, nesukėlusį trumpalaikio sveikatos sutrikimo, o taip pat nukentėjusių vaikų akivaizdoje 1995 08 10, 1995 08 11, 1995 08 23 1996 03 29, 1997 01 18, 1998 01 06, 1998 12 10, 1999 05 19, 1999 05 21, 2000 12 10 namuose (duomenys neskelbtini), Kaune, per eilę kartų sužalodamas mažamečių vaikų mamą D. P. i jai padarydamas nežymius sveikatos sutrikdymus, o taip pat kiekvieno iš nukentėjusiojo vaike akivaizdoje 1998 12 09, 1999 05 26, 2002 03 23 namuose (duomenys neskelbtini), Kaune, per eilę karti tyčia sužalodamas mažametį R. P., padarydamas nežymius sveikatos sutrikdymus, be 1999 01 01 namuose, (duomenys neskelbtini), Kaune, tyčia sukeldamas nepilnamečiui R. P. fizinį skausmą, 1998 01 07, 2000 08 16, 2000 12 21 namuose, esančiuose Kaune, (duomenys neskelbtini), per eilę kartų tyčia sužalodamas mažametę E. P. ir sukeldamas nežymius sveikatos sutrikdymus, 2001 12 01 namuose (duomenys neskelbtini), Kaune, tyčia sužalodamas mažametę K. P., padarydamas jai lengvą kūno sužalojimą, nesukėlusį trumpalaikio sveikatos sutrikimo, jis šių savo tyčinių veiksmų visuma R. P. sukėlė potrauminio streso sutrikimą E. P. sukėlė užsitęsusią depresinę reakciją, K. P. sukėlė potrauminio streso sutrikimą, tuo padarydamas nukentėjusiesiems R. P., E. P. ir K. P. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

A. P. pareikštas kaltinimas, kad jis R. P., E. P. ir K. P. nesunkų sveikatos sutrikdymą padarė savo tyčiniais veiksmais padarydamas nežymius sveikatos sutrikdymus šiems asmenims bei D. P. laikotarpiu nuo 1995 08 10 iki 2002 03 23.

Kauno m. apylinkės teismas 2007 m. vasario 23 d. nutartimi procesą baudžiamojoje byloje , kurioje A. P. kaltinamas nusikaltimu, numatytu BK 138 straipsnio 2d. 1 p., 3 p., 5 p., nutraukė, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminams, nepradėjus ir neatlikus dėl šio kaltinimo ikiteisminio tyrimo.

Nukentėjusieji apeliaciniame skunde, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos BPK 236 straipsnio 6 dalies 2 punktu prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 9 d. ir 2007 m. vasario 23 d. nutartis ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti Kauno miesto apylinkės teismui.

Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta.

Apeliantai teigia, jog baudžiamoji byla A. P. buvo iškelta pagal nukentėjusiosios D. P. bei jos mažamečių vaikų R. P., E. P. bei K. P. skundus. Byloje tuo metu buvo atliktas ikiteisminis tyrimas, kurio metu buvo nustatyta, kad kaltinamasis K. P. 1995 08 10 -2002 03 23 laikotarpiu dešimt kartų sumušė žmoną D. P., keturis kartus sumušė savo sūnų R. P., keturis kartus sumušė savo dukrą E. P. ir vieną kartą sumušė savo dukrą K. P.. Šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu buvo paskirtos teismo psichiatrijos ekspertizės, kurių metu nustatyta, kad kaltinamojo vaikams dėl kaltinamojo smurtavimo prieš juos bei jų motiną 1995-08-10 - 2002-03-23 laikotarpiu išsivystė laikini psichikos sutrikimai, kas sukėlė vaikams nesunkius sveikatos sutrikdymus, todėl nurodo, jog prokuroras pasielgė teisingai, nepažeisdamas LR BPK 256 str. reikalavimų, kaltinamajam A. P. paprašė pakeisti kaltinimą į sunkesnį, t y. LR BK 138 str. 2 d. l p., 3 p., 5 p., teismas šį naują kaltinimą priėmė ir pagal šį naują kaltinimą toliau nagrinėjo baudžiamąją bylą. Todėl mano, jog teismo nutarties motyvas, kad ši baudžiamoji byla iškelta nesant nukentėjusiųjų skundo, yra nepagrįstas, nes LR BK 138 str, nenumato, kad tokia byla gali būti keliama tik esant nukentėjusioj o skundui.

Apeliantai nurodo, jog Kauno miesto apylinkės teismas 2006-03-09 nutartimi ir 2007-02-23 nutartimi be pagrindo nutraukė kaltinamajam A. P. baudžiamąją bylą atskiruose epizoduose, nes A. P. 1995-08-10 - 2002-03-25 laikotarpiu padarė testinį nusikaitimą, tyčia, sistemingai mažamečių vaikų akivaizdoje sumušdamas jų motiną D. P., o taip pat savo mažamečius vaikus R. P., E. P. ir K. P. ir šios savo nusikalstamos veikos nenutraukė, nors 1998 m. vaikams sutriko psichika, tai žinojo ir K. P., nes vaikai jau buvo gydomi nuo psichikos sutrikimų. Teigia, jog kaltinamojo A. P. veiksmai rodo vieningą tyčią psichiškai traumuoti savo mažamečius vaikus, todėl baudžiamasis procesas dėl atskira sumušimų negalėjo būti nutrauktas, nes tie sumušimai yra ne atskiri kokių tai nusikalstamu veikų padarymai, o jie yra aplinkybės, kuriomis buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta LR BK 138 str.2 d. l p.3 p. 5p. Apeliantai mano, jog šių nutarčių dalys dėl baudžiamojo proceso nutraukimo suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams prieštarauja kitoms šių nutarčių dalims, kuriose A. P. pareikštas kaltinimas pagal LR BK 138 str. 2d. l p., 3p., 5p., nes tokiu atveju būtų grindžiama veika aplinkybėmis, dėl kurių baudžiamasis procesas nutrauktas.

Nukentėjusieji nurodo, jog kaltinamajam A. P. baudžiamoji byla pagal LR BK 138 str. 2d. l p., 3p., 5p. numatytos veikos padarymo negalėjo būti nutraukta kaip suėjus apkaitinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, nes A. P. padarė tęstinę nusikalstamą veiką, o dar nepasibaigus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui jis padarė kitą nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 245str. Paskutinis šios nusikalstamos veikos epizodas yra 2006-09-30. Dėl šios nusikalstamos veikos yra atliekamas ikiteisminis tyrimas Kauno m. Žaliakalnio PK ir artimiausiu metu byla bus perduota į teismą. Padarius A. P. naują nusikalstamą veiką, dėl anksčiau padarytų nusikalstamų veikų apkaitinamojo nuosprendžio priėmimo senaties eiga nutrūko ir skaičiuojant nuo 2006-09-30 apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis sueis tik 2011-09-30.

Nukentėjusieji mano, jog nebuvo pagrindo nutraukti baudžiamąją bylą ir tuo pagrindu, kad atskiruose epizoduose jau buvo priimti tardymo nutarimai nutraukti šią baudžiamąją bylą, nes senojo BPK 5 str. l0 p. buvo nustatyta, kad baudžiamoji byla negalima, jeigu yra nepanaikintas kvotos organo, tardytojo, prokuroro nutarimas nutraukti bylą dėl to paties kaitinimo, tačiau Naujojo BPK 3 str. tokios aplinkybės, kad dėl to būtų negalimas baudžiamasis procesas, nenumatyta ir šio straipsnio 8 p. numatytas tik toks atvejis, kai yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis, ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu.

Apeliantai nurodo, jog vadovaujantis BK, BPK, BVĮ įstatymais bylos, kurių nagrinėjimas teisme įsigaliojus naujajam Baudžiamojo proceso kodeksui jau pradėtas, baigiamos nagrinėti pagal senojo Baudžiamojo proceso kodekso taisykles, jei nagrinėjantis bylą teismas, išklausęs bylos nagrinėjimo teisme dalyvių nuomones, nepriima nutarties baigti bylos nagrinėjimą teisme pagal naująjį BBK, tačiau nuosprendžiai ir nutartys nutraukti procesą priimamos naujajame BPK numatytais pagrindais ir jų turinys turi atitikti naujojo BPK normas. Mano, jog neturėjo būti imami domėn anksčiau priimti kvotos organo ar tardytojo nutarimai nutraukti baudžiamąją bylą, nes imant domėn naujojo BPK 3 str,8 p. reikalavimą, būtų buvę galima nutraukti šią baudžiamąją bylą, jeigu būtų įsiteisėjęs teismo nuosprendis dėl to paties kaitinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu.

Taip pat nepagrįsta teismo išvada, kad kai kurie teismo medicinos ekspertizės aktai negali būti pripažinti įrodymais, nes darant ekspertizę ekspertai nebuvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už neteisingos išvados davimą. Mano, jog šiuo atveju iš viso neturės didelės įrodomosios reikšmės padarytų nukentėjusiesiems kūno sužalojimo laipsnių nustatymas. Teigia, jog yra nustatyta, kad kaltinamasis A. P. smurtavo prieš nukentėjusiuosius, juos sumušdamas, nes apie tai parodė ir nukentėjusieji D. P., R. P., E. P. ir K. P. bei liudytojai: E.A. Č., T. K., J.A. S., o taip pat nukentėjusiosios D. P. rašyti skundai bei pagal tuos skundus surinkta patikrinimo medžiaga.

Apeliantai nurodo, jog prokuroras pasielgė teisingai, pareikšdamas kaitinamajam A. P. sunkesnį kaltinimą, susijusį su pirmiau pareikštu ir jo nusikalstamus veiksmus kvalifikuodamas pagal LR BK 138 str.2 d. l p.,3 p.,5 p. Tokį naują kaitinimą teismas priėmė ir pagal ji užbaigė nagrinėti baudžiamąją bylą. Teigia, jog ikiteisminio tyrimo atlikti nereikėjo, nes faktinės bylos aplinkybės nepasikeitė. Nurodo, jog sutinkamai su senojo BPK 126 str., jeigu byloje, kuri buvo iškelta pagal nukentėjusiojo skundą, prokuroras, gindamas piliečių teises ir teisėtus interesus, teisme palaiko kaltinimą, tokia byla tampa valstybinio kaltinimo dalyku (atitinkamai yra sureguliuota ir naujojo BPK 409str.ld.).

Apeliantai mano, jog teismas neteisingai išsprendė bylą ir dalyje dėl civilinio ieškinio. Atmesdamas civilinį ieškinį užkirto galimybę nukentėjusiesiems pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka, nors kaltinamojo A. P. dėl pareikšto kaltinimo ir neišteisino ( LR BPK 112 str.4d.). Kad civilinis ieškinys negali būti tokiu atveju atmestas, o turi būti perduodamas nagrinėti teismui civilinio proceso tvarka, atitinkamai sprendė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamoje byloje Nr. 2K-809/2003 m. lapkričio 25 d. nutartyje.

A. P. atsikirtimu į nukentėjusiųjų apeliacinį skundą prašo nukentėjusiųjų skundą atmest ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo nutartį. Nurodo, jog prokuroro prašymas pakeisti kaltinimą, susijusį su ankščiau pareikštu į sunkesnį, teisme gautas praėjus dagiau kaip keturiems metams po to, kai pasibaigė patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas. Nukentėjusieji siekia pratęsti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminus, nurodydami nusikalstamą veiką pagal LR BK 245 str. Man dar nėra pareikšti kaltinimai pagal šį straipsnį, o apeliantai nurodo, kad „artimiausiu metu byla bus perduota į teismą". A. P. mano, jog apeliantai neteisingai nurodo, kad „atskiruose kaltinimo epizoduose buvo priimti tardymo nutarimai nutraukti šią baudžiamą bylą". Iš tikrųjų buvo priimti kvotos ir prokurorų nutarimai nekelti baudžiamosios bylos. D. P. buvo nurodyta šių nutarimų apskundimo tvarka. Kai kurie iš šių epizodų buvo išspręsti administracine tvarka. Nurodo, jog nukentėjusieji visai be pagrindo mini 2002 10 29 įstatymą Nr. IX-1162 , nes patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, pagal pateiktus kaltinimo epizodus senatis įsigaliojo, galiojant senajam BK, o joks sunkinantis kaltinamojo (teisiamojo) padėtį įstatymas neturi grįžtamosios galios.

A. P. teigia, jog liudytojai E. A. Č., T. K., J. A. S. teisme davė parodymus, kai jau buvo suėję patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai. Todėl A. P. ir jo gynėjas adv. A. T. laikėsi atitinkamos pozicijos, nesiekdami analizuoti kaltinimo epizodų, dėl kurių įsigaliojusi senatis ir buvo aplinkybių numatytų senojo LR BPK 5 str.

A. P. nurodo, jog teismas pagrįstai pagal jam pareikštus kaltinimus, numatytus BK 116 str. 117 str. (1961m.) nutraukė baudžiamąją bylą, nes senatis suėjo dar 2001 m. Teigia, jog BPK 126 str. (senojo) nurodyta, jog prokuroras galėjo iškelti baudžiamąją bylą ir neesant nukentėjusiojo skundo, tačiau taip padaryta nebuvo. Teigia, jog tardytoja J. S. bylą iškėlė neteisėtai. Civilinis ieškinys 48 000 litų sumai atmestas teisingai, nes baudžiamasis procesas A. P. atžvilgiu nutrauktas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusieji ir jų atstovas prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė bylą perduoti prokurorui ikiteisminio tyrimo atlikimui, A. P. prašė nukentėjusiųjų skundą atmesti, kadangi yra suėjusi senatis.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiųjų apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, 2007 m. vasario 23 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutartis keistina, kadangi priimta nutartis neteisėta, nes priimtas sprendimas nutraukti bylą dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties dar nesuėjus senaties terminui, o būtent, iš bylos matyti, kad nusikaltimas, kuriuo kaltinamas A. P. pagal BK 138 str.2 d. 1 p., 3 p., 5 p., baigtas 2002-03-23. Pagal 1961 m. BK 49 str. 3 p. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis sukako tik 2007-03-23, tai yra, nutartis priimta dar nesuėjus senaties terminui, todėl ji yra neteisėta ir keistina.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog A. P. kaltinimai pagal 1961 m. BK 116 str. 1 d., dėl 1995 08 11 D. P. sužalojimo; pagal 1961 m. BK 116 str. 3 d. dėl 1999 05 19 D. P. sužalojimo; pagal 1961 m. BK 116 str. 3 d. dėl 2002 03 23 R. P. sužalojimo; pagal 1961 m. BK 116 str. 3 d. dėl 2002 01 14 E. P. sužalojimo; pagal 1961 m. BK 116 str. 1 d., dėl 2001 12 01 K. P. sužalojimo, pareikšti neteisėtai, nesant dėl šių veikų nukentėjusiųjų skundų.

Teismo išvada, jog kaltinimai A. P. pagal 1961 m. BK 116 str. 3 d., dėl 1998 01 06 D. P. padaryto sužalojimo; pagal 1961 m. BK 116 str. 3 d. dėl 2000 12 10 D. P. padaryto sužalojimo; pagal 1961 m. BK 116 str. 1 d. dėl 1998 01 07 E. P. padaryto sužalojimo; pagal 1961 m. BK 116 str. 1 d. dėl 2000 08 16 E. P. padaryto sužalojimo; pagal 1961 m. BK 117 str. 2 d. dėl 1999 01 01 R. P. padaryto sužalojimo pareikšti neteisėtai, pažeidžiant tuo metu galiojusias 1961 m. BPK 126 str., 134 str. normas, yra teisinga. Be to, dėl šių ir kitų analogiškų, kaltinime išvardintų, nusikaltimų suėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis, todėl teismas pagrįstai BPK 3 str. 2 p. pagrindu nutraukė procesą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, dėl aukščiau išvardintų nusikalstamų veikų A. P. buvo atsisakyta iškelti baudžiamąsias bylas. Priimtas procesinis sprendimas- nutarimas, prokuroro nutarimu nebuvo panaikintas. Dėl minėtų nusikalstamų veikų teismas baudžiamosios bylos A. P. neiškėlė, nors BPK 126 str. (1993m), 131 str. (1997m.) numatė, kad tardytojas, nustatęs kad pareiškime yra duomenų apie nusikaltimą, dėl kurio keliama baudžiamoji byla tik pagal nukentėjusiojo skundą, nepriimdamas procesinio sprendimo esmės, pareiškimą ir medžiagą perduoda teismui dėl baudžiamosios bylos iškėlimo.

BPK 126 str. (1961m.) buvo numatyti baudžiamosios bylos iškėlimo tik dėl nukentėjusiojo skundo pagrindai. Tokią bylą turėjo teisę iškelti ir prokuroras neesant nukentėjusiojo skundo. Byloje dėl šių nusikalstamų veikų prokuroro nutarimo iškelti baudžiamąją bylą nėra. Nėra ir prokuroro reikalavimo dėl šių nusikalstamų veikų pradėti ikiteisminį tyrimą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė procesą dėl aukščiau paminėtų nusikalstamų veikų BPK 3 str. 6 p. pagrindu. Tačiau nutraukus procesą dėl išvardintų nusikaltimų faktinės aplinkybės neišnyksta. Jos sudaro požymius kitam, tai yra, sunkesniam nusikaltimui kvalifikuoti.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog 2006 m. kovo 9 d. prokuroras Kauno miesto apylinkės teismui pateikė prašymą pakeisti kaltinimą, susijusį su pirmiau pareikštu kaltinimu, į sunkesnį ir A. P. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 d.1 p., 3 p., 5 p. Tokiu atveju byla vadovaujantis BPK 409 straipsnio 2 d. norma perduodama prokurorui atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus. Pagal A. P. pateiktą naują kaltinimą, kaltinant jį nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 2 d. 1 p., 3 p., 5 p., padarymu, būtinas ikiteisminis tyrimas. Tačiau pirmos instancijos teismas to nepadarė, toliau nagrinėjo bylą tol, kol beveik suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis. 2006-03-09 teismo nutartis nesuvaržė proceso dalyvių teisių ir neužkirto kelio sunkesniam kaltinimui pareikšti. Šiuo atveju yra nusikaltimų sutaptys.

Be to, teismas priėmė prieštaringas nutartis, kadangi 2006-03-09 nutartimi nutraukęs procesą dėl lengvesnių nusikaltimų, priėmė naują sunkesnį kaltinimą ir nagrinėjo bylą, o 2007-02-23 nutartimi tuo pačiu pagrindu, vadovaudamasis BPK 3 str. 1 d. 2 p. pagrindu nutraukia procesą ir dėl naujo sunkesnio kaltinimo.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas ištaisyti pirmos instancijos teismo klaidos nebeturi galimybės, kadangi suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis. Nusikaltimo padarymo metu galiojo 1961 m. BK. Pagal šio kodekso 49 str. 3 p. (2000-09-12 įstatymo Nr.VIII-1924 red.). patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis buvo 5 metai. Be to, pagal 2000 m. BK 95 str.1 d. c p. apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis už inkriminuotos veikos padarymą nustatyta 8 metai. Nusikaltimo padarymo metu galiojo šio kodekso 112 str. 1 d. nuostatos. Nusikaltimo padarymo metu galiojo švelnesnis įstatymas ir už inkriminuoto nusikaltimo padarymą buvo numatytas laisvas atėmimas iki 4 metų arba švelnesnės bausmės. Pagal 2000 m. BK 138 str. 2 d. nuostatas atsakomybė už inkriminuotą veiką yra nustatyta griežtesnė. Be to, veikų perkvalifikavimo analogišką tvarką pagal naująjį 2000 m. BK nustatė ir Lietuvos Respublikos 2002-10-29 įstatymas Nr. IX-1162 dėl baudžiamojo kodekso ir kitų kodeksų įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos, o būtent, 4 str., 5 str. ir kt.. Todėl taikytinos 2000 m. BK 3 str. 2 p ir 3 p. nuostatos, tai yra, netaikytinas įstatymas, numatantis griežtesnę atsakomybę už tą pačią veiką, o taikytinas nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį švelninantis įstatymas.

Suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai, taikyti minėtas BPK 409 straipsnio 2 d. nuostatas nebegalima, procesas nutrauktinas. Nusikaltimas, kuriuo kaltinamas A. P. pagal BK 138 str. 2 d. 1 p., 3 p., 5 p., baigtas 2002-03-23. Pagal 1961 m. BK 49 str. 3 p. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis sukako 2007-03-23, todėl procesas nutrauktinas ir pakeitus pirmos instancijos teismo skundžiamą nutartį.Tai reiškia, kad priimamas analogiškas sprendimas kitais motyvais ir suėjus senaties terminui.

Nutraukiant procesą nesprendžiamas kaltės ir su nusikalstama veika susijęs žalos atlyginimo klausimas. Todėl civilinis ieškinys turi būti paliekamas nenagrinėtu. Apeliantės civilinis ieškinys atmestas nemotyvuotai ir nepagrįstai. Taip nepagrįstai užkertamas kelias ieškiniui pareikšti, todėl šioje dalyje nutartis taip pat keistina.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Kauno m. apylinkės teismo 2007 m. vasario 23 d. nutarties dalį dėl proceso nutraukimo ir civilinio ieškinio pakeisti.

Procesą baudžiamojoje byloje, kurioje A. P. kaltinamas pagal LR BK 138 str.2 d. 1 p., 3 p., 5 p., nutraukti.

D. P. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Kitoje dalyje nutarties nekeisti.