- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-10-27
- Bylos Nr.
- A-502-2923-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03296-2010-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- N. R.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Trakų skyriui
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
- 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. R. (N. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. R. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Trakų skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas N. R. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6590 ir VSDFV Trakų skyriaus 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. 13PP-3569, ir įpareigoti VSDFV Trakų skyrių apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją nuo 2009 m. rugsėjo 22 d., t. y. grąžinti už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo VSDFV Trakų skyriuje dienos.
Skunde (b. l. 1-5) paaiškino, kad Trakų rajono apylinkės teismas 2010 m. balandžio 23 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis, N. R., gimęs 1940 m., Vitebsko srityje, Baltarusijoje, iki 1993 m. liepos 1 d. gyveno ir šiuo metu nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Jam, kaip asmeniui be pilietybės, 2010 m. rugsėjo 15 d. išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Tik gavęs šį dokumentą, pareiškėjas nurodo galėjęs deklaruoti savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, t. y. Trakų rajono savivaldybėje, kur gyvena nuo vaikystės. Nepaisant to, jog gyvenamąją vietą N. R. deklaravo tik 2010 m. rugsėjo 22 d., Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau ir – Pensijų įstatymas) 1 straipsnio 2 dalies reikalavimas, kad duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje būtų įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą, jam, kaip nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančiam užsieniečiui, negali būti taikomas (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2010 m. spalio 20 d. raštas Nr. (24.7-22)-SD-6606). Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad jis iki 1993 m. liepos 1 d. gyveno ir šiuo metu nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje, yra užsienietis, turintis leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, yra sukakęs senatvės pensijos amžių ir turi pakankamą valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, įgytą Lietuvoje, senatvės pensijai gauti, t. y. atitinka visas Pensijų įstatymo nustatytas sąlygas. Dėl šių priežasčių VSDFV sprendimas jam skirti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją tik nuo 2010 m. rugsėjo 22 d. yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Trakų skyrius su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 23-24) paaiškino, kad pagal Pensijų įstatymo 1 straipsnį, teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją turi nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai. Dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, yra leidimas (nuolat arba laikinai) gyventi. Minėtą leidimą turintys asmenys be pilietybės, kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai, privalo deklaruoti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, nes gyvenamosios vietos deklaravimas yra esminis kriterijus, leidžiantis nustatyti, kad asmuo nuolat gyvena Lietuvoje. Atsakovas pabrėžė, jog nustatant, ar asmuo yra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas ir nuo kada, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis. Gyventojų registras šiuo atveju rodo, kad N. R. nuolatiniu Lietuvos gyventoju tapo 2010 m. rugsėjo 22 d. Tą pačią dieną jis kreipėsi į VSDFV Trakų skyrių, prašydamas skirti senatvės pensiją. Pagal Pensijų įstatymo 41 straipsnio 1 dalį, pensija skiriama nuo teisės gauti pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų skirti pensiją gavimo Fondo valdybos teritoriniame skyriuje dienos. Todėl VSDFV Trakų skyrius 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. 13PP-2569 pagrįstai ir teisėtai paskyrė pareiškėjui senatvės pensiją nuo 2010 m. rugsėjo 22 d.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko.
Atsiliepimas
Atsiliepime (b. l. 27-29) pažymėjo, kad Pensijų įstatymo 1 straipsnio 2 dalies aiškinimas taip, esą nuolat Lietuvoje gyvenantiems užsieniečiams netaikomas reikalavimas dėl duomenų apie gyvenamąją vietą Lietuvoje įrašymo į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą, prieštarauja asmenų lygybės prieš įstatymą principui, taip pat Pensijų įstatymo 1 straipsnio 4 dalies nuostatai dėl Lietuvos Respublikos piliečių ir užsienio piliečių vienodos teisės gauti pensijas. Juridinę reikšmę turintis faktas, kad 1993 m. liepos 1 d. pareiškėjas tapo nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju, Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 23 d. sprendimu nėra nustatytas, todėl pareiškėjo teiginys, jog minėtas teismo sprendimas sukelia jam teisines pasekmes ne tik leidimui nuolat gyventi Lietuvoje, bet ir senatvės pensijai gauti, yra nepagrįstas. Teisę į senatvės pensiją pareiškėjas įgijo ne teismo sprendimo pagrindu, o šio sprendimo pagrindu gavęs leidimą nuolat gyventi Lietuvoje ir deklaravęs gyvenamąją vietą, t. y. įgijęs nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statusą. Vadovaujantis Pensijų įstatymo nuostatomis, asmens teisės į senatvės pensiją atsiradimo diena laikytina ta diena, kurią asmuo atitinka visas Pensijų įstatymo nustatytas sąlygas teisei į senatvės pensiją įgyti: 1) yra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas; 2) sukanka šio įstatymo nustatytą senatvės pensijos amžių; 3) turi minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą senatvės pensijai. Pareiškėjas šias tris sąlygas atitiko tik nuo 2010 m. rugsėjo 22 d., kuri yra jo teisės į senatvės pensiją atsiradimo diena.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo N. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 46-49).
Teismas, sistemiškai įvertinęs Pensijų įstatymo 1 straipsnio, Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo (toliau – ir Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir Lietuvos Respublikos gyventojų registro įstatymo (toliau – ir Gyventojų registro įstatymas) 5 straipsnio normas, padarė išvadą, kad asmuo (tiek Lietuvos Respublikos pilietis, tiek užsienio valstybės pilietis arba asmuo be pilietybės) laikomas nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju nuo tada, kai jo duomenys įrašomi į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą. Pagal Pensijų įstatymo 1 straipsnio 4 dalį ir 41 straipsnio 1 dalį, teisė į senatvės pensiją atsiranda tada, kai asmuo atitinka visus Pensijų įstatyme numatytus reikalavimus, t. y. jis yra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, sukanka įstatymo nustatytą senatvės pensijos amžių ir turi minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Pareiškėjas savo gyvenamąją vietą deklaravo 2010 m. rugsėjo 22 d., todėl būtent šią dieną jis tapo nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju, tuo patenkindamas visas Pensijų įstatymo nustatytas sąlygas senatvės pensijai gauti. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog teisę į senatvės pensiją N. R. įgijo ne tiesiogiai teismo 2010 m. balandžio 23 d. sprendimu, o šio sprendimo pagrindu gavęs leidimą nuolat gyventi Lietuvoje ir deklaravęs čia gyvenamąją vietą, t. y. įgijęs nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statusą.
III.
Pareiškėjas N. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
Apeliacinis skundas (b. l. 54-55) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Pensijų įstatymo 1 straipsnio 2 dalies nuostatos privalo būti aiškinamos lingvistiniu teisės aiškinimo metodu, t. y. atsižvelgiant į sakinio konstrukciją, žodžių vietą sakinyje, tikruosius įstatymų leidėjo ketinimus. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2010 m. spalio 20 d. rašte Nr. (24.7-22)-SD-6606 pateiktą teisės aiškinimą, neįvertino Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 23 d. sprendimo teisinės reikšmės keliamam ginčui, skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje atkartojo VSDFV atsiliepimo turinį.Sprendžiant dėl to, kuriuos asmenis laikyti Lietuvos Respublikoje nuolat gyvenančiais užsieniečiais, reikėtų vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.12 straipsniui.Pensijų įstatymo 1 straipsnio 2 dalies reikalavimas pareiškėjui, kaip Lietuvos Respublikoje nuolat gyvenančiam užsieniečiui, neturėjo būti taikomas.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV Trakų skyrius prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime (b. l. 62-63) nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime pakartoja savo atsiliepimo pirmosios instancijos teismui argumentus (b. l. 64-67).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje spręstina dėl VSDFV Trakų skyriaus 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. 13PP-3569 skirti pareiškėjui valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją nuo 2010 m. rugsėjo 22 d. teisėtumo ir pagrįstumo.
Nesutikimą su šiuo individualiu administraciniu aktu N. R. grindžia Pensijų įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad valstybinė socialinio draudimo pensija skiriama ir mokama nuo teisės gauti pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniame skyriuje dienos. Pareiškėjas tvirtina, kad senatvės pensijos amžių sukako 2001 m. rugsėjo 17 d., todėl jam priklauso senatvės pensija už 12 mėnesių iki kreipimosi į atsakovą dienos, t. y. įskaitant laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 22 d. iki 2010 m. rugsėjo 22 d. VSDFV Trakų skyrius atsisako skirti senatvės pensiją nuo 2009 m. rugsėjo 22 d., nes formaliai nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju N. R. tapo tik 2010 m. rugsėjo 22 d., kai nustatyta tvarka deklaravo gyvenamąją vietą, tuo patenkindamas visas Pensijų įstatymo nustatytas sąlygas, reikalingas teisei į valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją įgyti.
Vadovaujantis Pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją turi nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, kurie šio įstatymo nustatytą laiką buvo privalomai draudžiami arba patys draudėsi valstybiniu socialiniu pensijų draudimu. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta definicinė norma, pagal kurią, nuolatiniais Lietuvos Respublikos gyventojais laikomi Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturinčių gyvenamosios vietos – apie savivaldybę, kurioje jie gyvena, yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą, taip pat nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Taigi nuolatiniais Lietuvos Respublikos gyventojais cituoto socialinės apsaugos teisinių santykių reguliavimo kontekste pripažįstami: 1) Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturinčių gyvenamosios vietos – apie savivaldybę, kurioje jie gyvena, yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą, ir 2) nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Įvertinusi Pensijų įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje išdėstyto sakinio, kaip sintaksinio vieneto, žodžių junginių sandaros ir jų jungimo ypatumus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog imperatyvo deklaruoti gyvenamąją vietą adresatai yra tik Lietuvos Respublikos piliečiai, o aplinkybė dėl antrosios asmenų grupės – užsieniečių – nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje yra įrodinėjimo vadovaujantis bendrosiomis taisyklėmis dalykas. Pažymėtina, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, atitinkantys Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio reikalavimus.
Tikrinamos bylos medžiaga patvirtina, kad N. R. yra asmuo be pilietybės (b. l. 9). Trakų rajono apylinkės teismas 2010 m. balandžio 23 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad N. R., gimęs 1940 m. Baltarusijoje, iki 1993 m. liepos 1 d. gyveno ir šiuo metu nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje (b. l. 6-8). Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, aptartų aplinkybių konstatavimo pakanka, kad pareiškėjas, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 2 straipsnio 32 dalį, būtų laikomas nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju Pensijų įstatymo 1 straipsnio prasme. Todėl atsakovo atsisakymas minėtu pagrindu skirti ir mokėti pareiškėjui senatvės pensiją už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti pateikimo dienos yra neteisėtas bei nepagrįstas.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, netinkamai aiškino ir taikė Pensijų įstatymo nuostatas, reglamentuojančias valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimą ir mokėjimą, todėl priėmė neteisingą sprendimą. Tai sudaro pagrindą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 143 str.) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. sprendimą ir byloje priimti naują sprendimą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas, keldamas ginčą dėl VSDFV Trakų skyriaus 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. 13PP-3569 iš esmės siekė tik juo nustatytos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo datos perkėlimo iš 2010 m. rugsėjo 22 d. į 2009 m. rugsėjo 22 d., individualų administracinį aktą dalyje naikina ir, gindama pareiškėjo teisę gauti senatvės pensiją už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniame skyriuje dienos, įpareigoja atsakovą šia apimtimi priimti naują sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo N. R. (N. R.) apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. sprendimą panaikinti.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6590 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Trakų skyriaus 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. 13PP-3569 dalį, kuria N. R. skirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija nuo 2010 m. rugsėjo 22 d.
Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Trakų skyrių skirti ir mokėti pareiškėjui N. R. valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją nuo 2009 m. rugsėjo 22 d.
Sprendimas neskundžiamas.