Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėja Violeta Balčiūnienė Baudž. byla Nr. 1A–97-174/2010 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.1.; 2.1.7.4.; 2.4.; 2.4.5.2. (S)

2010 m. kovo 4 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. N. ir E. M. gynėjo Viačeslavo Žarkovo (Viačeslav Žarkovo) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-12-03 nuosprendžio, kuriuo:

A. N. , asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 225 straipsnio 2 dalį ir nuteistas teisės dirbti teisėsaugos institucijose atėmimu dvejiems metams;

E. M. , asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal BK 225 straipsnio 2 dalį ir nuteistas teisės dirbti teisėsaugos institucijose atėmimu dvejiems metams.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: pinigus – 2 kupiūras po 100 litų (iš viso 200 Lt), kurių Nr. AF 3055277 ir AF 5083649, saugomus LR STT Finansų skyriuje pagal 2008-05-30 kvitą Nr. D000164, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta grąžinti Specialiųjų tyrimų tarnybai.

Policijos patrulio pareigūno tarnybinę knygutę, pridėtą prie bylos voke Nr. l., DVD diską Nr. CD-4-012-08 – l vnt., esantį voke Nr. 2; vaizdajuostę (įvykio vietos apžiūros) l vnt., esančią voke Nr. 2, nuspręsta palikti saugoti byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. N. ir E. M. nuteisti už tai, kad būdami valstybės tarnautojais priėmė kyšį už neteisėtą neveikimą, tai yra jie, būdami valstybės tarnautojais, dirbdami (duomenys neskelbtini) miesto VPK VP apsaugos skyriaus patruliais, 2008 m. balandžio 25 d., apie 10.30 val., (duomenys neskelbtini) mieste, ties (duomenys neskelbtini) prospektų sankryža, A. N. sustabdžius automobilį „Audi 100 Avant“ su Švedijos Karalystės registracijos numeriais, vairuojamą Ž. N. , jam pasakė, kad jis vairuodamas pažeidė Kelių eismo taisykles ir sukėlė avarinę situaciją, už tai jam gresia 800 Lt bauda bei vairuotojo pažymėjimo paėmimas 3 mėnesiams. Už tai, kad jis neužfiksuotų kelių eismo taisyklių pažeidimo ir nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo, iš Ž. N. pareikalavo 300 Lt kyšio, nurodydamas jį atvežti 2008-04-25 20 val. į šalia degalinės „Statoil“ esančią degalinę „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini). Po to, tęsdami nusikalstamą veiką, veikdami bendrininkų grupe kartu su (duomenys neskelbtini)miesto VPK VP PR vyresniuoju patruliu E. M., 2008-04-25, apie 20 val., (duomenys neskelbtini) degalinėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), už nurodytą neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus priėmė 200 Lt kyšį iš Ž. N. .

Apeliaciniame skunde nuteistųjų A. N. ir E. M. gynėjas V. Žarkovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį kaip neteisėtą ir nepagrįstą ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Teigia, jog neįrodyta, kad E. M. ir A. N. įvykdė jiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pažeisdamas esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) reikalavimus – pažeidė BPK 2 straipsnio, 10 straipsnio reikalavimus, nekaltumo prezumpcijos principą, įrodymus vertino nesilaikydamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, nuosprendį surašė pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose nustatytus reikalavimus.

Teigia, jog nuteistieji A. N. ir E. M. nusikaltimo, už kurį yra nuteisti, nepadarė, nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelis (toliau NVIM) buvo taikytas neteisėtai, todėl jo pagrindu surinkti duomenys pirmosios instancijos teismo nepagrįstai pripažinti A. N. ir E. M. kaltės įrodymu. Šioje byloje pagrindiniai įrodymai, kuriais buvo grindžiami E. M. ir A. N. pareikšti kaltinimai, iš esmės yra vykdant NVIM. Visi kiti bylos duomenys tik turėjo patvirtinti duomenis, gautus NVIM metu. BPK yra įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, jog jokie teismui pateikti duomenys neturi iš anksto nustatytos galios ir nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitą. Reikalavimas vertinant įrodymus vadovautis įstatymu reiškia, kad pirmiausia turi būti nustatyta, ar įrodymai atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintus liečiamumo ir leistinumo reikalavimus, nes sprendimus baudžiamojoje byloje nulemia tik neabejotinai patikima, teisėtais būdais gauta informacija. Faktinių duomenų, surinktų atliekant NVIM, kaip įrodymų šaltinio, specifiką lemia tai, kad tie duomenys tam, jog būtų leistini įrodymai baudžiamajame procese, turi atitikti BPK 20 straipsnio ir BPK 159 straipsnio reikalavimus. Kiekvienoje baudžiamojoje byloje turi būti patikrinamas modelio taikymo teisėtumas. Tik tokiu atveju taikant modelį gauti duomenys gali būti pripažįstami įrodymais. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų nesilaikė.

Taikant modelį gauti duomenys gali būti pripažįstami įrodymais baudžiamajame procese, tačiau tam būtinos kelios sąlygos: 1) tikslus įstatyme nustatyto leidimo atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus pagrindų (teisinio ir faktinio) laikymasis; 2) atliekant šį veiksmą negali būti provokuojama daryti nusikaltimą. Provokavimo buvimas ir nebuvimas kiekvienu atveju turi būti nustatomas teismo pagal įrodymų tyrimo teisme taisykles. Apelianto teigimu, teisme šių sąlygų nebuvo laikomasi. Šioje byloje teisminis tyrimas buvo atliekamas šiurkščiai ir iš esmės pažeidžiant BPK normų reikalavimus, bet kokia informacija, gauta kaip provokacijos rezultatas, neatitinka BPK 20 straipsnyje numatytų kriterijų ir negali būti pripažįstama įrodymu.

Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarime yra išaiškinta: „...modeliu gali būti tik „prisijungiama“ prie tęstinių ar trunkamųjų nusikaltimų, taip pat kitų besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikaltimų. Ši nusikalstama veika tęsiasi be operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių pastangų. Jie tik imituoja rengiamo ar daromo nusikaltimo veiksmus. Modeliu negali būti kurstomas ar provokuojamas naujo nusikaltimo darymas, negali būti kurstoma padaryti nusikalstamą veiką, kurią asmuo tik rengė ir tokius veiksmus nutraukė“. Jei taikant modelį provokuojama padaryti nusikalstamą veiką, žmogaus teisės yra pažeidžiamos nepriklausomai nuo to, kokios teisės normos tuo metu numato galimybę taikyti modelį.

BPK 159 straipsnio l dalyje nurodyta, kad prokuroras, gavęs iš asmens informaciją, jog asmeniui siūloma padaryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant, gali kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu leisti tam asmeniui atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, kad būtų įmanoma išaiškinti nusikaltimus darančius asmenis. Taigi pagal BPK NVIM veiksmai, kaip procesinė prievartos priemonė, gali būti taikoma tik gavus informaciją, jog asmeniui siūloma padaryti nusikaltimą, šiuo atveju – duoti kyšį. Nuteistiesiems kaltinimai dėl kyšio reikalavimo ir kyšio priėmimo buvo pareikšti prieš sankcionuojant NVIM, todėl turėjo egzistuoti nors vienas iš nurodytų alternatyvių veiksmų, būtent – kyšio reikalavimas.

Liudytojas Ž. N. parodė, kad policijos pareigūnas A. N. sustabdė jį už Kelių eismo taisyklių (toliau KET) pažeidimą ir paaiškino dėl atsakomybės bei baudos dydžio. Ž. N. teigė, kad A. N. tiesiogiai kyšio nereikalavo, davė tik užuominą dėl to. Nurodė, kad protokolas jam nebuvo surašytas, pasiaiškinimo jis nerašė. Jam buvo žinoma, kad už KET pažeidimus gresia atsakomybė, žinojo patraukimo administracinėn atsakomybėn tvarką, ir jis padarė išvadą, jog policijos pareigūnas A. N. reikalavo kyšio, priešingu atveju jam gali būti sufabrikuota byla už policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdymą, pasišalinimą iš eismo įvykio vietos. Nuteistųjų gynėjo V. Žarkovo teigimu, liudytojas Ž. N. padarė tik prielaidą, kad pareigūnas reikalavo kyšio, jo parodymai yra bylos duomenimis nepagrįstos pastarojo fantazijos.

Advokatas V. Žarkovas nurodo, kad terminą „reikalavimas“ dabartinės lietuvių kalbos žodynas apibrėžia kaip atkaklų, primygtinį prašymą, vertimą ką nors daryti, todėl užuominos, jei tokia ir buvo, negalima prilyginti reikalavimui duoti kyšį. Todėl nesant būtinumo taikyti NVIM pagrindžiančių duomenų, modelis taikytas neteisėtai, pažeidžiant BPK 159 straipsnio reikalavimus.

Prokuroro prašyme ir teismo nutartyje dėl NVIM sankcionavimo nurodyta, kad Ž. N. teigimu pareigūnas reikalavo 300 Lt, ir jam (Ž. N. ) leidžiama atlikti šiuos veiksmus: pasiūlyti, pažadėti duoti arba duoti kyšį nenustatytam policijos pareigūnui arba į susitikimo vietą paimti kyšį atvykusiam asmeniui. Advokatas V. Žarkovas teigia, kad pažadėti ir pasiūlyti kyšį galima tik aktyviais NVIM dalyvio veiksmais. Jei modeliu kurstoma padaryti nusikaltimą, toks modelis yra neteisėtas, jo metu surinktus duomenis teismas negali laikyti įrodymais. Tokia yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija.

Nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodyta: „L. Ž. N. parodė, kad 2008-04-25 <...> apie 18.00 val. jam atvykus pas STT pareigūnus, jie pasiūlė parašyti pareiškimą, davė pasiklausymo aparatūrą ir filmavimo kamerą, instruktavo kaip elgtis, kiek turi pasiūlyti pinigų, liepė pasiimti 300 litų ir derėtis dėl sumos, toliau elgtis pagal situaciją“. Tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad protokolas–pareiškimas užregistruotas 2008-04-25 14.00 val., liudytojo apklausa pradėta 14.00 val., baigta 15.15 val., 2008-04-25 buvo penktadienis ir visose valstybinėse įstaigose, kartu ir teismuose, darbo pabaiga 15.45 val. Byloje yra liudytojo Ž. N. mobiliojo telefono numerio 2008-04-25 skambučių išklotinės. Kartu su skambučių išklotinėmis ryšio operatorius pateikė SIM kortelės telekomunikacijų įvykius įvykio dieną. Nurodytas dokumentas patvirtina, jog liudytojas Ž. N. 13.07 val., 13.10 val., 14.31 val., 14.32 val., 16.12 val. bendravo su STT pareigūnu, kurio telefono numeris (duomenys neskelbtini), dar nebūdamas (duomenys neskelbtini). Analizuodamas minėtus duomenis, teismas turėjo išsiaiškinti, kaip STT pareigūnai galėjo apklausti liudytoją Ž. N. , kreiptis į prokurorą ir į teismą su prašymu sankcionuoti NVIM, jei Ž. N. atvyko apie 18.00 val. Vadinasi, liudytojas buvo apklaustas jau po policijos pareigūnų sulaikymo (post factum), ir teismas sankcionavo NVIM už akių, neturėdamas tam pagrindo.

Teismo posėdžio metu liudytojas Ž. N. parodė, jog 2008-04-25 važiavo namo į Raseinius, kad pareigūnų reikalaujama pinigų suma – 300 Lt, kuriuos jis panaudojo atlikdamas NVIM, buvo būtent jo. Nuteistųjų gynėjas nurodo, kad baudžiamojoje byloje yra duomenų, jog atliekant NVIM veiksmus buvo panaudotos valstybės lėšos, tai patvirtina 2008-04-25 STT pareigūno tarnybinis prašymas išduoti Ž. N. 300 Lt, pakvitavimas, kad Ž. N. buvo išduoti 300 Lt, bei pakvitavimas, jog atliekant NVIM veiksmus panaudotus pinigus Ž. N. grąžino. Teismas nuosprendyje nurodė: „L. Ž. N. parodė, kad <...> Policijos automobilyje palikti pinigai buvo jo, STT pareigūnai užsirašė tik kupiūrų numerius. Po operacijos jam pinigus grąžino, grįžus į STT būstinę viskas buvo apiforminta, STT pareigūnai užpildė dokumentus, jis pasirašė, kad pinigai jam grąžinti. Grąžinti buvo ne jo pinigai“. Esant tokiam prieštaravimui teismas turėjo išsiaiškinti, kieno pinigai buvo panaudoti vykdant NVIM, ar STT pareigūnai nesuklastojo oficialių dokumentų – pinigų apžiūros protokolo ir pinigų išdavimo protokolo. Ši aplinkybė, nuteistųjų gynėjo teigimu, yra svarbi, nes pinigai yra svarbus įrodymas byloje, o teismo pareiga buvo ištirti byloje esančius įrodymus. Taigi įrodymai, gauti atliekant NVIM veiksmus, neatitinka leistinumo principų, jie gauti pažeidžiant BPK normas dėl įrodymų rinkimo. Nuteistųjų gynėjo teigimu, akivaizdu, kad siekiant patraukti policijos pareigūnus baudžiamojon atsakomybėn buvo klastojami įrodymai. Dėl esminių BPK normų pažeidimo teismo nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Teismas nuosprendyje konstatavo: „Kai Ž. N. atvežė pinigus ir įsėdo į policijos tarnybinį automobilį, jame, be kaltinamojo A. N. , buvo ir kaltinamasis E. M. , kuris girdėjo pokalbį tarp A. N. ir Ž. N. , pats jame dalyvavo, kaip matyti iš vaizdo ir garso įrašo, bei suprato, jog Ž. N. atvežė reikalaujamus pinigus. Tai, kad policijos pareigūnai derėjosi dėl kyšio sumos, įrodo pasakyta liudytojo Ž. N. frazė: „ką, už šimtą litų gal“ ir kaltinamojo A. N. frazė: „kiekvienam po tiek ir viskas“, kuri užfiksuota vaizdajuostėje. Nors pinigai ir nebuvo tiesiogiai perduoti į rankas pareigūnams, tačiau Ž. N. , išlipdamas iš automobilio, pinigus – dvi kupiūras po 100 litų – padėjo į tarp keleivio ir vairuotojo sėdynių esančią dėtuvę po „Reagavimo grupės darbo žurnalu“, kur šie pinigai ir buvo rasti įvykio vietos apžiūros metu.“ Apeliaciniame skunde teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo sąmoningai iškraipyti vaizdo ir garso įrašų duomenys – A. N. frazė: „ką, už šimtą gal“ buvo papildyta žodžiu „litų“.

Iš teismo išvados neaišku, kokiu būdu policijos pareigūnai ir kas iš jų konkrečiai derėjosi dėl kyšio sumos. Kyšio priėmimas yra laikomas baigtu, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo priima bent dalį duodamo kyšio. Vien kyšio davimo (palikimo, perdavimo, atsiuntimo ir pan.) nepakanka, kad kyšis būtu laikomas priimtu. Tam būtina, jog faktinės bylos aplinkybės liudytų, kad asmuo išreiškė tam tikrą valią tą kyšį priimti ir priėmė.

Dėl E. M. dalyvavimo nusikaltime apeliaciniame skunde nurodoma: „Byloje yra veiksmų tarpas, o būtent kaltinime nurodyta, kad N. reikalavo kyšio, susitarė susitikti su Ž. N. 20 val. prie degalinės, o toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, veikdamas bendrininku grupėje kartu su M. paėmė kyšį.“

Nuteistųjų gynėjas aiškina, kad asmenų susitarimas bendrai atlikti nusikalstamą veiką galimas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksniais (gestu, mimika ir pan.). Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismo posėdžio metu nenurodyta, kaip A. N. ir E. M. susitarė dėl nusikalstamos veikos – kyšio paėmimo, ar aptarė jie savo veiksmų pasiskirstymą, kyšio pasidalijimą. Byloje nenurodyta, kokius konkrečius veiksmus kiekvienas iš kaltinamųjų atliko. Kaltinamasis E. M. nurodė (tai patvirtino ir liudytojas V. J. ), kad prieš atvažiuojant į įvykio vietą jis skambino V. J. ir sutarė (pagal patrulių rinktinėje egzistuojančią praktiką), kad atvažiuos prie degalinės ir nuveš J. į patrulių rinktinės būstinę. Tokiu būdu kaltinamasis nurodė, kokiu pagrindu ir tikslu atsirado įvykio vietoje. Kaltinamojo parodymai paneigti nebuvo, todėl nėra pagrindo jais netikėti.

Pirmosios instancijos teismas įrodymus tyrė ir juos vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, tai laikytina esminiu BPK pažeidimu, sukliudžiusiu teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Nuteistasis E. M. ir nuteistųjų gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistųjų gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus – kaltinamųjų, liudytojo parodymus, rašytinius įrodymus – ir padarė pagrįstą išvadą, kad A. N. ir E. M. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 straipsnio 2 dalyje, sudėtis bei paskyrė jiems tinkamas bausmes.

Apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, yra nepagrįsti. BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog teismas vertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Teismas išsamiai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, tai yra apklausė kaltinamuosius, liudytojus, peržiūrėjo tarnybinę knygelę ir vaizdo įrašus. Laikydamasis BPK 301 straipsnio reikalavimų, teismas išvadas grindė byloje surinktais ir ištirtais bei nuosprendyje išsamiai aptartais įrodymais.

Pripažindamas A. N. ir E. M. kaltais teismas pagrįstai rėmėsi liudytojo Ž. N. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu duotais nuosekliais parodymais, atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus gautais duomenimis, kurie patvirtino kyšio davimo faktus ir aplinkybes.

Advokato V. Žarkovo apeliaciniame skunde tvirtinama, kad nėra nuteistųjų kaltės įrodymų. Tačiau šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Nors abu nuteistieji tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu neigė priėmę kyšį, tačiau E. M. ir A. N. neprisipažinimas vertintinas kaip pasirinkta jų gynybos pozicija, kurią paneigia nustatytos bylos aplinkybės.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Ž. N. nuosekliai ir išsamiai paaiškino, kad jį sustabdęs policijos pareigūnas pasakė, jog jis padarė KET pažeidimą ir dėl to jam gresia 800 Lt dydžio bauda bei teisės vairuoti atėmimas trims mėnesiams. Kai jis policijos pareigūnui pasakė, kad jeigu ir padarė pažeidimą ir paprašė griežtai nebausti, pareigūnas paklausė, ką jis jam siūlo, bei paklausė, ar nebus per daug 300 Lt. Iš pareigūno žodžių suprato, kad iš jo reikalaujamas 300 Lt kyšis už tai, kad jam, padariusiam KET pažeidimą, nebūtų surašytas administracinės teisės pažeidimo protokolas. Tai yra apklausiamas teisme Ž. N. parodė: „Mane sustabdė pareigūnai. Parodė, ką pažeidžiau, nurodė, kokia gresia bauda – sumos nepamenu. Paprašiau, kad sumažintų. Susitariau, kad atvešiu 300 litų, Supratau, kad tai ne bauda. ...Vietą nurodė pareigūnas.“ (t. 1, b. l. 190–191). Policijos pareigūnas į tarnybinę knygelę užsirašė jo asmens duomenis ir pasakė, kad jeigu pinigai nebus atvežti, jis surašys protokolą už pasišalinimą iš įvykio vietos ir už tai jam grės didelė bauda. Jis policijos pareigūnui pasakė, kad neturi pinigų, kad važiuoja namo į (duomenys neskelbtini)ir kad pinigus gali atvežti vakare. Policijos pareigūnas nurodė atvykti vakare 18 val. į automobilių į degalinę „(duomenys neskelbtini)“, esančią (duomenys neskelbtini), šalia „Statoil“ degalinės, tačiau jis susitarė, kad atvyks 20 val. Jam atvykus į nurodytą vietą ir įsėdus į policijos pareigūnų tarnybinį automobilį, jame buvo du policijos pareigūnai, vienas iš jų buvo jį sustabdęs pareigūnas. Tarnybiniame automobilyje pareigūnai su juo derėjosi dėl kyšio sumos, nusiderėjo iki 200 Lt, ir jis pinigus padėjo automobilyje ant daiktų dėžės, esančios tarp priekinių sėdynių. Liudytojo Ž. N. parodymai yra nuoseklūs, logiški, juos patvirtina Ž. N. pokalbių su policijos pareigūnais įrašai bei kita rašytinė bylos medžiaga, todėl nėra pagrindo jais netikėti.

Pirmosios instancijos teismas pripažindamas E. M. ir A. N. kaltais taip pat rėmėsi pokalbių įrašais bei kita rašytine bylos medžiaga. Apylinkės teismas pagrįstai kaltinamųjų parodymus įvertino kritiškai ir motyvuotai juos atmetė kaip neįtikinamus. Nuteistųjų parodymų nepatvirtina kiti objektyvūs bylos duomenys, dėl to teismas pagrįstai jais suabejojo ir nesirėmė nustatant ir vertinant bylos aplinkybes.

Vaizdo ir garso įrašuose užfiksuotas Ž. N. ir policijos pareigūnų pokalbis policijos tarnybiniame automobilyje degalinėje „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) prospekte 2008-04-25, apie 20 val. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo peržiūrėta vaizdajuostė, kurioje užfiksuota liudytojo Ž. N. pasakyta frazė: „...ką, už šimtą litų gal“ bei policijos pareigūno A. N. pasakyta frazė: „Kiekvienam po tiek ir viskas“.

Nuosprendyje teismas pagrįstai rėmėsi ta aplinkybe, kad peržiūrėjus teismo posėdyje vaizdajuostę, pokalbio metu girdima frazė „...ką, už šimtą litų gal“. Nors nuteistųjų gynėjas ginčija šią aplinkybę tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu ši frazė buvo sąmoningai iškraipyta ją papildant žodžiu „litų“, objektyviai tai nepaneigia minėtos frazės buvimo. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu peržiūrėjus vaizdajuostę, advokatas V. Žarkovas pastabų dėl joje užfiksuotų pokalbių nepareiškė, o apeliaciniame skunde tik deklaratyviai nurodė esant minėtai frazei sąmoningai iškraipytai. Konstatuojant nuosprendžio pagrįstumą tinkamo įrodymų vertinimo prasme, pažymėtina, kad E. M. ir A. N. kaltė grindžiama ne vien šia fraze, bet visuma byloje surinktų įrodymų.Net jeigu tos frazės „ litų“ būtų ir nebuvę, akivaizdu, kad buvo kalbama apie pinigus, tai yra litus, nes nuteistieji ir nebuvo kaltinami priėmę kyšį kita valiuta.

Advokatas V. Žarkovas apeliaciniame skunde ginčija nusikalstamos veikos imitacijos modelio teisėtumą, teigdamas kad jis buvo taikytas neteisėtai, tai yra nesant objektyvių duomenų dėl kyšio reikalavimo, tačiau pirmosios instancijos teismas modelio teisėtumo klausimo nesprendė. Nuteistųjų gynėjo teigimu, Ž. N. padarė tik prielaidą, kad jį sustabdęs policijos pareigūnas reikalavo kyšio. Be to, nuteistųjų gynėjas tvirtina, kad atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus Ž. N. provokavo policijos pareigūnus padaryti nusikalstamą veiką, nes anksčiau buvo baustas administracine tvarka ir tokiu būdu norėjo atkeršyti policijos pareigūnams, todėl duomenys, gauti atliekant NVIM veiksmus, neatitinka leistinumo reikalavimų ir jie pirmosios instancijos teismo nepagrįstai pripažinti A. N. ir E. M. kaltės įrodymu. Tačiau su šiais apelianto skundo argumentais negalima sutikti.

Pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 5 ir 19 dalis nusikalstamos veikos imitacijos modelis – tai sankcionuoti veiksmai, formaliai turintys nusikalstamos veikos ar kitokio teisės pažeidimo požymių, atliekami siekiant apginti nuo nusikalstamo kėsinimosi įstatymų saugomas asmens teises ir laisves, nuosavybę, visuomenės ir valstybės saugumą. Tokie operatyviniai veiksmai atliekami tais atvejais, kai kitais būdais neįmanoma ar sudėtinga apginti asmens, visuomenės ir valstybės interesus. Operatyvinio tyrimo pagrindus nustato Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnis. Pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnio 1 punktą NVIM, kaip vienas iš operatyvinių veiksmų, gali būti sankcionuojamas tada, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą, arba apie šiame punkte nurodytus apysunkius nusikaltimus, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį arba apie tokį nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį.

Nagrinėjamoje byloje procesinės prievartos priemonės, numatytos BPK 159 straipsnyje, parinktos ir taikytos pagrįstai, pagal įstatymo reikalavimus. Teisėjų kolegijos nuomone, NVIM buvo pritaikytas teisėtai, nepažeidžiant modelio sankcionavimo pagrindų. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog Ž. N. supratęs, kad iš jo reikalaujamas kyšis, dėl įvykio kreipėsi į STT pareigūnus, tą pačią dieną, tai yra 2008-04-25 14.00 val., jis STT (duomenys neskelbtini)valdybai parašė protokolą–pareiškimą, 14.45–15.15 val. jis buvo apklaustas. STT surinkta medžiaga – Ž. N. pareiškimas ir jo apklausos protokolas – buvo pateikti ikiteisminio tyrimo teisėjui, tai yra Klaipėdos apygardos prokuratūra 2008-04-25 teismui pateikė prašymą leisti Ž. N. atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, iš kurio turinio darytina išvada, kad STT (duomenys neskelbtini)valdybai Ž. N. pateiktame 2008-04-25 protokole–pareiškime nurodytos aplinkybės apie tai, kad policijos pareigūnas iš jo reikalavo kyšio už neteisėtą neveikimą, buvo pakankamos sankcionuoti NVIM, ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008-04-25 nutartimi buvo sankcionuotas NVIM. Kad modeliu buvo prisijungta prie tęstinio nusikaltimo, parodo tai, kad nutartimi Ž. N. leista atlikti veiksmus jau po to, kai jis iš policijos pareigūno žodžių suprato, kad iš jo reikalaujamas kyšis ir buvo nurodyta vieta ir laikas dėl jo perdavimo. Esama situacija modelio panaudojimą prisijungiant prie besitęsiančios nusikalstamos veikos daro teisėtą. Turint duomenų apie policijos pareigūno neteisėtus veiksmus reikalaujant kyšio iš Ž. N. už tai, kad jis nebūtų nubaustas administracine tvarka už KET pažeidimą, pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008-04-25 nutartį buvo daromas vaizdo ir garso įrašas, iš kurių turinio paaiškėjo, kad policijos pareigūnai A. N. ir E. M. priėmė kyšį iš Ž. N. . Taigi teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl NVIM sankcionavimo teisėtumo.

Tam, kad teismas pripažintų NVIM surinktus duomenis įrodymu byloje, nepakanka, kad NVIM būtų sankcionuotas nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatų. NVIM teisėtu daro ne tik jo sankcionavimo pagrindų teisėtumas, bet ir jo realizavimo teisėtumas. Net ir esant Operatyvinės veiklos įstatyme numatytiems operatyvinio tyrimo pagrindams, taikant NVIM negalima asmens provokuoti padaryti nusikaltimą. Juo gali būti tik prisijungiama prie tęstinių ar trunkamųjų nusikaltimų, taip pat kitų besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikaltimų. Pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 5 dalį provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino daryti. Provokacijos sąvoka taip pat apibrėžta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus septynių teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 27 d. nutartyje Nr. 2K-52/2001, kurioje nurodyta, kad provokacija – tai asmens lenkimas (kurstymas) padaryti nusikaltimą, turint tikslą vėliau su juo susidoroti teisėsaugos institucijų pagalba patraukiant baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo padaryta sukursčius. Provokacija kaip veika gali pasireikšti kito asmens lenkimu padaryti konkrečią nusikalstamą veiką jį prašant, įtikinėjant, grasinant, šantažuojant ar naudojant kitus veiksmus, palaužiančius asmens valią ir darančius įtaką jo apsisprendimui elgtis nusikalstamai.

Apelianto teiginys, kad modeliu buvo provokuojama nusikalsti, todėl modelis negalėjo būti naudojamas ir atliekant VVIM veiksmus gauti duomenys pripažinti įrodymais byloje, nepagrįstas. Kaip anksčiau minėta, iš liudytojo Ž. N. parodymų matyti, kad jis buvo sustabdytas pareigūno A. N. , kuris nurodė, jog jis (Ž. N. ) padarė KET pažeidimą ir paaiškino dėl baudos dydžio. Ž. N. paprašius pareigūno griežtai nebausti, pastarasis paklausė, ką šis jam siūlo ir ar nebus per daug 300 Lt. Iš A. N. pasakytų žodžių Ž. N. suprato, kad iš jo reikalaujama 300 Lt kyšis. Kadangi jis pinigų neturėjo, susitarė, kad pinigus atveš sutartu laiku – 20 val. Pareigūnas nurodė vietą ir laiką, kur pinigai turi būti perduoti, tai yra pasakė Ž. N. sutartu laiku atvykti į degalinę „(duomenys neskelbtini)“, esančią (duomenys neskelbtini), šalia „Statoil“ degalinės, pasakė, kad ten jo lauks. Be to, A. N. Ž. N. pasakė, kad jeigu pinigai nebus atvežti, jis surašys protokolą už pasišalinimą iš įvykio vietos ir už tai jam grės didelė bauda, prieš tai į savo tarnybinę knygelę užsirašęs Ž. N. asmens duomenis, tai matyti iš 2008-05-16 dokumentų apžiūros protokolo, kuriame užfiksuota, kad A. N. „Policijos patrulio pareigūno tarnybinėje knygelėje“ 3 puslapyje matosi mėlynos spalvos rašikliu padarytas įrašas: „Ž. N. (duomenys neskelbtini) užrašas užtušuotas, ketvirtoje eilutėje nuo viršaus yra įrašas „Audi 100 Avant“ (t. 1, b. 1. 30). Sutartu laiku Ž. N. nuvyko į vietą, kurią nurodė pareigūnas, tai yra į (duomenys neskelbtini) prospekte, esančią degalinę „(duomenys neskelbtini)“. Akivaizdu, kad Ž. N. nuvyko į vietą, kurią nurodė pareigūnas, nes jis gyveno (duomenys neskelbtini)ir negalėjo žinoti, kur konkrečiai (duomenys neskelbtini) gali stovėti policijos pareigūnų tarnybinis automobilis. Sutartoje vietoje tarnybiniame automobilyje jo laukė policijos pareigūnai. Akivaizdu, kad tai nebuvo atsitiktinis ekipažo atsiradimas nurodytoje vietoje. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad A. N. ir E. M. atvažiavo į degalinę dėl to, kad su kolega V. J. susitarė nuvežti pastarąjį į patrulių rinktinės būstinę, nes keičiantis tarnybos pamainai V. J. turėjo pakeisti E. M. , nepagrįsta. V. J. apklausiamas teisme kaip liudytojas nurodė, kad nors jis ir skambino E. M. ir tarėsi susitikti degalinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), kad jį (V. J. ) nuvežtų į tarnybą, tačiau eidamas link (duomenys neskelbtini), jis paskambino E. M. , bet pastarasis neatsiliepė, todėl į tarnybą jis nuvyko maršrutiniu autobusu (t. 2, b. l. 25). Todėl nuteistųjų nurodyta aplinkybė, kokiu pagrindu jie atsirado įvykio vietoje, vertintina kaip pasirinkta gynybos pozicija. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atkreipė dėmesį į tą aplinkybę, jog mažai tikėtina, kad pažeidėjas, kuris nebuvo nubaustas įvykio vietoje ir iš kurio nebuvo paimtas vairuotojo pažymėjimas ar kitas asmens dokumentas, būtų savanoriškai važiavęs į kitą miestą norėdamas susimokėti baudą. Nurodyti duomenys patvirtina, kad Ž. N. supratęs, kad iš jo reikalaujamas kyšis, kreipėsi į STT pareigūnus. Įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, jog Ž. N. skatino (provokavo) policijos pareigūnus E. M. ir A. N. padaryti nusikalstamą veiką dėl to, kad norėjo atkeršyti policijos pareigūnams, nes buvo baustas administracine tvarka, todėl nuteistųjų gynėjo teiginys, kad Ž. N. išprovokavo policijos pareigūnus padaryti nusikaltimą, yra nepagrįstas.

Apeliaciniame skunde advokatas V. Žarkovas tvirtina, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, be pagrindo rėmėsi duomenimis, gautais atlikus nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, ir dėl to esą buvo pažeisti esminiai BPK reikalavimai. Tačiau tokie skundo argumentai yra nepagrįsti. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas atliko išsamų įrodymų tyrimą, dėl nuteistųjų parodymų pasisakė ir įvertino juos kitų byloje surinktų duomenų kontekste. Teismas įvertino tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme duotus nuteistųjų E. M. ir A. N. , liudytojo Ž. N. parodymus bei motyvuotai pasisakė, kodėl remiasi vienais ir atmeta kitus parodymus. Abejoti liudytojo Ž. N. parodymais nėra pagrindo. Tiek nuteistųjų parodymai, tiek kiti byloje surinkti įrodymai nuosprendyje įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų.

BK 225 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, savo ar kitų asmenų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai priėmusiam, pažadėjusiam ar susitarusiam priimti kyšį, reikalavusiam ar provokavusiam jį duoti už teisėtą ar neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Kyšininkavimo sudėtis formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta nuo bet kurios iš šių veikų padarymo momento.

Kyšininkavimo objektyvieji požymiai – kyšio priėmimas, pažadas jį priimti, susitarimas jį priimti, reikalavimas jį duoti, provokavimas jį duoti – įstatymo dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena šių veikų. Bet kuris iš šių alternatyvių kyšininkavimo būdų siejamas su kaltininko veikimu ar neveikimu vykdant įgaliojimus. Šie požymiai E. M. ir A. N. veikoje yra visiškai įrodyti.

Kyšininkavimas yra tyčinė veika, tai yra asmuo suvokia, kad materialinė nauda, kurią jis gauna iš kyšio davėjo, yra neteisėtas atlyginimas už kokių nors su tarnybine padėtimi susijusių veiksmų atlikimą ar neatlikimą duodančio kyšį asmens interesais. Tai yra savanaudiškas nusikaltimas, nes imdamas kyšį pareigūnas supranta, kad tokiu būdu jis praturtėja, ir to nori. Nuteistieji E. M. ir A. N. veikė tiesiogine tyčia, tai yra suvokė pavojingą daromos nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, jų padarytos nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai atitinka BK 225 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties požymius. Esant šioms aplinkybėms, E. M. ir A. N. pagal BK 225 straipsnio 2 dalį yra nuteisti pagrįstai, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Ž. N. atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus buvo panaudoti pinigai, kurie iki šių veiksmų atlikimo buvo nukopijuoti STT, užrašyti banknotų serijos numeriai. Nuteistųjų gynėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog neaišku, kieno pinigai buvo panaudoti realizuojant NVIM, E. M. ir A. N. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijai reikšmės neturi.

Advokatas V. Žarkovas teigia, kad Ž. N. į (duomenys neskelbtini)iš (duomenys neskelbtini) atvyko 18 val., vadinasi, jis buvo apklaustas jau po policijos pareigūnų sulaikymo, ir teismas sankcionavo NVIM už akių, neturėdamas tam pagrindo. Nuteistųjų gynėjo teigimu, teismas turėjo išsiaiškinti, kaip STT pareigūnai galėjo apklausti liudytoją Ž. N. , kreiptis į prokurorą ir į teismą su prašymu sankcionuoti NVIM, jei Ž. N. atvyko apie 18.00 val. Tačiau ir su šiuo apelianto skundo argumentu sutikti negalima.

Kaip liudytojas apklaustas Ž. N. teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė: „...susitarėme, jog atiduosiu 300 litų vakare, nes pinigų neturėjau. ...Važiuodamas namo paskambinau į informaciją, man nurodė telefono numerį. Parvažiavau namo, tada paskambinau STT pareigūnui, pasakiau, kas per situacija. Nuvažiavau į (duomenys neskelbtini).“ (t. 1, b. l. 190).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Ž. N. supratęs, kad iš jo reikalaujamas kyšis, dėl įvykio kreipėsi į STT pareigūnus, tą pačią dieną, tai yra 2008-04-25 14.00 val., STT (duomenys neskelbtini) valdybai parašė protokolą–pareiškimą (t. 1, b. l. 1), remiantis kuriuo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. 14.45–15.15 val. Ž. N. buvo apklaustas STT pareigūno, pasirašė apklausos protokole (t. 1, b. l. 43–45). STT surinkta medžiaga – Ž. N. pareiškimas ir jo apklausos protokolas buvo pateikti ikiteisminio tyrimo teisėjui, ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008-04-25 nutartimi buvo sankcionuotas NVIM. Nors advokatas V. Žarkovas teigia, kad Ž. N. į STT atvyko tik 18 val. (teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausiamas kaip liudytojas Ž. N. į advokato V. Žarkovo klausimą nurodė: „ ...Į STT atvažiavau apie 18 val.“, t. 1, b. l. 192), tačiau akivaizdu, kad nurodytu laiku Ž. N. nuvyko į STT ir buvo instruktuojamas, kaip elgtis realizuojant NVIM veiksmus, tai yra siūlyti derybas, tai užfiksuota garso bei vaizdo medžiagoje, nes teismas sankcionavo NVIM. Tai, kad apeliaciniame skunde nurodytu metu Ž. N. mobiliojo ryšio telefonu bendravo su kitais asmenimis ar pareigūnais, iš esmės nieko nekeičia. Neaišku, kokiais duomenimis apeliantas grindė savo teiginį, kad jo tuo metu dar nebuvo (duomenys neskelbtini). Atkreiptinas dėmesys ir į tą aplinkybę, kad STT pareigūnų darbo laikas yra neribojamas, jie esant reikalui dirba ir po darbo valandų.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-12-03 nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistųjų gynėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų A. N. ir E. M. gynėjo Viačeslavo Žarkovo apeliacinį skundą atmesti.