Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trylikai metų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirtoji bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkiolikai metų.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas D. D., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 30 d. nutartis, kuria Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 31 d. nuosprendis pakeistas – panaikinta nuosprendžio dalis dėl D. K. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už neteisėtą labai didelio kiekio narkotinės medžiagos – 228,772 g heroino įgijimą iš ikiteisminio tyrimo nenustatyto asmens ikiteisminio tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis.

Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K. nuteistas už tai, kad automobilio ,,Audi Allroad“ (valst. Nr. ,,duomenys neskelbtini“) bagažinėje neteisėtai laikė 508 g miltelių, savo sudėtyje turinčių labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 228,772 g heroino. Šią medžiagą laikė iki 2008 m. sausio 8 d., 20.30 val., kai atgabeno ją iki namo, esančio Vilniuje, ,,duomenys neskelbtini“, kur buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kurie automobilio bagažinėje rado ir paėmė minėtą kiekį heroino. Atlikę paviršutinišką D. K. apžiūrą policijos pareigūnai rado ir paėmė neteisėtai laikytas ir gabentas psichotropines medžiagas – 0,619 g MDMA ir 0,019 g amfetamino, o 2008 m. sausio 9 d. 11.30 val. atliktus kratą bute, esančiame Vilniuje, ,,duomenys neskelbtini“, rado ir paėmė likusią dalį neteisėtai laikytų psichotropinių medžiagų: 0,172 g amfetamino, 0,381 g metamfetamino ir 0,038 g piperazino. Šias psichotropines medžiagas D. K. nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai įgijo iš nenustatyto asmens.

Kasaciniu skundu nuteistasis D. K. prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo.

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 260 straipsnio 3 dalį, 2 straipsnį), padarė esminių BPK 1, 2, 20 straipsnių pažeidimų, kurie lėmė tai, kad jis nuteistas už kitų asmenų padarytą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų skundo argumentų. Šie pažeidimai sukliudė teismams išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.

Kasatorius nuo sulaikymo momento neigė kaltę dėl narkotinių medžiagų įgijimo ir laikymo iš pradžių manydamas, kad narkotikus jam „pakišo“ policija, tačiau vėliau Vilniaus 2-uosiuose pataisos namuose susitikęs su S. P. sužinojo, jog narkotikus jo automobilyje paliko S. P. draugas. Teisme S. P. dėl to prisipažino ir davė išsamius parodymus. Apeliacinės instancijos teismas pašalino iš kaltinimo labai didelio kiekio narkotinių medžiagų įgijimą, tačiau neįvertino liudytojo S. P. parodymų apie šių medžiagų atsiradimo jo automobilyje aplinkybes ir šiuo klausimu nepasisakė. Todėl, kasatoriaus įsitikinimu, narkotinių medžiagų suradimo faktas jo automobilio bagažinėje dar nereiškia, kad jis apie jas žinojo, laikė ir gabeno. Teismų išvados šiuo klausimu pagrįstos prielaidomis.

Kasatoriaus manymu, paaiškėjus naujai esminei aplinkybei, kad jam inkriminuotą nusikaltimą galėjo įvykdyti kiti asmenys, prieš vertinant jo (kasatoriaus) ir liudytojo S. P. parodymus teisme, pirmiausia turėjo būti atliktas išsamus ikiteisminis tyrimas.

Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį kiekvienas asmuo turi teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, teisingą bylos nagrinėjimą, o Konvencijos 13 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės yra pažeistos, turi teisę pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone kreipdamasis į valstybės instituciją. Viena iš priemonių į veiksmingą teisinę gynybą yra įtariamojo teisė pateikti įrodymus pagal jam pareikštą įtarimą. Įgyvendinant šią teisę, bet kokie pateikti įrodymai, susiję su byla, turi būti išsamiai patikrinti įstatymo leistinomis priemonėmis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 2 d. kasacinėje nutartyje Nr. 2K-592/2004 nurodyta, kad kiekvienu atveju kaltinamojo nauja gynybinė pozicija dėl veikos aplinkybių turi būti kruopščiai be išankstinio skeptiško nusistatymo ištiriama ir įvertinama. Pagal BPK 1, 2, 164 straipsnius pareiga atlikti tyrimą ir atskleisti nusikalstamą veiką tenka prokurorui ir ikiteisminio tyrimo įstaigai. Ikiteisminis tyrimas atliekamas kiekvienu atveju, kai padaromas nusikaltimas, arba tada, kai bylos nagrinėjimo metu paaiškėja esminės aplinkybes, dėl kurių nebuvo atliekamas ikiteisminis tyrimas. Šioje byloje ikiteisminio tyrimo įstaigos funkcijas iš esmės atliko teismas, be to, pažeidžiant įstatymą, S. P., kuriam galėjo būti pareikštas įtarimas, teisme apklaustas kaip liudytojas, jo parodymai nepatikrinti. Apeliacinės instancijos teismas šių argumentų neišnagrinėjo, nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo veiksmų pagrįstumo ir teisėtumo apklausiant S. P. kaip liudytoją, taip pat nepasisakė ir dėl bylos nagrinėjimo teisme ribų (BPK 255 straipsnis).

Kartu kasatorius tvirtina, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu pasisakė labai formaliai. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose nurodoma, kad teisingo (sąžiningo) proceso principas turi keletą aspektų: kad procesas būtų teisingas, būtina garantuoti teisę į gynybą, teismo procesas turi būti vykdomas laikantis šalių lygybės principo, garantuoti proceso nešališkumą. Tai svarbiausios prielaidos, kad teisme būtų išsamiai bei objektyviai ištirtos bylos aplinkybės ir nustatyta tiesa bei teisingai pritaikyti baudžiamieji įstatymai. Kasatoriaus manymu, šioje byloje pažeisti visi minėti principai, nes teismai, atsiradus naujoms esminėms aplinkybėms, kurių nešališkas, išsamus ištyrimas galėjo paneigti jo kaltę, palaikė prokuroro poziciją, taip pažeisdami šalių lygiateisiškumą, jo teisę į gynybą bei teisėtus lūkesčius tikėtis, kad, esant asmeniui, kuris įvykdė nusikaltimą, šios aplinkybės bus išsamiai ištirtos įstatymo nustatyta tvarka atlikus ikiteisminį tyrimą.

Atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė Dainora Miliūtė prašo skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus teiginiai, jog teismas išvadą dėl jo kaltės padarė netinkamai ištyręs naujai paaiškėjusią aplinkybę, kad narkotines medžiagas jo automobilyje jam apie tai nežinant paliko S. P., atmestini. Bylos medžiaga rodo, kad teismas, tikrindamas šias aplinkybes, ištyrė ne tik pateiktą rašytinę medžiagą, bet į posėdį iškvietė ir tiesiogiai apklausė kaip liudytoją S. P., kuris buvo parašęs prisipažinimą, kad jis įvykdė nusikaltimą, kuriuo įtariamas D. K.. S. P. apie savo neva padarytą nusikaltimą teisme apklaustas nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, teismas, tenkindamas kaltinamojo D. K. ir jo gynėjos prašymą, į posėdį iškvietė ir apklausė kaip liudytoją S. P. Prieš apklausą, vadovaujantis BPK 80, 82 straipsniais, liudytojui buvo išaiškinta teisė atsisakyti duoti parodymus, tačiau jis šia teise nepasinaudojo. Minėto liudytojo parodymų objektyvumą ir teisingumą teismas įvertino kartu su kitais įrodymais ir nuosprendyje išdėstė išsamius argumentus, kodėl juos atmeta kaip nepatikimus, nepaneigiančius D. K. kaltės.

Nuteistojo skundo argumentai, kad, tik atlikus ikiteisminio tyrimo veiksmus dėl S. P. įvykdytos nusikalstamos veikos ir tik išsamiai ištyrus visas su šia veika susijusias aplinkybes, teismas gali vertinti liudytojo parodymus, nepagrįsti. Prokurorė nurodo, kad versija, jog narkotines medžiagas, dėl kurių laikymo ir gabenimo buvo kaltinamas D. K., jo automobilyje paliko S. P., buvo iškelta teisme, todėl teismas, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimu išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes, ėmėsi visų priemonių patikrinti ir šią versiją. BPK 20 straipsnio 5 dalis įpareigoja teismą visų pirma išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes ir tik tada įvertinti bylos įrodymus, kurių pagrindu daromos išvados dėl kaltinamojo kaltės. Pažymėtina ir tai, kad apklausti S. P. teismo posėdyje kaip liudytoją prašė ne tik nuteistasis, bet ir jo gynėja. Taigi teismas, aiškindamasis aplinkybes apie, tikėtina, S. P. padarytą nusikalstamą veiką, susijusią su nagrinėjama byla, taip pat vadovavosi BPK 7 straipsnyje įtvirtintu rungimosi principu, įpareigojančiu teismą ištirti ne tik kaltinimo, bet ir gynybos pateiktus įrodymus.

BPK 257 straipsnis numato, kokių veiksmų turi imtis teismas, jeigu bylos nagrinėjimo metu paaiškėja, kad kaltinamasis gali būti padaręs kitą nusikalstamą veiką ar kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo. Taigi, bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, kad nusikalstamą veiką galėjo padaryti kitas asmuo, teismas praneša apie tai prokurorui, o šis sprendžia dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Šioje byloje teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo parnešti prokurorui apie tai, kad S. P., tikėtina, įvykdė BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką, nes įrodymų tyrimo metu ši versija nepasitvirtino.

Kasacinio skundo turinys rodo, kad didesnį kasatoriaus nepasitenkinimą sukėlė ne ta aplinkybė, jog asmuo, prisipažinęs dėl tariamo nusikaltimo įvykdymo, buvo apklaustas teisme, o tai, kad jo parodymus teismas įvertino ne taip, kaip tikėjosi kasatorius, tačiau įrodymų vertinimas nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Teismo išvada dėl nuteistojo D. K. kaltės pagrįsta teismo posėdyje išnagrinėtų ir nuosprendyje motyvuotai įvertintų įrodymų visetu, nesuteikiant prioriteto nė vienam iš jų. Nuosprendyje teismas rėmėsi įrodymais, kurie buvo surinkti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo, o juos vertindamas vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimais.

Apeliacinės instancijos teisme byla taip pat išnagrinėta išsamiai ir nešališkai, nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, o priimtoje teismo nutartyje į esminius apeliacinio skundo argumentus yra atsakyta bei motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Šios instancijos teismas motyvuotai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės teismo išvadoms, išnagrinėjo, o nuosprendyje išdėstytos išvados yra pagrįstos, atitinkančios bylos aplinkybes.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 255, 80, 82 straipsnių taikymo

Kasatoriaus argumentai, kad, paaiškėjus naujai esminei aplinkybei, jog jam inkriminuotą nusikaltimą galėjo įvykdyti kiti asmenys, turėjo būti atliktas ikiteisminis tyrimas ir tik tuomet vertinami surinkti įrodymai, kad asmuo, kuriam galėjo būti pareikštas įtarimas – S. P., teisme negalėjo būti apklaustas kaip liudytojas, nepagrįsti.

Byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje atlikus ikiteisminį tyrimą ir surinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių D. K. kaltę, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, byla 2008 m. rugsėjo 15 d. perduota teismui. Bylos parengimo nagrinėti teisme metu 2008 m. spalio 3 d. priimta nutartis perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. 2008 m. spalio 23 d. teisiamojo posėdžio metu prokuroras pateikė teismui Vilniaus apygardos prokuratūroje 2008 m. spalio 20 d. gautą advokatės S. Naidenko pranešimą apie nusikaltimą bei 2008 m. spalio 22 d. gautą S. P. prisipažinimą ir paprašė šiuos dokumentus pridėti prie bylos. Kaltinamojo D. K. gynėja paprašė kaip liudytoją teisme apklausti S. P., jeigu šis sutiks duoti parodymus, o jeigu nesutiks – atlikti ikiteisminį tyrimą. Teismas, ištyręs pateiktus dokumentus ir išklausęs proceso dalyvių nuomonių dėl pareikštų prašymų, nutarė: pateiktus dokumentus pridėti prie bylos; vertinti surinktus bylos duomenis, o klausimą dėl S. P. apklausos spręsti vėliau. Teismas, apklausęs abu kaltinamuosius ir kaltinamajame akte nurodytus liudytojus, nutarė kaip liudytoją apklausti S. P. Taigi kaltinamojo D. K. gynėjo prašymas buvo patenkintas. Versija, kad narkotines medžiagas, kurių neteisėtu disponavimu buvo kaltinamas D. K., jo automobilio bagažinėje paliko S. P., buvo iškelta tik perdavus bylą į teismą, todėl ji negalėjo būti tikrinama ikiteisminio tyrimo metu, o teismas, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimu, išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes, ėmėsi visų priemonių patikrinti ir šią versiją.

BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties, tikėtina, padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant šio Kodekso 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus (tokiam asmeniui netaikomos BPK 163 straipsnyje numatytos procesinės prievartos priemonės bei atsakomybė už melagingų parodymų davimą pagal BPK 235 straipsnį).

Teisiamojo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi šių įstatymų reikalavimų. 2009 m. vasario 4 d. teisiamajame posėdyje, vadovaudamasis BPK 80, 82 straipsnių nuostatomis, teisėjas išaiškino liudytojui S. P. teisę atsisakyti duoti parodymus. Šis liudytojas sutiko duoti parodymus, todėl teismas jo nurodytas aplinkybes įvertino kitų bylos įrodymų kontekste.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo, 257, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

Įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas teisės taikymo aspektu pasisako tik dėl to, ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kaip neišsamų ir kartu šališką bylos aplinkybių išnagrinėjimą kasatorius nurodo tai, kad teismas vertino jo ir S. P. parodymus prieš tai nepavedęs atlikti išsamaus ikiteisminio tyrimo, kad įrodymai būtų surinkti BPK nustatyta tvarka. Taip teismas, anot kasatoriaus, pažeidė jo teisę į gynybą, nesilaikė šalių lygybės principo. Šie argumentai nepagrįsti.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisme kaltinamojo D. K. gynėjas prašė ikiteisminį tyrimą atlikti tuo atveju, jeigu S. P. nesutiktų duoti parodymų. Pažymėtina, kad S. P. pirmosios instancijos teisme apklaustas labai išsamiai, kaltinamasis D. K. ir jo gynėjas aiškinosi jiems svarbias aplinkybes užduodami šiam liudytojui klausimus, todėl nepagrįstai teigiama, kad apklausiant S. P. teisme buvo pažeista D. K. teisė į gynybą ir nesilaikyta BPK 7 straipsnyje nustatyto rungimosi principo. Šis principas kaltinimo ir gynybos šalims bylų nagrinėjimo teisme metu garantuoja lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės ją teisingai išspręsti. Taigi kaltinamojo D. K. gynėjo prašymas apklausti kaip liudytojus S. P. ir J. J. buvo patenkintas, jie buvo apklausti, tokiu būdu buvo realizuota gynėjo teisė teikti įrodymus, gynėjas pareiškė savo nuomonę dėl šių liudytojų ir kitų bylos įrodymų vertinimo, o teismas vertino ir išanalizavo ištirtų įrodymų visumą.

Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylą išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Kasatorius teigia, kad liudytojo S. P. parodymai gauti pažeidžiant BPK nustatytą įrodymų gavimo tvarką. Jau minėta, kad liudytojo S. P. parodymai gauti nepažeidžiant BPK 80, 82 straipsnių nuostatų (S. P. sutiko teisme duoti parodymus), taigi jie gauti teisėtu būdu. Taip pat pažymėtina, kad teismas bylos nagrinėjimo metu turi teisę atlikti bet kokį BPK XIV skyriaus antrajame, trečiajame, ketvirtajame ir penktajame skirsniuose numatytą proceso veiksmą. Jeigu šių veiksmų atlikti teisme dėl kokių nors priežasčių neįmanoma arba tai labai apsunkina bylos nagrinėjimą, teismas gali pavesti šiuos veiksmus atlikti ar organizuoti jų atlikimą prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui (BPK 287 straipsnis).

D. K. viso proceso metu neigė savo kaltę dėl labai didelio kiekio heroino įgijimo, laikymo ir gabenimo automobiliu. Ikiteisminio tyrimo metu kasatorius tvirtino, kad heroiną jam pakišo policijos pareigūnai, teisme iškėlė versiją, jog tai kitiems asmenims priklausantis heroinas, apie kurio buvimą savo automobilio bagažinėje jis nieko nežinojo. Abi šias versijas teismas išsamiai ištyrė ir jas motyvuotai paneigė. Nuosprendyje išdėstyti įrodymai, jų analizė bei vertinimo motyvai. Liudytojo S. P. parodymus, neva heroiną D. K. automobilyje, šiam nežinant, paliko S. P. draugas, teismas vertino ir motyvuotai atmetė. Beje, D. K. versiją, kad apie heroino buvimą automobilio, kurį įvykio metu vairavo, bagažinėje jis nieko nežinojo, paneigia šios nustatytos aplinkybės: ant vieno iš maišelių, kuriame buvo supakuotas heroinas, rasti biologiniai pėdsakai, kurie sutapo su D. K. DNR, be to, jo kelnių kišenėse ir rankų nuoplovose rasta heroino pėdsakų, o bute rastos elektroninės svarstyklės su heroino pėdsakais. Teismas, įvertinęs bylos duomenų visumą, t. y. tiek kaltinamąjį D. K. kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Beje, jeigu teismui būtų nepakakę įrodymų D. K. kaltei pagrįsti dėl neteisėto disponavimo labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu, tada teismas galėjo tai pašalinti iš kaltinimo kaip neįrodžius jo dalyvavimo (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas) ir spręsti dėl neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis (šių aplinkybių D. K. neginčijo) kvalifikavimo. Tik tuomet teismui būtų atsiradęs pagrindas BPK 257 straipsnio tvarka pranešti prokurorui apie tai, kad BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo D. K. skundą, atliko dalinį įrodymų tyrimą: patenkintas gynybos prašymas išreikalauti iš Vilniaus apygardos prokuratūros tyrimo duomenis dėl advokatės S. Naidenko pranešimo apie, tikėtina, šį nusikaltimą padariusį asmenį – S. P.; prašymas dėl S. P. apklausos atmestas, nes šis apklaustas pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą, iš esmės patvirtino šio teismo išvadas ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas bei teisingas išvadas dėl D. K. kaltės neteisėtai disponavus labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu, išskyrus labai didelio narkotinių medžiagų kiekio įgijimą. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-218/2009), konstatavo, kad D. K. nepagrįstai nuteistas už labai didelio narkotinių medžiagų kiekio įgijimą, nes ši veika neįrodyta teismo posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino liudytojo S. P. parodymų apie heroino atsiradimo jo (kasatoriaus) automobilyje aplinkybes ir šiuo klausimu nepasisakė. Šis argumentas nepagrįstas. Jau buvo minėta, kad apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą, iš esmės patvirtino šio teismo išvadas ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK reikalavimų, teisingai įvertino liudytojo S. P. parodymus juos atmesdamas. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad į esminį D. K. skundo argumentą, kad ne jis, o kiti asmenys padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, išsamiai ir motyvuotai atsakyta. BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, laikytasi.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos aplinkybės buvo išsamiai ir nešališkai ištirtos, teismų sprendimai pagrįsti tinkamai įvertintais įrodymais, taigi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos nepažeistos. Vadinasi, D. K. kaltė pagrįsta ne prielaidomis, o teismų sprendimuose išdėstytų ir išanalizuotų įrodymų visuma, teismų išvados išsamiai motyvuotos.

Taigi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų šioje byloje nepadaryta.

Byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, o kasacinės instancijos teismas patikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl, nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus, kitu aspektu vertinti surinktų įrodymų kasacinės instancijos teismas neturi teisės, o baudžiamojo įstatymo pritaikymą patikrina remdamasis žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.

Pagal nustatytas bylos aplinkybes, D. K. neteisėtai laikė ir gabeno labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 228,772 g heroino bei nedidelius kiekius įvairių psichotropinių medžiagų, todėl baudžiamasis įstatymas – BK 260 straipsnio 3 dalis – jo nusikalstamai veikai pritaikytas tinkamai.

Dėl teismo šališkumo

Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti išvadą, kad žemesnės instancijos teismai buvo šališki. Teismo šališkumas kasaciniame skunde siejamas su tuo, kad dėl S. P. nurodytų aplinkybių nebuvo atliktas ikiteisminis tyrimas (dėl ikiteisminio tyrimo būtinumo jau atsakyta), o tai turėjo įtakos teismams neteisingai vertinant įrodymus bei padarant nepalankias kasatoriui išvadas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokie argumentai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti teismo šališkumą.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. K. kasacinį skundą atmesti.