Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. ir jo gynėjo advokato Anatolijaus Novikovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį – 150 MGL (5 649 Eur) dydžio bauda.

D. B. dėl kaltinimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas K. Č. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, BK 284 straipsnio 1 dalį, tačiau apeliacinis skundas dėl jo nuteisimo negautas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. ir K. Č. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2015 m. vasario 13 d. apie 5 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, viešoje vietoje, prie viešojo transporto stotelės „S“, esančios (duomenys neskelbtini), panaudodami kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, nesilaikydami elementarių moralės bei elgesio normų, savo veiksmais parodydami aiškią nepagarbą visuomenei, pašalinių žmonių akivaizdoje, bendrais veiksmais sukėlė žodinį konfliktą su nukentėjusiaisiais E. G. ir G. S. Po to D. B. be jokios aiškios priežasties, iš chuliganiškų paskatų, tyčia ranka smūgiuodamas sudavė kumščiu nukentėjusiajai G. S. į galvos sritį sukeldamas fizinį skausmą bei tuo pačiu smūgiu sudavė nukentėjusiajam E. G. į galvos sritį. Po to K. Č. sudavė vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam E. G. į galvos sritį, dėl ko jis griuvo ir pakaušiu atsitrenkė į žemę. Tokiais savo veiksmais D. B. sukėlė fizinį skausmą G. S. bei bendrais su K. Č. veiksmais, padarė E. G. paviršinę kairės ausies žaizdą, sukėlusią kraujavimą į kairės ausies landą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Tokiu būdu, D. B. ir K. Č. veikdami bendrininkų grupe, viešoje vietoje, įžūliais veiksmais, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. padarė viešosios tvarkos pažeidimą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. B. ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Taip pat pažymėtina, kad baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. Nusikalstamos veikos sudėtis yra baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąją teisę. BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Kaltinamasis (nuteistasis) savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (indubio pro reo) (Barber?, MesseguéandJabardo v. Spain, no. judgmentof 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgementof 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgementof 31 March 2009). Be to, teismų praktikoje nurodoma, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nurodo, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų nuteistasis ir gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Pažymima, kad įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą nuosprendį. Šioje byloje Vilniaus apygardos teismo nuosprendis savo forma bei turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliaciniame skunde faktinės bylos aplinkybės ir surinkti įrodymai interpretuojami tik nuteistajam naudinga prasme. Baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad konfliktas kilo prie viešojo transporto stotelės „S“, esančios (duomenys neskelbtini), kai nukentėjusysis E. G. išlipo iš autobuso ir sutiko pažįstamas G. S. bei G. R. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis K. Č. paprašė liudytojos G. R. duoti pasimatuoti akinius, tačiau jai atsisakius tai padaryti, nuteistasis D. B. pasakė, jog ši elgiasi „kiauliškai“. Tuo metu nukentėjusysis E. G. pasakė:„ <...gal jie iš kaimo?...>“, tačiau netrukus po to, D. B. kumščiu sudavė E. G. į galvą, prieš tai kliudydamas G. S., kuri stovėjo tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo (apelianto), stengdamasi juos išskirti, kairįjį smilkinį. Po to kai nuo D. B. smūgio į galvą E. G. pritūpė, tuo metu K. Č. kumščiu sudavė nukentėjusiajam (E. G.) į galvą, dėl ko šis nukrito ir trenkėsi galva į žemę bei prarado sąmonę. Pirmiau nurodytą nusikalstamų veiksmų eigą ir E. G. sužalojimų padarymo mechanizmą įrodo ne tik nukentėjusiųjų, bet ir liudytojos G. R. parodymai. Teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 950/15 (01) nustatyta, kad E. G. padarytas linijinis pakauškaulio žvyno ir pamato kairės pusės lūžis su galvos smegenų dešinės kaktinės skilties sumušimu ir kraujo išsiliejimu po skilties dangalais bei į kairio smilkinkaulio būgninę ertmę. Sužalojimas padarytas smūginiu kieto buko daikto poveikiu per pakaušio kairę pusę ir būdingas griuvimui, ir atsimušimui pakaušiu į kietą buką daiktą, kas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą bei galėjo būti padarytas vienu trauminiu poveikiu (1 t., 51-52 b. l.). Vilniaus apygardos teisme apklaustas teismo medicinos specialistas Jonas Mindaugas Paliulis patvirtino, kad E. G. sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas suduodant antrąjį smūgį, nuo kurio nukentėjusysis nukrito ir atsitrenkė į kietą pagrindą (žemę) (1 t., 51-52 b. l.; 2 t., 132-133 b. l.).

Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai yra duomenys, kurie gali būti reikšmingi, teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje duotus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus bei kitus įrodymus bendrame bylos duomenų kontekste. Šie duomenys gali turėti reikšmės teismo vidiniam įsitikinimui vertinant įrodymus, laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių (Kasacinės nutartys Nr. 2K-192/2008, Nr. 2K-206/2008, Nr. 2K-200/2009 ir kt.). Nukentėjusysis E. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nuosekliai tvirtino, kad jam buvo suduoti smūgiai į galvą, dėl ko jis prarado sąmonę. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis E. G. apklaustas kaip liudytojas 2015 m. vasario 17 d. parodė, kad pirmą smūgį jam sudavė į pakaušį, dėl ko jam aptemo akys ir prarado pusiausvyrą. Po to jam į galvą buvo suduotas antras smūgis, dėl ko nugriuvo ant nugaros (1 t., 20-22 b. l.). Ikiteisminio tyrimo 2015 m. balandžio 16 d. papildomos apklausos metu E. G. parodė, kad jį užpuolė du asmenys, o jam pirmą smūgį sudavė į veidą, dėl ko prarado sąmonę, o kitų įvykio aplinkybių neprisimena (1 t., 25 b. l.). Akivaizdu, kad dėl patirto sunkaus sveikatos sutrikdymo ir galvos sužalojimo nukentėjusysis E. G. ikiteisminio tyrimo metu negalėjo tiksliai nurodyti smūgių skaičiaus, t. y. kas konkrečiai juos sudavė bei smulkiai atpasakoti įvykio aplinkybes (2 t., 130-132 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, esant šioms aplinkybėms, kai kurie nežymus neatitikimai tarp nukentėjusiųjų E. G. ir G. S. bei liudytojos G. R. parodymų yra logiški, tačiau jie nėra esminiai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis E. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nuosekliai tvirtino, jog smūgiai jam buvo suduoti būtent į galvos sritį. Nukentėjusioji G. S. taip pat nuosekliai tvirtino, kad D. B. vienu smūgiu sudavė E. G. į veido kairę pusę, tačiau prieš tai kliudė jos veido kairįjį smilkinį. Tokį nusikaltimo padarymo mechanizmą patvirtina liudytojos G. R., iš dalies K. Č. parodymai (1 t., 131-132 b. l.; 2 t., 149 b. l.). Iš liudytojos K. Č. parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad įvykio vietoje viena mergina skundėsi, jog prieš suduodant smūgį nukentėjusiajam E. G., jai (merginai) taip pat „netyčia trenkė“ (2 t., 149 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantai savaip interpretuoja nukentėjusiųjų E. G. ir G. S., iš dalies liudytojos G. R. parodymus dėl nuteistojo D. B. veiksmų nusikaltimo padarymo metu. Apeliaciniame skunde pateikiama tik subjektyvi nuomonė apie sužalojimų padarymo mechanizmą E. G. bei fizinio skausmo sukėlimą G. S. negalimumą. Iš teismo medicinos specialisto Jono Mindaugo Paliulio paaiškinimų pirmosios instancijos teisme taip pat matyti, kad E. G. paviršinė kairės ausies žaizda, sukėlusi kraujavimą į kairės ausies landą, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, galėjo būti padaryta nuo smūgio per ausį (2 t., 133 b. l.). Bylos medžiagoje nėra objektyvių įrodymų, kuris iš nuteistųjų padarė nukentėjusiajam šį sužalojimą, tačiau neginčijamai nustatyta, kad smūgius į galvą sudavė abu nuteistieji, veikdami bendrininkų grupe. Bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad E. G. į ausį sudavė nenustatyti asmenys. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistųjų veikos kvalifikavimui pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ši aplinkybė nėra reikšminga, nes aukščiau paminėta nusikaltimo sudėtis apima nežymų sveikatos sutrikdymą. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiųjų E. G. ir G. S. bei liudytojos G. R. parodymus, teismo medicinos specialisto išvadą ir specialisto paaiškinimus, BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, už viešosios tvarkos pažeidimą taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Chuliganiškos paskatos – tai nusikalstama veika, kuri padaroma negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, kai siekiama pademonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius, kai nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį (Kasacinės nutartys Nr. 2K-523/2009, Nr. 2K-7-156/2010). Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu, nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra padaroma be priežasties ar akivaizdžiai neadekvati priežasčiai (Kasacinės nutartys Nr. 2K-448/2011, Nr. 2K-381/2013, Nr. 2K-8-696/2015.). Teismų praktikoje tokiais veiksmais paprastai laikomas įžūlus elgesys, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis. Tačiau tam, kad būtų pažeista viešoji vieta, nėra būtina, jog kaltininkas tokius veiksmus atliktų daugelio žmonių akivaizdoje, pakanka bent vieno pašalinio asmens. Teismų praktikoje viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje tokių asmenų buvo, ar ne. Smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio bendravimo normoms.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad D. B. ir K. Č. chuliganiškus veiksmus tyčia padarė viešoje vietoje (autobusų stotelėje) ir dėl menkavertės dingsties. Teisėjų kolegijos nuomone, būtent nuteistojo K. Č. veiksmai paprašius G. R. duoti pasimatuoti akinius buvo pretekstas „prikibti“ ir dingstis chuliganiškų veiksmų pradžiai, kuriuos toliau tęsė abu nuteistieji. Bylos medžiaga nustatyta, kad iki įvykio nuteistasis D. B. nebuvo pažįstamas su nukentėjusiaisiais E. G., G. S. bei liudytoja G. R. Nuteistieji D. B. ir K. Č. smūgius nukentėjusiajam E. G., o D. B. – taip pat ir G. S. į galvos sritį, taip sukeldamas jai fizinį skausmą, sudavė pašalinių žmonių akivaizdoje. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad triukšmą išgirdusios netoliese buvusios liudytojos K. Č., R. A. ir S. P. net grįžo atgal ir matė sužalotą E. G. bei nubėgančius du vaikinus (2 t., 149-150 b. l.). Iš G. S. parodymų matyti, kad po E. G. sužalojimo, kažkuris iš nuteistųjų pasakė: „<...žiūrėk iškirtome...>“, suplojo vienas su kitu rankomis ir iš įvykio vietos pasišalino. Akivaizdu, kad nuteistieji D. B. ir K. Č. viešoje vietoje, įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje pagristai konstatavo, jog nuteistieji D. B. ir K. Č. chuliganiškus veiksmus padarė veikdami bendrininkų grupe. Nusikalstama veika laikoma padaryta bendrininkaujant tada, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų. Teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Kasacinės nutartys Nr. 2K-229/2008, Nr. 2K-485/2008). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, jog tarp nuteistųjų nebuvo išankstinio susitarimo dėl chuliganiškų veiksmų atlikimo, jis kilo staiga ir buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais – suderintu elgesiu, suduodant smūgius E. G. į galvą, kurių metu D. B. taip pat kliudė nukentėjusiosios G. S. kairįjį smilkinį. Pažymėtina, kad šioje byloje neginčijamai įrodyta, jog smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo abu nuteistieji, t. y. pirmasis smūgį į galvą E. G. sudavė D. B., o po to sekusio antro smūgio, kurį sudavė K. Č., nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Akivaizdu, kad smurtą prieš E. G. kryptingai vartojo abu nuteistieji, suduodami smūgius rankomis nukentėjusiajam į galvą, tačiau sunkūs padariniai kilo tik dėl nuteistojo K. Č. nusikalstamų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas D. B. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą pagrįstai ir motyvuotai išteisino, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Esant šioms aplinkybėms, apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tarp D. B., K. Č. chuliganiškų veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl jie buvo šio nusikaltimo padarymo bendravykdytojai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir apygardos teisme ištirtus įrodymus vertino visumoje, o ne atskirai (atsietai), todėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 2 straipsnio 4 dalies, BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatų, įtvirtinančių nekaltumo prezumpcijos principą, nepažeidė.

Dėl bausmės paskyrimo

Pažymėtina, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, o bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas byloje nuteistajam D. B. skirdamas bausmę (baudą) ją individualizavo tinkamai, atsižvelgė į visas reikšmingas bausmei skirti aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir pagrįstai paskyrė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą vieną iš švelniausių bausmių – baudą, kurios dydį nustatė baudžiamojo įstatymo sankcijos ribose. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į apelianto D. B. asmenybę (anksčiau neteistas, nebaustas administracinėmis nuobaudomis, dirba), teigiamą charakteristiką darbe, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 punktai). Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Todėl teisėjų kolegija atsižvelgdama į nuteistojo D. B. asmenybę konstatuoja, kad nėra pagrindo jam dar labiau mažinti paskirtos baudos dydį. Be to, nuteistasis apeliaciniame skunde neišdėsto jokių naujų įtikinamų argumentų ar išskirtinių aplinkybių, dėl kurių jam reikėtų paskirtą baudą mažinti. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo D. B., baudžiamojo įstatymo pažeidimų nepadarė. Todėl nuteistajam D. B. paskirta bausmė (bauda) atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai neteisinga ar per griežta, ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo (nuteistojo) išieškoti taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam (nuteistajam) nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pažymėtina, kad BPK 106 straipsnio nuostatos nėra imperatyvios, t. y. teismas turi teisę nuspręsti, ar teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo.

Apeliacinio proceso metu E. G. atstovė advokatė Laima Žukauskaitė pateikė teisinių paslaugų sutartį Nr. 2 ir kvitą Nr. XXXX, iš kurio matyti, kad nukentėjusysis už atstovavimą apeliacinio proceso metu turėjo 100 Eur išlaidų (2 t., 194-196 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusysis E. G. apeliacinio proceso metu patyrė nuostolius, kurie laikytini proceso išlaidomis (BPK 106 straipsnis). Šios išlaidos yra pagrįstos dokumentais ir realios, todėl išieškomos iš nuteistojo D. B.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. B. ir jo gynėjo advokato Anatolijaus Novikovo apeliacinį skundą atmesti.

Iš D. B. priteisti 100 Eur proceso išlaidų nukentėjusiajam E. G.