Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo I. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą - laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams ir BK 180 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu šias bausmes subendrinus apėmimo būdu galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas 9 (devyneriems) metams, bausmę atliekant pirmus tris metus – kalėjime, likusią bausmės dalį – pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas V. V. , tačiau nuosprendis jo atžvilgiu apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigę nuo alkoholio, 2006 m. liepos 22 d., apie 17 val., (duomenys neskelbtini), bendrai su V. V. , siekiant pagrobti nukentėjusiojo A. B. turtą, kumščiu smogė nukentėjusiajam du smūgius į pilvą, po to jo kaklą suveržė marškinėliais, padarydamas poodines kraujosruvas kakle ir kraujosruvą kaklo minkštuose audiniuose, ir smaugė iki tol, kol nukentėjusysis neteko sąmonės, t. y. sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo A. B. sveikatą ir abu su V. V. pagrobė A. B. priklausantį menkavertį turtą: sportinius batus, skaičiuotuvą ir atsuktuvą.

Apelianto manymu, šias skunde išdėstytas aplinkybes patvirtina tiek jo paties išsamūs ir nuoseklūs parodymai, tiek kiti bylos įrodymai. Atkreipia dėmesį, jog nuteistasis V. V. taip pat patvirtino, kad jis (I. B. ) stengėsi išvengti konflikto, ramino. Pirmosios instancijos teismas privalėjo prie bylos pridėti advokato pateiktus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos norminius aktus, reglamentuojančius sveikatos sutrikdymo masto nustatymą, nes jie būtų įrodę specialisto G. S. padarytas klaidas vertinant nuteistojo I. B. veiksmų pasekmes. Taip teismas be pagrindo suabejojo, kad prismaugęs nukentėjusįjį, po to atlaisvino mazgą, tuo tarpu liko neištirta ir nenustatyta kokios smaugimo žymės ant kaklo liktų esamomis aplinkybėmis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis I. B. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje nustatyta, kad 2006 m. liepos 22 d., (duomenys neskelbtini), nuteistasis I. B. , pakaitomis su kitu nuteistuoju V. V. , tuo pačiu metu ir toje pat vietoje pavartojo fizinį smurtą A. B. atžvilgiu. Apelianto veiksmai pasireiškė tuo, kad jis nukentėjusiajam smūgiavo kumščiu į pilvą, o po to suveržė jo kaklą marškinėliais, juos užrišęs smaugė, kol šis susmuko, neteko sąmonės; netrukus tokioje būsenoje esantį ir negalintį pasipriešinti A. B. peiliu mirtinai sužalojo V. V. . Be to, iš nukentėjusiojo buvo pagrobtas jo turtas, tame tarpe sportiniai bateliai.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino I. B. kaltu dalyvavus (bendrai su V. V. ) pagrobiant A. B. turtą plėšimo būdu (BK 180 straipsnio 1 dalis).

Vertinant nuteistojo I. B. parodymus daroma išvada, kad jie nėra patikimi, kaltininkas siekia sušvelninti savo atsakomybės laipsnį ir būtent dėl šios priežasties bylos ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo eigoje parodymus keitė, todėl jais remiamasi tiek, kiek jie atitinka kitus bylos duomenis, įrodymų pagrindu nustatytas faktines įvykio aplinkybes. Pirmosios apklausos metu 2006 m. liepos 26 d. (2 t. , b. l. 79-80) I. B. tvirtino įvykio vietoje, kur buvo nužudytas A. B. , tą dieną nebuvęs ir nieko apie tai kas atsitiko nežinąs. Perskaičius šiuos parodymus apeliacinės instancijos teismo posėdyje ir apklausus nuteistąjį, jis paaiškino, jog tokius parodymus davęs dėl to, kad V. V. jį apkalbėjo, suvertė jam visą kaltę. Tačiau iš bylos duomenų matyti, jog V. V. buvo sulaikytas ir apklaustas vėliau negu I. B. , t. y. 2006 m. rugpjūčio 8 d. (3 t., b. l. 5-10). Papildomai kaip įtariamasis apklausiamas 2006 m. liepos 28 d. (2 t., b. l. 81-83) I. B. taip pat nieko neparodė apie įvykį, o pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą ir perskaičius šiuos parodymus teisiamajame posėdyje paaiškino, kad kaltę neigė todėl, jog suprato, kad įvykdytas sunkus nusikaltimas. Vėliau I. B. patvirtino esmines faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes tiek rašydamas ,,nuoširdų prisipažinimą“ (2 t., b. l. 92-93), tiek duodamas išsamius parodymus 2006 m. rugpjūčio 9 d. ikiteisminio tyrimo metu (pažymėtina, vieną dieną po to, kai buvo apklaustas V. V. , tuomet apkaltinęs dėl A. B. nužudymo I. B. (2 t., b. l. 96-101)). Šiuos parodymus perskaičius teisiamajame posėdyje nuteistasis juos patvirtino kaip teisingus (3 t., b. l. 156). Taigi, I. B. patvirtino girdėjęs, jog V. V. reikalavo, kad A. B. atiduotų jam savo sportinius batelius, tačiau pastarasis atsisakė tai padaryti, tarp šių asmenų dėl to kilo konfliktas, kurio metu V. V. sudavė smūgius nukentėjusiajam, po to priėjęs ir jis (I. B. ) smogė du kartus kumščiu į pilvą A. B. , kuris nuo smūgių suklupo, tuomet ėmė pastarąjį smaugti, o V. V. – savo ruožtu – mušė, spardė. Kai smaugiamas marškinėliais, kuriais surišo kaklą, A. B. neteko sąmonės ir gulėjo ant žemės, V. V. nuavė nuo nukentėjusiojo kojų batelius, jais pats apsiavė. Po to abu - I. B. ir V. V. – dar išgėrė alaus, pastarasis nuėjo prie nukentėjusiojo pasakęs, kad pažiūrės kas yra šio krepšyje, sugrįžo valydamasis rankas. Kai paaiškėjo, kad A. B. nebegyvas, abu išėjo; pakeliui V. V. paslėpė pagrobtus sportinius batelius (2 t., b. l. 92-93, 96-101, 3 t., b. l. 153-156).

Nuteistasis V. V. parodė apie tai, jog paaiškėjus, kad A. B. nebegyvas, į tai I. B. pasakęs, jog batų šiam jau nebereikės, o tuomet jis (V. V. ) ir paėmė batelius nuavęs juos nuo nukentėjusiojo kojų. Iš šių parodymų taip pat seka, kad apeliantui buvo žinoma apie V. V. norą užvaldyti A. B. turtą dar iki pastarojo sumušimo.

Tokiu būdu, apelianto paaiškinimai apie tai, kad eidami į angarą (kur vėliau įvykdė nusikaltimą) nuteistieji nežinojo kas bus įvykio vietoje ir iš anksto nesitarė padaryti kokį nors nusikaltimą, neturi reikšmės sprendžiant atsakomybės klausimą už vėliau kilusį nusikalstamą sumanymą bei jo įgyvendinimą (padarytą veiką). Remiantis teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais, o taip pat – šioje nutartyje aukščiau išdėstytais nuteistojo I. B. parodymais nustatytos įvykio eigos aplinkybės apie tai, kad angare begeriant alų pirmiausia V. V. kilo sumanymas paimti iš čia pat buvusio A. B. batelius (nes jo avalynė buvo nusidėvėjusi). V. V. reikalavimą A. B. atiduoti savo batelius bei pastarojo atsisakymą tai padaryti girdėjo ir I. B. , kuris šias aplinkybes patvirtino ir paaiškino, jog būtent dėl to kilo konfliktas tarp V. V. ir A. B. . Nuteistųjų pavartotas fizinis smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu tiesiogiai susijęs su pastarojo turto užvaldymu, kam savo veiksmais išreiškė pritarimą ir apeliantas. Abiejų nuteistųjų smurtiniai veiksmai buvo minėto konflikto tęsinys ir sudarė sąlygas iš mušamo bei I. B. smaugiamo nukentėjusiojo atimti jo daiktus, ką ir padarė V. V. . Taigi, I. B. nuo nusikaltimo darymo pradžios žinojo apie V. V. reikalavimą atiduoti sportinius batelius, pats betarpiškai smurtiniais veiksmais prisidėjo prie to, kad būtų užvaldytas A. B. turtas. Apelianto teiginiai, kad jis mušęs ir smaugęs nukentėjusįjį dėl to, kad nutrauktų konfliktą ar kad pastarasis supykdęs, nes ketinęs atlikti gamtinius reikalus, neatitinka tikrovės ir visais atvejais šios aplinkybės nėra pagrindiniai veiksniai, dėl kurių kilo konfliktas ir dėl ko buvo mušamas nukentėjusysis, todėl nepaneigia I. B. kaltės dalyvavus plėšimo padaryme pavartojant fizinį smurtą, juo labiau, kad ne nukentėjusysis A. B. priekabiavo prie V. V. ar naudojo fizinį smurtą kurio nors iš nuteistųjų atžvilgiu. Esant tokioms aplinkybėms, tai, kad vienas iš nusikaltimo vykdytojų, veikusių suderintais veiksmais, t. y. V. V. paėmė sportinius batelius ir kitus daiktus, kito bendravykdytojo (I. B. ), sudariusio tam sąlygas ir atlikusio smurtinius veiksmus, atsakomybės už turto grobimą nepašalina.

Nuteistasis I. B. taip pat pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą už tai, kad tuo pačiu metu, dėl savanaudiškų paskatų (siekiant pagrobti nukentėjusiojo turtą) sunkiai sutrikdė A. B. sveikatą.

Nustatyta, jog A. B. , mirusio po durtinės-pjautinės krūtinės kairės pusės žaizdos su plaučio sužalojimu, kaklas buvo užveržtas iš audinio padaryta ir užrišta smaugvirve. Nuteistasis I. B. patvirtino, kad būtent jis smaugė A. B. iš marškinėlių padaryta smaugvirve ir tai darė iki tol, kol nukentėjusysis neteko sąmonės, parkrito, jį taip ir paliko užrišęs smaugvirve kaklą, o netrukus esantį tokioje būsenoje peiliu mirtinai sužalojo V. V. , įvykio vietoje tebesant I. B. . Įvykio vietos apžiūros (1 t., b. l. 4-11), lavono apžiūros, atliktos dalyvaujant ekspertui, protokoluose (1 t., b. l. 12-14) užfiksuota, jog ant A. B. kaklo yra standžiai užveržti marškinėliai, užrišus juos mazgu nugaros pusėje. Teismo medicinos specialisto išvadose (1 t., b. l. 64-66) konstatuota, kad nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai – tiek mirtį sukėlę durtinės-pjautinės žaizdos, tiek nežymų sveikatos sutrikdymą atitinkantys sužalojimai suduodant smūgius, ir kraujosruvos kakle veržiant kaklą smaugvirve, laiko atžvilgiu padaryti vienas po kito. Šį tyrimą dėl A. B. mirties priežasčių bei jam padarytų sužalojimų atlikęs ekspertas G. S. teisiamajame posėdyje patvirtino pateiktas byloje išvadas, be to paaiškino, jog smaugvirvė, kuria užrištas nukentėjusiojo kaklas, buvo įsirėžusi į jį, užveržta standžiai, o tokiu būdu smaugiant yra pavojus gyvybei, ilgesniam laikui palikus nukentėjusįjį taip užveržtu kaklu jį būtų ištikusi mirtis maždaug po 5 minučių dėl smaugimo, tai yra ir tuo atveju, jei A. B. nebūtų sužalotas peiliu. Pagal eksperto paaiškinimus lavono medicininio tyrimo metu nebuvo galima nustatyti ar jis galėjo kvėpuoti, tačiau širdis po smaugimo dar nebuvo sustojusi, todėl po dūrių peiliu įvyko kraujavimas į krūtinplėvės sritį, tai yra mirtis ištiko dėl durtinių žaizdų, kurios komplikavosi ūmiu vidiniu nukraujavimu į krūtinplėvės ertmę (specialisto išvadų Nr. M466/06 (05) 1 punktas). Esant paminėtoms aplinkybėms I. B. veiksmai tyčia smaugiant A. B. negali būti vertinami kaip nežymus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas, o pirmosios instancijos teismo išvados šioje dalyje neprieštarauja Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos, Teisingumo ir Socialinės apsaugos ir darbo ministrų 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu patvirtintoms sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėms. Visų pirma, šiose taisyklėse nurodyti sveikatos sutrikdymo masto medicininiai kriterijai. Iš jų aišku, kad sunkiu sveikatos sutrikdymu yra kaklo suspaudimas ar kitokia mechaninė asfiksija, lydima objektyviais duomenimis patvirtinto galvos smegenų kraujotakos sutrikimo. Tuo tarpu iš bylos aplinkybių aišku, kad po to, kai nuteistasis I. B. suspaudė nukentėjusiojo A. B. kaklą smaugvirve, smaugdamas iki tol, kol šis prarado sąmonę ir susmukęs parkrito, netrukus šioje būsenoje pastarąjį peiliu sužalojo V. V. , to pasekoje nukentėjusysis tuoj pat mirė nuo ūmaus vidinio kraujavimo (pagal I. B. parodymus laiko tarpas galėjo būti kelios minutės, apeliaciniame skunde jis taip pat nurodo, jog viskas įvyko labai greitai). Taigi, iš paminėtų aplinkybių bei teismo medicinos eksperto G. S. paaiškinimų seka, jog I. B. smaugdamas A. B. sukėlė realų pavojų jo gyvybei, jo tyčinių veiksmų (kaklo suspaudimo) neišvengiama pasekmė – sunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau mediciniškai šių pasekmių (galvos smegenų kraujotakos sutrikimo) neužfiksuota, nes įvykusioje situacijoje anksčiau negu kilo tokios pasekmės nukentėjusysis buvo nužudytas kitu būdu.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad nuteistasis I. B. dėl savanaudiškų paskatų, siekiant užvaldyti nukentėjusiojo A. B. turtą ir V. V. jo reikalaujant, sudavė kumščiu du kartus A. B. į pilvo sritį, po to dėl tų pačių savanaudiškų paskatų suveržė jo kaklą iš marškinėlių padaryta smaugvirve ir smaugė iki tol, kol nukentėjusysis neteko sąmonės, taip šiais veiksmais (smaugdamas) tyčia sunkiai sutrikdė A. B. sveikatą ir tokiu būdu bendrai su V. V. užvaldė jo turtą – sportinius batelius, skaičiuotuvą ir atsuktuvą. A. B. kaltė įrodyta, jo veika atitinka BK 180 straipsnio 1 dalyje ir BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytų nusikaltimų sudėtį, perkvalifikuoti apelianto veiksmus pagal BK 140 straipsnį nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo jis pripažintas kaltu įvykdęs plėšimą bei sunkų kito asmens sveikatos sutrikdymą dėl savanaudiškų paskatų, paliktinas nepakeistu. Nuteistajam paskirta bausmė – teisinga, yra adekvati padarytiems nusikaltimams, kaltininko asmenybei ir atitinka BK 54 straipsnio reikalavimus.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo I. B. apeliacinį skundą atmesti.