Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimo Švirino, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Albino Antanaičio, sekretoriaujant Evelinai Dzenytei, dalyvaujant prokurorui Vingaudui Rinkevičiui, nuteistojo E. M. gynėjai advokatei Marytei Vietaitei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015-11-12 nuosprendžio, kuriuo E. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 236 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 6 MGL (225 eurų ) bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. M. pagal BK straipsnio 236 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingą pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, 2014-12-01, apie 20.45 val., parašydamas ir pateikdamas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių policijos komisariatui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, pareiškimą, pranešė žinomai apie nebūtą nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, tai yra nurodė, kad 2014-12-01, apie 0.05 val. Gedimino g., ties namu Nr. 123, Kaišiadorių m., iš nugaros pusės buvo užpultas dviejų jaunuolių, iš kurių vienas spyręs jam į koją, po ko nugriuvęs ant žemės, vienas iš jaunuolių jam gulint ant žemės sudavęs smūgį į galvą, o kitas iš rankų išplėšęs mobilaus ryšio telefoną „SONY C6603 XPERIA Z“, IMEI Nr. 359775050892854, kuriame buvo įdėta TELE-2 PILDYK SIM kortelė, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), viso bendros 1249 Lt vertės, kuris buvo apdraustas draudimo bendrovėje UAB DK „PZU Lietuva“, dėl ko buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 63-1-00618-14, nors savo mobilaus ryšio telefoną SONY C6603 XPERIA Z, jis 2014-11-30 buvo palikęs pas pažįstamą M. P., kuris šį E. M. priklausantį mobilaus ryšio telefoną 2014-11-30 užstatė į lombardo parduotuvę Kauno mieste.

Teismo išvardinti rašytiniai įrodymai - pareiškimas, įvykio vietos apžiūra, nutarimai, patvirtina tik faktą, kad jis kreipėsi į policijos komisariatą, tačiau nepatvirtina, kad tai padarė žinomai melagingai. Apeliantas tvirtina, kad kreipėsi į policiją būdamas įsitikinęs, kad prieš jį buvo įvykdytas plėšimas ir jo teiginius paneigiančių įrodymų byloje nėra. Būtinasis nusikaltimo sudėties požymis - tyčia šioje byloje nėra įrodytas. Aplinkybės, kad nenuvyko pasidaryti kūno sužalojimo ekspertizės veikos kvalifikavimui ir tyčios įrodinėjimui neturi reikšmės, nes jau buvo paaiškinęs, kad sužalojimai nebuvo dideli ir jam nebuvo paaiškinta, kad turi pareigą vykti, jis to daryti neprivalėjo. Byloje nėra surinkta jokių įrodymų, kad prieš apeliantą nebuvo įvykdytas nusikaltimas. Jį užpuolę asmenys iki šiol nėra nustatyti, įrodymų apie tos bylos eigą kaltinimas nepateikė. Jokių įrodymų patvirtinančių aplinkybę, kad jis rašydamas pareiškimą suvokė, kad melagingai pranešė apie nusikaltimą ir taip padaryti norėjo - nėra.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė skundą patenkinti, prokurorė prašė nuteistojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su visa baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, jog ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas vyko vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normomis. Apylinkės teismas apeliantą kaltu pripažino vadovaujantis byloje surinktais įrodymais, tinkamai juos įvertindamas ir skirdamas bausmę įstatymus taikė tinkamai, BPK normų reikalavimų nepažeidė.

E. M. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jis nusikaltimo nepadarė, kad surinkti įrodymai nepatvirtina jo kaltės ir teismo buvo vertinami neobjektyviai, yra visiškai nepagrįstos ir neteisingos, vertinamos kaip jo gynybos versija.

Dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos E. M. savo kaltę kategoriškai neigė. Pirmosios instancijos teisme jis parodė, kad į policiją dėl jo apiplėšimo kreipėsi, nes iš tiesų buvo užpultas dviejų nepažįstamų jaunuolių iš nugaros, šie jam įspyrė į dešinę koją, jis pargriuvo ant žemės, pajuto smūgį į galvą. Vyriškiai jį apieškojo ir pabėgo. Jis po užpuolimo pasigedo mobilaus ryšio telefono „SONY“. Tvirtina, kad buvo įsitikinęs, kad telefonas buvo iš jo atimtas, dėl to kreipęsis į policiją. Nieko išvengti ar apgauti neketinęs, draudimo bendrovei apie tai pranešęs. Tik vėliau sužinojo iš policijos, kad telefoną paliko pas M. P., kuris telefoną užstatė lombarde.

Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas E. M. kaltę grindė vien tik liudytojo M. P. parodymais, o kitų jo kaltę patvirtinančių įrodymų byloje nesurinkta, kad teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad apeliantas su M. P. sukonfliktavo, ką patvirtino ir liudytojas M. L., grindžiami tik subjektyvia paties apelianto pozicija. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Pirmosios instancijos teismas visus bylos įrodymus ištyrė, įvertino jų visetą bei kiekvieną atskirai ir rėmėsi tik tais, kurie papildė vieni kitus, atitiko objektyvius rašytinius duomenis, o kitus pagrįstai atmetė kaip neteisingus, prieštaraujančius neabejotiniems faktams.

Pagal BK 236 straipsnio 1 dalį atsako ir tas, kas pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Dėl to kaltininko tyčios turinį, be kitų aplinkybių, sudaro kaltininko suvokimas, kad jis praneša apie nebūtą nusikaltimą, ir noras, kad į tokį pranešimą kaip nors būtų reaguojama. Šis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia: asmuo supranta, kad informacija, kurią jis pateikia valstybės įstaigoms ar pareigūnams, kompetentingiems pradėti baudžiamąjį persekiojimą, neatitinka tikrovės, tikrai žino, kad nusikaltimo, apie kurį informuoja, nėra buvę, jis neegzistuoja ir pranešimo metu, tačiau siekia, kad tokią neabejotinai jam melagingą informaciją minėti pareigūnai ar institucijos gautų ir kaip nors į ją reaguotų. Taigi, BK 236 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos kaltininko tyčios turinį, be kitų aplinkybių, sudaro kaltininko suvokimas, kad jis praneša apie nebūtą nusikaltimą, ir noras, kad į tokį pranešimą kaip nors būtų reaguojama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20-507/2015).

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylai teisingai išspręsti aplinkybes, tarp jų ir tai, kad E. M. suvokė pranešantis apie nebūtą nusikaltimą, siekė, kad į skundą būtų reaguojama. Išvada apie tai padaryta išanalizavus tiek jo paties parodymus, jo pareiškime nurodytas aplinkybes, juos palyginus su liudytojų parodymais, įvertinus šių įrodymų patikimumą įrodymų visumos kontekste.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad E. M. kreipėsi į Kaišiadorių policijos komisariatą ir būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 236 straipsnį, pateikė pareiškimu, pranešdamas žinomai apie nebūtą nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje Teismas pagrįstai kaltinamojo parodymus vertino kritiškai, nes jie ne tik neatitiko kitų byloje esamų įrodymų, bet ir prieštarauja vieni kitiems. Kaip matyti iš protokolo – pareiškimo (b. l. 5), E. M., būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingą pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, nurodė, kad užpuolikai jo mobilaus ryšio telefoną išplėšė iš rankų, nurodė kokie sužalojimai jam buvo padaryti. Šia aplinkybę jis patirtino apklaustas liudytoju 2014-12-01 (b. l. 11) ir papildomos liudytojo apklausos metu 2015-01-30 (b. l. 12), kur nuosekliai nurodė, kad jį užpuolę vaikinai atėmė iš jo mobilaus ryšio telefoną, kurį jis tuo metu laikė rankoje. Taigi, tris kartus E. M. patvirtino, kad mobilaus ryšio telefoną jam užpuolikai ištraukė iš rankų, t. y., jis nuosekliai ir aiškiai nurodė, kad telefoną pagrobė nepažįstami vaikinai. O 2015-03-27 (b. l. 13) papildomos liudytojo apklaustos metu E. M. jau parodymus pakeitė ir nurodė, kad buvo stipriai neblaivus, todėl negali patvirtinti aukščiau nurodytos aplinkybės, kad jį užpuolę asmenys iš tiesų pagrobė iš jo mobilų telefoną, tačiau tuo metu jis buvo įsitikinęs, kad telefoną iš jo kažkas pagrobė, todėl ir kreipėsi į policiją. Parodymuose teisme E. M. taip pat kaltės nepripažino, tvirtindamas, kad užpultas iš tiesų buvo, tačiau nurodė jau pakeistą pradinę įvykių versiją, kad jis kurį laiką iki plėšimo telefono nepasigedo, nes juo nesinaudojo, tačiau kai užpuolikai jį apkraustė, jis telefono kišenėje neberado. Ryte dar pasiteiravo M. P., ar jis nerado jo telefono, kai šis pasakė nieko nežinąs, tuomet buvo tikras, kad telefoną pagrobė jį užpuolę vaikinai. Tokių parodymų prieštaringumo apeliantas nepaaiškino nei ikiteisminio tyrimo pareigūnams, nei teismui.

Abejones dėl E. M. nurodytų aplinkybių teisingumo apie jo atžvilgiu įvykdytą nusikalstamą veiką kelia ir tai, kad jis nurodė apiplėšimo metu buvęs sumuštas, t. y. jam užpuolikai spyrė į koją, o nukritus, pajuto smūgį į galvą, tačiau E. M. negalėjo paaiškinti, dėl ko jis, suvokdamas, kad yra užpultas ir apiplėštas, žinodamas, kad eis į policiją rašyti pareiškimą dėl jo atžvilgiu įvykdytų neteisėtų veiksmų, nesikreipė į medikus tikslu patvirtinti jo sumušimą ir tuo pačiu paties užpuolimo faktą.

Tokia kaltinamojo versija teisingai ir pagrįstai teismo buvo vertinta kritiškai, kaip siekis gauti draudimą už apdraustą daiktą. Faktą, kad E. M. žinojo, jog mobilųjį telefoną paliko namuose pas M. P., patvirtino ir liudytoju apklaustas M. P.. Jis nurodė, kad E. M. kitą dieną po išgertuvių buvo atėjęs du kartus, dieną ir vakare ir klausė jo, ar neradęs telefono, jis galvojęs, kad telefonas iškrito iš kišenės ir yra pas M. P. namuose. M. P. telefoną rado ir jį užstatė lombarde, todėl E. M. abu kartus pamelavo, kad telefono nerado. Jam E. M. neminėjo, kad kas nors jį užpuolė.

Liudytojas M. L. taip pat patvirtino, kad kitą dieną po išgertuvių pas M. P., pas jį atėjo E. M., klausė, ar nerado jo mobilaus ryšio telefono, paskui jie abu ėjo pas M. P. klausti dėl kaltinamojo telefono. Liudytojas taip pat nurodė, kad vėliau, neatsimenąs kada, E. M. jam sakęs, kad telefoną iš jo galėję atimti kiti asmenys.

Visi aptarti įrodymai leidžia neabejotinai teigti, kad E. M. žinojo, kad savo mobilaus ryšio telefoną paliko būtent pas M. P., dėl ko ne kartą atėjo pas jį klausdamas, ar jo nerado, tačiau pastarajam pasakius, kad telefono nerado, kaltinamasis suprato, kad jį prarado girtavimo metu naktį į 2014-11-30 ir telefonas iš jo nėra atimtas užpuolimo metu panaudojant smurtą, tačiau nepaisant to, kreipėsi į Kaišiadorių policijos komisariatą ir parašė pareiškimą, jog mobilaus ryšio telefono neteko dėl užpuolimo 2014-12-01 apie 00.05 val. gatvėje, bei nurodė užpuolimo, sumušimo ir mobilaus ryšio telefono pagrobimo aplinkybes, tai yra jis melagingai pranešė policijai apie nebūtą nusikaltimą.

Kolegija konstatuoja, kad iš skundžiamo nuosprendžio turinio aiškiai matyti, jog visos reikšmingos bylai teisingai išspręsti aplinkybės ištirtos, tarp jų ir tos, kurios teismui leido spręsti apie nuteistojo tyčios turinį ir konstatuoti, kad E. M. suprato, jog nusikaltimo, apie kurį jis informavo policijos komisariatą, nebuvo, tačiau siekė, kad į jo pranešimą kaip nors būtų reaguota. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistasis suvokė, jog policijos pareigūnams praneša apie nebūtą nusikaltimą, ir siekė tai daryti, t. y. veikė tiesiogine tyčia, todėl pagal byloje nustatytas aplinkybes E. M. veiksmus pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 236 straipsnio 1 dalį.

Pažymėtina ir tai, kad asmuo, kreipdamasis į valstybės institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl nusikalstamos veikos padarymo, negali to naudoti kaip problemų sprendimo būdo. Ikiteisminio tyrimo pareigūnams jis privalo nurodyti ne nepagrįstais įtarimais paremtas abejones, o tam tikrus tiesą atitinkančius faktus, kurių pagrindu pradedamas tyrimas. Todėl, jeigu asmuo, nurodydamas tam tikrus faktus, iš anksto žino, kad jie yra neteisingi, melagingi, ir vis tiek siekia, kad ikiteisminio tyrimo institucijos į tai reaguotų, jo veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 236 straipsnio 1 dalies sudėtį ir negali būti vertinami kaip sąžininga klaida.

Nuteistojo teiginiai dėl šališkai vertintų įrodymų (jo nuomone, teismas vertino tik jį kaltinančius duomenis, teisinančių pakankamai neįvertino arba iš viso nevertino, jo kaltę grindė neobjektyviais įrodymais, prielaidomis) nepagrindžia jokių išvadų apie teismo padarytas teisės taikymo klaidas tiriant ir vertinant įrodymus. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to kitoks bylos duomenų vertinimas negu kaip pageidauja apeliantas, savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Apelianto argumentas dėl, jo nuomone, teismo netinkamu įrodymų įvertinimu, yra tik deklaratyvus argumentavimas ir neįrodo, kad buvo pažeisti BPK reikalavimai.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamajame nuosprendyje vertindamas surinktus įrodymus ir nustatydamas faktines aplinkybes, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Skirdamas E. M. bausmę, teismas laikėsi BK 54 str. numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, teisingai įvertino nuteistojo asmenybę, atsižvelgė į padaryto nusikalstamo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus bei kitas bylos aplinkybes.

Kolegija konstatuoja, kad baudžiamoji byla išnagrinėta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, keisti ar naikinti teismo nuosprendį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. M. apeliacinį skundą atmesti.