- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-05-05
- Bylos Nr.
- P-438-192-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Birutė Janavičiūtė, Romanas Klišauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- D.J.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Telšių rajono apylinkės teismui
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos Seimui
- Kategorijos
- 66.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 66.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės ir Romano Klišausko (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D.J. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I10-1705/2002 pagal pareiškėjo D.J. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Telšių rajono apylinkės teismui, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Lietuvos Respublikos Seimui dėl pažeistų teisių gynimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę per Finansų ministeriją skirti Telšių rajono apylinkės teismui lėšas jo atlyginimų kompensavimui nuo 2000-01-01 iki teismo sprendimo priėmimo dienos, o Telšių rajono apylinkės teismą pašalinti daromą pažeidimą ir mokėti jam darbo užmokestį, mokėtą iki 2000-01-01 bei išmokėti jam atlyginimo skirtumą.
Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 1993-02-03 įstatymu Nr. 1-76 "Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei valstybės kontrolės departamento darbuotojų atlyginimų" pavedė Vyriausybei nustatyti teisėjų tarnybinius atlyginimus iki bus patikslinti atitinkami įstatymai. Vykdydama įstatymą, Vyriausybė 1997-06-24 d. nutarimu Nr. 666 "Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo" nustatė teismo pirmininko, skyrių pirmininkų bei teisėjų tarnybinių atlyginimų bei jų priedų už ištarnautus metus dydžius, kurie Vyriausybės 1997-06-30 d. nutarimu Nr. 689 "Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo" buvo padidinti 2,5 karto nuo 1997-07-01 Lietuvos Respublikos Seimui 1999-12-23 įstatymu Nr. VIII-I503 patvirtinus Lietuvos Respublikos 2000 m. biudžetą, Telšių rajono apylinkės teismui buvo patvirtintos išlaidos, kurių dydis neužtikrino Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto tarnybinio atlyginimo mokėjimo. Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494 "Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-30 nutarimo Nr. 689 dalinio pakeitimo" tarnybinių atlyginimų koeficiento padidinimas nuo 2,5 karto buvo sumažintas iki 1,75 karto. Seimas 2000-08-29 priėmė Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą Nr. VIII-1904, kuriuo teisėjų, teismo pirmininkų darbo užmokestis (pareiginė alga ir priedas) buvo dar kartą žymiai sumažintas. Pareiškėjo nuomone, teisėjų atlyginimų sumažinimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos normoms bei neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995-12-06 ir 1999-01-12 nutarimuose bei 2000-01-12 sprendime įtvirtintų nuostatų dėl teismų finansavimo bei teisėjų darbo užmokesčio mažinimo antikonstitucingumo.
Pareiškėjo teigimu, nurodytu Lietuvos Respublikos 2000 m. valstybės biudžeto įstatymu, darbo užmokesčio lėšos yra tiesiogiai paskirtos atsakovui - Telšių rajono apylinkės teismui, jis yra šių lėšų tvarkytojas, todėl atsakovas įpareigotinas mokėti jam darbo užmokestį, nustatytą minėtais Vyriausybės 1997-06-24 ir 1997-06-30 nutarimais. Todėl atsakovas įpareigotinas išmokėti darbo užmokesčio skirtumą nuo 2000-01-01 iki sprendimo priėmimo dienos, o Vyriausybė, kaip valstybės biudžetinių asignavimų valdytoja, įpareigotina skirti Telšių rajono apylinkės teismui lėšas, reikalingas atlyginimo kompensavimui nuo 2001-01-01.
Atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą arba nutraukti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 16 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 101 straipsnio 1 punktu.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą nurodė, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnį, ar Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai, sprendžia tik Konstitucinis Teismas. Įpareigoti Vyriausybę skirti lėšas Telšių rajono apylinkės teismui, pareiškėjo atlyginimo kompensavimui, galima būtų tik tokiu atveju, jei įstatymų nustatyta tvarka būtų pripažinta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-28 nutarimas Nr. 1494 prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos atitinkamiems straipsniams. Lietuvos Respublikos Seimas 1993-02-03 įstatymu "Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų" nustatė, kad iki bus patikslinti atitinkami įstatymai, Lietuvos Respublikos teismų teisėjų tarnybinius atlyginimus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Įstatymų leidėjas laikinai delegavo šią funkciją Vyriausybei, o jai buvo privalu vykdyti minėtą įstatymą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-30 nutarimas Nr. 689 "Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo" buvo priimtas siekiant veiksmingiau kovoti su nusikalstamumu bei korupcija ir leido padidinti Vyriausybės nutarimais nustatytus tarnybinius atlyginimus 2,5 ( koeficientais ), neviršijant darbo užmokesčio fondo. Tačiau teisėjų darbo užmokesčio fondą kiekvieniems metams tvirtina ne Vyriausybė, o Seimas, priimdamas biudžetą. Pagal šio fondo dydį yra nustatomi teisėjų atlyginimai ir esamos šių atlyginimų priemokos. Tai konstatavo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995-12-06 nutarime, pažymėdamas, kad Vyriausybės nutarimu pagal bendrus kriterijus nustatyta teisė skirti teisėjams tarnybinių atlyginimų priemokas neprieštarauja Konstitucijai. Atsakovo nuomone, darytina išvada, kad Vyriausybė, nustatydama teisėjų tarnybinius atlyginimus ir papildomas priemokas prie tarnybinių atlyginimų, privalo vadovautis Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu, jos kompetenciją nustatyti teisėjų tarnybinius atlyginimus bei vienokių ar kitokių dydžių priedus teisėjams sąlygoja biudžete numatytų lėšų, skirtų teisėjų darbo užmokesčio fondui, dydis.
Atsakovas akcentavo, kad 1999-10-14 įstatymu Nr. VIII-1354 buvo pakeistas Lietuvos Respublikos 1999 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas, kuriuo buvo sumažintos teisėjų darbo užmokesčio fondui skirtos lėšos, o Lietuvos Respublikos 2000 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu darbo užmokesčio fondas nustatytas dar mažesnis, nei minėtame įstatyme. Vyriausybė, vykdydama Seimo pavedimą nustatyti teisėjų tarnybinius atlyginimus bei papildomas priemokas prie jų, ir vadovaudamasi minėtais įstatymais, 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494 nutarė padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 1,75, o ne 2,5 karto nustatytus teisėjų tarnybinius atlyginimus (koeficientus).
Anot atsakovo, pareiškėjas nepagrindė teisės aktų nuostatomis reikalavimo įpareigoti Vyriausybę per Finansų ministeriją skirti Telšių rajono apylinkės teismui lėšas pareiškėjo atlyginimo kompensavimui nuo 2000-01-01 iki sprendimo priėmimo dienos. Šiuo klausimu atsakovas rėmėsi Konstitucinio Teismo nutarimais dėl Konstitucijos 5 ir kitų straipsnių apie valdžių padalijimo principą, konkrečiai 1999-06-03 nutarimu, kuriame pažymėta, kad jei Konstitucijoje yra konkrečiai valdžios institucijai tiesiogiai nustatyti įgaliojimai, nė viena kita institucija negali iš jos tų įgaliojimų perimti, o institucija, kurios įgaliojimai Konstitucijoje nustatyti, negali jų perduoti ar atsisakyti. Vyriausybės kompetencijai pagal Konstituciją yra priskirta rengti valstybės biudžeto projektą ir teikti jį Seimui, vykdyti valstybės biudžetą, teikti Seimui biudžeto įvykdymo ataskaitą. Seimas biudžetą tvirtina ir prižiūri, kaip jis vykdomas. Biudžetiniais metais tik Seimas gali pakeisti biudžetą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad asignavimų dydžių keitimo atskiriems jų valdytojams negalima laikyti biudžeto vykdymu. Remiantis tuo, Vyriausybei skyrus papildomas lėšas Telšių rajono apylinkės teismui, būtų keičiamos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo ir 2001 metų analogiško pavadinimo įstatymo priedėliuose asignavimų valdytojams numatytų išlaidų sumos, t. y. Vyriausybė savo poįstatyminiu aktu pakeistų įstatymus. Tačiau įstatymas gali būti keičiamas tik įstatymu. Pagal Biudžeto sandaros įstatymą Lietuvos Respublikos Vyriausybė tik organizuoja valstybės biudžeto vykdymą. Pagal Finansų ministerijos nuostatus, patvirtintus Vyriausybės 1998-09-08 d. nutarimu "Dėl Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos nuostatų patvirtinimo", viena iš šios ministerijos funkcijų yra pervesti lėšas asignavimų valdytojams Lietuvos Respublikos valstybės biudžete numatytoms išlaidoms.
Atsiliepimas
Tretysis suinteresuotas asmuo - Lietuvos Respublikos Seimas - savo atsiliepime į skundą pareiškė nuomonę, kad pareiškėjo skundas turi būti atmestas, kaip nepagrįstas.
Lietuvos Respublikos Seimo nuomone, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, priimdama 1997-06-24 nutarimą Nr. 666, rėmėsi netekusiu galios 1993-02-03 įstatymu ir nustatė didesnius teisėjų atlyginimus. 1997-06-03 nutarimu Nr. 689 teisėjų atlyginimai buvo padidinti, o 1999-12-28 d. nutarimu Nr. 1494 - sumažinti. 1994-05-31 buvo priimtas Teismų įstatymas, kuris įsigaliojo 1994-06-18 ir nuo tos dienos neteko galios 1993-02-03 įstatymas, kuriuo Vyriausybei buvo pavesta nustatyti teisėjams atlyginimus, kadangi Teismų įstatymo 55 straipsnis numatė, jog teisėjų atlyginimus nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Trečiojo suinteresuotojo asmens nuomone, akivaizdu, kad Vyriausybė, priimdama nutarimus 1997 ir 1999 metais, kuriais koregavo teisėjų atlyginimų dydį, vykdė jai nepriskirtas funkcijas, minėti nutarimai neatitiko Teismų įstatymo 55 straipsnio nuostatų. Lietuvos Respublikos Seimas 2000-08-29 priėmė Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą, todėl vertinant situaciją, ar teisėtai buvo sumažinti ar nesumažinti teisėjų atlyginimai, reikėtų lyginti atlyginimus, kurie buvo nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993-03-03 ir 1994-02-03 nutarimais ir Lietuvos Respublikos Seimo 2000-08-29 įstatymu.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2002 m. gruodžio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I10-1705/2002 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo nuomone, teisėjo ir teismo pirmininko darbo užmokesčio sumažinimas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494 "Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 06 30 d. nutarimo Nr. 689 "Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo" dalinio pakeitimo" ir Lietuvos Respublikos Seimo 2000-08-29 Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu Nr. VIII-1904, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje, 112 straipsnyje, 114 straipsnyje įtvirtintam teismų nepriklausomumo principui, vykdant teisingumą bei draudimui valstybės valdžios ir valdymo institucijoms kištis į teismų veiklą. Papildomai teismų finansavimo ir teisėjų darbo užmokesčio mažinimo prieštaravimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei įstatymams įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995-12-06, 1999-12-21 nutarimuose bei 2000-01-12 sprendime.
Tačiau, teismo nuomone, remtis vien tik principu, kad teisėjų atlyginimų mažinti negalima ir kuris nekvestionuojamai įtvirtintas tiek Konstitucijoje, tiek minėtais Konstitucinio Teismo nutarimais, yra negalima. Teismas konstatavo, jog nagrinėjant šį ginčą, būtina nuosekliai išsiaiškinti teisės aktų, kurie buvo priimti iki 2000-08-29 Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priėmimo, turinį, o taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001-07-12 d. nutarime padarytas išvadas.
Visų pirma, teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 1993-02-03 įstatymu Nr.. 1-76 nustatė, jog iki kol bus patikslinti atitinkami įstatymai, teisėjų atlyginimai nustatomi Vyriausybės nutarimais. Vyriausybė šį įstatymą vykdė ir 1997-06-24 nutarimu Nr. 666 patvirtino Lietuvos Respublikos teismų teisėjų atlyginimus. Toliau 1997-06-30 nutarimu Nr. 689 buvo nutarta padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais nustatytus teisėjų tarnybinius atlyginimus. 1999-12-28 šis nutarimas buvo iš dalies pakeistas, sumažinus koeficiento padidinimą iki 1,75 karto. Minėto 1993-02-03 įstatymo, laikinai pavedančio Vyriausybei nustatyti teisėjų bei kitų valstybės pareigūnų atlyginimo dydžius, teismo nuomone, nuostata vertintina, kaip delegavimas Vyriausybei reguliuoti su teisėjų atlyginimų nustatymu ir mokėjimu susijusius santykius. Taigi, iki kol Lietuvos Respublikos Seimas 2000-08-29 priėmė Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą, teisėjų atlyginimų dydžių nustatymas buvo priskirtas Vyriausybės kompetencijai. Dėl 1993-02-03 įstatymo atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos normoms nebuvo kreiptasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, o šiuo metu jis yra nebegaliojantis. Teisėjų atlyginimui skiriamos lėšos kasmet numatomos Seimo priimame Biudžeto įstatyme.
Teismas akcentavo, jog 2001-07-12 Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kuriuo buvo ištirtos kai kurios Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo, 2000 m. Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo pakeitimo įstatymo, o taip pat 1997-06-24 Vyriausybės nutarimo Nr. 666 ir 1999-12-28 Vyriausybės nutarimo Nr. 1494 nuostatos dėl jų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2001-07-12 nutarimu, iš dalies pakartodamas 1995-12-06 ir 1999-12-21 nutarimų nuostatas, nustatė vykdomajai valdžiai draudimo kištis į teisingumo vykdymą bei teisėjų atlyginimų mažinimo negalimumo principus. Prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai buvo pripažintos Lietuvos Respublikos 2000-08-29 Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo normos ta apimtimi, kuria įteisintas valstybės valdžios ir valdymo institucijų bei pareigūnų teisę kišimasis į teismų veiklą, pažeidžiant valdžių padalijimo bei teismų ir teisėjo nepriklausomumo principą. Nutarime konstatuota, kad minėti principai įstatyme buvo pažeisti siekiant sureguliuoti teisėjų darbo užmokesčio nustatymo ir mokėjimo mechanizmą. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad priėmus šį Konstitucinio Teismo nutarimą iš dalies buvo pasiekti tikslai, kuriais yra grindžiami pareiškėjo skundo reikalavimai.
Žemesnės instancijos teismas
Tačiau bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Konstitucinis Teismas 2001-07-12 nutarimu nutraukė pradėtą teiseną dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-11-29 nutarimo Nr. 499, 1997-06-24 nutarimo Nr. 666, bei 1999-12-28 nutarimo Nr. 1494 atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taip pat nutraukta pradėta teisena dėl Lietuvos Respublikos 2000 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 6 priedėlio ir Lietuvos Respublikos 2000 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tokiu būdu, Konstitucinio Teismo 2001-07-12 nutarimu nenustatyta, kad prašomas ištirti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-28 nutarimas Nr. 1494, kuriuo teisėjų atlyginimo koeficiento padidinimas nustatytas iki 1,75 karto, prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šio nutarimo galiojimas tęsėsi iki 2000-08-29 įstatymo įsigaliojimo. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 18 straipsniu (1996-07-11 įstatymo Nr. 1-1475 redakcija), ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas Konstituciniam Teismui priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti, o administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama spręsti bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai (Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 1 dalis). Teismas pažymėjo, jog tai ar Vyriausybės aktai atitinka Konstitucijai ir įstatymams, sprendžia tik Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais nustatomi teisėjų atlyginimo dydžiai buvo siejami su kiekvienais metais priimamais valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymais, nustatančiais teisėjų darbo užmokesčiui skirtų lėšų dydį. Konstitucinis Teismas nutraukė pradėtą teiseną dėl Lietuvos Respublikos 2000 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių įstatymo kai kurių nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kadangi bylos nagrinėjimo metu šis įstatymas jau nebegaliojo. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos Biudžeto sandaros įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi, 20 straipsniu, lėšų, skiriamų kiekvieno teismo teisėjų darbo užmokesčiui, dydį, nustato tik įstatymas, todėl jį ir pakeisti galima tik įstatymu. Teismo manymu, atsakovai šioje byloje tokių įgalinimų neturi, todėl jų įpareigojimas skirti lėšas pareiškėjo atlyginimui, mokėti darbo užmokestį, mokėtą iki 2000-01-01, išmokėti susidariusį atlyginimo skirtumą, pažeistų Lietuvos Respublikos Biudžeto sandaros įstatymo nuostatas, o taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-05-14 nutarimo Nr. 543 17 punktą, nustatantį, kad naudoti valstybės biudžeto lėšas be patvirtintos valstybės išlaidų sąmatos draudžiama.
Atsižvelgdamas į tai, kad teisėjo pareigos yra siejamos su valstybės tarnyba, nes jis, kaip teisingumą vykdančios valdžios atstovas yra skiriamas bei atleidžiamas iš pareigų Lietuvos Respublikos Prezidento, teismas pažymėjo, jog teisėjo atlyginimas yra nustatytas įstatymo ir mokamas iš valstybės biudžeto, todėl nagrinėjamas ginčas yra kilęs iš administracinių, o ne civilinių teisinių santykių. Dėl šios priežasties, teismo nuomone, šiuo atveju negali būti taikomas ir Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 2.1 straipsnyje bei kitose normose įtvirtintas visokeriopų civilinių teisių gynimo principas.
III.
Pareiškėjas 2006 m. spalio 9 d. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I10-1705/2002, kuriame nurodė, jog vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 2 bei 10 punktais prašo atnaujinti procesą nurodytoje administracinėje byloje, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. gruodžio 19 d. ir priimti naują sprendimą - pilnai tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus. Prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia šiais motyvais bei argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarimu nusprendė, kad Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo 2002 m. sausio 24 d. įstatymo Nr. 17-649 redakcija) „Kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklės, Seimas gali peržiūrėti teismų finansines ir materialines veiklos sąlygas", bei 96 straipsnio 2 dalies nuostata „Teisėjo darbo teisme metu draudžiama mažinti teisėjo darbo užmokestį, išskyrus šio įstatymo numatytus atvejus" neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Toks sprendimas grindžiamas tuo, kad „...pagal Teismų įstatymo 96 straipsnio 2 dalį (atsižvelgiant į Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostatą) teisėjo darbo teisme metu jo atlyginimas gali būti sumažintas, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė...", tuo tarpu „...nuostata" kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė" aiškintina kaip reiškianti esminį valstybės ekonominės ir finansinės būklės pakitimą, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis...". Taip pat, Konstitucinis Teismas nutarime pažymėjo, „...kad esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai paprastai turėtų būti peržiūrimas ir mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas..." Be to, atlyginimų mažinimas galimas tik įstatymu ir tik laikinai - kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki. Pareiškėjo manymu, šios Konstitucinio teismo nutarimu suformuotos nuostatos dėl teisėjų atlyginimo mažinimo pagrindų ir tvarkos, įrodo faktą, kad teisėjams atlyginimas sumažintas nesant faktinio ir teisinio pagrindo, vadinasi nepagrįstai. Teismas, nagrinėjęs pareiškėjo reikalavimą priteisti sumažinto atlyginimo dalį, taikė tik formalius faktinius kriterijus, susijusius su Biudžeto sandaros įstatymu, teisės aktų, kurie buvo priimti iki 2000 m. rugpjūčio 29 d. turinio analize. Tačiau byloje nėra duomenų apie teisėjų atlyginimo sumažinimo laikotarpiu egzistavusias faktines aplinkybes dėl sunkios Valstybės ekonominės ir finansinės padėties, nėra duomenų, kad kitiems valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms, pareigūnams, mažinti atlyginimai, asignavimai įvairioms šių institucijų sritimis, dotuojamoms iš valstybės biudžeto. Anot pareiškėjo, minėtos Konstitucinio Teismo nuostatos yra pakankamos išvadai, jog reikalavimą dėl nepagrįstai sumažinto atlyginimo ir jo išieškojimo, pirmosios instancijos teismas atmetė nepagrįstai. Taigi, kaip teigia pareiškėjas, šios nuostatos tampa naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, įrodančiomis kokiu pagrindu ir kokia tvarka gali būti mažinamas atlyginimas teisėjui.
2. Pareiškėjas pažymi ir tai, kad šiuo metu valstybė, siekdama pašalinti padarytus pažeidimus dėl neteisėtai ir nepagrįstai sumažintų atlyginimų valstybės pareigūnams (muitinės, policijos ir kt.), skiria papildomas lėšas šių atlyginimų išmokėjimui, tokiu būdu pripažindama, jog valstybė pažeidė valstybės pareigūnų teisę gauti teisėtai priklausantį ir teisingai paskaičiuotą atlyginimą už darbą. Pareiškėjo manymu, tam tikri pažeidimai dėl teisėjų atlyginimų vykdomi iki šiol. Pastaruoju metu auga valstybės ekonomika, padidintas vidutinis darbo užmokestis, didėja gyventojų perkamoji galia, tačiau atlyginimo apskaičiavimo koeficiento pagrindas jau nebegaliojantis ir šalyje nebetaikomas 430 Lt minimalios mėnesinės algos dydis. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 2006 m. kovo 18 d. nutarimuose konstatuojama, kad principas, kuriuo remiantis einančiam pareigas teisėjui negali būti sumažintas atlyginimas, yra viena iš universalių teisėjo nepriklausomumo garantijų. Ši garantija įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje ir priskiriama teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijai. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad bet. kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą arba riboti teismų finansavimą turi būti traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą. Taigi, kaip akcentuoja pareiškėjas, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai ir argumentai, kurių pagrindu jo reikalavimas buvo atmestas yra neteisingi ir prieštaraujantys įstatymams, Konstitucinio Teismo nutarimams.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Iš pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I10-1705/2002 matyti, kad savo prašymą pareiškėjas iš esmės grindžia dviem Administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ABTĮ) numatytais pagrindais – naujai paaiškėjus esminėms bylos aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktas) bei esant akivaizdiems įrodymams, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas). Pareiškėjo nuomone, abu šie proceso atnaujinimo pagrindai paaiškėjo Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui priėmus 2006 m. kovo 28 d. nutarimą, kuriuo Konstitucinis Teismas nusprendė, jog Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostata (2002 m. sausio 24 d. Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo Nr. 17-649 redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Tačiau įvertinus pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo pagrįstumą ir byloje esančius įrodymus, susijusius su galimais pareiškėjo nurodomais proceso atnaujinimo pagrindais, pažymėtina, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti tenkinamas dėl keleto priežasčių.
Visų pirma, nėra jokio pagrindo teigti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime išdėstytas Teismų įstatymo (2002 m. sausio 24 d. įstatymo Nr. 17-649 redakcija) 11 straipsnio 3 dalies nuostatų aiškinimas patvirtina, jog nagrinėdamas administracinę bylą Nr. I10-1705/2002 pirmosios instancijos teismas padarė akivaizdų esminį materialinės teisės normų pažeidimą. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. gruodžio 19 d. sprendimo matyti, kad teismas nagrinėdamas bylą apskritai netaikė Teismų įstatymo (2002 m. sausio 24 d. įstatymo Nr. 17-649 redakcija) 11 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų teisės normų ir atitinkamai nepateikė jokio Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimui prieštaraujančio jų turinio aiškinimo. Pažymėtina, jog pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nenurodo dėl kokių priežasčių nagrinėjant administracinę bylą Nr. I10-1705/2002 bei sprendžiant jo atlyginimo sumažinimo teisėtumo klausimą turėjo būti vadovaujamasi būtent Teismų įstatymo (2002 m. sausio 24 d. įstatymo Nr. 17-649 redakcija) 11 straipsnio 3 dalimi ir neatsižvelgta į kituose teisės norminiuose aktuose įtvirtintas nuostatas, kurias analizavo ir taikė pirmosios instancijos teismas. Dėl šių priežasčių konstatuotina, jog pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, kad nagrinėjant administracinę bylą Nr. I10-1705/2002 buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas (ABTĮ 157 straipsnio 2 dalis).
Antra, pareiškėjas naujai paaiškėjusiomis esminėmis bylos aplinkybėmis tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime išaiškino, jog taikant Teismų įstatymo (2002 m. sausio 24 d. įstatymo Nr. 17-649 redakcija) 11 straipsnio 3 dalies nuostatas ir sprendžiant teisėjų atlyginimo mažinimo teisėtumo klausimą būtina įvertinti įvairius faktinius duomenis apie teisėjų atlyginimo sumažinimo laikotarpiu egzistavusias faktines aplinkybes dėl sunkios valstybės ekonominės ir finansinės padėties, apie atlyginimų, asignavimų mažinimą kitoms valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms, pareigūnams, įvairioms šių institucijų sritimis, dotuojamoms iš valstybės biudžeto. Tačiau, kaip jau buvo minėta, prašyme dėl proceso atnaujinimo nėra nurodyta kokiais motyvais remiantis nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl jam mokamo teisėjo atlyginimo sumažinimo turėjo būti vadovaujamasi ir išvados byloje daromos remiantis būtent šia teisės norma, kurios pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą apskritai netaikė. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė kaip jo minimos naujai paaiškėjusios aplinkybės yra susijusios su administracinės bylos Nr. I10-1705/2002 nagrinėjimo dalyku. Atsižvelgiant į tai, atmestinas ir šis pareiškėjo prašyme nurodomas galimas proceso atnaujinimo pagrindas.
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas netenkinamas ir procesą administracinėje byloje Nr. I10-1705/2002 atsisakoma atnaujinti (ABTĮ 159 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi,
Teisėjų kolegija nutaria:
atsisakyti atnaujinti procesą pagal pareiškėjo D.J. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. I10-1705/2002 pagal pareiškėjo D.J. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Telšių rajono apylinkės teismui, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Lietuvos Respublikos Seimui dėl pažeistų teisių gynimo.
Nutartis neskundžiama.