- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-04-14
- Bylos Nr.
- eI2-1960-860/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00132-2020-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Saulius Jakaitis (pirm.), Jolita Rasiukevičienė, Violeta Balčytienė
- Pareiškėjas
- S. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Sauliaus Jakaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jolitos Rasiukevičienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. (S. S.) patikslintą skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas S. S. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, kuriame prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Telšių skyriaus 2019 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. (15/16-2) 50U-02802 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“.
Patikslintame skunde nurodo, kad Migracijos departamentas panaikino jam, t. y. (duomenys neskelbtini) piliečiui S. S., išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini) tuo pagrindu, jog uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir UAB „(duomenys neskelbtini)“) nuo 2019 m. gruodžio 16 d. nutraukė darbo sutartį su pareiškėju. Pažymėjo, kad jam leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ, ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punkte nustatytu pagrindu. Jis jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse sprendimo priėmimo metu nedirbo. Kaip nurodo pareiškėjas, atsakovas priėmė sprendimą panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, tačiau šis pagrindas netaikomas tais atvejais, kai užsienietis, kuriam leidimas gyventi buvo išduotas pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punktą, tapo bedarbiu. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 129 punktas nustato, kad kai Migracijos departamentas gauna darbdavio pranešimą apie darbo sutarties su užsieniečiu, turinčiu leidimą laikinai gyventi, išduotą UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punkte nurodytu pagrindu, nutraukimą, Migracijos departamento darbuotojas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje patikrina, ar per pirmuosius du teisėto darbo Lietuvos Respublikoje metus užsienietis keitė darbdavį, ar buvo bedarbis ilgiau negu tris mėnesius iš eilės ar daugiau negu vieną kartą per leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį; nustačius, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, išduotą UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punkte nurodytu pagrindu, per pirmuosius du teisėto darbo Lietuvos Respublikoje metus pakeitė darbdavį nesilaikydamas UTPĮ 44¹ straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų arba tapo bedarbiu ilgiau negu trims mėnesiams iš eilės ar daugiau negu vieną kartą per leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį, atliekami minėto Aprašo 130 punkte nurodyti veiksmai. Be to, Aprašo 129 punkte įtvirtintas baigtinis sąrašas trijų alternatyvių pagrindų, nurodančių, kada Migracijos departamentas gali ir privalo nagrinėti bei priimti sprendimą dėl užsieniečio leidimo laikinai gyventi, išduoto UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punkto pagrindu, panaikinimo, tačiau nė vieno iš minėtų pagrindų atsakovas nenustatė. Be to, iš skundžiamo sprendimo matyti, kad nėra nustatytos aplinkybės, jog jis būtų pakeitęs darbdavį, nesilaikydamas UTPĮ 44¹ straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, kadangi atsakovas ginčijamame sprendime konstatavo, kad pareiškėjas yra bedarbis; taip pat nenustatė, kad pareiškėjas būtų bedarbis ilgiau negu 3 mėnesius iš eilės ar daugiau negu vieną kartą. Pareiškėjas ir darbdavys UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbo sutartį nutraukė 2019 m. gruodžio 16 d., tad pareiškėjas iki sprendimo priėmimo dienos vos 15 darbo dienų buvo bedarbis. Be to, nurodo, kad darbo sutarties nutraukimas su buvusiu darbdaviu UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškėjui buvo netikėtas ir neplanuotas. Pareiškėjas iš karto po darbo sutarties nutraukimo susirado kitą darbdavį Lietuvos Respublikoje, pas kurį galėtų dirbti analogišką aukštos kvalifikacijos reikalaujantį darbą; šiuo metu ruošiami dokumentai, kuriuos pareiškėjas turi pateikti Migracijos departamentui su tikslu, kad būtų tinkamai įvertinta, ar pareiškėjas atitinka UTPĮ 44¹ straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas dirbti aukštos kvalifikacijos darbą pas naują darbdavį ir jam būtų suteiktas leidimas pakeisti darbdavį. Numatoma pareiškėjo darbovietė yra (duomenys neskelbtini) Respublikos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ filialas, kuri jau yra išreiškusi sutikimą įdarbinti pareiškėją. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas mano, kad atsakovo sprendimas yra neteisėtas, todėl turėtų būti panaikintas.
Atsiliepimas
2. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą, kuriame nesutinka su patikslintu skundu ir prašo teismo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad 2019 m. spalio 25 d. pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini), Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punktą, galiojantį kelionės dokumentą, tarpininkavimo raštą ir kt. UTPĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus, t. y. UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal šio Įstatymo 44¹ straipsnio nuostatas. UTPĮ 44¹ straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, ketinančiam dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą ir atitinkantį minėtame straipsnyje išdėstytas sąlygas. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktą prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir kartu pateiktus dokumentus, taip pat vadovaudamasis UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punktu bei 44¹ straipsnio 1 dalimi, 2019 m. lapkričio 22 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2022 m. lapkričio 26 d. UTPĮ 50 straipsnio 1 dalis numato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, t. y. leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ ar 16 punktą, tapo bedarbiu) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje nustatytų reikalavimų. Atsakovas 2019 m. gruodžio 27 d. gavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pranešimą, kuriuo informavo, jog pareiškėjas 2019 m. gruodžio 16 d. buvo atleistas iš darbo už pravaikštas, t. y. pažymėjo, kad pareiškėjas neatvyko į darbo vietą net po raginimo tai padaryti. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje buvo patikrinti duomenys apie pareiškėjo įsidarbinimą ir nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. gruodžio 16 d. buvo atleistas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ einamų pareigų. Taigi 2019 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 22 straipsnio 3 dalis numato, jog asmuo, kuris atitinka šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus kriterijus, bedarbio statusą įgyja nuo jo įsiregistravimo Užimtumo tarnyboje Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka momento. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas ginčijamo sprendimo metu nebuvo įgijęs bedarbio statuso, taip pat ir su skundu pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad būtų įgijęs bedarbio statusą. Todėl atsakovas laiko, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu pareiškėjas netapo bedarbiu, todėl jo atžvilgiu nebuvo taikoma UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta išimtis, o atsakovas pagrįstai panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi. Atsakovas pažymi, kad užsienio valstybės pilietis turi žinoti, jog norint išlaikyti gautą leidimą laikinai gyventi jis privalo vykdyti savo įsipareigojimus ir dirbti darbovietėje. Taigi nustačius vieną iš UTPĮ 50 straipsnyje numatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Taip pat, atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl įsidarbinimo kitoje firmoje, atsakovas pažymi, kad 2020 m. vasario 27 d. Sodros duomenimis pareiškėjas niekur nedirbo. Be to, turimais duomenimis, pareiškėjas nei prieš ginčijamo sprendimo priėmimą, nei po jo nesikreipė į Migracijos departamentą su prašymu leisti pakeisti darbdavį. Jeigu dėl tam tikrų priežasčių pareiškėjas pageidavo dirbti kitoje darbovietėje, tai jis privalėjo kreiptis į Migracijos departamentą su prašymu leisti pakeisti darbdavį, o aplinkybė, kad po darbo sutarties nutraukimo su UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškėjas susirado kitą darbdavį, kuris suteiktų jam galimybę dirbti analogišką darbą kaip ir ankstesnėje darbovietėje, neturi įtakos įrodinėjant ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Atsakovas mano, kad ginčijamas sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, todėl neturėtų būti naikinamas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
3. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. (15/16-2) 50U-02802 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“, kuriuo pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečiui S. S. panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
4. Byloje nustatyta, kad 2019 m. spalio 25 d. pareiškėjas S. S. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kartu su prašymu buvo pateikti papildomi dokumentai, įskaitant 2019 m. spalio 25 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ Tarpininkavimo raštą leidimui laikinai gyventi išduoti / pakeisti Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio matyti, kad (duomenys neskelbtini) pilietis S. S. ketina dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini).
5. Migracijos departamento Imigracijos skyrius, įvertinęs prašymą ir kartu su juo pareiškėjo pateiktus dokumentus, 2019 m. lapkričio 22 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį trejus metus. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punkto pagrindu, t. y. ketinančiam dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal šio Įstatymo 44¹ straipsnio nuostatas ((duomenys neskelbtini)).
6. Migracijos departamentas 2019 m. gruodžio 27 d. gavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pranešimą Nr. 3 „Apie neatvykusius, neįdarbintus ar atleistus užsieniečius, turinčius leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“, kuriame informavo atsakovą apie 2019 m. gruodžio 16 d. pareiškėjo atleidimą iš darbo už pravaikštas. Pastabose buvo pažymėta, kad pareiškėjas neatvyko į darbo vietą net po raginimo tai padaryti.
7. Atsakovas, patikrinęs Sodros sistemą, nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. gruodžio 16 d. buvo atleistas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ einamų pareigų, todėl, atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, Migracijos departamento Telšių skyrius 2019 m. gruodžio 31 d. sprendimu panaikino (duomenys neskelbtini) piliečiui S. S. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, turėjusį galioti iki 2022 m. lapkričio 26 d.
8. Leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindai reglamentuoti Įstatymo 50 straipsnyje.
UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui Lietuvos Respublikoje panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ ar 16 punktą, tapo bedarbiu) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje nustatytų reikalavimų. UTPĮ 50 straipsnio 2 dalis nustato, kad šio straipsnio 1 dalies 4–12, 16–18 punktuose nustatytais pagrindais leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jei tai buvo pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi.
9. Byloje nėra ginčo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2019-12-16 su pareiškėju nutraukė darbo sutartį, t. y. pareiškėjas buvo atleistas iš darbo.
Tačiau pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas 2019-12-31 skundžiamą sprendimą dėl jam leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, nepagrįstai nesivadovavo UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta išimtimi, kurioje aiškiai įtvirtinta, jog šis pagrindas netaikomas UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 18 ir 21 punktuose nurodytais atvejais, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punktą, tapo bedarbiu.
10. Minėto įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 ir 21 punktuose nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui Lietuvos Respublikoje panaikinamas, jeigu:
- užsienietis neatitinka tų šio Įstatymo 44¹ straipsnyje nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (išskyrus šio Įstatymo 44¹ straipsnio 6 dalyje nurodytą atvejį), arba per pirmuosius dvejus teisėto darbo Lietuvos Respublikoje metus pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44¹ straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, arba tapo bedarbiu ilgiau negu 3 mėnesiams iš eilės ar daugiau negu vieną kartą per leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį, kai leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punktą (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punktas);
- jis tapo bedarbiu ilgiau negu 3 mėnesiams iš eilės ar daugiau negu vieną kartą per leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį, kai leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 16 punktą (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 21 punktas).
11. Tad teisingam bylos išnagrinėjimui pirmiausia svarbu išsiaiškinti, ar 2019-12-16 su pareiškėju nutraukus darbo sutartį jis tapo bedarbiu Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo prasme. Tik nustačius, kad pareiškėjas buvo ne tik atleistas iš darbo, t. y. su juo buvo nutraukta darbo sutartis, bet ir pagal teisės aktų reikalavimus jis tapo bedarbiu, - tuomet taptų aktualus klausimas dėl UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintos išimties taikymo.
12. Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris atitinka šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus kriterijus, bedarbio statusą įgyja nuo jo įsiregistravimo Užimtumo tarnyboje Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka momento.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas ginčijamo sprendimo priėmimo metu (2019-12-31) buvo įgijęs bedarbio statusą, t. y. kad jis būtų buvęs registruotas Užimtumo tarnyboje teisės aktų nustatyta tvarka; taip pat byloje nėra duomenų, kad tokį statusą – bedarbio, pareiškėjas būtų įgijęs šiuo metu. Akcentuotina, kad darbo sutarties nutraukimas su užsieniečiu ir bedarbio statuso įgijimas nėra tapačios teisinės kategorijos UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo prasme.
13. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, laikytina, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu pareiškėjas netapo bedarbiu, dėl to jo atžvilgiu Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta išimtis negali būti taikoma. Pareiškėjo argumentai tuo klausimu atmestini kaip nepagrįsti.
14. Pareiškėjas savo skunde dar nurodo, kad iš karto po darbo sutarties nutraukimo susirado kitą darbdavį Lietuvos Respublikoje, pas kurį galėtų dirbti analogišką aukštos kvalifikacijos reikalaujantį darbą; numatoma pareiškėjo darbovietė yra (duomenys neskelbtini) Respublikos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ filialas, kuri jau yra išreiškusi sutikimą įdarbinti pareiškėją.
Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad bylos duomenimis pareiškėjas šiuo metu niekur nedirba, t. y. nuo skundžiamo sprendimo priėmimo dienos – 2019-12-31, praėjus daugiau nei trims mėnesiams pareiškėjas dar nėra įsidarbinęs.
Be to, Įstatymo 44¹ straipsnio 5 dalyje imperatyviai nustatyta, kad jeigu užsienietis pageidauja pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, jis turi pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Patikrinęs, ar užsienietis atitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas dirbti šį aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, Migracijos departamentas priima sprendimą dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo pateikimo dienos.
Pažymėtina, kad pareiškėjas nei prieš ginčijamo sprendimo priėmimą, nei po jo nesikreipė į Migracijos departamentą su prašymu leisti pakeisti darbdavį; byloje tokių duomenų nėra. Tuo tarpu pagal minėtą teisinį reguliavimą, jeigu pareiškėjas dėl tam tikrų priežasčių pageidavo dirbti kitoje darbovietėje, jis privalėjo pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį; tačiau, minėta, jis to nepadarė.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjo argumentai, jog jis po darbo santykių nutraukimo su UAB „(duomenys neskelbtini)“ surado darbdavį, kuris suteiktų jam galimybę dirbti analogišką darbą kaip ir ankstesnėje darbovietėje, iš esmės yra teisiškai nereikšmingi sprendžiant klausimą dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
15. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, jog, kai pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduotas / pakeistas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punkto pagrindu dėl to, kad jis ketino dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal šio Įstatymo 44¹ straipsnio nuostatas, tai pareiškėjui nebedirbant tokio darbo, Migracijos departamentas turi pakankamą teisinį ir faktinį pagrindą priimti sprendimą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2020 m. sausio 15 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2394-552/2020).
Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui; ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti / ar atsisakyti pakeisti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 10 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019; 2018 m. sausio 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018).
16. Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad Migracijos departamentas, nustatęs, jog darbo sutartis su pareiškėju - (duomenys neskelbtini) piliečiu S. S., nutraukta 2019 m. gruodžio 16 d., turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą pareiškėjui panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atsakovas pakankamai detaliai ir išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes, teisingai taikė teisės aktų nuostatas bei 2019 m. gruodžio 31 d. priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris be kita ko atitinka ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas.
Taigi, skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, tad jį naikinti nėra jokio pagrindo; pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
17. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas yra atmestas, tad jis neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; o atsakovas duomenų apie savo patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, tad jų priteisimo klausimas nesvarstytinas (ABTĮ 40-41 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132-133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo S. S. (S. S.) patikslintą skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo atmesti.
Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.