- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-23
- Bylos Nr.
- P-63-242-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00037-2010-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Antanas Ablingis, Roma Sabina Alimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- A. G.
- Atsakovas
- Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. G. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-2445/2011 pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl išvados panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Panevėžio AVPK) 2010 m. sausio 20 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 50-IS-5 „Dėl Panevėžio AVPK Panevėžio miesto antrojo policijos komisariato prevencijos poskyrio apylinkės inspektorių veiklos grupės tyrėjo A. G. sveikatos sutrikdymo“; įpareigoti Panevėžio AVPK išduoti jam siuntimą į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro centrinės medicininės ekspertizės komisiją (toliau – ir CMEK) sveikatos sutrikdymo laipsniui ir jo tinkamumo tolesnei tarnybai nustatyti.
Pareiškėjas paaiškino, kad 2010 m. sausio 20 d. Panevėžio AVPK viršininkas patvirtino tarnybinio patikrinimo išvadą, kurioje konstatuota, kad jis patyrė sveikatos sutrikdymą atlikdamas tarnybines pareigas, kurios nebuvo susijusios su padidėjusiu pavojumi ir padidėjusia rizika pareigūno sveikatai, ir nuspręsta kompensacijos nemokėti. Pareiškėjas manė, kad tarnybinis patikrinimas dėl jo 2008 m. spalio 29 d. patirto sužalojimo, kai atliekant tarnybines pareigas – tikrinant butą, jo savininkas D. M. užvertė ant jo savo buto duris ir tokiais veiksmais nežymiai sutrikdė jo sveikatą, atliktas atmestinai, iškraipant ir nuslepiant tiesą, nenustačius, ar yra priežastinis ryšys tarp jo sveikatos sutrikdymo ir tarnybinių funkcijų (pareigų) atlikimo, neapklausus įvykį mačiusių liudytojų, remiantis melagingais D. M. parodymais. Paaiškino, kad jo, kaip tuometinio apylinkės inspektoriaus, vadovybės privalomu nurodymu, lindynių patikrinimo vykdymas ir su tuo susijusių funkcijų (pareigų) atlikimas, skirtingai nei nurodo atsakovas, buvo lydimas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos jo gyvybei ar sveikatai. Pareiškėjas manė, kad atsižvelgus į Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas) 40 straipsnio nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, skundžiamos tarnybinio patikrinimo išvados dalis, kuria pripažinta, kad jo patirta trauma yra nelaimingas atsitikimas tarnyboje, keistina, nurodant, kad jo sveikata buvo sutrikdyta tarnyboje dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso arba atliekant tarnybines pareigas, ir tų pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai ir jo sužalojimas, todėl sveikatos sutrikdymas priskirtinas Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodytiems atvejams, kurių konstatavimas yra sąlyga mokėti tame pačiame straipsnyje numatytą kompensaciją.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas pažymėjo, kad Vidaus tarnybos statuto 40 straipsniu pareigūnams siekiama suteikti papildomas garantijas, kurios yra didesnės už numatytas privalomojo valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose, tačiau tuo pat metu ši norma įtvirtina sąlygas, kurios riboja tokių kompensacijų mokėjimą. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, pateiktu administracinėje byloje Nr. A143‑145/2010, kad situacijoje, kai pareigūno veikla pripažįstama jo tarnybinių pareigų atlikimu, visų pirma nustatytina, kiek šiuo atveju buvo būdingi padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai faktoriai, t. y. nustatytina, ar nurodyti faktoriai pagal pareiškėjo atliekamų (tuo metu, kai buvo patirtas sveikatos sutrikdymas) pareigų pobūdį pripažintini įprastais šių pareigų atlikimą lydinčiais faktoriais, ar priešingai, tokių pareigų atlikimas savaime nėra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Teismas nustatė, kad Panevėžio miesto VPK viršininko 2005 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. 50-V-40 pagrindu pareiškėjui, kaip apylinkės inspektorių grupės tyrėjui, buvo priskirta prižiūrėti ir apylinkė, į kurią patenka ir (duomenys neskelbtini), esantis namas. Pagal 2008 m. spalio 9 d. Panevėžio AVPK viršininko įsakymu patvirtinto pareiškėjo pareigybės aprašymo 7.2 punktą, viena iš pareiškėjo funkcijų yra darbas teritoriniu principu, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija ir tyrimas, siekiant išaiškinti administracinius teisės pažeidimus, ištirti nusikalstamas veikas. Įvertinęs tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas 2008 m. spalio 29 d. dirbdamas savo apylinkėje, atliko įprastas apylinkės inspektorių grupės tyrėjo funkcijas, kaip jis pats pripažino – siekė išaiškinti administracinius pažeidimus, tikrino, ar butai nepaversti lindynėmis, kas paprastai negali būti vertinama kaip tarnybinių pareigų atlikimas, susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika. Teismas taip pat konstatavo, kad pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga baudžiamojoje byloje Nr. 46-1-0622-2008 paneigia pareiškėjo teiginius, jog jis kaip pareigūnas buvo tyčia ar neatsargiai sužalotas D. M.. Teismas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai D. Ž., A. B., R. V., Z. Š., D. S., V. V., N. T. ir I. P., bendravę su pareiškėju po traumos, patvirtino, kad įvykis, kurio metu buvo sužalotas pareiškėjas, buvo sąlygotas ne pareiškėjo, kaip policijos pareigūno, statuso ar jo einamų pareigų padidėjusia rizika, bet jo paties veiksmais, kai jam patraukus už D. M. buto durų, kurios nebuvo tinkamai įstatytos į vyrius, o tik atremtos, rankenos, durys užkrito ant jo ir sutrikdė jo sveikatą. Teismas pažymėjo, kad prieštaravimai tarp pareiškėjo ir liudytojų parodymų nebuvo pašalinti ir atlikus jų akistatas, todėl tyrimo metu negavus jokių objektyvių duomenų, kad D. M. būtų tyčia nesunkiai sužalojęs pareiškėją, ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje 2009 m. liepos 20 d. Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros nutarimu buvo nutrauktas. Šis nutarimas paliktas galioti galutine ir neskundžiama Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nutartimi. Teismas nurodė, kad pareiškėjas kitą dieną po ginčijamos tarnybinio patikrinimo išvados patvirtinimo pareiškimu kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą, prašydamas privataus kaltinimo tvarka iškelti baudžiamąją bylą D. M. pagal BK 139 straipsnį (dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl neatsargumo). Teismas pažymėjo, kad taikinamojo posėdžio protokole užfiksuoti D. M. parodymai nepatvirtina aplinkybės, jog jis siekė sužaloti pareiškėją dėl jo einamų pareigų. Pats pareiškėjas, atsisakydamas kaltinimo ir sutikdamas susitaikyti su D. M., teismo posėdžio metu pažymėjo, kad „taip įvyko ne iš piktos valios“. Teismas konstatavo, kad ši pareiškėjo nuostata leidžia daryti išvadą, kad jo sveikatos sutrikdymas nebuvo susijęs su padidinta rizika ar pavojumi jo sveikatai ar gyvybei. Įvertinęs byloje esančius įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas buvo sužalotas atlikdamas tarnybines pareigas, kai sužalojimas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, bet tarnybinių pareigų atlikimas nebuvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Teismas kritiškai vertino teismo posėdžio metu duotus pareiškėjo parodymus apie jo sužalojimo aplinkybes, nustatęs, kad jie nėra nuoseklūs. Taip pat nurodė, kad byloje nustatyta, jog D. M., eidamas kartu su pareigūnu link savo buto, pareiškėjui nesipriešino, nekėlė jokios grėsmės jo gyvybei ar sveikatai, todėl pareiškėjo sužalojimo aplinkybės pagrįstai laikytinos nelaimingu atsitikimu. Teismas nusprendė, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą išduoti jam siuntimą į CMEK sveikatos sutrikdymo laipsniui ir jo tinkamumui tolesnei tarnybai nustatyti atmestinas kaip nepagrįstas, teismui konstatavus, kad pareiškėjo patirtas sužalojimas, atliekant tarnybines pareigas, nėra susijęs su padidėjusiu pavojumi pareiškėjo sveikatai ar gyvybei. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1V-299 patvirtinto Specializuotos medicininės ekspertizės organizavimo atlikimo tvarkos aprašo 10.5 punkto nuostatomis, pareigūnai ekspertizei siunčiami, kai pareigūno sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu. Todėl nėra pagrindo atsakovą įpareigoti išduoti pareiškėjui siuntimą į CMEK sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti, nes ši aplinkybė būtų reikšminga tik sprendžiant klausimą dėl kompensacijos išmokėjimo pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalį. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas 2008 m. lapkričio 5 d. CMEK ligos liudijimo Nr. 4784 pagrindu atleistas iš tarnybos, kaip netinkamas vidaus tarnybai dėl ligos ar sveikatos būklės, nesusijusios su vidaus tarnyba ar su pareigų atlikimu, todėl pareiškėjo tinkamumo tolesnei tarnybai klausimas šioje situacijoje nebūtų sprendžiamas.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 9 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teismas bylos duomenimis nustatė, kad Panevėžio AVPK viršininko patvirtintoje 2010 m. sausio 20 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 50-IS-5 dėl pareiškėjo sveikatos sutrikdymo nustatyta, kad pareigūnas (tyrėjas) A. G. 2008 m. spalio 29 d. tarnybos metu vykdydamas nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, siekdamas kontroliuoti asmenis, konkrečiu atveju D. M., linkusį daryti teisės pažeidimus, stengdamasis, kad toks asmuo nenusikalstų ir netaptų nusikaltimų auka, norėdamas patikrinti butą, kuriame dažnai įvyksta teisės pažeidimai, bandydamas atidaryti D. M. buto duris, joms užkritus, patyrė traumą. Pareiškėjui buvo diagnozuotas galvos ir dešinio kelio sumušimas (VšĮ Panevėžio apskrities ligoninės 2008 m. lapkričio 18 d. atsakymas Nr. K2-2925). Dešinio kelio sąnario magnetinio rezonanso tomografijos tyrimu Nr. 3951, atliktu 2008 m. spalio 30 d., nustatyta, kad nutrūkęs priekinis kryžminis raištis. Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. G 1881/08(05) nustatyta, kad pareiškėjo sveikata buvo nesunkiai sutrikdyta ilgesniam negu 10 parų laikui. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyta, kad nelaimingas atsitikimas įvyko tarnyboje, tačiau patirta trauma nepriskirtina nė vienam iš Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodytų atvejų ir konstatuota, kad 2008 m. spalio 29 d. buvo sutrikdyta pareiškėjo sveikata, jam atliekant tarnybines pareigas, kurios nebuvo susijusios su padidėjusiu pavojumi ir padidėjusia rizika pareigūno sveikatai, ir nuspręsta kompensacijos nemokėti. Teismas vadovavosi Vidaus tarnybos statuto (aktuli redakcija 2006 m. liepos 19 d. įstatymu Nr. X-804) 40 straipsnio 3 dalimi, kurioje nurodyta, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo ar jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo arba pareigūno statuso, išmokama nuo vienų iki 5 metų (nuo 12 iki 60 mėnesių) jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Nagrinėjamoje byloje aplinkybė, kad pareiškėjo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, nėra kvestionuojama, tačiau skiriasi šalių vertinimas dėl pareigų atlikimo, susijusio su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Be to, pareiškėjas teigia, kad D. M. užvertė ant jo duris, todėl sveikata laikytina sutrikdyta dėl pareigų atlikimo arba pareigūno statuso. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A143-145/2010 išaiškinimu dėl Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygų, kur teismas nurodė, kad pavojus ir rizika, kaip faktoriai, lemiantys šios teisės normos taikymą, yra skirti ne apskritai visai pareigūno tarnybai, o tik konkrečiai tarnybos pareigų atlikimo situacijai, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant aptariamos nuostatos (tuo pačiu ir Vidaus tarnybos statuto 40 str. 3 d.) taikymo klausimą, yra būtina išsiaiškinti, ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas arba jo sveikatos sutrikdymas atsirado tuo metu, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo lydimas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai. Aiškinantis pastarąją aplinkybę, būtina nustatyti, kiek šiai situacijai buvo būdingi padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai faktoriai, t. y. nustatyti, ar nurodyti faktoriai pagal pareigūno atliekamų (tuomet kai buvo patirtas sveikatos sužalojimas ar kitoks sveikatos sutrikdymas) pareigų pobūdį pripažintini įprastais šių pareigų atlikimą lydinčiais faktoriais, ar, priešingai, tokių pareigų atlikimas savaime nėra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Apeliantas teigia, kad ginčo atveju padidėjusio pavojaus ir padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei faktoriumi buvo objektų, kurie tikrinami atliekant prevencinį darbą, pobūdis, jų, kaip lindynių, įtraukimas į specialią policijos įskaitą; pareiškėjas neturėjo galimybės numatyti, kad ant jo bus užverstos durys. Administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, vertindamas aplinkybę, ar pareiškėjo tikrinamas asmuo D. M., dėl pareiškėjo atliekamų pareigų ir jo, kaip policijos pareigūno, statuso, užvertė ant pareiškėjo tikrinamo buto duris, ištyręs ir įvertinęs įrodymus byloje, teismo nuomone, padarė pagrįstą išvadą, kad dėl pareiškėjo, kaip pareigūno, sužalojimo nėra D. M. tyčios ar neatsargumo. Teismas pažymėjo, jog šiuo aspektu sprendžiant dėl tikrinamojo asmens elgesio subjektyviosios pusės, vertintina faktinių duomenų visuma, kurie patvirtintų atitinkamus D. M. elgesio motyvus, ketinimus, tikslus, galimos kaltės formą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje Nr. 46-1-0622-08 surinktus įrodymus, konstatavo, kad įvykis, kurio metu buvo sužalotas pareiškėjas, buvo sąlygotas ne jo, kaip policijos pareigūno, statuso, bet paties pareiškėjo veiksmų, kai jis patraukė už D. M. buto durų rankenos, kurios nebuvo tinkamai įstatytos į vyrius, o tik atremtos, ir užvirto ant pareiškėjo. D. M., 2009 m. sausio 12 d., apklaustas liudytoju baudžiamojoje byloje, parodė, jog policijos pareigūną įspėjo, kad jo buto durys išlaužtos, nors ir nenurodė, kokiu būdu; pareigūnas dešine ranka staigiu judesiu už rankenos patraukė duris. Analogiškus paaiškinimus D. M. davė tyrėjai apklausiamas iš karto po įvykio 2008 m. spalio 29 d. Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros nutarimu 2009 m. liepos 20 d. ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 46-1-0622-08 buvo nutrauktas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šiame nutarime konstatuota, kad nepavyko gauti jokių objektyvių duomenų, kad D. M. būtų tyčia nesunkiai sužalojęs pareiškėją. Privataus kaltinimo baudžiamojoje byloje Nr. PK-289-218/2010, kurią nagrinėjo Panevėžio miesto apylinkės teismas, 2010 m. vasario 9 d. taikinamojo posėdžio protokole yra užfiksuoti tokie D. M. parodymai: „prisipažįstu, kad neatsargiai pasielgiau. Durų vyriai buvo išlūžę jau anksčiau, jie vos laikėsi, patraukiau ir durys užkrito. Atsiprašau, nenorėjau padaryti kūno sužalojimo“. Tačiau pašalinti prieštaravimų byloje dėl fakto, kas atidarinėjo duris – pareiškėjas ar tikrinamasis, šiuo metu objektyvių galimybių nėra, todėl remtis vienu pareiškėjo teiginiu, kad D. M. atidarydamas duris tyčia jas užvertė ant pareigūno, negalima. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl pareiškėjo, kaip pareigūno, sužalojimo dėl atliekamų pareigų ir jo, kaip policijos pareigūno, statuso, yra svarbus ne vienas faktas, kas atidarinėjo duris, bet ir kiti tikrinamojo asmens elgesį charakterizuojantys subjektyvūs veiksniai. Pažymėjo, jog byloje nėra duomenų apie D. M. motyvus, ketinimus, tikslus, jo tyčią sužaloti pareigūną. Neatsargi kaltės forma, net jei ir būtų daroma prielaida dėl jos egzistavimo, nagrinėjamu atveju nesudarytų pagrindo išvadai dėl pareiškėjo sužalojimo dėl atliekamų pareigų ir jo, kaip policijos pareigūno, statuso, nes neatsargus elgesys gali būti vienodai nukreiptas į bet kurį asmenį nepriklausomai nuo jo statuso. Tik tyčinis elgesys galėtų būti siejamas su konkretų statusą turinčio asmens sužalojimu, kai turimas tikslas padaryti žalą būtent pareigūnui. Remdamasis aukščiau aptartais argumentais, teismas laikė, jog pareiškėjo patirtus sužalojimus su atliekamomis pareigomis ir jo, kaip policijos pareigūno, statusu, sieti nėra pagrindo. Kai nėra nustatyta kito asmens tyčia dėl užvirtusių ant pareiškėjo durų, situacijos negalima vertinti kaip tarnybinių pareigų atlikimo esant padidėjusio pavojaus ir padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai faktoriams. Nagrinėjamu atveju teismas laikė, kad įvyko nelaimingas atsitikimas dėl statinio trūkumų, kurie savaime nesietini su konkretaus objekto – lindynės, specialiu statusu, ir jie nelaikytini tarnybinių pareigų atlikimo padidėjusio pavojaus ir padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai sąlygomis faktoriumi. Trūkumų, dėl kurių kiltų nelaimingas atsitikimas, gali būti bet kuriame kitame statinyje, t. y. statinių, kuriuose tenka lankytis pareigūnams pagal atliekamų pareigų pobūdį, trūkumai laikytini įprastais šių pareigų atlikimą lydinčiais faktoriais. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo sužalojimas buvo nulemtas ne tarnybos pareigų atlikimą lydėjusių padidėjusių pavojaus ar rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai, bet aplinkybių, kurios betarpiškai gali ir nesisieti su tarnyba. Nesant išvados, kad pareiškėjo patirtas sužalojimas, atliekant tarnybines pareigas, yra susijęs su padidėjusiu pavojumi pareiškėjo sveikatai ir gyvybei, teismo nuomone, nėra pagrindo pareiškėjo siųsti į CMEK sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti (Vidaus tarnybos statuto 40 str. 5, 8 d.).
IV.
Pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 9 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė paštu prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492‑2445/2011. Prašymas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismai, siedami Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytas sąlygas su kito asmens tyčinės kaltės privalomu buvimu, neteisingai išaiškino ir taikė Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalį. Darant prielaidą, jog pareiškėjas pats atidarinėjo duris, Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies dispozicija tokią pareiškėjo veiką apimtų ir kompensacija turėtų būti mokama.
2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A143-145/2010 nuosekliai išaiškino Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodytas sąlygas ir jų taikymą. Šiuo sprendimu remiasi ir kiti teismai, spręsdami panašius klausimus, susijusius su Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymu. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo apeliacinį skundą, išaiškindamas ir taikydamas Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalį, padarė esminį šios teisės normos pažeidimą, taip pat nukrypo nuo suformuotos vienodos administracinių teismų praktikos (administracinė byla Nr. A143-145/2010). Teismas, motyvuodamas, jog trūkumų, dėl kurių kiltų nelaimingas atsitikimas, gali būti bet kuriame kitame statinyje, t. y. statinių, kuriuose tenka lankytis pareigūnams pagal atliekamų pareigų pobūdį, trūkumai laikytini įprastais šių pareigų atlikimą lydinčiais faktoriais, nevertino pareiškėjo konkrečios tarnybos pareigų atlikimo situacijos, o sulygino su visos policijos tarnybos atliekamų pareigų pobūdžiu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Procesą atsisakytina atnaujinti.
Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad prašymas turi būti motyvuotas. Nustatyti pagrindai bei prašymo turinys įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktus.
Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, o pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą – kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiais ABTĮ įtvirtintais pagrindais, suinteresuotas asmuo turi pateikti juos pagrindžiančius įrodymus, t. y. dėl padaryto akivaizdaus esminio materialinės teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą, ir būtinybės užtikrinti teismų praktikos vienodumą. Pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė.
Iš prašymo dėl proceso atnaujinimo matyti, kad pareiškėjas nesutinka su teismo pateiktu Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies aiškinimu ir taikymu, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, prašyme pateikiami argumentai iš esmės išreiškia tik jo nuomonę dėl bylos situacijos teisinio vertinimo ir nėra pagrindo šių argumentų laikyti akivaizdžiais teismo padaryto materialinės teisės normų pažeidimo įrodymais.
Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties, teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A143-145/2010 pateiktu aiškinimu, laikė, jog pavojus ir rizika, kaip faktoriai, lemiantys šios teisės normos taikymą, yra skirti ne apskritai visai pareigūno tarnybai, o tik konkrečiai tarnybos pareigų atlikimo situacijai, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant aptariamos nuostatos (tuo pačiu ir Vidaus tarnybos statuto 40 str. 3 d.) taikymo klausimą, yra būtina išsiaiškinti, ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas arba jo sveikatos sutrikdymas atsirado tuo metu, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo lydimas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai. Aiškinantis pastarąją aplinkybę, būtina nustatyti, kiek šiai situacijai buvo būdingi padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai faktoriai, t. y. nustatyti, ar nurodyti faktoriai pagal pareigūno atliekamų (tuomet kai buvo patirtas sveikatos sužalojimas ar kitoks sveikatos sutrikdymas) pareigų pobūdį pripažintini įprastais šių pareigų atlikimą lydinčiais faktoriais, ar, priešingai, tokių pareigų atlikimas savaime nėra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjo patirtus sužalojimus su atliekamomis pareigomis ir jo, kaip policijos pareigūno, statusu, sieti nėra pagrindo. Kai nėra nustatyta kito asmens tyčia dėl užvirtusių ant pareiškėjo durų, situacijos negalima vertinti kaip tarnybinių pareigų atlikimo esant padidėjusio pavojaus ir padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai faktoriams. Nagrinėjamu atveju teismas laikė, kad įvyko nelaimingas atsitikimas dėl statinio trūkumų, kurie savaime nesietini su konkretaus objekto – lindynės, specialiu statusu, ir jie nelaikytini tarnybinių pareigų atlikimo padidėjusio pavojaus ir padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai sąlygomis faktoriumi. Trūkumų, dėl kurių kiltų nelaimingas atsitikimas, gali būti bet kuriame kitame statinyje, t. y. statinių, kuriuose tenka lankytis pareigūnams pagal atliekamų pareigų pobūdį, trūkumai laikytini įprastais šių pareigų atlikimą lydinčiais faktoriais. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo sužalojimas buvo nulemtas ne tarnybos pareigų atlikimą lydėjusių padidėjusių pavojaus ar rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai, bet aplinkybių, kurios betarpiškai gali ir nesisieti su tarnyba.
Pareiškėjo subjektyvus nesutikimas su teismo padarytomis išvadomis savaime negali būti siejama su paminėtais proceso atnaujinimo pagrindais pagal jų taikymo prasmę. Iš pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentacijos matyti, jog pareiškėjas materialinės teisės normų pažeidimą ir nukrypimą nuo vienodos administracinių teismų praktikos formavimo iš esmės sieja su, pareiškėjo nuomone, byloje netinkamai atliktu faktinių aplinkybių ir įrodymų tyrimu bei vertinimu.
Pažymėtina, kad ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo tirti ir vertinti įrodymus. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įrodymų vertinimas yra procesas, kuris kiekvienoje konkrečioje byloje pagrįstas vidiniu bylą nagrinėjančio teismo įsitikinimu. ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo iš naujo nagrinėti bylą iš esmės. Taigi prašymo atnaujinti procesą motyvai, kuriais nesutinkama su įrodymų bei faktinių aplinkybių tyrimu ir vertinimu ir siekiama bylos peržiūrėjimo iš naujo, nelaikytini pagrindu atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktus.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo nėra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl prašymas netenkintinas ir procesą administracinėje byloje Nr. A492-2445/2011 atsisakytina atnaujinti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. G. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-2445/2011 pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl išvados panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.