Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Egidijos Tamošiūnienės ir Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B. Š. ir atsakovės Raseinių rajono savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. Š. ieškinį atsakovei Raseinių rajono savivaldybės administracijai dėl nuosavybės teisės gynimo ir neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, atsakovės pusėje – Raseinių rajono savivaldybė ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14.2. Raseinių rajono savivaldybės administracija turi teisės skyrių, todėl nesuprantama, kodėl buvo samdytas advokatas, o ne pasitelkiami savivaldybės administracijos teisininkai, gaunantys atlyginimą iš biudžeto.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

16. Nagrinėjamoje byloje ieškovė reiškė du reikalavimus – dėl atlyginimo už numatytą paimti visuomenės poreikiams ieškovės turtą priteisimo ir dėl neturtinės žalos, kilusios ieškovei dėl užsitęsusių ir nebaigtų turto paėmimo procedūrų, atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas dėl pirmojo reikalavimo sprendė, kad žemės paėmimo procedūra nėra baigta – nėra priimtas apskrities viršininko (šiuo metu Nacionalinės žemės tarnybos vadovo) sprendimas paimti ieškovės B. Š. nuosavybės teise valdomą žemės sklypą visuomenės poreikiams, todėl negalimas kainos už šį turtą priteisimas, taip pat teismas nurodė, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra pareikštas netinkamam atsakovui, todėl nėra pagrindo tenkinti ir šį ieškovės reikalavimą.

17. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams numatytą paimti žemę priteisimo pagal Žemės įstatymo 47 straipsnį sąlygų bei žalos atlyginimo klausimas dėl neteisėtų savivaldybės institucijų veiksmų (neveikimo). Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje taip pat kvestionuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūras atliekančių subjektų

18. Siekiant išsamiai atsakyti į byloje kylančius klausimus dėl tinkamo atsakovo pagal abu ieškovės reiškiamus reikalavimus būtina nustatyti, kurie savivaldybės subjektai atlieka procedūras dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams.

20. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2008 m. lapkričio 27 d. Raseinių rajono savivaldybės taryba įgaliojo Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktorių kreiptis į Kauno apskrities viršininką su prašymu paimti visuomenės poreikiams namų valdos žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), skirtą Žvyryno gatvės įrengimui per „Vyturių“ gyvenamąjį kvartalą, ir atlikti visus veiksmus, susijusius su šiuo įgaliojimu. 2009 m. kovo 13 d. Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktorius kreipėsi į Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Raseinių rajono žemėtvarkos skyrių su prašymu Raseinių rajono savivaldybės vardu parengti Kauno apskrities viršininko įsakymą dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pradėjimo. Kartu su prašymu Kauno apskrities viršininkui pateiktas aiškinamasis raštas, kuriame nurodyta, kad žemės paėmimu suinteresuota institucija yra Raseinių rajono savivaldybė ir paaiškinta, kokiam tikslui yra numatytas žemės paėmimas. 2009 m. gegužės 19 d. Kauno apskrities viršininkas priėmė įsakymą „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pradėjimo“, kuriuo buvo pradėta ieškovės žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra. Byloje taip pat pateikti duomenys, kad šis apskrities viršininko įsakymas, vykdant Žemės įstatymo 46 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 25 d. iki 2019 m. gruodžio 28 d.), buvo išsiųstas žemės savininkei (ieškovei) B. Š., suinteresuotai institucijai – Raseinių rajono savivaldybei ir Valstybės įmonei Registrų centrui (Tauragės filialo Raseinių skyriui). Byloje nėra duomenų, kad minėtas apskrities viršininko sprendimas būtų pateiktas Raseinių rajono savivaldybės administracijai tolesniam vykdymui.

21. Žemės įstatymo 46 straipsnio 3 dalis (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 25 d. iki 2019 m. gruodžio 28 d.) nustatė, kad apskrities viršininkui priėmus sprendimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, šio įstatymo 48 straipsnyje nustatyta tvarka rengiamas žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektas. Žemės įstatymo 48 straipsnio 1 dalis nustatė, kad žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektų rengimą ir įgyvendinimą savo lėšomis organizuoja valstybės ar savivaldybių institucijos, kai šią žemę reikia naudoti visuomenės poreikiams. Minėto straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijos, gavusios apskrities viršininko išduotas planavimo sąlygas žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektui rengti, Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka parenka žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto rengėją ir su juo sudaro sutartį dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto rengimo. Cituojamo straipsnio 3 dalis nustatė, kad žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekte, jeigu tai nebuvo numatyta detaliajame arba specialiajame teritorijų planavimo dokumente, nustatomos numatomo paimti žemės sklypo ribos, atliekami turto vertinimo darbai ir numatomi žemės tvarkymo darbai, susiję su žemės paėmimu visuomenės poreikiams.

22. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu patvirtintos Žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklės (toliau – Taisyklės; akto redakcija, galiojusi nuo 2005 m. rugpjūčio 27 d. iki 2011 m. kovo 6 d.) numatė, kad žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekte aptariamas atlyginimo už paimamą žemės sklypą būdas ir dydis, kiti nuostoliai, atsiradę dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams (Taisyklių 14.6 punktas). Be to, kaip projekto sudedamoji dalis turėjo būti rengiama turto ir kitų nuostolių vertinimo ataskaita (rengiama remiantis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu), kurios kopija teikiama projekto organizatoriui ir žemės savininkui ar kitam naudotojui (Taisyklių 14.7 punktas).

23. Iš aptarto reguliavimo matyti, kad apskrities viršininkui 2009 m. gegužės 19 d. priėmus įsakymą dėl ieškovės žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pradėjimo, savivaldybės institucija turėjo rengti žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektą bei atlikti paimamos žemės turto vertinimą.

25. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju sprendimą rengti žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektą turėjo priimti būtent Raseinių rajono savivaldybės taryba, o ne administracija. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas – nagrinėjamu atveju toks sprendimas Raseinių rajono savivaldybės tarybos nebuvo priimtas.

26. Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalis nustato, kad savivaldybės atstovaujamoji institucija yra savivaldybės taryba, o savivaldybės vykdomoji institucija (vykdomosios institucijos) yra savivaldybės administracijos direktorius, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas (pavaduotojai), turintys viešojo administravimo teises ir pareigas. Minėto įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 2 punktas nustato, kad savivaldybės administracija įgyvendina įstatymus ir Vyriausybės nutarimus, nereikalaujančius savivaldybės tarybos sprendimų. Taigi savivaldybės administracija negali savarankiškai veikti ir priimti sprendimų tais atvejais, kai įstatymas numato, kad konkretų sprendimą turi priimti savivaldybės taryba.

27. Kaip minėta, Žemės įstatymo 46 straipsnio 1 dalis (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 25 d. iki 2019 m. gruodžio 28 d.) nustatė, kad būtent savivaldybės taryba inicijuoja žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, taigi sprendimus dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrų priima būtent ši institucija. Nagrinėjamu atveju Raseinių rajono savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu „Dėl prašymo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams“ iš esmės priėmė sprendimą kreiptis į apskrities viršininką dėl žemės paėmimo procedūrų pradėjimo. Šiuo sprendimu savivaldybės taryba savivaldybės administracijos direktoriui suteikė itin ribotus įgaliojimus, t. y. nurodė kreiptis į Kauno apskrities viršininką su prašymu paimti visuomenės poreikiams ieškovės žemės sklypą ir atlikti kitus su įgaliojimu susijusius veiksmus. Byloje nustatyta, kad 2009 m. kovo 13 d. savivaldybės administracijos direktorius kreipėsi į Kauno apskrities viršininką su tokiu prašymu. Teisėjų kolegijos vertinimu, 2008 m. lapkričio 27 d. savivaldybės tarybos sprendimo turinys suponuoja, kad savivaldybės taryba šiuo dokumentu išsprendė tik žemės paėmimo procedūros pradėjimo klausimą (prašymo apskrities viršininkui pateikimo klausimą), tačiau nenumatė, kokie sprendimai turėtų būti įgyvendinami, jei apskrities viršininkas spręstų tenkinti savivaldybės tarybos prašymą ir pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Kitaip tariant, teisėjų kolegijos vertinimu, savivaldybės taryba nagrinėjamu atveju nepriėmė jokių sprendimų dėl žemės paėmimo procedūros tęstinumo apskrities viršininkui šią procedūrą pradėjus ir neįgaliojo savivaldybės administracijos direktoriaus užtikrinti tolesnių sprendimų tinkamą įgyvendinimą.

28. Pažymėtina ir tai, kad 2009 m. gegužės 19 d. Kauno apskrities viršininko įsakymas buvo adresuotas ir siųstas Raseinių rajono savivaldybei kaip žemės paėmimu suinteresuotai institucijai. Atitinkamai, Raseinių rajono savivaldybė (taryba), gavusi minėtą apskrities viršininko sprendimą, turėjo pareigą spręsti dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrų tęstinumo – ieškovės žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto rengimo, numatyti lėšas viešajam pirkimui ir pavesti sprendimą įgyvendinti administracijos direktoriui. Nesant priimto Raseinių rajono savivaldybės tarybos sprendimo rengti projektą dėl ieškovės žemės paėmimo visuomenės poreikiams, taip pat savivaldybės biudžete nenumačius lėšų nei tokio projekto rengimui (viešajam pirkimui), nei pačios žemės išpirkimui, savivaldybės administracijos direktorius neturėjo pareigos savarankiškai tęsti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūras (Vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą bei atsižvelgiant į 2008 m. lapkričio 27 d. savivaldybės tarybos sprendimo turinį, savivaldybės tarybai priėmus sprendimą dėl ieškovės žemės paėmimo, tačiau administracijos direktorių įgaliojus vykdyti šią procedūrą tik siaurame aspekte, t. y. tik kreipiantis į apskrities viršininką, būtent Raseinių rajono savivaldybės taryba nevykdė savo pareigos užtikrinti sklandžią žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą ir neužtikrino šios procedūros tęstinumo.

29. Kita vertus, Vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad savivaldybės administracija savivaldybės teritorijoje organizuoja ir kontroliuoja savivaldybės institucijų sprendimų įgyvendinimą arba pati juos įgyvendina, t. y. savivaldybės administracijai suteikta ir tam tikra savivaldybės institucijų sprendimų, įskaitant ir savivaldybės tarybos sprendimus, įgyvendinimo kontrolės funkcija. Teisėjų kolegija vertina, kad nagrinėjamu atveju susiklosčiusioje situacijoje, t. y. kai savivaldybės administracija iš esmės buvo įvykdžiusi pirminį ieškovės žemės paėmimo procedūros etapą ir žinojo apie savivaldybės tarybos ketinimą ateityje paimti ieškovės žemės sklypą visuomenės poreikiams, savivaldybės administracijai kilo pareiga kontroliuoti, kaip savivaldybės taryba užtikrins sklandžią ieškovės žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Teisėjų kolegijos nuomone, savivaldybės administracija, žinodama apie planuojamą ieškovės turto paėmimą visuomenės poreikiams, turėjo pareigą veikti aktyviai, domėtis, kodėl savivaldybės taryba neskiria lėšų nei žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto rengimui, nei pačiam žemės išpirkimui, nepaveda savivaldybės administracijai atlikti likusių žemės paėmimo visuomenės poreikiams veiksmų arba nepriima sprendimo nutraukti pradėtą procedūrą. Atitinkamai, Raseinių rajono savivaldybės administracijos neveikimas, netinkamas savivaldybės administracijai priklausančios kontrolės funkcijos įgyvendinimas, taip pat laikytinas nepagrįstai ir nepateisinamai ilgu ir sudaro Vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimą bei CK 1.2 straipsnyje įtvirtintų teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principų ieškovės atžvilgiu pažeidimą.

30. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju tiek Raseinių rajono savivaldybės taryba, tiek Raseinių rajono savivaldybės administracija turėjo atlikti įstatymuose numatytus veiksmus, tam kad būtų užbaigta ieškovės turto paėmimo visuomenės poreikiams procedūra. Atsižvelgdama į pateiktus išaiškinimus dėl to, kuris subjektas kokius veiksmus turėjo atlikti vykdant žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą (Žemės įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 25 d. iki 2019 m. gruodžio 28 d.), toliau teisėjų kolegija pasisako dėl ieškovės pareikštų konkrečių ieškinio reikalavimų: pirmuoju reikalavimu ieškovė prašė teismo iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos priteisti atlyginimą už visuomenės poreikiams numatytą paimti turtą, o antruoju – iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos priteisti jos veiksmais (neveikimu) ieškovei padarytą neturtinės žalos atlyginimą.

Dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams numatytą paimti žemę

31. Šiuo metu galiojančio Žemės įstatymo 46 straipsnio 8 dalis nustato, kad Nacionalinės žemės tarnybos vadovas sprendimą paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priima pagal patvirtintą žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektą arba paimamo visuomenės poreikiams žemės sklypo planą ir sutartį dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemę, kuri sudaroma tarp privačios žemės savininko ir (ar) kito naudotojo ir prašymą paimti žemę visuomenės poreikiams pateikusios institucijos, arba tik pagal patvirtintą žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektą, arba paimamo visuomenės poreikiams žemės sklypo planą ir turto vertinimo ataskaitą, jeigu sutartis dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir atlyginimo už ją nesudaroma. Sprendime paimti žemę visuomenės poreikiams nurodoma paimamo žemės sklypo rinkos vertė ir su žemės paėmimu susiję nuostoliai, apskaičiuoti Žemės įstatymo 47 straipsnyje nustatyta tvarka, ir jų atlyginimo būdas.

32. Taigi tik parengus žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektą ir (ar) turto vertinimo ataskaitą (nustačius atlyginimą už visuomenės poreikiams paimamą žemę) Nacionalinės žemės tarnybos vadovas priima sprendimą paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams sprendime nurodydamas paimamo žemės sklypo vertę bei nuostolių atlyginimo būdą. Žemės savininkui nesutinkant su sprendime paimti žemę nurodyta žemės sklypo verte ir nuostolių atlyginimo būdu, šis turi teisę atsisakyti sudaryti žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir atlyginimo už ją sutartį. Tokiu atveju yra inicijuojama ginčo procedūra – teismas sprendžia, ar konkrečiu atveju leisti įregistruoti Nacionalinės žemės tarnybos vadovo sprendime nurodytą paimamą turtą valstybės vardu, o, priėmus sprendimą tenkinti tokį Nacionalinės žemės tarnybos vadovo prašymą, yra tęsiama ginčo procedūra dėl atlyginimo už paimtą žemę dydžio nustatymo (Žemės įstatymo 47 straipsnio 5, 6, 8 dalys).

33. Be kita ko, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teisme nagrinėjant ginčą dėl atlyginimo už paimtą visuomenės poreikiams žemės sklypą dydžio nustatymo, tokio žemės sklypo rinkos vertė ir su ja siejamas atlyginimo buvusiam savininkui dydis nustatytini institucijos sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimo dieną. Institucijos priimtas sprendimas paimti žemę visuomenės poreikiams nėra formalus aktas, jis pratęsia sprendimo pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą sukeltų teisinių pasekmių galiojimą laike ir sukelia naujas, be to, konkretus žemės sklypo įvertinimas ir atlyginimo (kompensacijos) pinigais siūlymas yra privalomi jo turinio elementai, kurių atitiktį teisės aktų reikalavimams patikrina ginčą dėl atlyginimo už paimamą visuomenės poreikiams žemę dydžio nustatymo nagrinėjantis teismas, tikrindamas, ar nustatytas atlyginimas teisingas, lygiavertis paimamai nuosavybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-478/2014).

34. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju žemės sklypo paėmimu suinteresuota institucija neparengė žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto ir neatliko paimamo žemės sklypo turto vertinimo procedūros. Atitinkamai, nebuvo priimtas ir Nacionalinės žemės tarnybos vadovo sprendimas ginčo turtą paimti visuomenės poreikiams bei nenustatyta paimamo žemės sklypo vertė. Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reguliavimą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bei ginčo aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kol nėra priimtas Nacionalinės žemės tarnybos vadovo sprendimas paimti ieškovės žemę visuomenės poreikiams, kuriame būtų nustatyta paimamo žemės sklypo vertė, tol nespręstinas šalių ginčas dėl atlyginimo už paimamą visuomenės poreikiams žemę dydžio nustatymo. Kitaip tariant, šiuo metu ieškovės subjektinė teisė dėl tinkamo atlyginimo dydžio už visuomenės poreikiams numatytą paimti žemę dar nėra pažeista, nes, kaip minėta, šiuo metu nėra konstatuotas joks konkretus atlyginimo už paimtą žemę dydis.

35. Teisėjų kolegija išaiškina, kad nors šiuo metu ieškovės pasirinktas teisės gynybos būdas reikalaujant spręsti ginčą dėl atlyginimo dydžio už numatytą visuomenės poreikiams paimti žemę nėra galimas, tačiau tai nereiškia, kad ieškovė negali ginti savo pažeistų teisių kitu būdu, pavyzdžiui, reikalaudama suinteresuotos institucijos užbaigti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Kaip išaiškinta nutarties 25–28 punktuose, žemės paėmimu suinteresuota institucija, kuri priima sprendimus dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrų, nagrinėjamu atveju yra būtent Raseinių rajono savivaldybė (taryba), o ne administracija, todėl reikalavimas užbaigti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūras turėtų būti reiškiamas Raseinių rajono savivaldybei. Papildomai pažymėtina, kad reikalavimas dėl savivaldybės administravimo subjektų vilkinimo atlikti veiksmus nagrinėjamas administraciniuose teismuose (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl tinkamo atsakovo pagal CK 6.271 straipsnį

36. Ieškovė byloje nurodo patyrusi neturtinę žalą dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėto neveikimo sukelto streso, patirtos įtampos, pablogėjusios sveikatos, apsunkinto bendravimo su šeima, lygią 144 000 Eur. Ieškovė žalą įrodinėja taip pat ir aplinkybėmis, kurios sudaro turtinės žalos sampratą, t. y. nurodo, kad dėl savivaldybės valdžios institucijų veiksmų ieškovės sūnus buvo priverstas išsikraustyti iš ieškovės namo ir nuomotis kitą būstą už 150 Eur per mėnesį; taip pat nurodo valstybei sumokėjusi žemės mokesčius, nors negalėjo žeme naudotis kaip savininkė; patyrė papildomų išlaidų kreipdamasi į įvairias institucijas. Taigi ieškovė siekia žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo.

37. Atsakomybė už žalą, padarytą valstybės valdžios institucijų neteisėtais veiksmais reglamentuojama CK 6.271 straipsnyje. Minėtas straipsnis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės (1 dalis). Terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (2 dalis). Terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (3 dalis). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (4 dalis).

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad cituojamoje įstatymo normoje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlygina valstybė, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlygina savivaldybė, t. y. pačioje įstatymo normoje nurodyta, kad nepaisant to, kuri valstybės ar savivaldybės valdžios institucija priėmė neteisėtą aktą (atliko neteisėtus veiksmus) žalą atlyginti privalo valstybė iš valstybės biudžeto ar savivaldybė iš savivaldybės biudžeto. Todėl pagal šią normą tinkamu atsakovu bylose dėl žalos atlyginimo yra valstybė arba savivaldybė, o ne konkreti institucija, atlikusi neteisėtus veiksmus. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra pareikštas netinkamam atsakovui.

39. CPK 45 straipsnyje nustatyta, kad teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu (1 dalis). Jeigu ieškovas nesutinka, kad atsakovas būtų pakeistas kitu asmeniu, teismas nagrinėja bylą iš esmės (3 dalis).

40. Aiškindamas šias teisės normas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal CPK 45 straipsnyje įtvirtintos teisės normos prasmę prašyti pakeisti netinkamą šalį (tiek ieškovą, tiek atsakovą) gali bet kuri šalis, taip pat šis pakeitimas gali įvykti ir teismo iniciatyva; tačiau bet kuriuo atveju netinkamos šalies pakeitimas gali įvykti tik sutinkant ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-305/2014).

41. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas 2020 m. sausio 16 d. baigė bylos nagrinėjimą iš esmės ir teismo sprendimo paskelbimą atidėjo 2020 m. vasario 4 d. 10 val. Po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismas pripažino, kad byloje reikia nustatyti papildomas aplinkybes – 2020 m. vasario 4 d. nutartimi teismas atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės, įtraukė į bylą trečiuoju asmeniu Raseinių rajono savivaldybę, įpareigojo atsakovę – Raseinių rajono savivaldybės administraciją pateikti teismui duomenis, kas buvo atlikta pagal Kauno apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Raseinių rajono žemėtvarkos skyriaus 2009 m. gegužės 21 d. raštą Nr. 04-323, kuriuo savivaldybė buvo informuota, jog turi rengti žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektą ir visus šiuo klausimu priimtus savivaldybės tarybos ir savivaldybės administracijos sprendimus (nutarimus); duomenis, kad savivaldybės tarybai buvo teikiami svarstyti klausimai dėl lėšų skyrimo minėto žemės sklypo paėmimui visuomenės poreikiams ir tarybos sprendimus šiuo klausimu ir kt., skyrė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka 2020 m. kovo 5 d. 10 val. Teismo posėdžio metu teismas uždavė šalims klausimus dėl to, kuri institucija turėjo rengti žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektą ir organizuoti viešąjį pirkimą projekto parengimo darbams atlikti, taip pat, kuri institucija finansuoja projekto rengimą. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovės buvo paklausta, kuris subjektas atliko neteisėtus veiksmus ieškovės atžvilgiu, ir, kuris subjektas turi atlyginti ieškovei padarytą žalą. Teismas pasiteiravo, ar ieškovė nepageidauja keisti atsakovo byloje, tačiau ieškovės atstovė nurodė, kad atsakovo keisti nepageidauja (2020 m. kovo 5 d. teismo posėdžio garso įrašas: 8 min. 45 sek. – 9 min. 45 sek.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, atmestini ieškovės apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad teismas, atnaujinęs bylos nagrinėjimą iš esmės, turėjo savo iniciatyva pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu ir nagrinėti pareikštą ieškinį tinkamam atsakovui. Kaip minėta, netinkamas atsakovas tinkamu gali būti keičiamas teismo siūlymu, tačiau visais atvejais yra būtinas ieškovo sutikimas, kurio nagrinėjamoje byloje nebuvo gauta.

42. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstai atmetė kaip pareikštą netinkamam atsakovui. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimas atmesti ieškinį dėl to, kad šis pareikštas netinkamam atsakovui, neatima ieškovės teisės į žalos atlyginimą iš tinkamo atsakovo. Papildomai pažymėtina, kad reikalavimai dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo yra nagrinėjami administraciniuose teismuose (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

43. Atsakovė Raseinių rajono savivaldybės administracija apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl bylinėjimosi išlaidų atsakovei atlyginimo. Nurodo, kad buvo pateikusi įrodymus apie 2 456,30 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme, tačiau teismas priteisė tik 508,20 Eur bylinėjimosi išlaidas.

44. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovės atstovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pateikė tris prašymus priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas ir šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus: 2019 m. spalio 15 d. prašymą dėl 1 439,90 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (2 t., b. l. 28–30), 2020 m. sausio 15 d. prašymą dėl 508,20 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (2 t., b. l. 45–46), 2020 m. kovo 5 d. prašymą dėl 508,20 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (2 t., b. l. 84–85).

45. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad Raseinių rajono savivaldybės administracija prašo priteisti 508,20 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas, įvertinęs šių išlaidų dydį nurodė, kad jos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakyme Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ numatytų dydžių, todėl šios išlaidos buvo priteistos atsakovei iš ieškovės. Taigi iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas dalies bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimo neišsprendė, todėl dėl šių išlaidų priteisimo, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, pasisakoma apeliacinės instancijos teisme.

46. Pažymėtina, kad nors Lietuvos teismų praktikoje yra pripažįstamas atstovavimo išlaidų priteisimas viešojo administravimo subjektui iš bylą pralaimėjusios šalies, tačiau ši taisyklė nėra absoliuti. Teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas viešojo administravimo subjekto naudai, turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, advokato pasitelkimas buvo būtinas. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu yra suformuota), į bylos apimtį ir sudėtingumą, į pareiškėjo pozicijos formulavimą byloje, į skundo pagrindą ir dalyką, į tai, ar pats pareiškėjas yra atstovaujamas advokato, į tai, ar bylos baigtis gali turėti platesnį poveikį ne tik byloje susiklosčiusiems, bet ir susijusiems teisiniams santykiams, o taip pat ir viešajam interesui. Bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti šių kriterijų visumą bei spręsti, ar yra pagrindas iš bylą pralaimėjusios šalies priteisti atstovavimo išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-395-662/2019; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-248/2020).

47. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis pirmiau pateiktais išaiškinimais, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas nukrypti nuo įprastinių bylinėjimosi išlaidų taisyklių taikymo ir likusios bylinėjimosi išlaidų dalies atsakovei nepriteisti. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad atsakovė yra viešojo administravimo subjektas, kurio tiesioginė funkcija yra spręsti teisinius žemės paėmimo visuomenės poreikiams klausimus, bylos pobūdis yra tiesiogiai susijęs su atsakovės Raseinių rajono savivaldybės administracijos vykdomomis funkcijomis, atsakovė turi teisės skyrių bei darbuotojus, kurie yra atsakingi už byloje kilusių klausimų kuravimą, byloje keliami teisiniai klausimai nėra nauji (teismų praktika yra aiški ir suformuota), o bylos apimtis nėra didelė, be to, atsižvelgtina ir į ginčo pobūdį, kad pats atsakovės dalyvavimas procese ir patirtos bylinėjimosi išlaidos kilo ir dėl atsakovės neveikimo, trukusio 10 metų, todėl bylinėjimosi išlaidos atsakovei nepriteistinos. Toks sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nagrinėjamu atveju atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Papildomai pažymėtina, kad duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas šalys nepateikė, todėl jų paskirstymo klausimas nėra sprendžiamas.

Dėl procesinės bylos baigties

48. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pagrįstą ir teisingą sprendimą, kurio naikinti ar grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.