Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Viktoras Preikšas Baudžiamoji byla Nr. 1A-316-327/2016;

Teisėja Silvana Girdenienė Teisminio proceso Nr. 1-51-3-00010-2015-9;

2016 m. birželio 16 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Dariaus Kantaravičiaus, Vikto­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas) ir Gyčio Večersko,

dalyvaujant nukentė­ju­siosioms – civilinėms ieškovėms J. T. ir G. R., jų atstovei advokatei Nijolei Raulušaitienei,

viešame teismo po­sė­dy­je ape­liacine tvar­ka išna­gri­nė­jo bau­džiamąją bylą pagal nukentė­ju­siųjų ir ci­vilinių ieškovių J. T. ir G. R. ape­lia­ci­nį skundą dėl Varėnos rajono apy­linkės teismo 2016 m. vasario 17 d. nuos­prendžio, kuriuo V. M. ištei­sin­ta pagal Lie­tu­vos Res­pu­blikos bau­džia­mo­jo ko­dekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį nepadarius nusi­kals­ta­mos veikos.

Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų G. R. ir J. T. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. buvo kaltinama tuo, kad paskleidusi apie kitus žmones tikrovės neati­tin­kan­čią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tuos asmenis ar pakirsti pasitikėjimą jais, t. y. kad V. M. paskleidė apie nukentėjusiąsias J. T. ir G. R. tik­ro­vės neatitinkančią, pakertančią pasitikėjimą J. T. ir G. R. kaip valstybės tar­nau­tojomis informaciją, 2015 m. vasario 27 d. telefoninio pokalbio metu nurodydama (duomenys neskelbtini) merui V. M., kad savivaldybės tarybos rinkimuose jos liepė V. M. balsuoti už A. K., kad jai bus ,,šakės“, jei nebalsuos.

Varėnos rajono apylinkės teismas 2016 m. vasario 17 d. nuosprendžiu išteisindamas V. M., kuri buvo kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 straipsnio 1 dalyje, kons­ta­tavo, kad V. M. išsakė savo nuomonę, o už nuomonės išsakymą ji negali būti teisiama.

Būtinas šmeižimo turinį sudarančių požymių, tai melagingos informacijos perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Liudytojas V. M. patvirtino, kad kalbant su V. M., jau jo kabinete buvo mažiausiai du asmenys, kurie girdėjo pokalbį, ši informacija iškart buvo per­duo­ta kitiems asmenims. Liudytoja I. V. nurodė, kad pasitarus partijoje, surašė skundą po­li­cijai, panašaus turinio pranešimas tą pačią dieną buvo patalpintas į „Baltųjų pirštinių“ inter­ne­ti­nę svetainę. Nukentėjusiųjų teigimu, iš paminėtų teiginių nustatytinas būtinas šios nusikalstamos vei­kos požymis – informacijos paskleidimas. Skunde pažymėta, kad J. T. dirbo savo tie­sioginį darbą ir nedalyvavo rinkiminėse kovose. Dėl tokios paskleistos informacijos ji patyrė nei­giamus dvasinius išgyvenimus, buvo pažeminta, pablogėjo jos sveikata, jai teko išeiti iš darbo.

Teismo posėdyje nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės – J. T. ir G. R. bei jų atstovė advokatė N. Raulušaitienė prašė nukentė­ju­siųjų ir civilinių ieškovių apeliacinį skundą tenkinti ir pa­tvir­tino apeliacinio skun­do argumentus.

Išteisintoji V. M. ir jos gynėja advokatė R. Atkočaitienė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiųjų – civilinių ieškovių J. T. ir G. R. ape­lia­ci­nis skundas atmetamas.

Bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Lietuvos Res­pub­likos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų (BPK 320 str. 3 d.). Kaip matyti iš privačių kaltintojų ir nukentėjusiųjų G. R. ir J. T. apeliacinio skundo, jos nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu dėl V. M. išteisinimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, taip pat su teismo sprendimu palikti nenagrinėtus civilinius ieškinius dėl 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo kiekvienai ir prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Būtent dėl šių klausimų ape­lia­ci­nės instancijos teismas ir pasisako.

Nors privačios kaltintojos ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įro­dymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija, patikrinusi ape­liacinio skundo ar­gu­mentus, įvertinusi byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetą, nenustatė pa­grin­do abejoti pirmosios instancijos teismo, padaryta išvada, kad V. M. nepadarė veikos, turin­čios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas, išana­liza­vęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir neša­liš­kai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvir­tin­tų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai V. M. ištei­si­no pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nu­si­žengimo požymių.

Motyvuojamoji dalis

Pagal objektyviuosius požymius šmeižimu (BK 154 straipsnis) laikomas tikrovės neatitin­kan­čios informacijos apie žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį ar pakirsti pasiti­kė­ji­mą juo, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai visuomenės akyse žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Baudžiamoji at­sa­komybė už šmeižimą kyla asmeniui, paskleidusiam informaciją. Bendrąja prasme informacija reiš­kia žinią, tai yra faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes kons­ta­ta­vi­mą. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įro­dy­mais ir objektyviai nustatytas. Atskleidžiant šmeižimo sąvokos turinį, svarbu atriboti informaciją (fak­tus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais.

Teisėjų kolegijos nuomone, teismas atskleidė BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto nusi­kal­ti­mo esmę, šio nusikaltimo sudėties požymius, ištyrė ir nuosprendyje aptarė byloje surinktus duo­me­nis, sugretino juos su BK 154 straipsnio 1 dalies dispozicija, tinkamai juos įvertino ir padarė tei­sin­gą bei motyvuotą išvadą, kad V. M. veikoje nėra nusikalstamos veikos požymių. Ape­lia­cinės instancijos teismas visiškai sutinka su skundžiamame nuosprendyje aptartu bylos duomenų ver­tinimu, tuo pagrindu padaryta išvada dėl būtinųjų minėto nusikaltimo sudėties požymių nebu­vi­mo V. M. veikoje ir šios išvados motyvacija.

Apeliaciniame skunde išdėstytas subjektyvus, bylos duomenimis nepagrįstas aplinkybių su­vokimas, teorinės žinios apie šmeižimo nusikaltimą, teigiama, kad išteisintosios veikoje yra nu­si­kaltimo požymių, kad V. M. išdėstė ne savo nuomonę, o tyčia paskleidė apie G. R. ir J. T. tikrovės neatitinkančią informaciją.

Byloje nėra tiksliai nustatyta, kokius tikslius žodžius pasakė J. T. ir G. R., kuomet lankėsi pas V. M. namuose. Liudytojas V. M. parodė, kad vasario 27 d. buvo pas V. M., atvažiavusi seniūnė, socialinė darbuotoja ir policininkas, jam liepė eiti į namus. Buvo išgėręs, neprisimena kas buvo kalbama, matė, kad V. M. skambino (b. l. 80-81). Liudytojas A. L. parodė, kad su J. T. lankėsi M. šeimoje, į namus užėjo vėliau, prie jo socialinė darbuotoja apie rinkimus nekalbėjo (b. l. 101-102). Liudytojas L. M. pa­rodė, kad prieš rinkimus į namus buvo atvykusi G. R. ir J. T. Tuo metu se­niū­nė sakė, kad meras jums skyrė pašalpą, žinosit už ką balsuot. Kitą kartą buvo atvykę tik socialinė darbuotoja su A. L., apie rinkimus nekalbėjo (b. l. 129-130). Nepilnametė liudytoja K. M. parodė, kad seniūnė mamai (V. M.) pasakė žinokit už ką balsuot, bet pa­var­dės nebu­vo pasakytos (b. l. 102-103). Nepilnametis liudytojas A. M. parodė, kad negirdėjo apie ką kal­bėjo mama (V. M.) su socialine darbuotoja (b. l. 103). Taigi byloje nėra neabe­jo­tinų įro­dy­mų, kurie galėtų patvirtinti, kokius konkrečius žodžius kalbėjo J. T. ir/ar G. R., liudytojų parodymai nekonkretūs ir skirtingi, dalis jų pokalbio išvis negirdėjo, tačiau iš bylos duo­menų nėra pagrindo vienareikšmiškai išvadai, kad J. T. ir G. R. žodžių V. M. negalėjo vertinti kaip rinkiminės agitacijos. Taip pat atsižvelgus į tai, kad V. M. šeima įtraukta į socialinės rizikos šeimų sąrašą, dėl to dažnai lankoma, tikrinimo metu jos namuose rasti alkoholinius gėrimus vartojantys asmenys, seniūnijos darbuotojų jai išsakytas pas­ta­bas vertino subjektyviai ir paskambinusi merui išsakė savo nuomonę apie ją tikrinančias J. T. ir G. R.. Kolegijos nuomone, vaizdingais žodžiais, priešingai nei teigiama apelia­ci­niame skunde, V. M. tik išreiškė savo emocinę būseną, išdėstė subjektyvų požiūrį ir savo nuomonę, kuriai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, ir ją argumentuodama tam tikru faktiniu pa­grindu neperžengė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje numatytos tei­sės reikšti savo nuomonę (įsitikinimus) ribų. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuos­pren­dyje, V. M. neturėjo tikslo paskleisti informaciją plačiam asmenų ratui. V. M. savo nuomonę išreiškė kalbėdama su V. M. telefonu, kas paprastai suprantama, kaip dviejų asmenų pokalbis, todėl toks informacijos perdavimas pats savaime negali būti vertinamas kaip tikslingas platesnis jos pas­klei­dimas. Tolesnis informacijos perdavimas nepriklausė nuo V. M. valios. Todėl tokia veika negali būti vertinama kaip nu­si­kals­tama net ir tuomet, kai paaiškėja, kad ją išsakęs asmuo klydo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad išteisintosios paskleisti teiginiai apie G. R. ir J. T. neatitinka tikrovės, kad paviešinta informacija žemina jų garbę ir orumą. Minėta, kad skleidžiamai informacijai taikomas tiesos kriterijus. Nuomonė turi vertinamąjį pobūdį, todėl vertinamieji teiginiai yra subjektyvūs, tačiau ir jie turi būti pagrįsti faktais. Pirmosios ins­tan­ci­jos teismo išteisinamajame nuosprendyje nustatyta, kokiais objektyviai egzistuojančiais faktais rem­damasi V. M. pateikė apie G. R. ir J. T. savo požiūrį, kritikavo jų veiksmus.

Rinkiminės agitacijos formos ir būdai gali ribotis su neleistinais ir ta riba ne visada ir ne visiems gali būti visiškai aiški, ir vertinama nevienareikšmiškai, todėl ir V. M. išreikštas požiūris į jos suprastus ir G. R. ir/ar J. T. galimai pasakytus žodžius taip pat nėra vertintini kaip aiškiai nusikalstami veiksmai.

Nustatytos aplinkybės pirmosios instancijos teismui leido konstatuoti ir tai, kad, priešingai, negu teigia apeliantės, V. M. nešmeižė G. R. ir J. T. ir to nesiekė. Byloje nėra nustatyta kokių nors faktinių aplinkybių apie priežastis, dėl kurių išteisintoji būtų tu­rė­ju­si interesą ar asmeninį nusistatymą skleisti pramanytą žeminančią garbę ir orumą informaciją apie G. R. ir J. T. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, aplinkybė, jog (duomenys neskelbtini) meras V. M. patikrino V. M. išsakytą nuomonę, t. y. pasitarus par­ti­joje, įrašytas pokalbis buvo perduotas ikiteisminio tyrimo institucijai, nelaikyta kaip informacijos skleidimas siekiant ap­šmeižti žmogų.

Taigi, V. M. veikoje nesant būtinųjų inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požy­mių, nagrinėjamu atveju subjektyviosios pusės elemento – tyčinės kaltės, negalima ir jos bau­džia­mo­ji atsakomybė. Esant šioms aplinkybėms apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje padarė teisingą ir faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą, jog V. M. veikoje nėra BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, kurių pagrindu darytina neabejotina išvada, jog išteisintoji V. M. neatliko jokių baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veiksmų. Todėl nėra teisinio pagrindo pri­va­čių kaltintojų ir nukentėjusiųjų G. R. ir J. T. apeliacinio skundo argu­men­tais naikinti išteisinamąjį Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 17 d. nuosprendį ir pri­imti naują apkaltinamąjį nuosprendį.

Varėnos rajono apylinkės teismui priėmus sprendimą išteisinti V. M., jai nepa­da­rius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, buvo priimtas sprendimas G. R. ir J. T. civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus, kaip tai numatyta BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad skundžiamas pir­mosios instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nuken­tė­ju­siųjų apeliaciniame skunde keliamas neturtinės žalos atlyginimo klausimas nenagrinėtinas, nes šiuo atveju tai yra civilinės teisės normų reguliuojamas klausimas.

Privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios G. R. ir J. T. prašo priteisti iš V. M. jų naudai bylinėjimosi išlaidas – 230 Eur už skundo surašymą. Toks G. R. ir J. T. prašymas netenkinamas, nes pagal BPK nuostatas proceso išlaidų pri­tei­si­mas galimas tik iš nuteistojo. Šiuo atveju paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis, todėl nukentėjusiųjų patirtos bylinėjimosi išlaidos iš jos negali būti priteistos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nukentėjusiųjų – civilinių ieškovių J. T. ir G. R. ape­lia­ci­nį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.