Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Raimonda Andrulienė, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės A. R. atskiruosius skundus dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. nutarties ir 2014 m. liepos 14 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės A. R. ieškinį atsakovui R. R., institucija, teikianti išvadą byloje – Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos rajono apylinkės teisme 2013-11-26 priimtas ieškovės A. R. ieškinys atsakovui R. R. dėl bendravimo tvarkos su vaikais nustatymo. Ieškovė ieškiniu reiškė reikalavimą nustatyti bendravimo su dukra I. R. ir sūnumi V. R. tvarką.

Kita, 2014-07-14 nutartimi, teismas iš dalies patenkino atsakovo atstovės prašymą ir priteisė iš ieškovės atsakovui 800 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, jog atsakovo prašomos priteisti 2000 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidos (b. l. 105) mažintinos atsižvelgiant į tai, jog atsakovo pateiktame 2014-03-14 pinigų priėmimo kvite išlaidos nėra visiškai detalizuotos, be to, įvyko tik vienas 25 minučių trukmės parengiamasis posėdis, todėl atsakovo prašomos priteisti išlaidos vertintinos kaip neatitinkančios būtinumo, protingumo ir pagrįstumo kriterijų.

Motyvuojamoji dalis

Atskirieji skundai atmestini.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsisakė priimti ieškovės ieškinį dėl bendravimo tvarkos su vaikais nustatymo kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).

Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga, todėl teismas ex officio privalo patikrinti, ar byla su užsienio (tarptautiniu) elementu yra jam teisminga ((duomenys neskelbtini) straipsnis). Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja nacionalinė teisė, dvišalės ir daugiašalės valstybių sutartys. CPK 780 str. numatyta taisyklė, kad Civilinio proceso kodekso nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Lietuvos Respublikai 2004-05-01 tapus Europos Sąjungos nare, sprendžiant bylos su tarptautiniu elementu teismingumo klausimą, privalu vadovautis teismingumo klausimus atitinkamose bylose reglamentuojančių Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų nuostatomis. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas jurisdikciją nagrinėti bylą nustatinėjo taikydamas 2003-11-27 Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000“ (toliau tekste – Reglamentas Nr. 2201/2003) nuostatas. Kadangi daugiašalė sutartis, šiuo atveju reglamentas, kuris pagal savo pobūdį yra tiesioginio taikymo teisės aktas, privalomai taikomas visose valstybėse narėse, nustato jurisdikcijos taisykles nagrinėjant bylas su užsienio elementu, susijusias su tėvų pareigomis, todėl teismas visiškai pagrįstai taikė minėtą reglamentą. Dėl šios priežasties ieškovės argumentas, jog byla pagal Civilinio proceso kodekso 785 straipsnio nuostatas priklauso išimtinei Lietuvos Respublikos teismo jurisdikcijai, atmestinas kaip nepagrįstas ir sąlygotas neteisingo Civilinio proceso kodekso nuostatų aiškinimo. Ieškovės nurodytos nuostatos, nustatančios išimtinį teismingumą šeimos teisinių santykių bylose, būtų taikomos tik tuo atveju, jei byla turėtų tarptautinį elementą ir nebūtų nei dvišalės, nei daugiašalės sutarties, reglamentuojančios šiuos klausimus (CPK 780 str.).

Reglamento Nr. 2201/2003, kurio pagrindu pirmosios instancijos teismas sprendė teismingumo klausimą, pirmas straipsnis nustato, kad jis taikomas bet kokio pobūdžio teismo civilinėms byloms, susijusioms su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyriumi (separacija) ar santuokos pripažinimu negaliojančia bei tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu, kai šių klausimų sprendimas susijęs su kelių valstybių narių teismų jurisdikcija. Pagal reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnyje įtvirtintą bendrą taisyklę valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje. Reglamento 13 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jei vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta negali būti nustatyta ir jurisdikcija negali būti nustatyta remiantis 12 straipsniu, jurisdikciją turi valstybės narės, kurioje yra vaikas, teismai.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, remdamasis Civilinio kodekso normų pagrindu, nustatė, jog tiek atsakovo, tiek nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje. Apeliantė ginčija šią pirmosios instancijos teismo išvadą, motyvuodama tuo, jog byloje nėra jokių faktinių duomenų apie vaikų gyvenamąją vietą, o paties atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, nes čia atsakovas turi turto, yra deklaravęs gyvenamąją vietą, čia yra jo asmeninių, ekonominių ir socialinių interesų centras. Civilinio kodekso 2.12 straipsnyje nurodyta, kad nuolatine asmens gyvenamąja vieta laikoma valstybė ar jos teritorijos dalis, kur asmuo nuolat ar daugiausiai gyvena ir kurią laiko savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų vieta. CK 2.16 str. 1 d. numatyta, kad fizinio asmens gyvenamoji vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. Asmuo faktiškai gali gyventi keliose gyvenamosiose vietose, tokiais atvejais vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai), yra laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta (CK 2.16 str. 2 d.). Jeigu asmens nuolatinė gyvenamoji vieta negali būti nustatyta pagal kodekso 2.12 straipsnio kriterijus, laikoma, kad tokio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta yra jo gyvenamoji vieta (CK 2.16 str. 3 d.). Nepilnamečio asmens nuolatine gyvenamąja vieta yra laikoma to iš tėvų, su kuriuo nepilnametis daugiausiai gyvena, nuolatinė gyvenamoji vieta (CK 2.14 str. 2 d.). Nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, turi būti atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą. Ieškovė pati ieškinyje nurodė, jog 2010 metų birželį vaikai su atsakovu išvyko į Angliją, kur iki šiol gyvena. Kadangi, kaip teigia ieškovė, vaikai jau ilgą laiką gyvena Anglijoje, ji neprašo nustatyti vaikų gyvenamosios vietos su ja, tik prašo suteikti galimybę bendrauti (b. l. 3). Ieškovės nurodytu atsakovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu Lietuvoje procesinių dokumentų įteikti nepavyko. Procesiniai dokumentai buvo įteikti Lietuvoje gyvenančiam atsakovo tėvui (b. l. 91). Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė gyvenantis adresu (duomenys neskelbtini). Atsiliepime atsakovas prašė taikyti reglamento nuostatas ir palikti ieškinį nenagrinėtą, nes jo bei vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje. Toks atsakovo argumentas Civilinio kodekso nuostatų, reglamentuojančių gyvenamosios vietos nustatytą, prasme, vertintinas kaip viešas pareiškimas, jog atsakovas savo gyvenamąja vieta laiko Jungtinę Karalystę. Be to, iš Gyventojų registro tarnybos pažymos (b. l. 89) matyti, kad vienas iš vaikų – dukra, kuriai po ieškinio dėl bendravimo tvarkos nustatymo sukako 18 metų, t. y. ji tapo pilnamete, deklaravo išvykimą į Jungtinę Karalystę nuo 2013-09-04. Taip pat akivaizdu, kad atsakovas į bylą pateikė raštą, kuriame nurodyta, jog jam nuo 2012-04-09 Jungtinėje Karalystėje yra mokama vaiko pašalpa (b. l. 100). Šių duomenų pagrindu bei taikant Civiliniame kodekse įtvirtintus nuolatinės gyvenamosios vietos bei gyvenamosios vietos nustatymo kriterijus darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė atsakovo ir vaikų nuolatinę gyvenamąją vietą esant Jungtinėje Karalystėje, ir ieškinys, kaip pagal reglamento nuostatas neteismingas Lietuvos Respublikos teismams, pagrįstai paliktas nenagrinėtas.

Ieškovė taip pat pateikė atskirąjį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-07-14 nutarties, kuria iš ieškovės atsakovui priteista 800 Lt bylinėjimosi išlaidų. Civilinio proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Atsakovas, prašydamas priteisti bylinėjimosi išlaidas, pateikė atstovavimo sutartį bei pinigų priėmimo kvitą, serija LAT Nr. 761108, 2000 Lt sumai. Ieškovės nuomone, atsakovo pateikti bylinėjimosi išlaidų įrodymai nėra tinkami. Teismas nesutinka su tokia ieškovės pozicija. Nors Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad dėl advokato teisinės pagalbos išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, teismo nuomone, atstovavimo sutartis ir pinigų priėmimo kvitas yra pakankamas bylinėjimosi išlaidų fakto įrodymas. Detalus išlaidų apskaičiavimas aktualus sprendžiant nepagrįstai didelių bylinėjimosi išlaidų mažinimo klausimą, kai teismui kyla pagrįstų abejonių dėl bylinėjimosi išlaidų būtinumo ir racionalumo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ir taip sumažino priteistinų išlaidų dydį, t. y. priteisė ne 2000 Lt, kaip prašė atsakovas, bet 800 Lt, todėl ieškovės argumentas dėl netinkamo bylinėjimosi išlaidų pagrindimo nėra pakankamas konstatuoti pirmosios instancijos teismą priėmus nepagrįstą sprendimą. Ieškovė taip pat nurodo, jog atsakovas nepateikė prašymo priteisti išlaidas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Teismas atmeta šį ieškovės argumentą kaip nepagrįstą: atsakovas jau atsiliepime į ieškinį prašė priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, pateikė atstovavimo sutartį bei pinigų priėmimo kvitą, taigi įvykdė Civilinio proceso kodekse keliamas sąlygas, būtinas tam, kad teismas galėtų spręsti bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą. Kaip minėta, Civilinio proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalis numato galimybę teismui paskirstyti bylinėjimosi išlaidas, nors ginčas ir nebuvo išspręstas iš esmės. Tokiu atveju teismas turi įvertinti priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, taip pat atsižvelgti į šalių procesinį elgesį. Nustatyta, kad nagrinėjamu atveju teismas ieškinį paliko nenagrinėtą dėl to, jog jis neteismingas Lietuvos Respublikos teismams. Procesą inicijavo – ieškinį dėl bendravimo tvarkos su vaikais nustatymo pateikė – ieškovė. Dėl ieškovės inicijuoto proceso neteismingame nagrinėti bylą teisme atsakovas patyrė bylinėjimosi išlaidų, t. y. sudarė atstovavimo sutartį su advokato padėjėja, kuri parengė atsiliepimą į ieškinį, dalyvavo parengiamajame posėdyje. Nors ieškovė taip pat buvo sudariusi atstovavimo sutartį su advokate, tačiau duomenų, pagrindžiančių patirtas bylinėjimosi išlaidas, nepateikė. Dėl šių priežasčių laikytina, jog pirmosios instancijos teismas, priteisdamas atsakovui iš ieškovės mažiau nei pusę jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, priėmė sprendimą, atitinkantį teisingumo ir sąžiningumo principus.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, nepažeidė ieškovės teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos, todėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-05-19 ir 2014-07-14 nutartys paliktinos nepakeistos (CPK 337 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336?339 straipsniais, teismas

nutaria:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. nutartį ir 2014 m. liepos 14 d. nutartį palikti nepakeistas.