Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2011-12-29 · Byla Nr. Ik-1184-406/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2011-12-29
Bylos Nr.
Ik-1184-406/2011
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00635-2011-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Gintaras Čekanauskas, Natalja Zelionkienė, Asta Urbonienė
Atsakovas
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Pareiškėjas
R. M.
Administracinė byla Nr. I-1184-406/2011Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00635-2011-2Procesinio sprendimo kategorija 22.;74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 29 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nataljos Zelionkienės ir Astos Urbonienės,

sekretoriaujant Henrikai Žibutytei

dalyvaujant atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui Mindaugui Černiauskui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo ir oficialaus perspėjimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. M. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutarimą Nr. 20-6-1-26 (b.l. 13) ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 2011 m. rugpjūčio 8 d. oficialų perspėjimą Nr. 20-6-1-26 (b.l. 14).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad ginčijamas nutarimas ir oficialus perspėjimas yra nepagrįsti ir neteisėti. Sprendžiant iš oficialaus perspėjimo teksto, įgalioto policijos pareigūno manymu, jo veiksmai tariamai kelia grėsmę visuomenės saugumui. Tokia išvada, pareiškėjo nuomone, prieštarauja faktinėms aplinkybėms, nes jis turi pastovią gyvenamąją vietą, neplanuoja pažeidinėti teisės normų ir neatlieka jokių veiksmų, kuriuos būtų galima vertinti kaip pažeidžiančius kitų asmenų teises ir laisves. Policijos pareigūnas nesupažindino jo ne tik su medžiaga, kurios pagrindu buvo nuspręsta, kad jo veiksmai kelia grėsmę visuomenės saugumui, bet ir su organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo sąrašais. Ginčijamais aktais buvo suvaržytos jo konstitucinės teisės, todėl prašo skundą tenkinti.

Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad oficialus perspėjimas yra pagrįstas ir teisėtas. Atsakovas turi pakankamai duomenų, kad pareiškėjas veikia su nusikalstama grupuote, linkęs daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus. Duomenys, dėl kurių R. M. buvo pritaikyta prevencinio poveikio priemonė, yra gauti operatyvinių veiksmų atlikimo metu bei užfiksuoti teisės aktų nustatyta tvarka, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje. Oficialaus perspėjimo Lietuvos Respublikos Įstatymo vardu forma yra nustatyta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymo Nr.5-V-314 „Dėl Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nuostatų taikymo taisyklių patvirtinimo" 3 priede, oficialaus perspėjimo tekstą sąlygoja ne tik 5 straipsnis, apibrėžiantis oficialaus perspėjimo sąvoką, bet ir šio įstatymo 4 straipsnis, numatantis prevencinių poveikio priemonių taikymo pagrindus. Pažymi, jog pareiškėjas susijęs su nusikalstama grupuote, yra aktyvus jos narys, be to, jam jau buvo taikytos prevencinio poveikio priemonės, teismo sprendimu skirti teismo įpareigojimai, o šiuo metu pareiškėjui už sunkaus nusikaltimo padarymą pareikšti įtarimai, Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė - suėmimas ir laikomas tardymo izoliatoriuje.

Motyvuojamoji dalis

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Byloje nustatyta, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas patvirtino 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutarimą Nr. 20-6-1-26 taikyti pareiškėjui prevencinę poveikio priemonę -oficialų perspėjimą. Vykdydamas minėtą nutarimą, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos vyresnysis tyrėjas, nurodydamas, kad R. M. veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1, 4, 5 straipsniais, pareiškė jam oficialų perspėjimą, kadangi jo veiksmai vertinami kaip keliantys grėsmę visuomenės saugumui (b.l. 8).

Organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas (Toliau tekste - Įstatymas.).

Įstatymo 5 straipsnyje yra pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka, pagal kurią oficialus perspėjimas - tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.

Oficialus perspėjimas yra ne represinė, bet prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (3 straipsnio 1 punktas). Pagal Įstatymo 4 straipsnį, nustatantį prevencinių priemonių taikymo pagrindus, šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.

Kadangi Įstatymas oficialaus perspėjimo taikymą sieja su Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje apibrėžto turinio informacijos (duomenų) apie asmenį turėjimu policijos įstaigoje bei su sąlyga, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka (Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnis), kilus ginčui dėl oficialaus perspėjimo skyrimo pagrįstumo bei teisėtumo kiekvienu konkrečiu atveju pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 straipsnis) turi būti patikrinta, ar oficialus perspėjimas buvo paskirtas esant Įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. Įstatymo 4 straipsnyje numatyta informacija apie asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais gali būti surinka vadovaujantis specialiaisiais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais (Operatyvinės veiklos įstatymu). Tokios informacijos turinys nėra viešas. Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktą valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie operatyvinės veiklos subjektų operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių vykdomos operatyvinės veiklos organizavimą, eigą ir rezultatus, priemonių ir metodų naudojimą, jų finansavimą, materialinį bei techninį aprūpinimą, operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių operatyvinių veiksmų metu gauta informacija bei jos pagrindu parengta analitinė informacija. Taigi, priešingai nei nurodo pareiškėjas, asmeniui, kuriam pateikiamas oficialus perspėjimas, Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje išvardyti duomenys neturi būti pateikti. Kilus ginčui dėl oficialaus perspėjimo paskyrimo pagrįstumo bei teisėtumo, bylą nagrinėjantis teismas kiekvienu konkrečiu vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis turi patikrinti, ar oficialus perspėjimas yra paskirtas esant Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad minėtoje įstatymo normoje yra įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos

aplinkybes. Minimame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies negalima daryti išvados, kad kriterijai, kuriais vadovaudamasis bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, ar faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, gali būti įrodymai toje byloje, gali priklausyti nuo kokių nors subjektyvių aplinkybių. Sprendimą, ar minėti faktiniai duomenys gali būti įtraukti į bylą kaip įrodymai, teismas gali priimti tik atsižvelgęs į atitinkamos bylos medžiagą ir įvertinęs, ar jis be tų faktinių duomenų galės įvykdyti teisingumą.

Tikrinant, ar oficialus perspėjimas pareiškėjui paskirtas esant Įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams, teismas sprendžia, jog šiuo atveju vykdant teisingumą turi būti remiamasi valstybės paslaptį sudarančia informacija, todėl susipažinus su atsakovo atstovo teismo posėdyje pateikta konfidencialia medžiaga, kuria remiantis pareiškėjui buvo pateiktas oficialus perspėjimas, ir priimant sprendimą ši medžiaga vertintina kaip leistinas bei priimtinas įrodymas (ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis), patvirtinantis pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, jų nariais ir leidžiantis daryti išvadą, jog šis asmuo gali daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, kad oficialus perspėjimas paskirtas pagrįstai, o medžiaga surinkta įstatymų nustatyta tvarka.

Pabrėžtina, kad tik tokie slapti duomenys, kaip vieninteliai kaltinantys įrodymai, įvertinus ir Europos žmogaus teisių teismo formuojamą praktiką, negali nulemti oficialaus perspėjimo taikymo. Tačiau ginčo atveju pareikšto oficialaus perspėjimo teisėtumas įrodytas ne tik įslaptinta medžiaga, bet ir kitais papildomais neįslaptintais duomenimis, kurių pagrindu taip pat galima traktuoti pareiškėjo veiksmus kaip keliančius grėsmę visuomenės saugumui, spręsti apie jo ryšius su nusikalstamomis grupuotėmis, asmenimis, susijusiais su nusikalstama veikla. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjui R. M. 2009 m. balandžio 23 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdyba jau buvo pareiškusi oficialųjį perspėjimą Nr. 20-6-1-17 (b. l. 39,40). Pareiškėjui nesilaikius minėtame oficialiajame perspėjime nurodytų reikalavimų, Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimu, konstatavus, jog jis palaiko ryšį su organizuotomis grupuotėmis (nusikalstamais susivienijimais), R. M. buvo skirta griežtesnė prevencinio poveikio priemonė – teismo įpareigojimai (b.l. 41-46). 2011 m. spalio 4 d. pranešimas apie įtarimą patvirtina, jog pareiškėjui yra pateikti įtarimai dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 22 str. 1d., 129 str. 2 d. 5,8 p. (b.l. 59). Be to, iš Kauno miesto apylinkės teismo sprendimų matyti, kad ir kitiems asmenims teismo skirtuose įpareigojimuose yra uždrausta bendrauti su R. M., o įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registro duomenys (b.l.19-23, 61-66) pagrindžia, kad jis linkęs daryti nusikaltimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių įrodymų (neįslaptintos medžiagos) ir neviešų faktinių duomenų, su kuriais teismas susipažino, visuma juos vertinant įrodymų pakankamumo aspektu, atsakovui buvo pakankama padaryti išvadą, jog pareiškėjas palaiko ryšius su atsakovui žinomomis organizuotomis nusikalstamomis grupuotėmis ar jų nariais, kad gali daryti sunkius nusikaltimus ir tokiu būdu taikyti prevencinio poveikio priemonę, siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves (ONUĮ 4 str.). Taigi nurodytų duomenų visuma, juos vertinant įrodymų pakankamumo aspektu, yra pakankama konstatuoti, jog pareiškėjui prevencinio poveikio priemonė - oficialus perspėjimas pritaikyta esant ON užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams, pagrįstai ir teisėtai.

Aiškinant Įstatymo 5 straipsnio taikymą, atsižvelgiant į Įstatymo 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, taip pat į 5 straipsnio konstrukciją, darytina išvada, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas ir tokių veiksmų teisinė kvalifikacija (žr.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2010 m. balandžio 19 d.A756-162/2010, 2010 m. liepos 30 d. Nr. A146-816/2010 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodyti motyvai, jog jam reiškiamų kaltinimų esmė nežinoma ir kad jam nebuvo išaiškinta, kokie jo konkretūs veiksmai varžo kitų žmonių teises bei skatina organizuotą nusikalstamumą, atmestini kaip nepagrįsti. Dėl ginčijamo oficialaus perspėjimo turinio teisėjų kolegija pažymi, kad jis iš esmės atitinka ON užkardymo įstatymo 5 straipsnio reikalavimus, o perspėjime nurodytas reikalavimas, kad pareiškėjas nedarytų teisės pažeidimų, nėra griežtesnis nė numato ON nusikalstamumo užkardymo įstatymas.

Įvertinus byloje išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad ginčijama prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas R. M. paskirta pagrįstai, jos naikinti nėra pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo R. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Gintaras ČekanauskasNatalja ZelionkienėAsta Urbonienė