- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-01
- Bylos Nr.
- 1S-30-337/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-30003-2019-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Evaldas Vanagas
- Advokatai
- Vytautas Sketeris
- Kategorijos
neviešame teismo posėdyje išnagrinėjo J. V., kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, įstatyminės atstovės R. V. skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2021 m. vasario 1 d. nutarties, kuria J. V. pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo ir gydymo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, taikymas.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
1. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. kovo 4 d. nutartimi J. V., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje (3 veikos), 187 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 3 dalyje, 284 straipsnyje (3 veikos), 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 4 dalyje, nepakaltinamumo būsenoje, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Taip pat Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi J. V., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje, 284 straipsnyje, nepakaltinamumo būsenoje, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Taip pat Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. spalio 20 d. nutartimi J. V., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, nepakaltinamumo būsenoje, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Taip pat Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. spalio 27 d. nutartimi J. V., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, nepakaltinamumo būsenoje, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Stacionarinis stebėjimas ir gydymas taikomas nuo 2020 m. liepos 15 d.
2. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2021 m. vasario 1 d. nutartimi (toliau – skundžiama nutartis), tenkinus VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimą, buvo priimtas sprendimas pratęsti J. V. priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą ir gydymą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
Šalies argumentai
3. J. V., kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, įstatyminė atstovė R. V. pateiktu skundu prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir priimti naują sprendimą – J. V. atžvilgiu taikytą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, pakeisti į ambulatorinį stebėjimą ir gydymą tėvų nuolatinėje priežiūroje.
3.1. Skunde nurodoma, kad skundžiama nutartimi buvo pažeistas BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 2 dalyje nustatytas 6 mėnesių terminas priimti sprendimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės tolesnio taikymo. Tai reiškia, kad J. V., nesant tokio teismo sprendimo, buvo neteisėtai laikomas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje nuo 2021 m. sausio 16 d. iki 2021 m. vasario 1 d., o neatnaujinus praleisto šio termino – jis neteisėtai laikomas šioje įstaigoje iki šiol. Remiantis tuo, apylinkės teismas negalėjo skundžiama nutartimi pratęsti priverčiamosios medicinos priemonės taikymo J. V. atžvilgiu, laikantis įstatymo analogijos, t. y. BPK 127 ir 150 straipsnių nuostatos, reglamentuojančios suėmimo pratęsimą, gali būti taikomos tik nesibaigus suėmimo terminui, taip pat ir bausmės vykdymo nuostatos pagal BK 50 straipsnį.
3.2. Apylinkės teismas pažeidė proceso šalių/dalyvių rungimosi ir lygių teisių principus, numatytus BPK 7 straipsnyje, kadangi VšĮ Rokiškio psichiatrinės ligoninės teikimas dėl medicinos priemonės pratęsimo J. V. atžvilgiu išsiųstas tik teismo paskirtam gynėjui, kuris turėjo galimybę raštu pateikti savo argumentus dėl šio institucijos teikimo, o įstatyminė atstovė negavo teikimo ir neturėjo galimybės pareikšti savo pozicijos dėl šio teikimo, tokiu būdu gindama savo nepilnamečio sūnaus interesus. Juolab teismo paskirtas J. V. gynėjas iki teismo posėdžio nesusisiekė nei su ja, nei su jos vyru, neišsiaiškino jų, kaip J. V. įstatyminių atstovų, pozicijos dėl institucijos pateikto teikimo. Pažymima, kad jos pozicija yra priešinga teismo paskirto J. V. gynėjo pozicijai, dėl ko buvo neužtikrinta J. V. teisė į įstatymo garantuojamą veiksmingą ir neformalią gynybą bei tuo galimai pažeistas Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas. Taip pat nurodoma, kad J. V. įstatyminiai atstovai yra pasiruošę nuolat rūpintis ir prižiūrėti J. V., reikalui esant apgyvendinti jį globos namuose, kad jam būtų sudarytos saugios sąlygos vystytis, ugdytis, socializuotis ir tuo pat metu butų užtikrintas visuomenės saugumas.
3.3. Apylinkės teismas nepaisė BPK 405 straipsnio 3 dalies nuostatų, o pagal VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės pateiktą Komisijos dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pratęsimo (toliau – Komisija) 2021 m. sausio 7 d. medicininės apžiūros išvadą Nr. 4 darytinos šios išvados: 1) Komisijos išvados teiginys, kad hospitalizacijos pradžioje ligonis sudavė sanitarui į veidą, neatitinka tikrovės, kadangi ši J. V. agresija įvyko jo dar nehospitalizavus, t. y. 2020 m. liepos 7 d. tik atvežus jį į priimamąjį, kuomet jis buvo susijaudinęs dėl prievartinio jo būsimo uždarymo, ką patvirtina prie skundo pateikti dokumentai ir jo šeimos nariai. Dėl to, teismas privalėjo šia aplinkybe skundžiamoje nutartyje nesivadovauti; 2) Komisijos išvadoje nurodoma, kad vėliau agresijų nestebėta, todėl neaišku, kuo remiantis Komisija savo išvadoje nurodė, kad pacientas nesuvokia savo poelgių pavojingumo, negali numatyti jų pasekmių, jeigu pavojingų poelgių nepastebėta, ir kodėl skundžiamoje nutartyje nesiremta išvadoje nurodomu faktu, kad agresijų nepastebėta, o rėmėsi faktiniais duomenimis negrindžiamais teiginiais apie poelgių pavojingumo nesuvokimą ir negalėjimą numatyti poelgių pasekmes, nors tokios aplinkybės gali būti konstatuotos tik atliekant psichiatrinę ekspertizę; 3) pats faktas, kad per 6 mėnesius nuo hospitalizacijos pradžios jokių agresijų nepastebėta, reiškia, kad J. V. sveikatos būklė pasikeitė; 4) Komisijos teiginys, kad per stebimą laikotarpį psichikos būsena gerėjanti, sudaro pagrindą vertinti, kad J. V. sveikatos būklė pasikeitė; 5) Komisijos teiginys, kad psichikos būsena išlieka nepakankamai stabili, nepateikiant jokių tai patvirtinančių duomenų, yra nepakankamai pagrįstas; 6) Komisijos teiginys, kad J. V. reikalinga nuolatinė priežiūra niekaip nėra susijęs su būtinumu laikyti jį VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligonėje, o nuolatinai prižiūrėti J. V. gali ir jo tėvai; 7) Komisijos teiginiai, kad J. V. elgesys skyriuje yra neadekvatus, kvailiojantis ir nenuspėjamas, nepagrindžiant šių teiginių jokiais faktiniais duomenimis bei nesant jo veiksmuose agresijos požymių, nelaikytini sudarančiais pagrindą tęsti priverstinį jo hospitalizavimą; 8) priverstinės hospitalizacijos metu J. V. priverstinai laikomas palatoje, nėra atliekamas joks J. V. ugdymas, nėra vykdomi jokie pokalbiai su psichologu, socialiniu darbuotoju, nėra vykdoma jokia socializacija, ką patvirtina prie skundo pateikti dokumentai.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimų į pateiktą skundą nebuvo gauta.
Motyvuojamoji dalis
5. Skundas atmetamas.
6. Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs J. V., kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, įstatyminės atstovės R. V. skundą, bylos medžiagą ir skundžiamą nutartį, konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai pratęsė J. V. taikomos priverčiamosios medicinos priemonės terminą.
7. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingų veikų taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir BPK 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko, kadangi jos taikomos tol, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas medicininės priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Pažymėtina, kad pagal BPK 405 straipsnio 5 dalį priverčiamosios medicinos priemonės panaikinamos tik teismo nutartimi. Tuo tarpu nors BK 98 straipsnio 6 dalyje ir BPK 405 straipsnio 2 dalyje numatyta pareiga teismui ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo, tačiau, priešingai nei teigiama skunde, tokio teisinio įpareigojimo nesilaikymas savaime nesąlygoja asmeniui taikytos priverčiamosios medicinos priemonės pasibaigimo ir tokio asmens laikymo specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje neteisėtumo, ką pagrindžia prieš tai išdėstytas teisinis reguliavimas. Juolab šiuo atveju negali būti kaip analogija taikomos nuostatos, reglamentuojančios suėmimo taikymo tvarką ar terminuotą laisvės atėmimą, kadangi kardomosios priemonės, bausmės ir priverčiamosios medicinos priemonės yra visiškai skirtingi savo tikslais ir pobūdžiu baudžiamojo proceso ir baudžiamosios teisės priemonės.
8. Taip pat aukštesnysis teismas nesutinka su skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju, J. V. įstatyminei atstovei R. V. negavus VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimo ir negalėjus išreikšti pozicijos dėl teikimo, buvo pažeisti proceso šalių rungimosi ir lygių teisių principai. Pažymėtina, kad pagal BPK 405 straipsnio 4 dalį, sprendžiant klausimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo, teismo posėdyje turi dalyvauti išvadą apie asmens sveikatos būklę pateikusios sveikatos priežiūros įstaigos atstovas. Pagal įstatymą teisėjas turi teisę reikalauti, kad į posėdį būtų pristatytas asmuo, kuriam pratęsiama, keičiama ar panaikinama priverčiamoji medicinos priemonė, jeigu pagal gydytojų komisijos išvadą tam nekliudo jo ligos pobūdis. Tuo tarpu pagal BPK apie posėdžio vietą ir laiką teismas privalo pranešti asmeniui, kurio byla buvo nagrinėjama, jo atstovui pagal įstatymą, šeimos nariams ar artimiesiems giminaičiams, gynėjui, nukentėjusiajam, jo atstovui ir prokurorui, tačiau šių asmenų neatvykimas nagrinėti klausimą nekliudo. Taigi, BPK yra nurodyta tik tai, kad asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, įstatyminiam atstovui turi būti pranešta apie teismo posėdį, tačiau įstatymas neįpareigoja teismo šiam asmeniui pateikti institucijos teikimo kopiją ir privalomai gauti jo paaiškinimus. Pažymėtina, kad BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu J. V. šioje byloje buvo paskirtas gynėjas advokatas Vytautas Sketeris, kuris pateikė atsiliepimą, išdėstydamas poziciją dėl pateikto institucijos teikimo, todėl darytina išvada, kad J. V. interesai ir jo procesinė teisė į gynybą šiame procese buvo tinkamai užtikrinti, laikantis BPK nustatytų reikalavimų. Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, kad teismo paskirto J. V. gynėjo ir jo įstatyminės atstovės pozicijos dėl J. V. taikomų priverčiamųjų medicinos priemonių pratęsimo nesutapo, savaime nereiškia, kad buvo tinkamai neužtikrinti šio asmens interesai procese, ar kad buvo pažeisti skunde nurodyti baudžiamojo proceso principai.
9. Tuo tarpu vertinant J. V. taikomų priverčiamųjų medicinos priemonių pratęsimo pagrįstumo klausimą pažymėtina, kad yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: 1) asmens psichinė sveikata, 2) su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas. Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas yra specifinis, nes šios priemonės yra kartu ir gydymo, ir valstybės prievartos priemonių derinys. Paskirta priverčiamoji medicinos priemonė turi būti tokia, kuri ne tik užtikrintų pavojingą veiką padariusio asmens interesų (sveikatos) apsaugą, bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmens pavojingų veikų. Pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones, yra šie: 1) psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; 2) padarytos pavojingos veikos pobūdis; 3) pavojus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai. Tuo tarpu sprendžiant priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo, pakeitimo ar panaikinimo klausimus atsižvelgiama ir į tai, ar asmens psichikos būklė gerėja, blogėja ar išlieka nepakitusi, taip pat į jo socialinį pavojingumą.
10. Dėl pirmojo minėto kriterijaus įvertinimo teismui yra reikalingos specialios žinios. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad šiuo klausimu yra pateikta Komisijos 2021 m. sausio 7 d. medicininės apžiūros išvada Nr. 4 ir joje yra išdėstyti duomenys apie J. V. psichikos būklę. O būtent, Komisijos išvadoje nurodoma, kad hospitalizacijos pradžioje jis elgėsi agresyviai, jo kontaktas neproduktyvus, vėliau agresijos nestebėta, elgesys daugumoje kvailiojantis. Tikslinga veikla užsiima labai trumpai, kartais patinkama veikla užsiima kiek ilgiau. Verbalinis kontaktas ryškiai apsunkintas, kalba neaiški, sunkiai suprantama. Jei pageidauja kokio nors noro patenkinimo, gana neblogai susitvarko savo aplinką pats. Jo mąstymas konkretus, emocijos neadekvačios, nuotaika pažeminta, nekritiškas (b. l. 3-4). Iš to seka, kad Komisija turi vienareikšmę nuomonę ir kategoriškai rekomenduoja tęsti priverstinį J. V. gydymą stacionare, kadangi per stebimą laikotarpį šio asmens psichikos būsena yra gerėjanti, tačiau išlieka nepakankamai stabili.
11. Apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje pripažino, jog J. V. psichikos būklė šiuo metu nėra pakankama, kad jam taikomą priverčiamąją medicinos priemonę keisti į švelnesnę. Skundą nagrinėjantis teismas su šiais motyvais visiškai sutinka. Pirmiau nurodytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog J. V. psichikos būklė pagerėjo tiek, kad išnyko jo pavojingumas ir dėl padarytų veikų pavojingumo bei psichikos sutrikimo jo nebereikia stebėti ir gydyti stacionare. Kaip tik, iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad yra stebimas šio ligonio esminis psichikos sveikatos pagerėjimas, tačiau tai dar nereiškia jo pasveikimo, o tokie konkretūs Komisijos nurodyti duomenys, kaip: hospitalizacijos pradžioje stebėtas vienas J. V. agresijos epizodas, išlieka socialinio bendravimo ir elgesio sutrikimai, yra nekritiškas ligai, jo elgesys neadekvatus, kvailiojantis, nenuspėjamas, silpna emocinių impulsų kontrolė, jis nesuvokia savo poelgių pavojingumo ir negali numatyti jų pasekmių – visa tai rodo, kad J. V. socialinis pavojingumas dar yra išlikęs. Tad nėra ir pagrindo manyti, kad ambulatorinio gydymo metu jis sėkmingai laikysis režimo reikalavimų, juolab ir pačioje Komisijos išvadoje specialistų yra aiškiai nurodoma apie nuolatinės priežiūros reikalingumą.
12. Pažymėtina, kad priverčiamąja medicinos priemone užtikrinama pavojingą veiką padariusio asmens sveikatos apsaugos, gydymo bei kiti svarbūs interesai. Be to, paskirta priverčiamoji medicinos priemonė turi būti tokia, kad ne tik užtikrintų pavojingą veiką padariusio asmens interesų apsaugą, bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmenų pavojingų veikų. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad J. V. net keturis kartus buvo priimti sprendimai taikyti griežčiausią priverčiamąją medicinos priemonę, tokie sprendimai priimti per sąlyginai trumpą laiko tarpą, visos jo padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos yra panašaus pobūdžio, susijusios su smurto panaudojimu, viešos tvarkos pažeidimais, o jo įstatyminė atstovė, kaip matyti, neturėjo pakankamai įtakos J. V. elgesiui, kad tokios veikos nebūtų padarytos, juolab viena iš šių veikų padaryta socialinės globos namuose. Remiantis tuo, atmestini kaip nepagrįsti skundo teiginiai apie J. V. tėvų pasiruošimą nuolat rūpintis ir prižiūrėti jį ir ketinimą jį apgyvendinti globos namuose, esant reikalui, juolab vien tai, kad specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje nėra atliekamas J. V. ugdymas ir socializacija, nepaneigia būtinybės tokiu būdu užtikrinti jo sveikatos apsaugos, gydymo bei apsaugoti visuomenę nuo jo pavojingumo. Pažymėtina, kad esant pakankamam J. V. psichikos būklės pagerėjimui, Komisija spręs dėl jam reikalingo tolimesnio medicinos priemonių taikymo.
13. Nagrinėjamu atveju J. V. įstatyminės atstovės R. V. skunde daugiausiai dėmesio skiriama Komisijos 2021 m. sausio 7 d. medicininės apžiūros išvadai Nr. 4, plačiai kritikuojamos joje nurodytos aplinkybės, t. y. vienur subjektyviais samprotavimais apie šios išvados duomenis siekiama pagrįsti pagerėjusią J. V. psichinę būklę, kitur – selektyviai reikalaujama pateikti konkrečius duomenis, kurie pagrįstų neigiamai apibrėžiamą šio asmens psichinę būklę. Tačiau tokia skunde išdėstyta pozicija apie J. V. psichikos būklę šiuo atveju negali būti laikoma objektyvia, kadangi ji prieštarauja specialistų išvadoje aiškiai nustatytam ir pagrįstam jo sveikatos būklės įvertinimui, o aukštesniajam teismui nekelia abejonių Komisijos medicininės apžiūros išvada, Komisijos kompetencija ir objektyvumas. Visuma aplinkybių patvirtina tai, kad priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti šiuo metu J. V. dar reikalingas pastovus specialistų stebėjimas bei gydymas, kas darytų teigiamą įtaką jo elgesiui. Skundą nagrinėjančiam teismui duomenys, paneigiantys Komisijos išvados pagrįstumą, nėra pateikti, todėl ir nėra pagrindo abejoti minėta Komisijos išvada bei skundžiama nutartimi.
14. Esant šioms aplinkybėms, aukštesnysis teismas daro išvadą, kad skundžiama nutartis yra teisėta bei pagrįsta ir ją naikinti skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
J. V., kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, įstatyminės atstovės R. V. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2021 m. vasario 1 d. nutartį.
Nutartis neskundžiama.