- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-11-22
- Bylos Nr.
- PK-196-674/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-36-3-00097-2012-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Aurelija Petkevičienė
- Civilinis ieškovas
- D. Ž.
- Kaltinamasis
- P. S., N. P. Kaltinamųjų
- Advokatai
- Saulius Majauskas
Raseinių rajono apylinkės teismo teisėja Aurelija Petkevičienė, sekretoriaujant Gitanai Liogailienei
kaltinamiesiems P. S., N. P.
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje privataus kaltinimo tvarka P. S., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, gyv. (duomenys neskelbtini), dirbantis laikraščio (duomenys neskelbtini) redaktoriumi, anksčiau neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d.,155 str.1d.
N. P. a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini)., dirbanti (duomenys neskelbtini) korespondente, anksčiau neteista, kaltinama pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d.,155 str.1 d.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
P. S. ir N. P. kaltinami tuo, kad 2011 metų liepos 14d.savaitraštyje (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) straipsnyje (duomenys neskelbtini) ir 2011 m. rugpjūčio 11d. savaitraštyje (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) straipsnyje (duomenys neskelbtini) spaudinyje paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie D. Ž. ir tokiu būdu apšmeižė D. Ž. ir kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 154 str. 2 d.
Be to P. S. ir N. P. kaltinami tuo, kad 2011 metų liepos 14d.savaitraštyje „(duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) straipsnyje (duomenys neskelbtini) ir 2011 m. rugpjūčio 11d. savaitraštyje (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) straipsnyje (duomenys neskelbtini) žodžiu viešai , užgauliai pažemino D. Ž. ir kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 155 str,1d..
Nukentėjusioji ir privati kaltintoja D. Ž. nurodė, kad 2011-07-14 savaitraštyje (duomenys neskelbtini) nr. (duomenys neskelbtini) pasirodė straipsnis pavadinimu (duomenys neskelbtini) Straipsnio autorė yra korespondentė N. P.. Straipsnyje teigiama , kad D. Ž. „Negali dirbti tokio darbo, nes ji užsiima aferomis“. Šis teiginys motyvuojama tuo, kad D. Ž. yra pasiskolinusi 17 000 litų. Kadangi ji yra pasirašiusi skolos raštelį toks teiginys neįrodo , kad ji yra ką nors apgavusi, nes šalių susiklostę civiliniai santykiai ir visiškai neatitinka sukčiavimo, turto pasisavinimo ar kitos nusikalstamos veikos. Toliau straipsnyje yra teiginys jog „tokie darbuotojai kaip Ž., negali dirbti socialiniais darbuotojais, o ypač su senais, mažai raštingais , neprimatančiais žmonėmis, nes tokie jie- tikras lobis aferistams“. Šiuo teiginiu netiesiogiai pareiškėja vadinama aferiste, nors jokių įrodymų apie jos nusikalstamas veikas nėra. Tokiu būdu buvo paskleista tikrovės neatitinkanti , pareiškėją žeminanti, šmeižianti ir įžeidžianti informacija. Toliau tame pačiame straipsnyje teigiama , jog dėl pareiškėjos įdarbinimo tarybos nariai „spaudė“ Socialinių paslaugų centro direktorių A. S., tačiau šis teiginys nėra motyvuotas. Ji tikrai dėl savo įsidarbinimo mkalbėjo su politikais – D., V., tačiau jokio spaudimo S. niekas nedarė . Toliau teigiama, kad peraiškėja nevykdo savo prievolių pagal straipsnyje minėtą vykdomąjį raštą, kuris perduotas antstoliams priverstinai išieškoti. Pareiškėja nurodo, kad ji savo prievoles vykdo tinkamai pagal galimybes, todėl teiginys kad ji nevykdo piktavališkai savo prievolių yra nepagrįstas, nemotyvuotas ir klaidinantis visuomenę. Be to straipsnyje paviešinamas tikslus pareiškėjos vardas , pavardė. Gyvenamoji vieta, pareiškėja tiesiogiai kaltinama „aferomis“. Be to 2011-08-11 savaitraštyje (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) pasirodė straipsnis pavadinimu (duomenys neskelbtini) Straipsnio pavadinime pareiškėja vadinama aferiste. Ši informacija nuo pat pavadinimo neatitinka tikrovės. Ji lankė A. B. tuometinės „Carito“ vadovės prašymu, minimi daiktai ir dokumentai buvo perduoti pareiškėjai dėl saugumo. Faktai, kad A. B. buvo neva apgaudinėjama paskelbti tik po A. B. mirties, kitaip pati A. B. būtų tai paneigusi. Tame pačiame straipsnyje teigiama, kad J. M. , kurį globojo pareiškėja, buvo „laikomas užrakintas“. Toliau teigiama , kad pareiškėja ištuštino J. M. sąskaitą. Iš tikrųjų J. M. pats buvo perdavęs 3500 lt. pareiškėjai saugoti. Po J. M. mirties pinigai buvo pavedimu grąžinti į sąskaitą. Šie realybės neatitinkantys , šmeižiantys bei įžeidžiantys faktai buvo paviešinti tik po J. M. mirties, antraip jis būtų paneigęs šią informaciją. Pareiškėja jo niekad neapgaudinėjo, nelaikė užrakinto. Pareiškėjai korespondentė N. P. pokalbio metu pripažino sąmoningai skleidžianti realybės neatitinkančią bei įžeidžiančią informaciją per laikraštį. Ikiteisminio tyrimo institucijose ir teisme nėra nė vienos bylos dėl pareiškėjos nusikalstamų veikų. Dėl žeidžiančios bei įžeidžiančios informacijos paskleidimo pareiškėja prarado darbdavio pasitikėjimą, jos darbo krūviai buvo sumažinti nuo 1 iki 0,35 etato, o 2011-10-12 įteiktas pranešimas dėl darbo sutarties nutraukimo. Dėl klaidingos informacijos paskleidimo pareiškėjos sūnus atsisakė dalyvauti varžybose, jaučia neigiamą emocinę įtampą mokykloje, yra padaryta psichologinė žala ne tik pareiškėjai, bet ir visai šeimai. Taip pat nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo 51 str.2d. už informacinės priemonės turinį atsako jos valdytojas, dėl to tiek laikraščio „Alio, Raseiniai“ (duomenys neskelbtini) redaktorius, tiek korespondentė turi būti nubausti už tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimą. Prašo pripažinti kaltinamuosius kaltais pagal BK 154 str.2d. dėl šmeižimo ir BK 155 str.1d. dėl įžeidimo ir skirti baudas. Dėl padarytų nusikalstamų veikų pareiškėja prašo priteisti 100 000 lt. neturtinės žalos ir patirtus nuostolius 19 920,08 Lt. Taip pat prašo įpareigoti kaltinamuosius atspausdinti laikraštyje melagingos informacijos apie ją paneigimą.
Kaltinamasis P. S. kaltu neprisipažino ir paaiškino, kad jis dirba laikraščio (duomenys neskelbtini) redaktoriumi, o N. P. dirbo to paties laikraščio korespondente. Į korespondentę N. P. kreipėsi L., papasakodama, kad D. Ž. iš jos pasiskolino 15 000 lt., tačiau negrąžina. P. parašė straipsnį, papasakojo, kad ji informaciją patikrino, pakalbėjo su nukentėjusiąja, matė rašytinius įrodymus – skolos raštelį. Be to buvo ir teismo sprendimas, kuriuo ši suma priteista. Dėl to nekilo abejonių, kad tai tiesa ir jis leido spausdinti šį straipsnį. Šiame straipsnyje nekonstatuojama, kad Ž. „aferistė“, bet yra klausiamasis sakinys , gale klaustukas. Parašyta šio straipsnio herojės L. pasakojimas. Po pirmojo straipsnio išspausdinimo į redakciją pasipylė skambučiai, kur žmonės papasakojo dar daug įvairių negražių istorijų apie D. Ž.. Tada N. P. kalbėjo su J. Ž., Soc. paslaugų direktoriumi S., tikrino informaciją. Parašiusi straipsnį, ji atnešė jam , kad leistų spausdinti, sakė, kad dar toli gražu ne viskas apie Ž. parašyta. Jis leido straipsnį spausdinti, nes medžiaga buvo išdėstyta remiantis liudytojų pasakojimais. Jis neturėjo tikslo šmeižti ar įžeisti Ž., bet turėjo tikslą pranešti Raseinių žmonėms, nes būtina žmonėms žinoti ir apsisaugoti. „Afera“ reiškia didelę apgavystę. Jo nuomone, jei būtų pasiskolinus 100 lt., ir negrąžintų, būtų maža apgavystė , o skolintis 15000 lt. yra didelė apgavystė, žinant, kad neturės iš ko grąžinti skolos. Jo nuomone, Ž. nesėdi teisiamųjų suole tik dėl to, kad su silpnais žmonėmis turėjo reikalų, kurie nesikreipė dėl baudžiamųjų bylų iškėlimo. Nurodė, kad dar turi medžiagos ne vienam straipsniui. Prašo išteisinti ir civilinį ieškinį atmesti.
Kaltinamoji N. P. kalta neprisipažino ir paaiškino, kad ji dirbo laikraščio (duomenys neskelbtini) korespondente. Korespondente dirba jau daug metų, todėl medžiagą straipsniams rinko kruopščiai ir atsakingai, susitiko su kiekvienu žmogumi, tikrino informaciją, ji žinojo su kuo turi reikalą. Į ją kreipėsi L. , kuri buvo paskolinusi Ž. 15000 lt. ir negalėjo atgauti pinigų. Po pokalbio su L., ji paskambino Ž. ir buvo susitikusi su ja Raseinių rajono savivaldybės koridoriuje. Ši guodėsi, kad sunki materialinė padėtis, kad neturi iš ko pinigų grąžinti, tačiau gyrėsi, kad netrukus ji bus paskirta į centro direktorės ar pavaduotojos pareigas, todėl prašė straipsnio nerašyti. Pati Ž. nustatė datą – liepos 1 d.- iki kurios ji grąžins pinigus L.. Tačiau savo pažadų netesėjo, todėl straipsnis ir buvo išspausdintas. Ji su Ž. kalbėdama tikrai nesakė , kad ji tyčia skleis melagingas žinias apie ją. Tai yra gryniausias Ž. prasimanymas. Taip kaip ir prasimanymas, kad jai kažkas liepė šį straipsnį parašyti, - niekas neliepė jai rašyti nei vieno straipsnio. Ji neturėjo tikslo nei įžeisti, nei apšmeižti Ž., tačiau jos pareiga yra pranešti Raseinių žmonėms apie patirtas kitų skriaudas. Žodį „aferistė“ ji aiškina kaip didelę apgaulę, o žmonės nuo Ž. tikrai patyrė didelę apgaulę. Po pirmojo straipsnio išspausdinimo, atsiliepė daug žmonių, nukentėjusių nuo Ž., atėjo visi su savo nuoskaudomis, prašė paviešinti. Ji negalėjo nusisukti nuo daugybės žmonių. Kai reikėjo eiti į teismą liudyti, patys žmonės pasisiūlė paliudyti, nes jie jaučiasi apgauti ir teisūs. Kad Ž. neteista, tai tik dėl to, kad žmonės bijo. Net ir tada, kai atėjo patys pasiguosti, prašė jų pavardžių neminėti, nes bijojo Ž. viskas, kas parašyta straipsniuose, buvo išgirsta iš liudytojų ir paremta kitais , rašytiniais įrodymais. Tai, kad politikai darė spaudimą socialinių paslaugų centro direktoriui S. priimti į darbą Ž., jai papasakojo pats S.. Socialdemokratai Ž. priėmė į darbą. Šiuo metu apie Ž. yra surinkta medžiagos dar ne vienam straipsniui. Prašo išteisinti ir atmesti civilinį ieškinį.
Liudytoja E. L. parodė, kad ji buvo tapusi nusikaltimo auka, ją buvo pagrobę ir išvežę į užsienį, 5 metus ji buvo vergovėje, tačiau jai pasisekė pabėgti ir nusikaltėlius perduoti policijai. Keletą metų vyko teisminiai procesai, kol pagaliau nusikaltėliai buvo nuteisti. Jai kaip nukentėjusiajai buvo priteista ir pervesta 45000 Lt. žalos atlyginimo. Ją globojo Carito moterys. Apie tai, kad jai buvo pervesti pinigai , žinojo D. Ž.. Ji tada visokiais būdais prašė iš pinigų. Ji sakė, kad Šiluvoje bus statomi senelių namai ir ji turi pervesti 15000 litų, kad būtų saugiau, tai perves per kažkokią Kauno bažnyčią. Ji sakė, kad greitai jai turėtų užrašyti kažkoks senelis, kurį ji globoja, namą, buvo atsinešusi namų knygą, rodė, kokį namą jai užrašys. Žadėjo vėliausiai po mėnesio grąžinti visus 15000 litų. Ji patikėjo Ž. ir 2008-12-03 paskolino jai 15000 litų, pervedė juos į Ž. sąskaitą. Net raštelio jokio neparašė, nes taip įtikinamai Ž. kalbėjo. Tada Ž. pradėjo jos vengti, nekėlė telefono, neatsakė į žinutes. Vėliau ji per ašaras išprašė, kad Ž. parašytų skolos raštelį, parašė 16000 lt, vieną tūkstantį užrašė už palaukimą. Ji buvo nuėjusi į policiją, tačiau policijoje jai pasakė, kad reikia civilinio proceso tvarka prisiteisti skolą. Tada ji registruotu laišku pasiuntė Ž. įspėjimą, kad grąžintų skolą ir vėliau kreipėsi į teismą. Teismas priteisė skolą, tačiau Ž. nieko negrąžino. Tada ji kreipėsi į antstolį , kad priverstinai išieškotų skolą. Šiai dienai , praėjus jau 4 metams, antstolis išieškojo nepilnai 1000 litų. Kai ji sužinojo , kad Ž. dirba su senukais, ji nuėjo į rajono savivaldybę ir parašė pareiškimą, nurodydama, kad tokia moteris, kaip Ž., jos nuomone, negali dirbti su senais žmonėmis, nes jeigu ją, jauną moterį, sugebėjo apgauti, tai senukus tikrai gali apgaudinėti. Po to ji susitiko su korespondente P. ir jai papasakojo apie Ž. , norėjo, kad žmonės sužinotų ir nesileistų apgaunami. O Ž. ant jos buvo supykusi, prostitute išvadino, ir tai ją labai įžeidė. Be to prikūrė absurdiškų istorijų- kad ji neva girta garaže kažkokius dokumentus mėtė, visiškas absurdas. P. straipsnyje parašė tiesą, tai ką ji buvo pasakojusi korespondentei.
Žemesnės instancijos teismas
Liudytojas I. Ž. paaiškino, kad jo teta A. B. buvo ligota, vieniša senutė, savo šeimos ir vaikų neturėjo, todėl jis, kaip krikšto sūnus, ją lankė, ja rūpinosi. Ji buvusi tremtinė, gaudavo gerą pensiją, apie 1000 lt. ir dar už slaugą apie 900 lt., vėliau apie 750 lt. Jis pats gyvena Kaune , pas tetą tik atvažiuodavo, jo tetą prižiūrėjo D. Ž.. Ją iš „Carito“ buvo atsiuntusios moterys. Dėl priežiūros jis negali reikšti priekaištų Ž., bet iš kitos pusės- ji iš tetos „melžė“ pinigus. Teta dar 1999 metais turėjo sąskaitoje pinigų, 9000 litų Nuo 2005 metų jau Ž. prižiūrėjo A. B., ir tuo jos globojimo metu kažkas ištuštino B. sąskaitą. Jis nesako, kad Ž., bet įtarimų turi. Prieš vežant į ligoninę B., Ž. buvo paėmusi iš jos namų dokumentus – pasą, taupomąsias knygele, tremtinio pažymėjimą, kredito sutartis , be to grandinėles, pakabukus, žiedus. Teta sakė, kad ir voką su pinigais 3300 lt. padavė Ž. pasaugoti, kol bus ligoninėje. Tačiau grįžus iš ligoninės teta neatgavo šių daiktų. Tada buvo susirinkę „Carito“ nariai – U., U., kurių sūnus dirba policijoje, L., dar kiti, jis buvo atvažiavęs iš Kauno. Moterys pakvietė Ž. ir liepė atiduoti B. daiktus, L. surašė aktą ir įrašė, kokie daiktai buvo sugrąžinti A. B.. Ž. nepripažino, kad paėmė pinigus, savo ranka akte užrašė , kad nesutinka su paskutiniu akto punktu, kur buvo įvardinta pinigų suma. Jis buvo su B. nuvykęs į Ž. namus atsiimti pinigų, tada dar B. pati galėjo vaikščioti. Tada Ž. B. pažadėjo, kad tikrai pinigus grąžins Tačiau iki tetos mirties taip ir neatidavė pinigų. Mirdama B. pasakė, kad Dievas Ž. atlygins. Jis buvo vėliau su Ž. susitikęs prie autobuso, tai ji pasakė „I., juk tu žinai, kad aš grąžinau pinigus B..“ O tada jis atsakė – kad nežino. Jam žinoma, kad Ž. B. mokėjo už priežiūrą, tačiau nežino, kiek. Kai Ž. sužinojo, kad B. už skolas antstolė žada skelbti varžytines, labai susidomėjo , sakė, kad reikia dėti visas pastangas, kad butas būtų sugrąžintas , rašė skundą Seimo kontrolieriui, sakė, kad mes tokie „durniai“, kad leidome išvaržyti butą. Bet butą nupirko savivaldybė ir leido B. toliau jame gyventi.D. Ž. veiksmų į jokias institucijas nesikreipė, nes B. nenorėjo, tikėjo kad Ž. grąžins pinigus, net buvo nutarusi 1000,00 lt. jai palikti, kad tiktai 2300 lt. grąžintų. Jis apie Ž. papasakojo laikraščio (duomenys neskelbtini) korespondentei N. P..Korespondentė viską surašė taip, kaip jis pasakojo, tikrą tiesą.
Liudytoja Z. M. paaiškino, kad ji dirba „Carite“, jau 12 metų lanko pagyvenusius žmones. Ji taip pat lankė vienišą močiutę A. B.. Kai pasilpo B. sveikata, jai buvo paskirta moteris iš soc. rūpybos skyriaus, kuri ją aplankydavo, ką reikėjo , sutvarkydavo, tačiau moterys dažnai keisdavozsi, o ji toliau lankė A. B.. „Carite“ buvo susirinkimas ir atėjo D. Ž.. Tada „Carito“ vadovė I. M. pasakė, kad ši moteris yra sąžininga, puiki ir ji rūpinsis A. B., prašė ją nuvesti pas B.. Ji nuvedė Ž. pas B., pristatė kaip „Carito“ jai paskirtą žmogų. Po kiek laiko jai B. pasiguodė, kad Ž. ją skriaudžia, nesako, kur deda jos pinigus. Sakė, kad į parduotuvę ji su 5 litais nevaikščios, tai duodavo po daugiau. B. jai papasakojo, kad gulantis į ligoninę, Ž. pas save pasiėmė jos dokumentus, papuošalus, 3300 litų. Močiutė sakė, kad Ž. jai negrąžina jos daiktų ir pinigų.Buvo susitrinkę Carito atstovai pas B. namuose, pasiklvietė kad atvažiuotų B. sūnėnas I. iš Kauno ir tada pasikvietė Ž.,kad ji atiduotų močiutės daiktus ir pinigus.Ž. grąžino kai kuriuos dokumentus, papuošalus, viskas buvo surašyta į aktą ir visų dalyvių pasirašyta. Ji paklausė Ž. , kodėl ji negrąžina moęiutei pinigų., tai Ž. atsakė, kad neėmė pinigų. tada ji pasakė, kad jai yra pati baisiausia ta diena, kada atvedė Ž. pas B. . Ž. supyko, užsimojo jai suduoti, bet ten buvęs U. sugriebė už rankos. Po to D. Ž. išėjo ir daugiau nepasirodė. Tai buvo 2006 m. gegužės mėn.Sekančių metų sausio mėnesį socialinė darbuotoja vėl atvedė pas B. Ž., jau kaip soc. Rūpuybos skyriaus atstovę. Ji tada kaip tik buvo pas B. ir paklausė, kaip Ž. drįsta peržengti B. namų slenkstį, ar pinigai pasibaigė, kad vėl pas B. atėjo? Ž. tada apsimetė, kad nieko nežino, sakė , kad ji pirmą kartą atėjo pas B. . Ji tada pasakė Ž. , kad ji pas B. pasiliks „tik per jos lavoną“. Dar B. pasakojo, kad Ž. atvesdavo tai vieną , gtai kitą savo vaiką, sakydavo, kad tą dieną jų gimtadieniai, tai B. sveikindavo, duodavo po 50 litų. Po B. mirties ji apie viską papasakojo korespondentei N. P., kad parašytų į laikraštį, žmonės žinotų, su kuo turi reikalą. Straipsnyje būtent taip ir parašyta, kaip ji pasakojo.
Liudytoja E. A. paaiškino, kad su M. ji pažįstama seniai, jį prižiūrėdavo, lankydavo . Palaikydavo ryšius ir su jo dukra A. A..M. globoti buvo apsiėmusi D. Ž.. Vieną dieną atbėgo pas ją kaimynė ir liepė gelbėti M.,tik prašė nesakyti Ž. jos pavardės, nes bijojo keršto.Ji su sūnumi nuvažiavo pas M., rado jį užrakintą, blaškėsi žmogus, neišėjo.Tada pas Ž. į namus nuvažiavo, jos vaikas sakė, kad mamos nėra namuose, tačiau vėliau pasirodė Ž., padavė raktus. Jie atrakino M. duris, rado jį visą šlapią, be maisto, prie lovos vandens prilaistyta. Tada apsikabino ją M. ir prašė pas save pasiimti. Ji tada paskambino M. dukrai į Klaipėdą, sakė , kad tėvui blogai. O A. A. jai sakė, kad kažkoks vyras skambino ir prigrasino, kad ji nevažiuotų į Raseinius, nes jai gali atsitikti kaip jos vyrui. O jos vyras buvo nužudytas. Tačiau dukra atvažiavo iš Klaipėdos, vėl kartu su dukra jos nu važiavo pas M., vėl rado jį užrakintą, be maisto, raktus vėl pasiėmė iš Ž.. Dukros prašymu ji parsivežė M. pas save , pakvietė gydytoją ir per 2 savaites jis atsistojo ant kojų. Pas ją į namus buvo atėjusi Ž. kartu su policijos pareigūnu, sako, kad pavogė senelį. Bet tada M. policininkui pasakė, kad jam viskas gerai .Po kiek laiko vėl A. buvo atvažiavusi pas M., jie buvo nuvažiavę į banką, pamatė, kad sąskaitoje nėra pinigų. Tada Ž. buvo atėjusi aiškintis, kad senelis jai laidotuvėms pini gus paliko. Vėliau Ž. pervedė 3800 lt. į kitą banko sąskaitą. M. sakė, kad nedavė ir neskolino Ž. pinigų. Kai M. gyveno pas ją, buvo atėjusi kažkokia moteris, kuri sakė pasižiūrėti M. sąskaitas, nes Ž. lenda į sąskaitas. Apie viską ji papasakojo korespondentei N. P., kuri laikraštyje (duomenys neskelbtini) viską teisingai užrašė.
Liudytoja A. A. paaiškino, kad ji gyvena Klaipėdoje, o jos tėvą J. M. nuo 2005 metų prižiūrėjo D. Ž., jis pats buvo pasiprašęs. E. A. jai paskambino ir pasakė, kad su tėvu blogai, kad jis užrakintas būna. Tačiau kažkoks vyras paskambino jai į darbą ir liepė jai nevažiuoti į Raseinius, nes gali atsitikti taip, kaip jos vyrui. Jos darbo telefoną žinojo tiktai Ž., niekm kitam ji nebuvo sakiusi. Jos vyras buvo nužudytas. Ji bijojo, bet vis tiek atvažiavo pas tėvuką. Kartu su E. A. ji nuvažiavo ir tikrai rado tėvuką užrakintą, jis buvo apleistas, be jokio maisto. Tada ji paprašė , kad E. A. pasiimtų pas save tėvuką. Ją Ž. įkalbinėjo, kad atiduotų tėvuką į senelių namus, prašė, kad ji pasirašytų, tačiau ji nesutiko. Tada seniūnijoje D. Ž. tris kartus įrodinėjo, kad ji tris metus nebuvo atvažiavusi pas tėvą, kad jo neprižiūri. Vėliau tėvas sugalvojo išsiimti pinigų, tačiau banke pinigų nebuvo. Ž. tada sakė, kad tėvas pas ją pasidėjo pinigus laidotuvėms, tačiau tėvas ne Ž. , o jai buvo parašęs testamentą. Vėliau Ž. pervedė pinigus į tėvo sąskaitą 3800lt. Korespondentė N. P. skambino jai, klausė apie Ž., ji viską jai papasakojo, straipsnyje viskas teisingai užrašyta.
Liudytoja G. Ž. papasakojo, kad Ž. ji pažįsta nuo 1996 metų, teko kartu dirbti (duomenys neskelbtini), vėliau buvo (duomenys neskelbtini) vadove. Ji žinojo, kad Ž. slaugo senuką M.. Kai mirė jos tėvas, Ž. prašė kad jai atiduotų likusius stiprius plečiančius vaistus, sakė, kad panaudos M.. Ž. jos „drauge“ tapo tada, kai sužinojo, kad ji turi 8 ha žemės prie (duomenys neskelbtini) pušyno, bet tą žemę iš jos Ž. „išnėrė“.Žemės turėjimas jai trukdė gauti kompensacijas, todėl Ž. pasisiūlė surasti pirkėją šiai žemei. Surado, už 1000 litų pardaviau 8 ha žemės. Kai neliko žemės, pasibaigė ir draugystės su Ž.. Ji Ž. bijojo, nes žino , kad Ž. buvo sumušusi 2 kartus J., vakare einančią namo iš darbo. Tai ir pati D. Ž. pripažįsta. 2008 metų pradžioje pas ją į amus atėjo D. Ž. su sesers sūnumi L.. Būtent pas ją bute L. skambino A., sakė, kad ji nedrįstų važiuoti į Raseinius, nes jai gali atsitikti taip, kaip jos vyrui atsitiko .
Byloje hyra pateikta ir rašytinių įrodymų . Iš mokėjimo kvitų ( b.l.8-10) matyti, kad D. Ž. 2011-06-30, 2011-07-13, 2011-07-14,2011-09-27 mokėjo Soc. Draudimo įmokas, VMI gyventojų pajamų mokestį, ir skolą antstoliui U. ;iš pažymų apie darbo užmokestį ( b.l.12-13) matyti, kad D,.Ž. 2011-05 mėn. gavo 1116,66 lt. darbo užmokestį, 2011-06 mėn. 949,70 Lt. darbo užmokestį; 2011-07 mėn. – 600,55 lt. darbo užmokestį.; 2011-08 mėn. gavo 577,75 lt darbo užmokestį, 2011-09 mėn. 326,40 Lt.darbo užmokestį; iš darbo grafiko ( b.l.14,16,17) matyti, kad D. Ž. nuo 2011-03-01 dirba 30 val. per savaitę, 0,75 etato, nuo 2011-07-18 dirba 25 val. per savaitę, 0,625 etato krūviu, 2011-08-01 dirba 15 val. per savaitę, 0,375 etato. Iš laikraščių ‚(duomenys neskelbtini) 2011-07-14 Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad jame atspausdintas N. P. straipsnis (duomenys neskelbtini), iš laikraščio (duomenys neskelbtini)2011-08-11 Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad jame atspausdintas N. P. straipsnis (duomenys neskelbtini) ( vokas su laikraščiais, b.l.20)iš prokuroro nutarimo ( b.l.54) matyti, kad buvo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal D. Ž. skundą dėl šmeižimo ir įžeidimo; iš pažymų ( b.l.70, 71,72, 148-152, 153,154,155) matyti, kad D. Ž. , N. P. P. S. neteisti, nebausti administracine tvarka; P. S. neturi galiojančių administracinių nuobaudų; iš civilinio ieškinio ( b.l.130) matyti, kad D. Ž. pareiškė civilinį ieškinį turtinei žalai 19920,08 lt. ir neturtinei žalai 100000 lt.sumai , taip pat pateikė kvitus , pateisinančius išlaidas; iš Kauno teritorinės darbo biržos rašto ( b.l.136) matyti, kad D. Ž. turi grąžinti 2222,11 Lt. nedarbo išmoką; Iš rašto ( b.l.162) matyti, kad Raseinių socialinių paslaugų centre D. Ž. dirbo nuo 2011-01-11 iki įstaigos likvidavimo – 2011-10-18. Pagal Šiaulių apygardos teismo nutartį VšĮ Raseinių socialinių paslaugų centre darbuotoja dirbo nuo 2011-10-19 iki 2012-06-05; iš Raseinių rajono apylinkės teismo sprendimo 2009-12-01 matyti, kad iš D. Ž. ieškovės E. L. naudai buvo priteista 15000 lt. skolos, 5 proc. metinės palūkanos, 125 lt,bylinėjimosi išlaidų; iš ieškinio kopijos ( b.l.164-165) matyti, kad kreipdamasi į teismą dėl grąžinimo į darbą, D. Ž. nurodė neteisėtai su ja sudarytą terminuotą darbo sutartį.iš įsakymo ( b.l.166) matyti, kad 2012-06-04 VšĮ Socialinių paslaugų centro direktoriaus įsakymu, vadovaujantis Šiaulių apygardos teismo sprendimu D. Ž. buvo grąžinta į darbą ir sumokėtas darbo užmokestis; iš įsakymo ( b.l.168) matyti, kad 2012-06-05 D. Ž. buvo atleista iš darbo VšĮ Socialinių paslaugų centre; iš akto ( b.l.170) matyti, kad 2006-05-22 dalyvaujant „Caritas“ atstovams V. U., I. U., Z. M.. V. L., D. Ž. perdavė A. B. 2 žiedu, auksinę grandinėlę, sidarboinę grandinėlę su pakabuku, invalido mpažymėjimą, pensininko pažymėjimą, tremtonio pažymėjimą, draudimo pažymėjimą,įgaliojimą,6 taupomąsias knygeles, 2 radijas, o A. B. sakė, kad davė Ž. 3300 lt, o Ž. teigė pinigų negavusi.
Tarptautinių žodžių žodyne žodžio „afer?” reikšmė nurodyta [pranc. affaire] - didelė apgavystė; nesąžiningas, apgavikiškas darbas. Tokia prasme kaltinamoji N. P. ir vartojo straipsniuose žodį “afera”, “aferistė”. Apgavikiškas darbas – liudytojai patvirtino , kad Ž. elgėsi nesąžiningai. “Afera” nenumatyta jokiame baudžiamojo kodekso straipsnyje, tai nuoroda į civilinius santykius- į apgavystę. Byloje yra teismo sprendimas, kuriuo priteista iš Ž. skola L.. LR CK 6.38 str.1d. nurodo, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais. LR CK 6.4 str.nurodyta, kad kreditorius ir skolininkas turi elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai. Taigi sąžiningumas – civilinių teisinių santykių sudėtinė dalis. Savo prievolės Ž. sąžiningai nevykdė. Jau praėjo 4 metai, o skola negrąžinta, todėl liudytoja L. turi pagrindo abejoti pareiškėjos sąžiningumu. Straipsniuose D. Ž. nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nekaltinama jokių nusikaltimų padarymu. Skunde D. Ž. pacitavo straipsnio ištraukas, tačiau ne visą frazę, bet iš konteksto ištrauktus žodžius. Nuslėpė informacijos šaltinį, kad tai buvo liudytojų nuomonė. Ž. teisminio nagrinėjimo metu pati pripažino, kad dėl jos priėmimo į darbą socialinių paslaugų centre ji kalbėjosi su Raseinių rajono politikais – D., vicemeru V. , o šie skambino socialinių paslaugų centro direktoriui S., kad ji būtų priimta į darbą. Tai, kad straipsnyje nurodyta, kad D. Ž. “nevykdo įsipareigojimų”, nėra joks šmeižtas. Pati Ž. pripažino, kad net du antstoliai pagal vykdomuosius raštus priverstinai išieško iš jos skolas. Aplinkybes, minimas antrame staripsnyje (duomenys neskelbtini)- kad iš A. B. D. Ž. buvo paėmusi papuošalus , dokumentus ir kitus daiktus ir juos grąžino ( o pinigų negrąžino) tik pareikalavus “Caritas” nariams, patvirtino bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytiojai I. Ž., Z. M.. Kad straipsnyje minimas D. Ž. globotas J. M. buvo laikomas užrakintas, buvo beveik nevaikštantis ir paliegęs , o pas D. Ž. buvo jo pinigai , kurie grąžinti po M. mirties, teisme paliudijo liudytojai E. A., A. A., G. Ž.. Skunde nurodyta aplinkybė – kad kaltinamoji P. prisipažino Ž. sąmoningai skleidžianti apie ją melagingą informaciją per laikraštį , neparemta jokiais kitais įrodymais, išskyrus pačios D. Ž. paaiškinimus. N. P. kategoriškai neigia tokius D. Ž. kaltinimus , laiko tai jos šmeižimu. Pareiškėja nurodo, kad dėl šmeižiančios ir įžeidžiančios informacijos pareiškėja prarado darbdavio pasitikėjimą ir dėl to buvo atleista iš darbo, dėl to patyrė turtinę bei neturtinę žalą Šiuos pareiškėjos reikalavimus paneigia į bylą pateikta pareiškėjos civilinio ieškinio kopija. Pareiškėja buvo iš darbo atleista dėl įmonės likvidavimo, tačiau teismas ją grąžino į darbą, priteisė darbo užmokestį, o pareiškėja nori prisiteisti darbo užmokestį antrą kartą.
Motyvuojamoji dalis
Pagal BK 154 straipsnyje numatyto nusikaltimo dispoziciją, šmeižimas reiškia paskleidimą apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Būtini veikos objektyvieji požymiai yra tada, kai paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės; taip pat šmeižimas yra tada, kai paskleidžiama netikra informacija, kad asmuo neva padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami paskleidus negatyvią, visuomenės akyse asmenį diskredituojančią informaciją. Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-437/2008). Atsakomybė pagal BK 154 straipsnį atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo (kaltininkas) veikia tiesiogine tyčia, t. y. subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai turi atitikti BK 15 straipsnio 2 dalyje numatytą tiesioginės tyčios formą. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, arba supranta, kad skleidžia pramanytas žinias, neva asmuo padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, ir sąmoningai tai daro (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-437/2008). Nenustatyta, kad kaltinamieji P. S. ir N. P. būtų siekę sąmoningai paniekinti ar pažeminti D. Ž. paskleisdami apie ją tikrovės neatitinkančią informaciją, ar būtų siekę viešai užgauliai ją pažeminti. Straipsniuose išdėstyta kitų asmenų nuomonė, ir jų minimų faktų supratimas, vertinimas ir požiūris į faktus ir vertybes. Straipsnį parašiusi korespondentė N. P. , sudėliojusi gautą informaciją į straipsnį, pateikė skaitytojui vertinti , ar liudytojai papasakojo tiesą, ar ne. Ji neturėjo pagrindo įtarti, kad liudytojų papasakotos aplinkybės gali būti neteisingos. Taip pat ir laikraščio redaktorius P. S. neturėjo jokio pagrindo abejoti ,kad straipsniuose išdėstytos neteisingos aplinkybė. Be to N. P. turėjo ne tik liudytojus, bet ir rašytinių įrodymų. Kad buvo paskelbta nuomonė, liudija ir tai, kad sakinius pradeda „pareiškėjos nuomone...“, „manymu“, „kaip pasakojo...“ Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad straipsniuose teiginiai pateikti faktų, o ne prasimanymų pagrindu ir negali būti laikomi nauja informacija, jie laikytini turimais faktais pagrįsta nuomone apie D. Ž..Nei P. S., nei N. P. veikoje nėra BK 154 str. 2d. numatyto nusikaltimo požymių.
Lietuvos Respublikos BK 155 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už įžeidimą. Minėtame straipsnyje, nustatančiame įžeidimo požymius, numatyti šie žmogaus užgaulaus pažeminimo būdai: veiksmu, žodžiu ir raštu. Įžeidimas žodžiu ar raštu – tai neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385/2005, Nr. 2 K-269/2005, Nr. 2K-210/2008). Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes, būdą. Įžeidimas veiksmu – tai žeminantis poelgis, visuomet padaromas užgaulia forma, pvz. antausis, spjūvis, nepadorūs gestai. Pagal BK 155 str. 1 d. baudžiamas tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų, o pagal BK 155 str. 2 d. – tas, kas neviešai įžeidė žmogų. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti. Įžeidimas yra viešas, kai jis padarytas kitų žmonių akivaizdoje ar per visuomenės informavimo priemones ir neviešas – padarytas tik nukentėjusiojo akivaizdoje, taip pat nesant nukentėjusiojo, bet kaltininkui suvokiant, kad nukentėjusysis apie įžeidžiančius pasakymus, atsiliepimus sužinos. Užgaulumas reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams.
Byloje neįrodyta, kad kaltinamieji P. S. ir N. P. 2011 metų liepos 14d.savaitraštyje (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) straipsnyje (duomenys neskelbtini) ir 2011 m. rugpjūčio 11d. savaitraštyje (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) straipsnyje (duomenys neskelbtini) būtų siekę sąmoningai viešai raštu užgauliai įžeisti, pažeminti D. Ž.. Išanalizavus skunde nurodytas aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus, teismas konstatuoja, kad straipsniuose nepateikta jokie duomenys , kurie akivaizdžiai prieštarautų įprastoms elgesio taisyklėms ir bendražmogiškos moralės reikalavimams. Teismas laiko, kad neįrodyta, jog N. P. ir P. S. būtų padarę nusikaltimus, numatytus LR BK 155 str.1 d.
Kitas klausimas, ar kaltinamieji nepažeidė žurnalistų ir leidėjų etikos , asmens duomenų slaptumo. Šių klausimų teismas baudžiamojoje byloje nesprendžia, šiuos klausimus pagal skundus sprendžia Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija.
Nenustačius N. P. ir P. S. veikoje nusikaltimų, numatytų LR BK 154 str. 2 d., 155 str.1d. sudėties, jie pagal LR BK 154 str. 2 d., ir 155 str.1d. išteisintini, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).
D. Ž. civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtu (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 297 str., 303-308 str., 415 str., teismas
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Išteisinti N. P. pagal LR BK 154 str. 2 d. ir LR BK 155 str.1d. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Išteisinti P. S. pagal LR BK 154 str. 2 d. ir LR BK 155 str.1d. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
D. Ž. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Raseinių rajono apylinkės teismą.