- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-27
- Bylos Nr.
- 2K-126/2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Armanas Abramavičius (pirm.), Vytautas Masiokas, Vytautas Greičius (pran.)
- Nuteistasis
- N. V.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Vytauto Masioko ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. V. kasacinį skundą dėl Kauno rajono miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio, kuriuo N. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 208 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis, kuria nuteistojo N. V. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
N. V. nuteistas už tai, kad dirbdamas bendrovės „Aviakompanija Lietuva“ generaliniu direktoriumi, pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija) 19 straipsnio 6 dalį, 37 straipsnio 1 dalį, 2004 m. spalio 11 d. įregistruotų UAB „Aviakompanija Lietuva“ įstatų 9.5 punktą, būdamas atsakingas už bendrovės „Aviakompanija Lietuva“ veiklos organizavimą, dėl jos nemokumo, akivaizdžiai gresiant bankrotui (2005 m. lapkričio 23 d. sustabdyta veikla, 2005 m. gruodžio 31 d. buvo 24 453 064 Lt įsiskolinimas kreditoriams), bendrovei „Aviakompanija Lietuva“ neperkant NetManagement rezervavimo sistemos, savo parašu patvirtino Vokietijos įmonės NetManagement GmbH 2005 m. rugsėjo 23 d. sąskaitą Nr. 0208-101 5850 eurų (20 198,88 Lt) sumai už rezervavimo sistemos parengimą, kurioje nenurodytas paslaugų gavėjas (mokėtojas), ir nurodė buhalterijos darbuotojoms šią sąskaitą apmokėti. Tą pačią dieną iš bendrovės „Aviakompanija Lietuva“ sąskaitos Nordea banke Švedijoje pavedimu Nr. 430 į H. W. P. sąskaitą Enkhuizen banke buvo pervesta 5850 eurų.
Taip pat N. V. 2005 m. rugsėjo 30 d. pasirašė mokėjimo pavedimą dėl 4000 eurų valdybos nario skolinio įsipareigojimo ir nurodė vyriausiajai finansininkei jį apmokėti. Tą pačią dieną mokėjimo pavedimu Nr. 116/1 iš bendrovės „Aviakompanija Lietuva“ sąskaitos banke Vareins-und Vetbank AG skubiu pavedimu 4000 eurų (13 811,20 Lt) buvo pervesti į H. W. P. asmeninę sąskaitą Latvijan Business Bank ir iki 2006 m. sausio 16 d. negrąžinti. Tokiais veiksmais N. V., kai bendrovei „Aviakompanija Lietuva“ dėl nemokumo akivaizdžiai grėsė bankrotas, iššvaistė 34 010,08 Lt vertės bendrovės turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to padarė 34 010,08 Lt turtinės žalos kreditoriams.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis N. V. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Jis nurodo, kad nutartis nepagrįsta ir naikintina, nes teismas neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą – neteisingai aiškino ir taikė BK 208 straipsnio 2 dalies nuostatas ir joje numatytos veikos subjekto požymius, nepasinaudojo Konvencijos dėl Europos Sąjungos valstybių narių savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose (toliau – ES Konvencija) ir Europos konvencijos dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose (toliau – Europos Konvencija) suteiktomis galimybėmis apklausti liudytojus apie svarbias bylos aplinkybes. Kasatorius nurodo, kad jo byla jau du kartus (2010 m. sausio 19 d. ir 2010 m. lapkričio 30 d.) buvo nagrinėta Lietuvos Aukščiausiajame Teisme ir abu kartus grąžinta iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 386 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė šią normą, nes įvykdė ne visus kasacinės instancijos teismo nurodymus. Privalėjęs išnagrinėti visus apeliacinio skundo argumentus (BPK 320 straipsnis), dėl jų nutartyje išdėstyti motyvuotas išvadas (BPK 332 straipsnio 3 dalis) ir nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas (BPK 332 straipsnio 5 dalis), teismas to nepadarė, išsamiai neišnagrinėjęs visų reikšmingų bylos aplinkybių, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus. Pasak kasatoriaus, šie pažeidimai yra esminiai, jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nutartį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).
Kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismas įrodymų tyrimą atliko neišsamiai, nebuvo išreikalauti dokumentai, projektas, sąmatos dėl bilietų rezervavimo sistemos „Amelia“ įdiegimo parengiamųjų darbų, taip pat nesiimta priemonių, kad byloje būtų apklaustas H. W. P. apie šios sistemos įdiegimo parengiamųjų darbų, 5850 eurų sąskaitos apmokėjimo aplinkybes bei jų negrąžinimo priežastis; neapklaustas ir AB „Aviakompanija Lietuva“ akcininko atstovas K. O. L., žinojęs apie jas. Šie liudytojai galėjo duoti parodymus apie ekonominį ir faktinį atliktų darbų bei lėšų pervedimo į H. W. P. sąskaitą pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas šiuos trūkumus privalėjo pašalinti, apklausti H. W. P., K. O. L. , nešališkai ir visapusiškai ištirti bylos aplinkybes, lėšų pervedimo į H. W. P. sąskaitą, jų negrąžinimo aplinkybes, tačiau to nepadarė, nepagrįstai nurodęs, kad tai, jog šie asmenys neapklausti, įtakos bylos ištyrimui neturi.
Nuteistojo nuomone, apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad užsienio piliečių kvietimas į posėdį užimtų nepateisinamai daug laiko, yra nepagrįstas. Kasatorius pažymi, kad jo teisė į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką ir teisingai jau anksčiau apeliacinės instancijos teismo buvo pažeista – du kartus teismui nesugebant teisingai išspręsti bylos; nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Europos Konvencijos ir ES Konvencijos nuostatomis, net nebandė įteikti šaukimų H. W. P. ir K. O. L. , gauti jų parodymų protokolų Europos Konvencijos 3 straipsnyje nustatyta tvarka. Be to, Europos Konvencija numato galimybę liudytojų nekviesti į šalį, kurioje vyksta procesas, o apklausti liudytojus jų šalyje. Kauno apygardos teismas, nagrinėjęs kasatoriaus bylą apeliacine tvarka, yra teisminė institucija, ES Konvencijos prasme kompetentinga kreiptis į atitinkamas teismines institucijas Vokietijos Federacinėje Respublikoje, kad būtų apklausti H. W. P. ir K. O. L. . Visa tai rodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 324 straipsnio 6 dalies nuostatas, nesiėmė priemonių išsamiai ištirti bylos aplinkybes, t. y. gauti H. W. P. ir K. O. L. parodymus apie reikšmingas bylai aplinkybes. Šie pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nutartį.
Šalies argumentai
Kasatorius nesutinka su Kauno apygardos teismo išvada, kad 4000 eurų paskola H. W. P. buvo suteikta neteisėtai; nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir nešališkai neištyrė ir neaptarė visų paskolos suteikimo priežasčių bei aplinkybių, nors kasacinis teismas šioje byloje du kartus nurodė, jog būtina nustatyti, ar šios lėšos (4000 eurų) panaudotos bendrovės interesais, ar ši turėjo teisę teikti trumpalaikes paskolas. Apeliacinės instancijos teismas padarė formalias išvadas apie tai, kad trumpalaikė paskola suteikta ne įmonės interesais. Tokia išvada klaidingai motyvuojama tik I. B. parodymais ir specialisto išvada, kad įmonės ekonominė būklė buvo prasta. Teismas privalėjo įvertinti 2005 m. rugsėjo 4 d. akcijų pirkimo sutarties 6 punkto nuostatas, kad naujasis akcijų pirkėjas buvo įsipareigojęs suteikti įmonei ilgalaikį kreditą, kad bendrovė bus finansiškai įpareigota sudaryti dvi lėktuvų nuomos sutartis (6.5, 6.3 punktai). Kasatorius pažymi, kad specialistė, rašydama išvadas, neturėjo akcijų pirkimo sutarties, jos nevertino, todėl šį dokumentą privalėjo savarankiškai įvertinti teismas. Nuteistojo nuomone, jeigu apeliacinės instancijos teismas būtų atkreipęs dėmesį į tai, kad paskola buvo išduota kilus sunkumų su H. W. P. bankine mokėjimo kortele jo kelionės į Australiją išvakarėse, kolegijos išvados dėl įmonės interesų ir N. V. kaltumo būtų buvusios kitokios. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nekreipė dėmesio ir nevertino įrodymų, patvirtinančių, kad, gavęs trumpalaikę paskolą, H. W. P. išvyko įmonės interesais į Melburną. Tai, kad ketinti išsinuomoti orlaiviai Melburne buvo techniškai apžiūrėti, patvirtina ir įmonės „JACOBS Aviation Servises“ sąskaita, kurią apmokėti pateikė H. W. P. ir K. O. L.. Iš šios sąskaitos matyti, kad H. W. P. buvo apsistojęs Melburne viešbutyje 2005 m. spalio 7 d. – 2005 m. spalio 11 d. N. V. teigimu, ši apeliacinio skundo dalis liko neišnagrinėta.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad bendrovės „Aviakompanija Lietuva“ įstatuose paskolų teikimo veikla nenumatyta. Teismas be pagrindo ignoravo bendrovės įstatų 2.3 punktą, kuriame nustatyta, kad bendrovė gali užsiimti ir kita veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams ir teisės aktams. Šis punktas aiškiai rodo, kad įmonės veiklų sąrašas, nurodytas įstatuose, nėra baigtinis. Skunde teigiama, kad, norint daryti išvadą, jog įmonė užsiėmė neleidžiama veikla, privalu nurodyti kitus konkrečius Lietuvos Respublikos įstatymus ir teisės aktus, kuriems tokia veikla prieštarauja. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija to nesiaiškino ir nutartyje tokių įstatymų nenurodė, be to, visiškai ignoravo ir nepasisakė dėl apeliaciniame skunde nurodytos teisės normos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.87 straipsnio 6 dalies), pagal kurią toks sandoris galimas.
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, trečią kartą nagrinėjęs bylą, neįvykdė kasacinio teismo nurodymo išnagrinėti aplinkybes dėl formalaus, dokumentinio 5850 eurų pavedimo į privataus asmens sąskaitą pateisinimo ir realaus jo faktinio pagrindimo. Kasatorius nurodo savo apeliaciniame skunde teigęs, kad tai buvo išankstinis mokėjimas, ir nurodęs tai patvirtinančius duomenis. Tačiau šios apeliacinio skundo dalies teismas nenagrinėjo, dėl jo išsamių argumentų nutartyje neišdėstė. Apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo formaliai, nekreipdamas dėmesio nei į nagrinėjamo apeliacinio skundo turinį, nei į kasacinės instancijos nurodymus, pažeisdamas BPK 320 straipsnio, 386 straipsnio 2 dalies ir 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus – taigi neatliko visapusiško ir nešališko aplinkybių tyrimo ir jų vertinimo.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo dokumentų, susijusių su 5850 eurų pavedimu, nesvarstė ir nenustatė (nepadarė aiškių išvadų), ar šis apmokėjimas buvo avansinis (išankstinis), t. y. ar paslaugos turėjo būti suteiktos sąskaitos apmokėjimo dieną, ar ateityje. Jo manymu, 5850 eurų mokėjimo prigimties (ar tai išankstinis (avansinis) mokėjimas ar ne) nustatymo būtinybė išplaukia ir iš Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio nuostatų, dėl kurių taikymo ar netaikymo apygardos teismo kolegija nepasisakė. Esant išankstiniam apmokėjimui (avansu), apskaitos dokumentai į apskaitos registrus net netraukiami. Kai yra atliktos avansu apmokėtos paslaugos, tik tada surašomi galutiniai apskaitos dokumentai (pvz., darbų atlikimo priėmimo–perdavimo aktas, sąskaita). Jie įtraukiami į buhalterinę apskaitą, kad būtų galimas galutinis atsiskaitymas. Taip turėjo vykti ir šiuo atveju su NetManagement.
Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad nebuvo rašytinės sutarties dėl bilietų rezervavimo sistemos įdiegimo, neatitinka įstatymo reikalavimų dėl privalomos sandorių formos. Sandorį dėl to, kad įmonė NetManagement atliks bilietų rezervavimo sistemos „Amelia“ įdiegimo techninius paruošiamuosius darbus, su NetManagement vadovu H. W. P. nuteistasis teigia sudaręs žodžiu.
Pasak nuteistojo N. V., teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles, įvertino 2005 m. rugsėjo 23 d. elektroninį jo ir I. B. susirašinėjimą bei padarė nepagrįstą išvadą, kad ji prisegė sąskaitą prie elektroninio laiško, taigi nuteistasis, atsakydamas į šį elektroninį laišką, žinojo sąskaitos turinį. Kasatorius nurodo viso proceso metu kategoriškai neigęs šią aplinkybę, o I. B. parodymus apie tai, kad prisegė sąskaitą prie elektroninio laiško, davė tik po kelerių metų ir abstrakčiai: esą dažniausiai sąskaitas prisegdavusi.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad, norėdamas nustatyti 5850 eurų pavedimo ekonominį pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, privalėjo nustatyti, kokią pajamų dalį įmonė „Aviakompanija Lietuva“ uždirbdavo naudodama bilietų rezervavimo sistemą. Kasatorius teigia, kad jo vadovavimo laikotarpiu tai buvo pagrindinis įmonės pajamų šaltinis. Šiuolaikinė veikianti aviabilietų rezervavimo sistema buvo būtina, o su įmonės naudojamomis bilietų sistemomis 2005 metais buvo sunkumų. Tačiau šių duomenų ir byloje esančių elektroninių laiškų turinio apie elektroninės naujos bilietų rezervavimo sistemos paieškos ir įdiegimo priežastis apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnį, 332 straipsnio 3 ir 5 dalis, nevertino, nors apeliaciniame skunde buvo prašoma tai padaryti. Pažeisdamas BPK 324 straipsnio 6 dalį, teismas nesiėmė priemonių apklausti liudytojus H. W. P. ir K. O. L. apie būtinybę ieškoti naujų bilietų rezervavimo sistemų, taip pat apie paieškos rezultatus bei sudarytus susitarimus. Apeliacinės instancijos teismas negalėjo V. K. parodymų įvertinti kategoriškai, t. y. kaip paneigiančių, kad 5850 eurų buvo sumokėta kaip avansinis mokestis. Šis liudytojas tik patvirtino tuometę įprastą verslo praktiką, kad tokiais atvejais buvo įprasta mokėti avansu.
Žemesnės instancijos teismas
N. V. pažymi, kad 2010 m. lapkričio 30 d. kasacinėje nutartyje nurodyta, jog apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje neatliko jo kompetenciją ir atsakomybės ribas reglamentuojančių teisės aktų analizės ir apsiribojo tik kaltinime nurodytų teisės normų perrašymu. Pasak nuteistojo, šių kasacinio teismo nurodymų apeliacinė instancija, trečią kartą nagrinėjusi bylą, vėl neįvykdė – nors pripažino jį kaltu už neteisėtą pinigų perleidimą, tačiau skundžiamoje nutartyje tik išvardijo kaltinime nurodytas teisės normas, bet taip ir nenurodė, kokios iš jų pažeistos.
Kasaciniame skunde teigiama, kad pagal BK 208 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas dėl savo ekonominės padėties ar nemokumo iššvaistė turtą. Požymis dėl „savo ekonominės padėties ar nemokumo“ logiškai suponuoja išvadą kad pagal BK 208 straipsnio 2 dalį gali būti iššvaistomas kaltininkui priklausantis (savas) turtas, t. y. šios nusikalstamos veikos subjektas yra iššvaistomo turto savininkas. Jis nebuvęs kaltinime nurodyto AB „Aviakompanijos Lietuva“ turto savininkas, taip pat nebuvęs sunkioje ekonominėje padėtyje ar nemokumo būsenos, todėl nėra tinkamas BK 208 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo subjektas, ir jau vien dėl to nepadarė veikos, turinčios tokio nusikaltimo požymių. Kaip akcininkas jis turėjo nuosavybės teises tik į akcijas, o kaip generalinis direktorius nebuvo kaltinime nurodyto turto – pinigų, esančių bendrovės sąskaitoje – savininkas, nes turto savininkė buvo AB „Aviakompanija Lietuva“.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Simonas Minkevičius prašo šį skundą atmesti.
Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nutartį, nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylą ir priėmė teisingą sprendimą bei tinkamai pritaikė BK 208 straipsnio 2 dalį.
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodoma, kad pagal BK 208 straipsnio 2 dalį turto iššvaistymas reiškia tokius aktyvius kaltininko veiksmus, kai kaltininkas įmonės turtą panaudoja savo ar kitų asmenų interesais ir naudai; už tai kaltininko įmonė negauna jokio ekonomiškai lygiaverčio ekvivalento ir dėl to sumažėja skolininko įmonės turto abstrakti vertė. Skirtingai nei kasaciniame skunde nurodo kasatorius, apeliacinės instancijos teismas nutartyje pateikė išsamius, objektyviais bylos duomenimis (liudytojų, specialistų paaiškinimais, dokumentiniais įrodymais) pagrįstus argumentus, kodėl laikė, jog 5850 eurų pavedimas ir 4000 eurų paskola vienam iš įmonės akcininkų neatitiko įmonės interesų. Tą pagrindžia aplinkybė, kad įmonė jau nuo 2003 metų buvo sunkioje padėtyje, jai akivaizdžiai grėsė bankrotas, ir įmonės vadovui tai buvo žinoma. Liudytojų, specialistų paaiškinimais ir byloje esančiais dokumentais įrodyta, kad 4000 eurų paskola nebuvo pagrįsta bendrovės veiklos bei interesų prasme. Pasak prokuroro, šio sandorio pagrindu įmonė negavo jokio ekonomiškai lygiaverčio ekvivalento. Atsižvelgiant į jau esančią įmonės finansinę padėtį, nemokumą, negalėjimą atsiskaityti net ir dėl trumpalaikių įsipareigojimų, nebuvo net faktinio pagrindo tikėtis, jog šiuo sandoriu bus pasiekta kokia nors ekonominė nauda. Neįvertinus šio sandorio rizikos, paskola taip ir nebuvo grąžinta, dėl ko UAB „Aviakompanija Lietuva“ kreditoriai patyrė materialinės žalos. Apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas tais pačiais įrodymų šaltiniais, konstatavo, kad nėra duomenų, jog NetManagement rezervavimo sistema realiai būtų pradėta diegti įmonės veikloje ar ją būtų pradėta naudoti. Specialistė paaiškino, kad pagal įmonėje esančius dokumentus nebuvo įmanoma nustatyti tikrojo šio pavedimo tikslo: dokumente, pagrindžiančiame šią ūkinę operaciją nebuvo visų būtinų rekvizitų, nebuvo nurodytas paslaugos pirkėjas, įmonės dokumentuose nėra jokio požymio, kad bendrovė iš tiesų įsigijo prekę ar paslaugą iš Vokietijos įmonės NetManagement GmbH. Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas ištyrė ir nutartyje detaliai išanalizavo įrodymus: UAB „Aviakompanija Lietuva“ ūkinės finansinės veiklos specialisto išvadą, specialistės apklausos duomenis, liudytojų V. K. ir I. B. paaiškinimus, dokumentinius įrodymus, taip pat aplinkybę, kad nebuvo gauta jokių dokumentų, patvirtinančių tokio sandorio sudarymą, jokiuose dokumentuose nėra nurodytas mokėjimo pagrindas. Remdamasis šiais įrodymais, teismas padarė motyvuotą ir pagrįstą išvadą, kad kasatoriaus versija, jog neva 5850 eurų buvo pervesta už sistemos „Amelia“ įdiegimo parengiamuosius darbus, laikytina gynybine ir paneigta teisiamojo posėdžio metu ištirtais duomenimis.
Atsiliepime teigiama, kad, vykdydamas kasacinės instancijos nutartį, apeliacinės instancijos teismas ištyrė UAB „Aviakompanija Lietuva“ įstatus ir nustatė, kad šios įmonės dokumentuose paskolų teikimo veikla nebuvo numatyta. Teismo išvadų nepaneigia kasatoriaus nurodyta Civilinio kodekso 2.87 straipsnio 6 dalies nuostata, leidžianti juridinio asmens organo nariui sudaryti sandorius su tuo juridiniu asmeniu. To paties straipsnio 1 dalis nustato juridinio asmens valdymo organo nariui pareigą juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu veikti sąžiningai ir protingai. Pasak prokuroro, atsižvelgiant į tai, kad kasatorius žinojo apie įmonės nemokumą ir tai, jog nebuvo jokio šios paskolos pagrįstumo bendrovės veiklos ir interesų prasme (nebuvo pagrindo tikėtis, kad šiuo sandoriu gali būti gauta reali ekonominė nauda), kasatoriaus vienašališkas sprendimas sudaryti paskolos sandorį su valdymo organų nariu apeliacinės instancijos teismo pagrįstai ir motyvuotai buvo pripažintas priešingu įmonės interesams, todėl neteisėtu. Teismas pagrįstai pažymėjo ir tai, kad ši paskola iki šiol negrąžinta, o kasatorius iki UAB „Aviakompanija Lietuva“ bankroto paskelbimo nesiėmė jokių teisinių priemonių jai išieškoti.
Objektyvusis nusikaltimo, numatyto BK 208 straipsnio 2 dalyje, požymis – turto, kuris galėtų būti pateiktas skolai grąžinti, paslėpimas, iššvaistymas, perleidimas tretiesiems asmenims arba pardavimas nepateisinamai pigiai. Baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai skolininkas vieną iš šių veiksmų padaro patekęs į sunkią ekonominę situaciją, esant nemokumui, akivaizdžiai gresiant bankrotui ir dėl to padaroma turtinės žalos kreditoriams. Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės visiškai atitinka pirmiau išvardytus požymius, o išvados yra pagrįstos teisme išnagrinėtais įrodymais ir tinkamai motyvuotos.
Atsiliepime teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, o vertindamas įrodymus nepažeidė BPK 20 straipsnio nuostatų. Vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, teismas byloje atliko įrodymų tyrimą, ištirtus įrodymus įvertino savo nutartyje. Atsisakydamas tenkinti proceso dalyvio prašymą atlikti (visiškai ar iš dalies) įrodymų tyrimą, teismas turi tai tinkamai motyvuoti. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje išsamiai motyvavo, kodėl netikslinga tarptautinės teisinės pagalbos prašymais kreiptis į užsienio valstybes ir reikalauti iš jų duomenų, kurie jau yra patvirtinti kitais byloje surinktais ir teismo patikrintais įrodymais. Priimdamas tokį sprendimą, apeliacinės instancijos teismas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 324 straipsnio 6 dalies taip pat nepažeidė. Kasaciniame skunde nurodytos Konvencijos dėl Europos Sąjungos valstybių narių savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose nuostatos reglamentuoja tarptautinės teisinės pagalbos suteikimo tvarką, tačiau ne pareigą kiekvienu atveju kreiptis dėl jos suteikimo, todėl teiginys dėl esminių baudžiamojo proceso normų pažeidimo šiuo atveju jomis negali būti grindžiamas.
Prokuroras nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad jis neatitinka BK 208 straipsnio dispozicijoje nurodyto subjekto požymių. Teismas atliko teisės aktų (Buhalterinės apskaitos, Akcinių bendrovių įstatymų, BK 208 straipsnio 2 dalies sudėties, taip pat UAB „Aviakompanija Lietuva“ įstatų, kitų dokumentų) nuostatų analizę ir jos pagrindu konstatavo, kad būtent kasatorius buvo tinkamas BK 208 straipsnyje numatytos veikos subjektas, o jam inkriminuotos veikos yra priešingos teisei. Baudžiamosios teisės doktrina teigia, kad BK 208 straipsnio 2 dalies subjektu gali būti specialiai apibrėžtas fizinis asmuo: individualios įmonės savininkas, ūkinių bendrijų, akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių ar kitokių įmonių administracijos vadovas, pagal einamas pareigas turintis teisę ir galintis disponuoti įmonės turtu. Tai de facto pripažino ir Aukščiausiasis Teismas kasacinėje nutartyje byloje Nr. 2K- 213/2006, kur subjekto klausimas iš esmės nebuvo svarstomas, tačiau teismui nesukėlė abejonių tai, kad atsakomybėn pagrįstai buvo patrauktas asmuo, iššvaistęs ne savo, o uždarosios akcinės bendrovės, kuriai vadovavo ir kuriai atstovavo, turtą. Iš 2004 m. rugsėjo 27 d. UAB „Aviakompanija Lietuva“ valdybos posėdžio protokolo matyti, kad bendrovės generaliniu direktoriumi išrinktas N. V. , todėl jis, kaip tai nustatyta Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 6 dalyje, 37 straipsnio 1 dalyje, nuo 2011 m. rugsėjo 20 d. buvo vienasmenis bendrovės valdymo organas, bendrovės santykiuose su kitais asmenimis veikė vienvaldiškai ir buvo atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą (bendrovės „Aviakompanija Lietuva“ įstatų 9.5 punktas). Tai leidžią teigti, kad N. V. visiškai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 208 straipsnio 2 dalyje, subjektui keliamus reikalavimus, todėl šia prasme baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Pagal BK 208 straipsnio 2 dalies prasmę, šio nusikaltimo subjektu gali būti specialiai apibrėžtas fizinis asmuo: individualiosios įmonės savininkas, ūkinės bendrijos, akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės ar kitų įmonių administracijos vadovas, pagal einamas pareigas turintis teisę ir galintis disponuoti įmonės turtu. Byloje nustatyta, kad kasatorius veikos padarymo metu kaip tik tokias pareigas ir ėjo, tokių įgaliojimų turėjo. Jis nuo 2004 m. rugsėjo 27 d. buvo išrinktas UAB „Aviakompanija Lietuva“ generaliniu direktoriumi (T. 5, b. l. 23). Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 6 dalį, 37 straipsnio 1 dalį, UAB „Aviakompanija Lietuva“ įstatus, kasatorius buvo vienasmenis bendrovės valdymo subjektas, bendrovės santykiuose su kitais asmenimis bendrovės vardu veikė vienvaldiškai ir buvo atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą. Nuo jo veiksmų priklausė visa bendrovės veikla ir jos tikslų įgyvendinimas ir jis buvo už tai atsakingas. Teismas visapusiškai išanalizavo šias aplinkybes, įstatymų, lydimųjų teisės aktų nuostatas ir pagrįstai kasatorių pripažino BK 208 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo subjektu.
Byloje nustatyta, kad tuo metu bendrovė buvo nemoki, jai akivaizdžiai grėsė bankrotas. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, išsamiai ištyrė visus reikšmingus bylos duomenis ir, juos įvertinęs, nustatė, kad N. V. veikoje yra visi būtieji nusikaltimo, numatyto BK 208 straipsnio 2 dalyje, požymiai. Teismas pagrįstai nusprendė, kad 4000 ir 5850 eurų pavedimai į H. W. P. sąskaitą neteisėti – bendrovės veiklos ir interesų prasme nepagrįsti, nes įmonė iš to negavo (ir nebuvo realaus pagrindo tikėtis, kad gaus) jokio ekonomiškai lygiaverčio ekvivalento. Nuteistasis neneigia žinojęs, kad įmonės ekonominė padėtis buvo sunki, 2005 m. gruodžio 13 d. N. V. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tačiau kasatorius nesutinka su teismo išvada, kad 4000 eurų paskola buvo neteisėta; nurodo, kad, gavęs šią paskolą, H. W. P. vyko į Melburną UAB „Aviakompanija Lietuva“ interesais – išsinuomoti lėktuvų. Taigi, FNTT specialistė L. Janauskienė nurodė, kad įmonėje trūko apyvartinių lėšų, ji negalėjo atsiskaityti už savo trumpalaikius įsipareigojimus. Be to, jau buvo išsinuomoti du lėktuvai, už kuriuos susidarę įsiskolinimai nebuvo padengti ir jų tolimesnė eksploatacija buvo itin sudėtinga. Taigi, įmonės būklė buvo labai prasta, todėl ji negalėjo nei pirkti, nei išsinuomoti naujų lėktuvų. Tokias aplinkybes patvirtino ir liudytoja I. B.. Teismo išvada, kad nebuvo jokio realaus pagrindo tikėtis, jog įmonė gaus kokios nors ekonominės naudos suteikusi lėšų H. W. P., visiškai pagrįsta. Pažymėtina, kad ši paskola taip ir nebuvo įmonei grąžinta, dėl to patirta realių nuostolių. Taigi, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė kasatoriaus versiją, tirdamas ir vertindamas įrodymus dėl šios dalies BPK nuostatų nepažeidė.
Taip pat teismas nepažeidė įstatymų nuostatų tirdamas ir vertindamas įrodymus dėl 5850 eurų pavedimo į H. W. P. sąskaitą. Kasatoriaus versija, kad šis pavedimas buvo avansinis mokėjimas už bilietų rezervavimo sistemos „Amelia“ įdiegimo darbus, motyvuotai paneigta tinkamai ir išsamiai ištirtais įrodymais. Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio nuostatas, visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais arba su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais. Nagrinėjamu atveju 5850 eurų pavedimas, kaip avansinis mokėjimas, pasak kasatoriaus, pagrįstas sąskaita faktūra Nr. 0208–101, tačiau byloje nustatyta, kad joje nėra visų būtinų rekvizitų: nenurodytas paslaugos pirkėjas, taip pat mokėjimo tikslas, todėl pagal ją pavedimo pagrįstumo nustatyti neįmanoma. Byloje apklausta specialistė L. Janauskienė paaiškino, kad jeigu sąskaitoje nenurodomas pavedimo tikslas, turi būti nurodomi dokumentai, pagrindžiantys ūkinės operacijos tikrumą. Nagrinėjamoje byloje, ištyręs liudytojų I. B., V. K., specialistės L. Janauskienės parodymus, taip pat rašytinius bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog atliktas 5850 eurų pavedimas nebuvo pagrįstas jokiais dokumentais. Ginčydamas teismų išvadas dėl šio pavedimo neteisėtumo, kasatorius teigia, kad byloje nebuvo tinkamai įvertintas ekonominis atlikto mokėjimo pagrįstumas. Skunde nurodoma, kad nauja bilietų rezervavimo sistema įmonei „Aviakompanija Lietuva“ buvo būtina, tai buvo pagrindinis įmonės pajamų šaltinis. Bilietų rezervavimo sistemos „Amelia“ įdiegimas bendrovei „Aviakompanija Lietuva“ ekonomiškai galėtų būti logiškas, jeigu bendrovė būtų buvusi moki ir jai akivaizdžiai nebūtų grėsęs bankrotas. Be to, su Vokietijoje esančia įmone NetManagement nebuvo jokių susitarimų, netgi preliminariųjų, dėl tokios sistemos įdiegimo ar parengiamųjų darbų atlikimo. Liudytojas V. K. parodė, kad jam buvo pavesta užsiimti informacijos apie rezervavimo sistemą „Amelia“ paieška ir jos įdiegimo darbais. Visą informaciją jis rinko iš Kanados įmonių. Jeigu būtų buvęs koks nors susitarimas (net ir žodinis) su Vokietijos įmone NetManagement, jis tai būtų žinojęs. Tokių susitarimų su šia įmone nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą, kad 5850 eurų pavedimu buvo pažeisti bendrovės bei jos kreditorių interesai.
Kasaciniame skunde nuteistasis analizuoja teismų įvertintus įrodymus, nesutinka su išvadomis, pateikia savo vertinimus. Kaip ne kartą minėta teismų praktikoje, nuteistojo (ar kitų proceso dalyvių) versijos dėl įrodymų vertinimo teismų niekaip neįpareigoja, o motyvuotas tokių versijų atmetimas nepažeidžia baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Kasatoriaus teiginiai, kad byloje surinkti įrodymai turėjo būti vertinami kitaip, nei tai padarė teismai savo sprendimuose, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad teismai pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso normas. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo išvadomis šioje byloje, nes nenustatė aplinkybių, rodančių, kad teismas ignoravo kokius nors su byla susijusius reikšmingus duomenis, neišsamiai ar šališkai juos ištyrė. Teismas skundžiamoje nutartyje motyvuotai pasisakė, kodėl atmeta nuteistojo versijas dėl 4000 ir 5850 eurų pavedimo H. W. P. pagrįstumo, aptarė įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas.
Nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus teiginiu, kad buvo pažeistos BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimą atliko išsamiai: iš naujo apklausė liudytojus, analizavo rašytinę bylos medžiagą, įstatymų nuostatas. Šių duomenų analizė leido teismui padaryti pagrįstas išvadas. Savo teiginį dėl tyrimo neišsamumo kasatorius grindžia iš esmės tik tuo, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsisakė apklausti užsienio piliečius H. W. P. ir K. O L.. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs įrodymus, nusprendė, kad jų pakanka išvadoms dėl nusikalstamos veikos mechanizmo, nuteistojo kaltės ir kitų svarbių aplinkybių padaryti. Atmesdamas prašymą apklausti šiuos asmenis, teismas tinkamai motyvavo savo sprendimą. Pažymėtina, kad išvada dėl įrodymų pakankamumo yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva ir motyvuotas prašymo atmetimas nėra BPK nuostatų pažeidimas. Konvencijos dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose, kurias cituoja kasatorius, numato užsienyje esančių liudytojų apklausos tvarką. Tačiau jos neįpareigoja teismo tokias apklausas organizuoti.
Pagal BPK 382 straipsnio 5 punktą ir 383 straipsnį, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija gali priimti nutartį perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka tuo atveju, kai padaryta esminių BPK pažeidimų. Tokių BPK pažeidimų nenustatytą. Teismas, remdamasis tinkamai ištirtais įrodymais, nustatė visus būtinuosius nusikaltimo, numatyto BK 208 straipsnio 2 dalyje, požymius, nuosekliai ir logiškai pagrindė savo daromas išvadas dėl N. V. kaltės. Taigi naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo N. V. kasacinį skundą atmesti.