Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės žemės ūkio bendrovės „Vieškelio garsas“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. kovo 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-362-212/2017 pagal pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą atsakovei žemės ūkio bendrovei „Vieškelio garsas“ dėl bankroto bylos iškėlimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Pareiškėja VMI ir atsakovė ŽŪB „Vieškelio garsas“ kartu su apeliacinės instancijos teismui skirtais procesiniais dokumentais pateikė ir naujus įrodymus. Atsakovė teikia pažymą apie ŽŪB „Vieškelio garsas“ priklausantį turtą, pareiškėja – duomenis apie atsakovės mokestinę nepriemoką. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje vyraujantį viešąjį interesą, byloje dalyvaujančių asmenų naujai pateiktus dokumentus priima ir vertina bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Byloje pateikti nauji įrodymai kartu su procesiniais dokumentais (su kuriais jie ir pateikti) buvo išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims, jokių prieštaravimų dėl jų priėmimo iki bylos nagrinėjimo pradžios nebuvo pateikta.

Dėl bankroto bylos iškėlimo sąlygų

Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Įmonių bankroto procesą reglamentuoja specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau - ĮBĮ). Šio įstatymo normos yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį. Tai aktualu ir aptariamu atveju, kadangi atsakovei ŽŪB „Vieškelio garsas“ bankroto byla apskųstąja nutartimi iškelta konstatavus nemokumą. Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) arba neketina vykdyti savo įsipareigojimų (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalis). Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Pradelstais įsipareigojimais pripažįstami tie įsipareigojimai, kuriems įvykdyti yra suėjęs terminas, tačiau įstatymas nenustato jokio termino, kiek turėtų būti pradelstas įsiskolinimų vykdymas, todėl svarbu nustatyti, ar įsipareigojimai iš tiesų yra pradelsti ir ar pradelstų įsipareigojimų dalis viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Taigi teismas įmonei gali iškelti bankroto bylą dėl jos nemokumo tuo atveju, jei yra tam tikros teisinės prielaidos, sudarančios pakankamą pagrindą manyti, jog įmonė yra nemoki. Tuo atveju, jei ištyrus pateiktus ir teismo išsireikalautus įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus paaiškėja, jog įmonė turi pakankamai turto finansiniams įsipareigojimams įvykdyti, ir nėra sąlygų įmonės nemokumui konstatuoti, teismas privalo atsisakyti skolininkui iškelti bankroto bylą.Įmonės mokumo klausimas turi būti vertinamas pagal naujausius įmonės buhalterinės apskaitos duomenis. Atsakovė ŽŪB „Vieškelio garsas“ (apeliantė) pirmosios instancijos teismo įpareigojimo pateikti įmonės finansinius dokumentus neįvykdė. Panevėžio apygardos teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartimi konstatuota, kad ŽŪB „Vieškelio garsas“ vadovas nevykdo pareigos, numatytos ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje (pateikti teismui įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašus, praėjusių ir ataskaitinių metų finansinių ataskaitų rinkinį, informaciją apie teismuose nagrinėjamas bylas ir įmonės įsipareigojimus). Už šios pareigos nevykdymą bendrovės vadovui paskirta bauda. Visgi ir ši teismo sankcija bendrovės vadovo nesudrausmino – nurodyti dokumentai ir duomenys pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti. Pažymėtina ir tai, kad būtini duomenys nebuvo pateikti ir juridinių asmenų registro tvarkytojui. Kartu su atskiruoju skundu apeliantė taip pat nepateikė jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, įrodymų apie įmonės vykdomą veiklą, turimus įsipareigojimus, debitorius (skolininkus) ir pan. Kartu su atskiruoju skundu pateikta (apeliantės iniciatyva teismui parengta) pažyma apie turimą turtą nepagrindžia apeliantės argumentų dėl įmonės mokumo. Pažymoje nurodyta informacija apie turtą neatitinka duomenų turto registruose, nepagrindžia fakto, kad pažymoje nurodytas turtas fiziškai egzistuoja, o jo vertė atitinka nurodytą pažymoje. Be to, atsižvelgiant į tai, kad apeliantė, turėdama pareigą pateikti ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nurodytus duomenis, šios pareigos neįvykdė (nors buvo įpareigota ir turėjo galimybę savo iniciatyva pateikti apeliacinės instancijos teisme), selektyviai atrinktų duomenų pateikimas nesudaro sąlygų objektyviam (ne) mokumo ištyrimui. Tokiu būdu darytina išvada, kad apeliantė, sąmoningai neatskleisdama tikrosios įmonės finansinės bei turtinės padėties, elgiasi nesąžiningai. Nesant kitų duomenų apie apeliantės finansinę padėtį, turimą turtą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi iš registrų surinkta informacija, kuri patvirtina, kad apeliantė nevykdo įsipareigojimų kreditoriams, o skolos jiems didėja eilę metų. Kita vertus, pirmosios instancijos teismo išvadą dėl nemokumo būsenos patvirtina, o apeliantės argumentus dėl turimo turto, jo vertės ir likvidumo akivaizdžiai paneigia byloje nustatytos aplinkybės, jog VMI sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką (vykdomojo dokumento) nepavyko įvykdyti nei mokesčių administratoriui suteiktos kompetencijos ribose, nei sprendimą vykdant priverstinai (antstolė vykdomąjį dokumentą grąžino su išieškojimo negalimumo aktu). Bendrovės vadovo laikinas nedarbingumas nepateisina įstatymo ir teismo nustatytos pareigos pateikti informaciją, reikšmingą mokumo tyrimui, nevykdymo, o baudos paskyrimas neatleidžia nuo šios pareigos.Nepaisant to, jog bankroto bylos turi viešąjį interesą, jose būtina laikytis civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Teismo aktyvumo bankroto procese pareiga negali būti suprantama kaip atleidimas byloje dalyvaujančių asmenų nuo pareigos pagrįsti jų nurodytus argumentus ir (ar) rungimosi principo paneigimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1292-516/2015). Tokia teisminės praktikos nuostata aktuali ir analizuojamu klausimu, kadangi bendrovės mokumą turi pagrįsti pati bendrovė, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą. Aptariamu atveju akivaizdu, kad apeliantė net neketina objektyviais ĮBĮ nurodytais duomenimis įrodyti įmonės mokumo ar finansinių sunkumų laikinumo. Nurodytų aplinkybių kontekste apeliacinis teismas konstatuoja, jog įvertinti atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl įmonės nemokumo. Situacijos nekeičia ir deklaratyvūs atsakovės siekiai išsaugoti darbo vietas įmonės darbuotojams. Kiti atskirojo skundo argumentai nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimui, todėl apeliacinis teismas dėl jų nepasisako. Atsižvelgiant į civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą, šalims numatyta pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Apeliantė, prašydama panaikinti skundžiamą nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo, nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui įrodymų, paneigiančių apskųstoje nutartyje nustatytas aplinkybes. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog ŽŪB „Vieškelio garsas “ yra nemoki įmonė (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Iš aukščiau nurodytų duomenų spręstina, kad atsakovė neįrodė, jog realiai turi likvidaus ir vertingo turto ar lėšų, kurių pakaktų finansiniams įsipareigojimams įvykdyti, ar bent realiai deda pastangas įsiskolinimams likviduoti.Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti priimto procesinio sprendimo iškelti ŽŪB „Vieškelio garsas“ bankroto bylą pagrįstumu bei teisėtumu, nes nei bylos aplinkybių visuma, nei atskirojo skundo argumentai neteikia pagrindo manyti, kad bendrovė ketina ir bus pajėgi vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2017 m. kovo 14 d. nutartį palikti nepakeistą.