Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Prano Kuconio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios S. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. J. (V. J.) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams aštuoniems mėnesiams, pagal BK 187 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams septyniems mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams aštuoniems mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė subendrinta su bausmėmis, paskirtomis Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 13 d. ir Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2006 m. liepos 24 d. nuosprendžiais, ir galutinė subendrinta bausmė V. J. paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams trims mėnesiams.

T. L. nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį areštu trisdešimt trims paroms, pagal BK 187 straipsnio 2 dalį areštu trisdešimčiai parų; vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, galutinė subendrinta bausmė paskirta areštas trisdešimt trims paroms.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 30 d. nuosprendis, kuriuo panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio dalis dėl V. J. ir T. L. nuteisimo pagal BK 187 straipsnio 2 dalį ir priimtas naujas nuosprendis: V. J. ir T. L. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį išteisinti, neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiosios atstovo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, nuteistųjų ir gynėjų, prašiusių nukentėjusiosios S. G. kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. ir T. L. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą kito asmens tariamą teisę, panaudojo psichinę prievartą bei sugadino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu: 2006 m. vasario 13 d., apie 15.00 val., atvažiavo pas S. G. į namus, esančius Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, vykdydami kito asmens tariamą teisę, kuri yra ginčijama, reikalavo iš S. G. 7000 Lt už jos žento V. G. sužalotą A. K., grasino jai nužudymu bei turto sunaikinimu, tęsdami nusikalstamą veiką, siekdami įbauginti nukentėjusiąją, 2006 m. vasario 13 d., apie 23.30 val. ir vasario 14 d. apie 2.45 val. jie atvažiavo minėtu adresu, kur V. J. iš nenustatyto ginklo 4 kartus iššovė į S. G. priklausančio namo 1-ojo aukšto svečių salės ir poilsio kambario bei 2-ojo aukšto poilsio kambario langus, taip visuotinai pavojingu būdu – šaudydami – tyčia sugadino S. G. 15000 Lt vertės turtą.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 30 d. nuosprendžiu V. J. ir T. L. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį išteisinti, neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs įrodymų, kuriais buvo grindžiama V. J. ir T. L. kaltė padarius šį nusikaltimą, visetą ir kiekvieną iš jų atskirai, padarė išvadą, jog jie neįrodo, kad V. J. iš nenustatyto ginklo šaudė į nukentėjusiosios S. G. namą, ir tokiu būdu kartu su T. L. tyčia sugadino nukentėjusiosios turtą.

Nukentėjusioji S. G. kasaciniu skundu prašo teismų sprendimus panaikinti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorės manymu, T. L. ir V. J. turėjo būti inkriminuota BK 181 straipsnio 2 dalis ir 187 straipsnio 2 dalis, nes jų padaryta veika atitinka ne savavaldžiavimo, o turto prievartavimo nusikaltimo sudėtį. Teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus (nuteistųjų ir A. K. parodymus) bei padarė klaidingą išvadą, kad nuteistieji turėjo pagrindo reikalauti žalos atlyginimo už A. K. sumušimą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nutraukė baudžiamąją bylą dėl nusikaltimo, numatyto BK 187 straipsnio 2 dalyje. Teismas tinkamai neįvertino liudytojų I. G. ir A. S. parodymų, nuteistųjų telefoninių pokalbių išklotinėse sukauptų duomenų, atitinkančių kitus objektyvius bylos duomenis. Kasatorės nuomone, teismui sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį tai, kad byloje nebuvo atliktas V. G. ir A. K. nenuoseklių, nekonkrečių parodymų apie bare „Kablys“ įvykusias muštynes patikrinimas vietoje pagal BPK 196 straipsnį. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą dar ir tai, kad vadovaujantis BPK 184 straipsniu nesikreipta į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl liudytojo V. G. išsamesnės apklausos atsižvelgiant į tai, kad pastarasis teisme gali pakeisti parodymus.

Nukentėjusiosios S. G. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl veikos kvalifikavimo

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismų nuosprendžiuose netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kadangi T. L. ir V. J. veika turėjo būti kvalifikuota ne pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, o pagal BK 181 straipsnio 2 dalį bei BK 187 straipsnio 2 dalį, pagal kurią nuteistieji buvo nepagrįstai išteisinti. Šie kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, nes pirmosios instancijos teismas T. L. ir V. J. padarytoje veikoje teisingai nustatė savavaldžiavimo sudėtį, o apeliacinės instancijos teismas pagrįstai įžvelgė įrodymų teisminio vertinimo spragų bei motyvuotai priėmė nuosprendį, kuriuo T. L. ir V. J. išteisinti neįrodžius jų dalyvavimo padarant S. G. priklausančio turto sugadinimą.

Vilniaus apygardos teismas nustatė ir aiškiai argumentavo, kodėl kaltininkų veika atitinka BK 294 straipsnyje numatytą savavaldžiavimo, o ne turto prievartavimo pagal BK 181 straipsnį, sudėtį. T. L. ir V. J. reikalavo nukentėjusiosios perduoti jiems turtą, tai yra sumokėti 7000 Lt, ne išgalvotais motyvais, o jų manymu, turėdami pagrindą, nes jų žiniomis nukentėjusiosios žentas V. G. sumušė nuteistųjų draugą A. K., šiam sulaužydamas žandikaulį. Kadangi bylos duomenys patvirtina, jog kaltinamieji pagrįstai įtarė, kad jų draugą sužalojo V. G., bet pasirinko neteisėtą būdą spręsti iškilusius teisinius santykius, teismas padarė teisingą išvadą, kad padaryta veika negali būti kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 2 d. Pagal pastarąjį straipsnį padaryta nusikalstama veika kvalifikuojama kaip turto prievartavimas tuomet, kai asmuo, neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo, ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą Kadangi teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju nėra vieno iš BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimo sudėties elementų „neturint teisinio pagrindo“, T. L. ir V. J. padarytai veikai pagrįstai pritaikytas BK 294 straipsnyje numatytas savavaldžiavimas, kuris reiškia savavališką ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuojamos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymą, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos. Nuteistieji realizavo savo draugo A. K. tariamą teisę į išlaidų dėl patirto sužalojimo gydymo kompensavimą, tačiau tai padarė neteisėtai, tai yra panaudodami nukentėjusiosios S. G. atžvilgiu psichinę prievartą (grasinimus nužudyti ir sunaikinti turtą). Tad šie T. L. ir V. J. veiksmai pilnai atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą savavaldžiavimo sudėtį ir šioje dalyje dėl veikos kvalifikavimo abejonių nekyla.

Dėl BPK 20 straipsnio taikymo

Nukentėjusioji tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu T. L. ir V. J. buvo nepagrįstai išteisinti pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, ir tai susiję su netinkamu byloje surinktų įrodymų vertinimu. Tai reiškia, kad kasatorė mano, jog dėl BPK 20 straipsnyje numatytų nuostatų netinkamo taikymo buvo priimtas nepagrįstas nuosprendis. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymais teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaujantis įstatymu, pripažįsta tokius įstatymų nustatyta tvarka gautus duomenis, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrąsias nuostatas (BPK 320 straipsnis) ir patikrindamas apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą, nustatė teismo klaidų vertinant įrodymus pagal baudžiamojo proceso įstatyme išdėstytas taisykles, kas turėjo įtakos teisėto nuosprendžio priėmimui. T. L. ir V. J. kaltinimas pagal BK 187 straipsnio 2 dalį iš esmės pagrįstas liudytojos I. G., telefoninių skambučių išklotinių duomenimis ir liudytojo ONTT specialisto A. S. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas iš naujo atliko visų bylos duomenų analizę ir nustatė, kad liudytojos I. G. parodymai, kuriais vadovaujantis pirmosios instancijos teismas priėmė kategorišką išvadą apie tai, kad nuteistieji dalyvavo apšaudant S. G. namą, yra ne tik nenuoseklūs, bet ir prieštaraujantys liudytojo J. G. bei nukentėjusiosios parodymams. Tokie parodymai BPK 20 straipsnio prasme negali būti pripažinti įrodymais, pakankamais nuteistųjų kaltei pagrįsti.

Be nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir grįsdamas nuteistųjų kaltę pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, apygardos teismas vadovavosi duomenimis, gautais ištyrus telefoninių skambučių išklotines bei su šia informacija susijusius liudytojo A. S. parodymus. Šiais įrodymų šaltiniais buvo nustatinėjama, prie kurio mobilaus ryšio operatoriaus bokšto buvo prisirišę nuteistiesiems priklausantys mobilaus ryšio telefono abonentai, atlikdami duomenų perdavimo operacijas atitinkamai nustatytu laiku, ir tuo siekiama įrodyti, kad T. L. bei V. J. S. G. priklausančio namo apšaudymo metu buvo įvykio vietoje. Apeliacinis teismas, iškeldamas šių bylos duomenų teisėtumo klausimą akcentavo, kad minėtų bokštų veikimo teritorija byloje buvo nustatyta ne pačių mobilaus ryšio operatorių pateiktais duomenimis, bet remiantis telefono skambučių išklotinės apžiūros protokolo priede vyr. tyrėjo J. Skuder nubraižyta schema bei Vilniaus miesto VPK KP ONTT raštu apie bazinių bokštų veikimo zonas. Be to, teisme apklaustas specialistas A. S. parodė, kad sudarant minėtą schemą, kuri nelaikytina planu – schema, mastelio nebuvo laikomasi, bei naudojamas operatyvinės tarnybos išduotas prietaisas, kurio pavadinimo liudytojas negalėjo nurodyti. Taip pat apeliacinis teismas nustatė, jog telefoninių skambučių išklotinių apžiūros veiksmo protokolo priede pateikti duomenys apie bazinių mobilaus ryšio operatorių bokštų veikimo teritorijas buvo užfiksuoti nesilaikant BPK 179 straipsnio 2 dalyje numatytų reikalavimų, nes nebuvo nurodyta A. S. paminėto specialaus prietaiso pavadinimas, jo naudojimo sąlygos ir tvarka. Atsižvelgiant į apeliaciniame nuosprendyje išdėstytus argumentus, darytina vienareikšmiška išvada, kad duomenys, kuriais remiantis pirmosios instancijos teismas nustatinėjo T. L. ir V. J. buvimo vietą įvykio metu bei tuo pačiu jų kaltę sugadinus nukentėjusiosios turtą, gauti neteisėtais būdais, ir dėl šios priežasties negalėjo būti pripažinti įrodymais. Teismas argumentuotai, pagrįstai nustatė, kad duomenys, kuriais rėmėsi apygardos teismas, nepaneigė nuteistųjų parodymų apie jų buvimo vietą įvykio metu ir tik sudarė prielaidą, jog T. L. bei V. J. galėjo nuvykti prie S. G. namo ir jį apšaudyti. BPK 301 straipsnio 1 dalies prasme apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o abejonės, nepavykus jų pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Taigi, kasaciniame skunde nurodyti argumentai dėl netinkamo įrodymų ištyrimo ir nepagrįsto T. L. ir V. J. išteisinimo pagal BK 187 straipsnio 2 dalį neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, yra atmestini.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad tiriant bylą buvo pažeisti BPK 184 ir 196 straipsniai ir dėl to liko nepatikslinti liudytojų V. G. ir A. K. parodymai dėl muštynių bare „Kablys“. Nukentėjusioji S. G. įsitikinusi, kad buvo reikalinga pagal BPK 196 straipsnį atlikti abiejų liudytojų nenuoseklių parodymų patikrinimą vietoje bei vadovaujantis BPK 184 straipsniu kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl liudytojo V. G. išsamesnės apklausos atsižvelgiant į tai, kad pastarasis teisme gali pakeisti parodymus. Tai, kad nebuvo atlikti nukentėjusiosios nurodyti tyrimo veiksmai, nelaikytina baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimu, nes abu liudytojai buvo apklausti teisme dėl muštynių, įvykusių bare „Kablys“, aplinkybių. Teismas nustatė, kad V. G. sumušė A. K., padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą sulaužant žandikaulį. Šios aplinkybės nustatymas teisme buvo svarbus kvalifikuojant T. L. ir V. J. padarytą veiką kaip savavaldžiavimą, o ne turto prievartavimą. Tiek, kiek buvo ištirti V. G. ir A. K. parodymai apie tarp jų įvykusį konfliktą, buvo pakankama sužalojimui, kurį V. G. padarė A. K., konstatuoti, kas buvo svarbu vertinant kaltinamųjų motyvus reikalauti S. G. perduoti turtą. Išsamesnis įvykio bare „Kablys“ tyrimas nebuvo reikalingas, nes šioje byloje nagrinėjami ne V. G. veiksmai sužalojant A. K., o T. L. ir V. J. veiksmai nukentėjusiosios S. G. atžvilgiu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nukentėjusiosios S. G. kasacinį skundą atmesti.