Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Sigita Bieliauskienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutarties, kuria pakeistas Vilniaus teritorinės muitinės viršininko pavaduotojo 2013 m. balandžio 22 d. nutarimas, kuriuo J. G. pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 145 str. 3 d.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. G. 2013 m. balandžio 22 d. Vilniaus teritorinės muitinės viršininko pavaduotojo nutarimu buvo pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 145 str. 3 d., ir jam paskirta administracinė nuobauda – 2000 (dviejų tūkstančių) litų bauda už tai, kad jis, būdamas UAB „E.“ Medienos pirkimo ir logistikos vadovu, neužtikrino ir nepasirūpino tuo, kad vairuotojas Ž. Č., vairuodamas UAB „E.“ priklausančią transporto priemonę su kroviniu „Eglės popiermedis“, turėtų Klaipėdos miesto savivaldybės nustatyta tvarka išduotą leidimą važiuoti Klaipėdos miesto gatvėmis didžiagabaritėmis ir sunkiasvorėmis transporto priemonėmis (jis gabeno krovinį, kurio masė buvo 45180 kg ir ji 5180 kg viršijo maksimalią leistiną masę), arba kad krovinys su viršsvoriu iš viso nebūtų gabenamas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad UAB „E.“ po 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 18 d. įvykio domėjosi situacija dėl leidimų išdavimo, tačiau iš įvairių valstybės institucijų gaudavo atsakymus, kad teisė vežti krovinius didžiagabarite ir (ar) sunkiasvore transporto priemone, kurios bendroji masė viršija leidžiamą (40 t) ir yra didesnė nei 48 t, yra apibrėžta įstatymų, todėl ja iš esmės naudotis galima, o dėl šios teisės detalesnės realizavimo tvarkos UAB „E.“ buvo pateikiami abstraktūs paaiškinimai, nepateikiant konkretaus atsakymo.

Pažymima, kad apylinkės teismas nepagrįstai sprendė, jog leidimai važiuoti sunkiasvorėmis transporto priemonėmis, kurių bendra masė viršija maksimalią leistiną, išduodami tik išskirtiniais atvejais, paprastai, kai nėra kitos galimybės pergabenti nedalų krovinį. Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 2, 6 straipsnių ir 4 priedėlio pakeitimo ir papildymo įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas nesuteikia jokio objektyvaus ir teisėto pagrindo daryti išvadai, kad leidimai važiuoti sunkiasvorėms transporto priemonėms, kurių masė viršija maksimalią leistiną, išduodami tik išskirtiniais atvejais, todėl neaišku, kuo remdamasi Vilniaus teritorinė muitinė pateikė tokius argumentus, o Vilniaus miesto apylinkės teismas jais vadovavosi.

Vilniaus teritorinės muitinės teigimu, UAB „E.“ nesiėmė jokių priemonių stengiantis pasinaudoti įstatymo normoje numatytomis teisėmis, į Valstybinę kelių transporto inspekciją prie Susisiekimo ministerijos buvo kreiptasi tik po to, kai padarytas nagrinėjamas pažeidimas, todėl pažeidėjas niekaip nebūtų galėjęs pasinaudoti įstatymo numatytomis galimybėmis. Be to, pažeidimas buvo padarytas ne dėl spragų teisės aktuose, o dėl neapdairumo ir nepakankamo atidumo kraunant ir gabenant krovinį. Iš bylos medžiagos matyti, kad vairuotojas Ž. Č. paaiškino, jog miške nebuvo galimybės pasisverti, vairuotojas tiksliai neįvertino svorio. Taigi įmonė nepasirūpino, kad vairuotojas turėtų galimybę pasverti krovinį, ir negabenti viršsvorio.

Vilniaus teritorinė muitinė pabrėžia, kad teisės aktų, reglamentuojančių maksimalų leidžiamą transporto priemonės su kroviniu svorį, ašių apkrovas, tikslas yra valstybinių arba vietinės reikšmės kelių apsauga nuo sugadinimų. Būtent tam tikslui yra numatyti atitinkami apribojimai, kad automobiliniais keliais nevyktų sunkiasvorės transporto priemonės. Todėl leidimai važiuoti sunkiasvorėmis transporto priemonėmis, kurių bendra masė viršija maksimalią leistiną išduodami tik išskirtiniais atvejais, paprastai, kai nėra kitos galimybės pergabenti krovinį, pvz., nedalus krovinys. O tai reiškia, kad gabenant dalų krovinį (kaip nagrinėjamų atveju - medieną), valstybė, saugodama kelio dangą neišduoda tokių leidimų, tuo priversdama padalinti krovinį į atskiras transporto priemones.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Vilniaus teritorinės muitinės viršininko pavaduotojo 2013 m. balandžio 22 d. nutarimu J. G. pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 145 str. 3 d. ir nubaustas 2000 (dviejų tūkstančių) litų bauda. J. G., nesutikdamas su tokiu sprendimu, jį apskundė Vilniaus miesto apylinkės teismui, kuris 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi pakeitė minėtą nutarimą ir neskyrė J. G. administracinės nuobaudos.

Apeliaciniu skundu J. G. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, nurodydamas, kad jis nepadarė veikos, turinčios ATPK 145 str. 3 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo požymių, todėl administracinio teisės pažeidimo byla jo atžvilgiu nutrauktina.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir taikymo aspektu (ATPK 253 str.), įvertinęs pirmosios instancijos teismo motyvus ir apeliacinio skundo argumentus sutinka su Vilniaus teritorinės muitinės viršininko pavaduotojo nutarime bei apylinkės teismo nutartyje padarytomis išvadomis dėl J. G. kaltės padarius ATPK 145 str. 3 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, kurių pagrindu priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

ATPK 145 str. 3 d. numatyta, kad važiavimas be leidimo kelių transporto priemonėmis (jų junginiais) viršijant leidžiamą ašies (ašių) apkrovą ir (ar) leidžiamą bendrą svorį, taip pat važiavimas be leidimo kelių transporto priemonėmis (jų junginiais), kurių matmenys su kroviniu ar be jo viršija leidžiamus, užtraukia baudą vairuotojams nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų ir įmonių vadovams ar jų įgaliotiems asmenims, kuriems pavesta vadovauti krovinių ar keleivių vežimo veiklai, – nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų.

2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 2, 6 straipsnių ir 4 priedėlio pakeitimo ir papildymo įstatymas, kuris numatė išimtį, kai maksimalios leidžiamos transporto priemonių bendrosios masės gali viršyti 40 tonų ašies (ašių) apkrovą, bet negali viršyti 48 tonų ašies (ašių) apkrovą. Minėto įstatymo 3 straipsnis (4 priedėlio pakeitimas ir papildymas) numatė, kad papildomus reikalavimus, taikomus valstybinės reikšmės keliais važiuojančioms transporto priemonėms (jų junginiams), kurių ašies (ašių) apkrova neviršija leidžiamos apkrovos, o jų bendroji masė viršija leidžiamą bendrąją masę ir yra ne didesnė kaip 48 tonos, nustato Susisiekimo ministerija, o kai šios transporto priemonės (jų junginiai) važiuoja vietinės reikšmės keliais - savivaldybės. Sumokėjus atitinkamo dydžio mokestį leidžiama važiuoti šiomis transporto priemonėmis (jų junginiais) tik su kelio savininku suderintais maršrutais arba kelio savininko nustatytais keliais ir kelio savininko nustatytomis sąlygomis. Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 5 straipsnis numatė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija ir savivaldybių institucijos iki šio įstatymo įsigaliojimo (t.y. iki 2013-01-01) priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.

Bylos medžiaga nustatyta, kad J. G. inkriminuotas administracinis teisės pažeidimas buvo padarytas 2013 m. sausio 18 d., t.y. praėjus vos 7 dienoms nuo minėto įstatymo įsigaliojimo. Iki pažeidimo padarymo dienos jokie poįstatyminiai teisės aktai, įgyvendinantys Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 2, 6 straipsnių ir 4 priedėlio pakeitimo ir papildymo įstatymą nebuvo priimti. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad dėl poįstatyminių teisės aktų trūkumo J. G. negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 145 str. 3 d., tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiu argumentu sutikti negali.

2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 2, 6 straipsnių ir 4 priedėlio pakeitimo ir papildymo įstatymu asmenims nustačius subjektinę teisę važiuoti valstybinės reikšmės keliais didžiagabarite ir (ar) sunkiasvore transporto priemone, kurios bendroji masė viršija leidžiamą (40 t) ir yra ne didesnė kaip 48 tonos, tokia teise siekiantys pasinaudoti asmenys (taip pat ir UAB „E.“) įgijo teisėtą lūkestį, kad ši teisė ir jos pagrindu atsirandantys teisėti lūkesčiai valstybės bus saugomi ir ginami. Tačiau nurodytas teisinis reguliavimas asmenims savaime nesuteikė teisės gabenti krovinį transporto priemone, kurios bendra masė neviršija 48 t, bet suteikė teisę, įvykdžius teisės aktų nustatytus reikalavimus, gauti leidimą tokiam kroviniui gabenti. Neįvykdžius ar nesant galimybių įvykdyti (nagrinėjamu atveju nesant poįstatyminių teisės aktų, nustatančių minėtų reikalavimų įvykdymo tvarką) asmenys neturi teisės važiuoti valstybinės reikšmės keliais didžiagabarite ir (ar) sunkiasvore transporto priemone, kurios bendroji masė viršija leidžiamą (40 t) ir yra ne didesnė kaip 48 tonos.

Atsakant į apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 20 str., transporto priemonių ar transporto priemonių junginių, kurių masė su kroviniu ar be jo viršija Susisiekimo ministerijos nustatytus dydžius, vairuotojai privalo su savimi turėti Susisiekimo ministerijos ar savivaldybių nustatyta tvarka išduotą leidimą. Kaip teisingai pažymėjo Vilniaus teritorinė muitinė, leidimai važiuoti sunkiasvorėmis transporto priemonėmis, kurių bendra masė viršija maksimalią leistiną, išduodami tik išskirtiniais atvejais, paprastai, kai nėra kitos galimybės pergabenti nedalų krovinį. Be to, gavus atitinkamos formos leidimą gabenti viršsvorį, į valstybės biudžetą sumokamas atitinkamo dydžio mokestis, tokiu būdu padengiama valstybės keliams daroma žala. Nagrinėjamu atveju sunkiasvorė transporto priemonė ne tik važiavo valstybinės reikšmės keliais neturėdama nustatytos formos leidimo, bet ir nebuvo sumokėtas mokestis, t.y. keliams daroma žala nebuvo atlyginta.

Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad J. G. nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 18 d. įvykio domėjosi situacija dėl leidimų išdavimo įvairių valstybės institucijų, kur gaudavo atsakymus, kad teisė vežti krovinius didžiagabarite ir (ar) sunkiasvore transporto priemone, kurios bendroji masė viršija leidžiamą (40 t) ir yra didesnė nei 48 t, yra apibrėžta įstatymų, todėl ja iš esmės naudotis galima, o dėl šios teisės detalesnės realizavimo tvarkos UAB „E.“ buvo pateikiami abstraktūs paaiškinimai, nepateikiant konkretaus atsakymo, tačiau, apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į tokius apelianto argumentus, pabrėžia, kad nagrinėjamoje byloje duomenų, patvirtinančių aplinkybę, kad J. G. valstybės institucijos patvirtino, jog teisė vežti krovinius didžiagabarite ir (ar) sunkiasvore transporto priemone, kurios bendroji masė viršija leidžiamą (40 t) ir yra didesnė nei 48 t, yra apibrėžta įstatymų, todėl ja iš esmės naudotis galima, byloje nėra, tokie duomenys apygardos teismui nebuvo pateikti ir kartu su apeliaciniu skundu. Tuo tarpu kaip matyti iš Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos Vilniaus regiono departamento rašto (b. t. 1, b. l. 14), UAB „E.“ buvo atsisakyta suteikti metinį leidimą važiuoti valstybinės reikšmės keliais didžiagabarite ir (ar) sunkiasvore transporto priemone vadovaujantis tuo, kad nėra nustatyti papildomai reikalavimai, taikomi valstybinės reikšmės keliais važiuojančioms transporto priemonėms, kurių ašies apkrova neviršija leidžiamos apkrovos, o jų bendroji masė viršija leidžiamą bendrąją masę ir yra didesnė kaip 48 tonos, taip pat kelių savininkai nenustatė važiavimo maršrutų ir sąlygų. Pastebėtina ir tai, kad UAB „E.“ su prašymu „Dėl leidimo išdavimo“ į Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos Vilniaus regiono departamentą kreipėsi jau po nagrinėjamo įvykio, t.y. 2013 m. vasario 22 d.

J. G. kaltę įvykdžius jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą patvirtina ir aptariamą transporto priemonę vairavusio Ž. Č. 2013 m. sausio 18 d. paaiškinimas (b. t. 1, b. l. 16), kad pažeidimas buvo įvykdytas netyčia, nes nebuvo galimybių tiksliai įvertinti krovinio svorio, kadangi krovinys į transporto priemonę buvo kraunamas miške, kur nebuvo galimybės jo pasverti. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, darytina išvada, kad UAB „E.“ nepasirūpino, kad vairuotojas turėtų galimybę pasverti krovinį ir negabenti viršsvorio, kas pagrįstai atsakingam įmonės asmeniui užtraukia atsakomybę pagal ATPK 145 str. 3 d.

Aptartų aplinkybių pagrindu daroma išvada, kad J. G. pažeidimas, numatytas ATPK 145 str. 3 d., yra įrodytas, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalis), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (Lietuvos Respublikos ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutarimą palikti nepakeistą ir J. G. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.