Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro“ skundą J. V. , J. V. vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas - UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ 2017-03-20skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovų224,06 EUR vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą už laikotarpį nuo 2009-12-01 iki 2016-12-12.

Pareiškėjo atstovas, atsakovaiį teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką jiems pranešta tinkamai ABTĮ nustatyta tvarka. Administracinėje byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ginčą iš esmės, todėl byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka pareiškėjo atstovui, taip pat atsakovamsnedalyvaujant.

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies (teismas remiasi įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų redakcijomis, galiojusiomis rinkliavos nemokėjimo laikotarpiu).

Komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 31 p., Atliekų tvarkymo įstatymo 25 str.). Konstitucijos 121 str. 2 d. nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas.Rinkliavų įstatymo 11 str. 1 d. 8 p. numatyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 str. 1-2 p. nustato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Atliekų tvarkymo įstatymo 25 str. numatyta, kad savivaldybių institucijoms yra pavesta organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą, o šio įstatymo 30 str. 1 d. numato, kad savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijoje susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti. Šiose sistemose gali būti tvarkomos visos atliekos, išskyrus atliekas įmonių, kurių leidimuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose.

Administracinėje byloje esantys duomenys patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad atsakovai yra nekilnojamojo turto, esančio Varėnos rajono savivaldybės teritorijoje, ½ dalies savininkai nuo 2009-11-30. Šią aplinkybę patvirtina viešojo registro duomenys,todėl pagal Nuostatų 4 p. atsakovai yra tinkamas vietinės rinkliavos mokėtojas.Iš pateiktų Vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų matyti,kad atsakovasskunde minimu laikotarpiu nemokėjo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl pagrįstai susidarė pareiškėjo nurodytas įsiskolinimas (ABTĮ 56 str.).

Pagal Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d. vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovui vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti atsakovui draudžiama (CK 6.59 str.). Pareiga mokėti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą atsakovui atsiranda Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d., 11 str. 1 d. 8 p., 12 str. 2 p.,Atliekų tvarkymo įstatymo 32 str. 1 d. bei Nuostatų pagrindu.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str.), aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, imperatyviai pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo2 str. 1 d. pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri inter alia apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressisverbis nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu - asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010-03-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos visoje savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai duoda pagrindą išvadai, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu (ABTĮ 56 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje taip pat imperatyviai akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (pvz. šiukšlių išvežimu) CK 6.584 str. 1 d. prasme. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (2011-06-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011, 2011-04-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011 ir kt.), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose. Rinkliavų įstatymo 3 str. apibrėžia, kad vietinės rinkliavos mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys. Rinkliavos mokėjimo visuotinumo principo reikalavimas paminėtiems asmenims nustatytas Atliekų tvarkymo įstatymo 32 str. 1 d. (teršėjas moka)ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-04-12 nutarimu Nr. 519 patvirtinto Plano 79 p. nuostatomis. Sutinkamai su Atliekų tvarkymo įstatymo 25 str. reikalavimais savivaldybių institucijos organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijoje susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, o šio įstatymo 31 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, jog tai, kaip vykdomi savivaldybių atliekų tvarkymo taisyklėse nustatyti reikalavimai, kontroliuoja savivaldybių institucijos. Kaip jau buvo paminėta, pagal Rinkliavų įstatymo bei Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas savivaldybių institucijų kompetencijai yra priskirta funkcija atitinkamos savivaldybės teritorijoje organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą bei suteikta teisė nustatyti vietinę rinkliavą už naudojimąsi šios sistemos paslaugomis.

Teismas akcentuoja ir tai, jog LVAT taip pat yra išaiškinęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar naudojimu ir šio nekilnojamojo turto bendrojo ploto dydžiu (LVAT 2010-03-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2012-05-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-403/2012 ir kt.). Be to, toks vietinės rinkliavos nustatymo būdas neprieštarauja ir Europos Teisingumo Teismo (ETT) išaiškinimui, kuriame ETT imperatyviai pabrėžė, jog rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai. ETT konstatavo, jog nacionalinės teisės nuostata komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (ETT 2009-07-16 sprendimas Nr. C-254/2008 Futura byloje ImmobiliaresrlHotelFutura ir kt. (48–50 p.)). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog ir Atliekų tvarkymo įstatymas expressisverbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Aiškinant ginčui aktualų principą „teršėjas moka“, nagrinėjamu atveju yra aktuali ir Europos sąjungos teisminių institucijų praktika. Anksčiau paminėtos 2006-04-05 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB Dėl atliekų 15 str. įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti atliekų turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, <...> ir (arba) ankstesni atliekų turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai. Atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos iš esmės atitinka Direktyvos 1 str. pateikiamas sąvokų inter alia atliekų gamintojo, turėtojo, atliekų tvarkymo bei atliekų surinkimo reikšmes. ETT, aiškindamas minėtą principą, yra nusprendęs, jog, kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 15 str. a p., užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios Direktyvos 1 str. prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (ETT 2009-07-16 prejudicinis sprendimas byloje FuturaImmobiliaresrlHotelFutura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (ETT 2008-06-24 Didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.)(ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2011-11-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3542/2011, 2013-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1765/2013 ir kt.).

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teismas taip pat konstatuoja, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovų nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymąiš esmės yra pagrįstas, tačiau sprendžiant dėl priteistinos rinkliavos dydžio, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje (žr.: LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A438-2346/2012, Nr. A438-2405/2012 ir kt.) ne kartą yra konstatuota, kad mokesčių teisiniuose santykiuose senaties terminai, per kuriuos gali būti išieškomi mokesčiai (tame tarpe rinkliavos ir kiti privalomi mokėjimai), paprastai yra nustatomi arba konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančiame teisės akte, arba Mokesčių administravimo įstatyme, kuris konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančio teisės akto atžvilgiu, yra bendroji teisės norma. Rinkliavų įstatyme nuostatų dėl senaties terminų nėra įtvirtinta, todėl šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi Mokesčių administravimo įstatymu. Įvertinus cituojamą teisminę praktiką, teismas ex-officio privalo nustatyti, ar šioje byloje turi būti taikoma mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis. Mokesčių administravimo įstatymo 68 str. 1 d. nurodyta, jog tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir 5 praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Pažymėtina, jog tokios praktikos analogiškose bylose nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012).

Iš administracinės bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas su skundu dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo į teismą kreipėsi 2017-03-27 (TIS Liteko duomenys). Taigi, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 68 str. 1 d., pareiškėjui iš atsakovų priteistina vietinė rinkliava galėjo būti apskaičiuojama už einamuosius (2017 metus) ir 5 praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo 2016-12-31-t.y. už laikotarpį iki 2011-12-31(ABTĮ 88 str. 4 p.). Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą spręstina, kad yra pasibaigęs senaties terminas, per kurį pareiškėjas turi teisę reikalauti iš atsakovų sumokėti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą už 2009 – 2011 metus, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl vietinės rinkliavos priteisimo už laikotarpį nuo 2009-10-01 iki 2011-12-31 atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, iš atsakovųuž laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2016-12-12pareiškėjo naudai priteistina 153,31 Eur(ABTĮ 88 str. 4 p.).Teismui pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad paminėtas turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė (Civilinio kodekso 3.88 str. 1 d. 1 p.). Atsižvelgiant į CK 3.117 str. 1 d. nuostatas, teismas daro išvadą, jog dėl rinkliavos įsiskolinimo yra atsakingi abu sutuoktiniai lygiomis dalimis, todėl pareiškėjo nurodytas įsiskolinimas priteistinas ne solidariai, bet subsidiariai– po 76,65 Eur(ABTĮ 13 str., 20 str., 2014-12-17 LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2039/2014).

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo38,12 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d. reglamentuojama, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 5 d. numato, jog atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Teismui pateikta sąskaita faktūra, internetinės bankininkystės duomenys patvirtina 38,12 Eur advokato išlaidas už skundo parengimą ir pateikimą, kurios neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, taikomų sprendžiant bylinėjimosi išlaidų priteisimą ir administracinėse bylose, todėl pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra iš esmės pagrįstas. Atsižvelgiant į tai, kad teismo sprendimu pareiškėjo reikalavimas patenkintas 68 proc., todėl pareiškėjui iš atsakovų priteistina 25,92 Eurišlaidų suma subsidiariai ir proporcingai patenkintų reikalavimų daliai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 str., 88 str. 1 p., 4 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo J. V. UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ naudai 76,65 Eur(septyniasdešimt šešis eurus 65euro ct) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2016-12-12.

Priteisti iš atsakovo J. V. UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ naudai 76,65 Eur(septyniasdešimt šešis eurus 65 euro ct) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2016-12-12.

Priteisti iš atsakovo J. V. UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ naudai 12,96 EUR (dvylika eurų96 euro ct) teismo išlaidų atlyginimui.

Priteisti iš atsakovo J. V. UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ naudai 12,96 EUR (dvylika eurų 96 euro ct) teismo išlaidų atlyginimui.

Likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįsta.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.