Šiaulių apygardos teismo nutartis

2011-03-02 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-99-300-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-03-02
Bylos Nr.
1A-99-300-2011
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Vidmantas Mylė (pirm.), Nijolė Matuzevičienė, Bronius Zalaga
Nukentėjusysis
L., L. J.
Nuteistasis
R., R. G.
Advokatai
Vytautas Blažaitis
Kategorijos
Kopija
Baudžiamoji byla Nr. 1A-99-300/2011Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.3.1., 2.4.7. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. kovo 2 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teisėjų Nijolės Matuzevičienės, Broniaus Zalagos,sekretoriaujant Vilmai Armalytei,dalyvaujant prokurorei Linai Matutienei,nukentėjusiajam L. J.,gynėjui advokatui Vytautui Blažaičiui,nuteistajam R. G.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo L. J. ir nuteistojo R. G. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-12-14 nuosprendžio, kuriuo R. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. l d. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 2 (dviems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. G. nuteistas už tai, kad 2010-01-12 apie 10.40 val. prie alaus baro (duomenys neskelbtini) esančio (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą: suduodamas nukentėjusiajam L. J. ne mažiau kaip du smūgius kumščiu į galvą bei delnu į kaktą, padarydamas jam poodinę kraujosruvą kairėje kaktos pusėje pereinančią į antakį, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, iš kelnių kišenės pagrobė svetimą, L. J. priklausantį, turtą: 150 Lt vertės mobilaus ryšio telefoną „Nokia“ su 15 Lt vertės (duomenys neskelbtini) SIM kortele, tuo padarydamas nukentėjusiajam L. J. 165 Lt turtinę žalą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. G. prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-12-14 nuosprendį panaikinti, priimti naują nuosprendį ir jį išteisinti.

Nuteistasis mano, kad teismo nuosprendis naikintinas dėl nuosprendyje išdėstytų išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms ir dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie lėmė, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nurodo, kad šiuo atveju teismas byloje esančius įrodymus vertino vienašališkai, subjektyviai, palaikė ir vadovavosi vien tik kaltinimo kriterijais, nesilaikė BPK 20 str. 5 d., 305 str. l d. l p. nuostatų, reikalavimų, kad visi įrodymai būtų vertinami ir pagrįsti išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, taip pat, pasak apelianto, teismas neatsižvelgė į BK 2 str. 3, 4 dalis, 14 str., 15 str. 2 d. l p. reikalavimus dėl baudžiamosios atsakomybės kilimo tik esant kaltei, neatsižvelgė į bylos aplinkybių visumą ir pri­ėmė prielaidomis grįstą sprendimą dėl jo tiesioginės tyčios padarant jam inkriminuo­tą nusikalstamą veiką. Be to, nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, jis aiškino, kad 2010 m. sausio 12 d. jo­kio nusikaltimo nepadarė, tai, nuteistojo nuomone, patvirtina H. R., L. M., kurie visą laiką buvo kartu su juo bare (duomenys neskelbtini). Teigia, kad jei jis būtų įvykdęs nusikaltimą, tai H. R. ir L. M. tikrai būtu matę. Taip pat nurodo, kad atvykę policijos pareigūnai M. K. ir G. D. juos visus tris sulaikė, bet jokio mobiliojo ryšio telefono nerado, todėl, nuteistajam nesuprantama, kodėl jis yra apkaltintas įvykdęs nusikaltimą. Nurodo, kad teismas jo kaltę įrodė nukentėjusiojo L. J. parodymais, kuriuos patvirtina liudytojų G. E., V. L., K. P., M. K., G. D. parodymai ir kiti byloje surinkti įrodymai. Tačiau teigia, kad jis su tokiu teismo įrodymų vertinimu nesutinka ir nurodo, jog visi šie liudytojai apie įvykdytą nusikaltimą nieko negalėjo pasakyti ir jie nepatvirtino nusikaltimo įvykdymo aplinkybių. Be kita ko, nurodo, kad nukentėjusiojo L. J. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi ir aiškiai neatitinka faktinių aplinkybių: L. J. 2010-01-12 rašydamas pareiškimą policijai, nurodė, kad jį sumušė 2 nepažįstami vyriškiai, sudavė 4 smūgius ir apiplėšė (3 b. l.), kad jį sumušė ir ištraukė telefoną L. J. nurodė ir apklaustas kaip liudyto­jas (67 b. 1.); 2010-03-22 L. J. pakeitė savo parodymus, kad du asmenys nieko nedarė, o trečiasis, kurį jis atpažino anksčiau, paėmė telefoną ir sudavė 3 smūgius (72 b. l.). Nurodo, kad jis anksčiau atpaži­no du vyriškius (160 b. 1. ir 2 t. 11–12 b. l.) ir nurodė, kad jie jį mušė. 2010 m. gegužės 24 d. L. J. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją jau nenurodė konkrečiai, kas jį sumušė ir kas atėmė telefoną (88–89 b. 1.). 2010-06-18 L. J. akistatoje su juo nurodė, kad jis negali tvirtinti, jog šis jį sumušė ir atėmė telefoną (80 b. 1.). Teisminio nagrinėjimo metu L. J. taip pat tvirtino, kad jo nepažįsta ir negali pasakyti, jog jis jį sumušė ir atėmė telefoną, nes buvo išgėręs ir gerai visko nepri­simena. Taipogi nurodo, kad M. K. 2010-01-12 rašydamas tarny­binį pranešimą nurodė, kad jie sulaikė tris asmenis, kurie pagal L. J. nurodymą jį sumušė ir atėmė telefoną (22 b. l.), ir tai, pasak nuteistojo, patvirtina, kad L. J. gerai nesusigaudė ir ne­žinojo, kas konkrečiai jį sumušė ir atėmė telefoną. Teigia, kad teismas tokiems nukentėjusiojo parodymams, kurie aiškiai prieštarauja kitiems byloje surink­tiems įrodymams, turėjo duoti atitinkamą įvertinimą, bet apie tai nutylėjo ir šių prieštaravimų nepanaikino. Taipogi nurodo, kad teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuos­prendžio surašymą“ išaiškinimo, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grin­džiamas prielaidomis, abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis L. J. prašo R. G. išteisinti. Skunde nurodo, jog įvykio dieną jis buvo neblaivus ir gerai neprisiminė įvykio aplinkybių, todėl, pasak nukentėjusiojo, apkalbėjo ir neteisingai nurodė, kad jį sumušė ir apiplėšė R. G..

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Išnagrinėjusi apeliacinius skundus, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistojo R. G. kaltės klausimą bei nustatant faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką ir paskyrė teisingą bausmę.

Dėl nuteistojo apeliacinio skundo.

Apeliantas R. G. savo apeliaciniame skunde neigia padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pirmosios instancijos teismo ir prašo jį išteisinti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, kuriais jis neigia savo kaltę, atmeta, kadangi juos paneigia faktinės bylos aplinkybės, t. y. nukentėjusiojo L. J. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios ir aukštesnės instancijos teisme metu (1 t., 67–70, 72–74, 80, 88–89 b. l., 2 t., 121–122 b. l.), kuriais jis parodė, kad R. G. sudavė smūgį į galvą ir paėmė telefoną. Ir nors skunde nuteistasis nurodo, kad nukentėjusiojo L. J. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi ir aiškiai neatitinka faktinių aplinkybių, tačiau teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, su tokiais nuteistojo teiginiais sutikti negali, todėl juos atmeta. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis L. J. parodė, kad bare prie jo prisikabino trys vyrai, po to jį iš baro išstūmė į lauką, tada du vyrai sudavė jam kumščiais keturis kartus į galvą ir iš kelnių kišenės pagrobė mobiliojo ryšio telefoną. Paskui iškvietė policiją ir atvažiavus policijos pareigūnams jis parodė jiems jį apiplėšusius vyriškius (1 t., 67–70 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu apklausiant jį pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nukentėjusysis parodė, kad bare prie jo priėjo trys vyrai ir išstūmė jį iš baro į lauką. Taip pat parodė tai, kad du vyrai jam nieko nedarė, o trečiasis, pailgo veido, sudavė jam kumščiu į galvą ir delnu į kaktą ir iš kelnių kišenės ištraukė ir pasiėmė mobiliojo ryšio telefoną (1 t., 88–89 b. l.). Kitos apklausos ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis parodė, kad atlikus akistatas jis išsiaiškino, jog H. R. ir L. M. stovėjo šalia ir nieko nedarė, o tas trečiasis, kurį jis atpažino anksčiau, iš jo paėmė telefoną ir jam sudavė ne mažiau kaip tris smūgius į galvos sritį (1 t., 72 b. l.). Iš asmens parodymo atpažinti protokolo matyti tai, kad L. J. atpažino R. G. kaip asmenį, kuris jį sumušė prie baro, atpažino, nes labai gerai įsidėmėjo jo veidą (1 t., 160–162 b. l.). Ir nors akistatos metu tarp R. G. ir L. J. nukentėjusysis neatpažino R. G. (1 t., 168 b. l.), tačiau tos pačios dienos apklausos metu parodė, jog negalėjo atpažinti asmens, su kuriuo buvo suvestas į akistatą, ir parodė, kad jis negali tvirtinti, kad tai jis jį sumušė ir pavogė mobiliojo ryšio telefoną, nes jau praėjo daug laiko. Taip pat parodė, kad pasilieka prie savo ankstesnių parodymų (1 t., 80 b. l.). Atsižvelgiant į tai, kas paminėta ir į tai, kad akistata vyko praėjus daugiau nei penkiems mėnesiams po atpažinimo, kolegija laiko suprantamu ir natūraliu nukentėjusiojo teiginį, kad akistatos metu jis negalėjo tvirtinti, kad tai R. G. jį sumušė ir pavogė mobiliojo ryšio telefoną, nes jau praėjo daug laiko. Taigi, nors analizuojant nukentėjusiojo parodymus ir matyti tam tikrų netikslumų, tačiau pažymėtina tai, kad esminėse detalėse R. G. atžvilgiu nukentėjusiojo parodymai pakankamai išsamūs ir tapatūs, todėl netikėti jais nėra jokio pagrindo, ypač po to, kai nukentėjusysis pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, kad būtent kaltinamasis sudavė jam kumščiu į galvą ir paėmė mobiliojo ryšio telefoną (2 t., 121–122 b. l.), ir tai patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ir parodė, kad būtent R. G. sudavė smūgį į galvą ir paėmė telefoną. Be to, be šių nukentėjusiojo parodymų, nuteistojo R. G. kaltę patvirtina ir liudytojų G. E. (1 t., 146–147 b. l., 2 t., 122 b. l.), M. K. (2 t., 122 b. l.), G. D. parodymai (2 t., 123 b. l.), rašytinė bylos medžiaga – L. J. protokolas-pareiškimas (1 t., 3 b. l.), įvykio vietos apžiūros protokolas (1 t., 12–13 b. l.), M. K. tarnybinis pranešimas (1 t.,22 b. l.), asmens parodymo atpažinti protokolas (1 t., 160–162 b. l.).

Remdamasis išdėstytų duomenų visuma, kolegija konstatuoja, kad visi šie įrodymai tarpusavyje sutampa, papildo vieni kitus ir leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog nuteistasis R. G. L. J. atžvilgiu panaudodamas fizinį smurtą tikslu pagrobti svetimą turtą – mobiliojo ryšio telefoną, atliko veiksmus, atitinkančius plėšimo sudėtį.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nors apeliaciniame skunde nuteistasis ir teigia, jog nepadarė jokio nusikaltimo, tačiau pažymėtina tai, kad 2011-02-17 apeliacinės instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu nuteistasis R. G. parodė, kad visgi sudavė nukentėjusiajam vieną kartą, o telefono neėmė, tokiu būdu darytina išvada, jog apeliantas iš dalies pakeitė savo apeliacinio skundo reikalavimą ir iš dalies pripažino jam inkriminuotą veiką.

Nuteistojo skunde nurodyti teiginiai, kad teismas byloje esančius įrodymus vertino vienašališkai, subjektyviai, palaikė ir vadovavosi vien tik kaltinimo kriterijais, nesilaikė BPK 20 str. 5 d., 305 str. l d. l p. nuostatų, reikalavimų, kad visi įrodymai būtų vertinami ir pagrįsti išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, neatsižvelgė į bylos aplinkybių visumą bei pri­ėmė prielaidomis grįstą sprendimą dėl jo tiesioginės tyčios padarant jam inkriminuo­tą nusikalstamą veiką, atmestini kaip nepagrįsti. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymais baudžiamajame procese gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Įrodymus teisėjai privalo įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Taigi įrodymų vertinimas baudžiamojoje byloje ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo prerogatyva. Teismo nuosprendyje turi būti išdėstyti įrodymai ir jų vertinimo motyvai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis R. G. atžvilgiu pagrįstas ikiteisminio tyrimo duomenimis ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtais, patikimais ir leistinais, įvertintais įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus. Šioje byloje apylinkės teismas išdėstė kaltinančius R. G. bylos duomenis, pakankamai motyvuotai atmetė kaltinamojo, liudytojų H. R., L. M. parodymus ir visiškai pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo L. J., liudytojų G. E., V. L., K. P., M. K., G. D. parodymais, kita rašytine bylos medžiaga, t. y. daiktų pateikimo, apžiūros, asmens parodymo atpažinti, protokolais. Pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų vertinimu teisėjų kolegija nenustatė.

Apelianto skunde nurodytas teiginys, kad, jei jis būtų įvykdęs nusikaltimą, tai kartu su juo bare (duomenys neskelbtini) buvę H. R., L. M. tikrai būtų tai matę, atmestinas. Iš bylos medžiagos matyti, kad H. R. ir L. M. buvo sulaikyti šioje byloje įtariant padarius tą patį nusikaltimą, todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad šie liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi. Taip pat paminėtina tai, kad šių liudytojų parodymai neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, ir tai pagrindžia teismo išvadą dėl jų parodymų neobjektyvumo.

Kitas nuteistojo skunde nurodytas teiginys, kad atvykę policijos pareigūnai M. K. ir G. D. juos visus tris sulaikė, bet jokio mobiliojo ryšio telefono nerado, todėl nuteistajam nesuprantama, kuo remiantis yra apkaltintas įvykdęs nusikaltimą, atmestinas. Tai, kad sulaikant apeliantą, H. R. ir L. M. nebuvo rastas iš nukentėjusiojo pagrobtas mobiliojo ryšio telefonas, nėra kaltę šalinanti aplinkybė, nes nukentėjusiojo parodymais patvirtinta, kad mobiliojo ryšio telefoną pagrobė būtent R. G..

Dėl paskirtos bausmės nuteistajam.

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. G. bausmę, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė, vadovavosi bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą ypatumais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 56 straipsnyje. Skirdamas nuteistajam bausmę, teismas atsižvelgė į tai, kad pastarasis padarė apysunkį nusikaltimą, į tai, jog nusikalto būdamas anksčiau teistas, neišnykus teistumui, kad nedirba, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, baustas administracine tvarka, gyvenamojoje vietoje charakterizuojamas neigiamai. Pirmosios instancijos teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatė nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad R. G. už padarytą nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., skirta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 2 mėnesiams, savo dydžiu yra didesnė, tačiau nežymiai, negu Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis (šios bausmės vidurkis – 3 metai 1 mėnuo 15 dienų), dėl to ji nėra aiškiai per griežta.

Įvertinusi prieš tai išdėstytas bausmei skirti reikšmės turinčias aplinkybes, kolegija laiko, kad apylinkės teismas pagrįstai nustatė, jog kitos rūšies bausmės, nei terminuoto laisvės atėmimo už nusikalstamą veiką paskyrimas, nepakeis R. G. nusikalstamų polinkių. Bausmės paskirtis, numatyta Lietuvos Respublikos BK 41 str., – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, apriboti nuteistajam asmeniui galimybę padaryti naujas nusikalstamas veikas ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą gali būti pasiekta R. G. už padarytą nusikaltimą tik paskyrus realiai atlikti terminuotą laisvės atėmimo bausmę.

Dėl nukentėjusiojo apeliacinio skundo.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis L. J. prašo R. G. išteisinti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs bylos medžiagą bei atsižvelgdamas į prieš tai paminėtas aplinkybes daro išvadą, kad nukentėjusiojo skundas nemotyvuotas, nelogiškas ir prieštaraujantis byloje nustatytoms aplinkybėms.

Nukentėjusiojo skunde nurodytas teiginys, kad įvykio dieną jis buvo neblaivus ir gerai neprisiminė įvykio aplinkybių, todėl apkalbėjęs ir neteisingai nurodęs, kad jį sumušė ir apiplėšė R. G., atmestinas kaip nepagrįstas. 2010-02-17 Šiaulių apygardos teismo posėdžio metu nagrinėjant skundus apeliacine tvarka, nukentėjusysis L. J. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 3 b. l., 67–68 b. l.) bei apylinkės teisme. Apygardos teisme nukentėjusysis nurodė, kad visi parodymai apie tai, kad R. G. jį sumušė ir iš kišenės ištraukė mobiliojo ryšio telefoną, yra teisingi, tuo patvirtindamas savo ankstesnius parodymus ir paneigdamas skunde nurodytas aplinkybes, tačiau L. J. nurodė, kad netikslinga R. G. nuteisti laisvės atėmimo bausme, tai yra sodinti į kalėjimą. Tokį apeliacinį skundą jam padėjusi surašyti advokatė, kurios pavardės nežino. Tai reiškia, kad nukentėjusysis apeliacinėje instancijoje iš esmės patvirtino savo parodymus dėl R. G. nusikalstamų veiksmų. Teismas daro išvadą, kad nukentėjusysis L. J. parašė apeliacinį skundą paveiktas nenustatytos pilietės, kuri siekė padėti R. G. išvengti atsakomybės, todėl apie poveikio darymą nukentėjusiajam L. J. tikslinga pranešti prokurorui.

Taigi iš to, kas paminėta, matyti, jog nukentėjusysis apeliacinėje instancijoje nurodė visas aplinkybes, kurias buvo nurodęs ir pirmosios instancijos teisme, ir paaiškino savo apeliacinio skundo parašymo motyvus, o būtent, kad pagrobtas telefonas jam grąžintas, todėl jis nenori, jog nuteistasis būtų nubaustas laisvės atėmimo bausme. Nukentėjusysis L. J., nagrinėjant jo apeliacinį skundą, iš esmės pasisakė tik dėl bausmės švelninimo nuteistajam, priešingai negu buvo nurodęs apeliaciniame skunde, paveiktas nenustatytos pilietės.

Tenkinti nukentėjusiojo apeliacinį skundą nėra jokio pagrindo, todėl jis atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo R. G. ir nukentėjusiojo L. J. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas Vidmantas MylėTeisėjai Nijolė MatuzevičienėBronius ZalagaTikraTeisėjasVidmantas Mylė