Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Danguolė Šiugždinytė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojo Virginijaus Jaruševičiaus (toliau – Institucija) apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. gegužės 31 d. nutarimo L. M. administracinio nusižengimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. kovo 6 d. nutarimu L. M. patraukta administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 168 straipsnio 1 dalį ir nubausta 25 Eur dydžio bauda už tai, kad ji 2018 m. vasario 23 d. laikotarpiu nuo 21 val. iki 21.15 val., dirbdama pardavėja-barmene (duomenys neskelbtini) esančiame naktiniame bare, pirkėjui L. B. pardavė 2 litrus alaus „Kalnapilis Original“, 0,5 litro sidro „Fizz“, 0,33 litro alkoholinio kokteilio „Mix“; pirkėjui M. R. pardavė 0,5 litro alaus „Carlsberg“, kuriuos perpylusi į vienkartinę tarą, ji neužtikrino, kad minėti parduoti alkoholiniai gėrimai būtų vartojami vietoje, ir tokiais savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – AKĮ) 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatas. Šį nutarimą L. M. apskundė Alytaus apylinkės teismui.Alytaus apylinkės teismas 2018 m. gegužės 31 d. nutarimu L. M. skundą tenkino – panaikino Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūno 2018 m. kovo 6 d. nutarimą ir L. M. atžvilgiu administracinio nusižengimo teiseną nutraukė. Teismas konstatavo, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kad L. M. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 168 straipsnio 1 dalyje, o visi prieštaravimai, kurių negalima pašalinti, turi būti vertinami atsakomybėn traukiamo asmens naudai.Apeliaciniame skunde (toliau – Skundas) Institucija prašo Alytaus apylinkės teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimą panaikinti ir priimti naują nutarimą administracinio nusižengimo byloje. Skunde nurodo, kad L. M. dirbdama įvykio dieną pardavėja-barmene pirkėjams L. B. ir M. R. neįdavė su įsigytu alkoholiu indų (stiklinių) alkoholiui vartoti baro viduje ir tuo nusižengė AKĮ 18 str. 3 d., 13 p. reikalavimams. L. B. ir M. R. įvykio dieną atvyko į UAB (duomenys neskelbtini) barą (duomenys neskelbtini), įsigyti alkoholio po 20.00 val., išsinešti, o ne vartoti vietoje. Tai suprato ir pardavėja L. M., kuri su alkoholiu nepadavė pirkėjams indų, skirtų vartoti alkoholinius gėrimus baro viduje. Tai atsispindi pirminėse L. B. ir M. R. apklausose (jokių indų alkoholiniams gėrimams vartoti viduje pardavėja nedavė). Tokiu atveju, nors bare ir buvo informaciniai skelbimai, kad alkoholis vartojamas baro patalpose, tačiau pardavėja-barmenė L. M., neįduodama pirkėjams L. B. ir M. R. skirtų indų (stiklinių) alkoholį vartoti viduje, sudarė prielaidas nesilaikyti (pažeisti) įstatymo saugomų vertybių. Šiuo atveju liudytojų L. B. ir M. R. pirminiai parodymai yra labai svarbūs įrodant L. M. padarytą nusižengimą. Pranešimas policijai iš UAB (duomenys neskelbtini) baro, kad įvykio dieną dingo baro tara, buvo gautas jau po to, kai policijos pareigūnų sulaikyti L. B. ir M. R. paaiškino, kada, kur, kaip ir už kokią sumą pinigų įsigijo alkoholį išsinešti po 20.00 val. Faktas, kad tik po to, kai policijoje buvo pradėtas administracinio nusižengimo bylos tyrimas dėl L. M. parduoto alkoholio, buvo parašytas pareiškimas apie dingusią tarą, ir tai neįrodo L. M. nekaltumo.Skunde taip pat nurodo, kad teismas dviejų liudytojų parodymus, nepaaiškindamas priežasties, laikė nesvarbiais. Teiginys, kad vien jų parodymais nustatant L. M. kaltę dėl nusižengimo, byloje remtis negalima, nes šie jų parodymai neparemti kitais bylos įrodymais, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Apie tai, kad jie įvykio dieną įsigijo alkoholinius gėrimus minėtame bare po 20.00 val., įrodo ir policijos pareigūnų pranešimai apie jų sulaikymą gatvėje su alkoholiu.Skunde teigiama, kad įgyvendinant reikalavimą alkoholį vartoti vietoje, prekiaujantis alkoholiu subjektas turi pats savarankiškai įvertinti ir pasirinkti tokius būdus ir priemones, kurie būtų efektyvūs šiai įstatymo nuostatai tinkamai įgyvendinti. Institucijos nuomone, šioje byloje įspėjimai žodžiu ar įspėjamieji užrašai bei vietos pritaikytos alkoholio vartojimui yra nepakankami. L. M. pasirinktos priemonės neatitiko efektyvaus Alkoholio kontrolės įstatyme numatyto reikalavimo laikymosi, anaiptol, L. M. savo aktyviais veiksmais sudarė palankias sąlygas alkoholinius gėrimus išsinešti, o ne juos vartoti. Parduotas gana didelis alkoholinių gėrimų kiekis vienam asmeniui (4 buteliai alkoholinių gėrimų, viso 2,83 1) suponuoja protingą ir logišką išvadą, kad tokio kiekio alkoholinių gėrimų pirkėjas nevartos prekybos vietoje. Atsižvelgiant į tai nėra pagrindo teigti, kad L. M. įrodė, jog buvo imtasi visų veiksmų užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai būtų vartojami tik vietoje.Barmenės funkcijos yra pardavimas ir klientų aptarnavimas, tačiau esant įstatymo ribojimams nustatytu laiku, turi būti imtasi ir priemonių, jog nebūtų padaryti pažeidimai, kas šiuo atveju nebuvo tinkamai atlikta, nors ir nurodytos priemonės dėl įspėjimo vartoti alkoholį vietoje, tačiau pagal pirkėjų paaiškinimą, jie nusipirktus alkoholinius gėrimus išsinešė. Tokius veiksmus atliko ne vienas asmuo, nes šio tyrimo metu buvo nustatyti du atvejai, kas tik pagrindžia, jog pasirinktos priemonės neefektyvios, o papildomos priemonės nebuvo pasitelktos. Vien tik sudarymas sąlygų, jog būtų įstaigoje įrengti staliukai, įspėjamieji užrašai dėl įstatyme numatyto draudimo išsinešti alkoholinius gėrimus, alkoholinius gėrimus perpylus į plastikinius butelius, į kuriuos išpilstomi gėrimai, nebuvo efektingos šiuo atveju, ir tai, kad toks įstatymo pažeidimas buvo užfiksuotas per labai trumpą laiką net du kartus dėl alkoholinių gėrimų išsinešimo iš UAB (duomenys neskelbtini) baro (duomenys neskelbtini), pagrįstai leidžia konstatuoti, kad L. M. nestebėjo ir nepakankamai kontroliavo klientų dėl išsinešimo, nesiėmė atitinkamų pastangų to neleisti, imantis teisėtų priemonių ir jokiu būdu ne prievartos. Tokių aplinkybių byloje nenustatyta, jų nepateikė ir pati L. M., todėl visuma byloje surinktų ir ištirtų įrodymų patvirtina L. M. kaltę, jos supratimą, kad yra galimybė išsinešti pilstomus alkoholinius gėrimus, tuo metu L. M. buvo prioritetas galimai nukreiptas labiau klientų aptarnavimui (alkoholinių gėrimų pardavimui), o ne išsinešimo kontrolei. Taigi, ne tik nusižengimo objektyvieji požymiai, bet ir subjektyvioji L. M. padaryto nusižengimo sudėties pusė yra įrodyta ir patvirtinta. Atsiliepime į apeliacinį skundą L. M. prašo Alytaus apylinkės teismo 2018-05-31 nutarimą administracinio nusižengimo byloje palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojo Virginijaus Jaruševičiaus apeliacinis skundas netenkinamas.Apeliaciniame skunde Institucija nesutinka su administracinio nusižengimo bylos teisenos L. M. atžvilgiu nutraukimu, prašo pirmosios instancijos teismo nutarimą panaikinti, todėl aukštesnysis teismas, neišeidamas iš apeliacinio skundo ribų, patikrina apylinkės teismo priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis).Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs ir įvertinęs administracinio nusižengimo byloje surinktą medžiagą, konstatuoja, kad administracinio nusižengimo bylos teisena dėl L. M. patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ANK 168 straipsnio 1 dalį buvo pagrįstai nutraukta, kadangi administracinio nusižengimo byloje ištirtų ir teismo nutarime išdėstytų įrodymų visuma neleidžia daryti pagrįstos išvados, kad L. M. kaltė padarius ANK 168 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą yra įrodyta.Administracinių nusižengimų teisė nėra formali teisė, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius nusižengimus, todėl negali būti laikoma nusižengimu tokia veika, kuri tik formaliai atitinka ANK straipsnį ir neturi visuomenei pavojingo pobūdžio. ANK 5 straipsnyje nustatyta, kad administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Pagal ANK 2 straipsnio 3 dalį, asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas dėl administracinio nusižengimo padarymo.ANK 168 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mažmeninės prekybos ir viešojo maitinimo vietose dirbančių darbuotojų padarytas mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais tvarkos ar kitų alkoholinių gėrimų pardavimo, laikymo ir gabenimo reikalavimų pažeidimas, išskyrus šio straipsnio 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8 dalyse numatytus pažeidimus, užtraukia baudą nuo dvidešimt iki trisdešimt eurų.Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama pirmadieniais–šeštadieniais iki 10 valandos ir nuo 20 valandos, o sekmadieniais – iki 10 valandos ir nuo 15 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ir tik vartoti vietoje.Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad ANK 168 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo konstatavimui būtina nustatyti ne tik objektyvaus, bet ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybes, kurios atskleidžia į atsakomybę patraukto asmens santykį su pažeidimu: kokius konkrečiai veiksmus turėjo atlikti asmuo, konkrečiu atveju – pardavėja-barmenė L. M., ar ji tuos veiksmus atliko, ar ji suprato ir galėjo suprasti, kad alkoholis perkamas išsinešti. Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas nenustatė konkrečių priemonių, kurių reikėtų imtis ūkio subjektui, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatytas reikalavimas nuo 22 val. iki 8 val. parduoti alkoholinius gėrimus tik vartoti vietoje būtų realiai įvykdytas.Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, L. M. nuo pat nagrinėjamo administracinio nusižengimo teisenos pradžios tvirtino, jog ji visus pirkėjus įspėdavo, kad įsigytus alkoholinius gėrimus jie gali vartoti tik vietoje, o konkrečiai šiuo atveju gėrimus pardavė išpilstytus iš originalių pakuočių, pirkėjus aprūpino vienkartiniais indeliais bei jiems paaiškino, jog šiuos gėrimus jie gali vartoti tik vietoje. Byloje taip pat yra nuotraukos, iš kurių matyti, kad (duomenys neskelbtini) esančiame naktiniame bare yra iškabintas pirkėjams skirtas informacinis pranešimas, kuriame aiškiai nurodyta, jog įsigytą alkoholį galima vartoti tik vietoje, o inventorius (tara) yra baro nuosavybė, kurią išsinešti griežtai draudžiama. Informacinis lapelis pakankamai informatyvus: jame informuojama apie Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatas dėl alkoholinių gėrimų vartojimo vietoje, nurodyti ANK straipsniai dėl atsakomybės už alkoholinių gėrimų išsinešimą iš viešojo maitinimo vietų draudžiamomis valandomis. Kaip ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju UAB (duomenys neskelbtini) kreipėsi į Alytaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą dėl baro taros išsinešimo – pasisavinimo fakto tyrimo pagal ANK 108 straipsnį. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pareiškimas apie dingusią tarą buvo parašytas tik po to, kai policijoje buvo pradėtas administracinio nusižengimo bylos tyrimas dėl L. M. parduoto alkoholio. Tačiau aukštesniojo teismo nuomone, ši seka yra visiškai natūrali, kadangi toks pareiškimas, neišsinešus alkoholio taros iš baro, net ir negalėjo būti parašytas. Tai, kad UAB (duomenys neskelbtini) į policiją kreipėsi ne iš karto, savaime nepaneigia to fakto, kad tara iš baro buvo išnešta neteisėtai. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnas nutarime nenurodė, kokių konkrečių veiksmų neatliko L. M., kad nebūtų padarytas administracinis nusižengimas ir kodėl jos atlikti veiksmai užtraukia administracinę atsakomybę. Tik konstatavimas, kad ji pažeidė AKĮ nuostatas, kadangi ji neužtikrino, kad alkoholis būtų vartojamas vietoje, nepatvirtina asmens neteisėtos veikos. Akivaizdu, kad L. M. atliko visus reikalingus veiksmus, o fiziškai stabdyti alkoholinius gėrimus išsinešančių pirkėjų ji neturėjo teisės, nes įstatymai nesuteikia teisės pardavėjui imtis prievartos veiksmų prieš nusipirktus alkoholinius gėrimus išsinešančius pirkėjus. Apeliaciniame skunde teigiama, kad L. M. nestebėjo ir nepakankamai kontroliavo klientų dėl išsinešimo, nesiėmė atitinkamų pastangų to neleisti imantis teisėtų priemonių, tačiau net ir skunde nenurodoma, kokių papildomų priemonių visgi turėjo imtis L. M..Nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentu, kad parduotas gana didelis alkoholinių gėrimų kiekis vienam asmeniui (4 buteliai alkoholinių gėrimų, iš viso 2,83 1) suponuoja protingą ir logišką išvadą, kad tokio kiekio alkoholinių gėrimų pirkėjas nevartos prekybos vietoje. Aukštesniojo teismo nuomone, alkoholio kiekiui vartoti vietoje nėra nustatyta jokių ribojimų, todėl ši aplinkybė nesudaro pagrindo pardavėjai-barmenei atsisakyti parduoti alkoholinius gėrimus ar įtarti, kad jie gali būti išnešti iš baro.Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad L. M., parduodama L. B. 2 litrus alaus „Kalnapilis Original“, 0,5 litro sidro „Fizz“, 0,33 litro alkoholinio kokteilio „Mix“; o M. R. – 0,5 litro alaus „Carlsberg“, nagrinėjamu atveju laikėsi AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatos, jog nustatytu laiku alkoholis gali būti parduotas tik atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje, tačiau L. B. ir M. R. nepakluso šiam įstatymo reikalavimui bei L. M. nurodymui alkoholį vartoti vietoje ir savavališkai alkoholį išsinešė. Teismas sprendžia, jog L. M. neturėjo galimybės pirkėjų sulaikyti ir priversti nusipirktą alkoholį vartoti vietoje, o dėl to, kad pirkėjai nepakluso įstatymo reikalavimui alkoholį vartoti vietoje, L. M. kaltės nėra. Teismas, vertindamas surinktų įrodymų visumą, sprendžia, kad byloje nėra pakankamai objektyvių ir neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, kad L. M. nepadarė visko, kad parduotas alkoholis būtų vartojamas vietoje.Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis byloje Nr. N575-2791/2009). Pažymėtina, kad administracinių teisės pažeidimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-01-26 nutartis byloje Nr. N663-156/2007).Esant tokioms aplinkybėms darytina išvada, kad L. M. padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių (ANK 591 straipsnio 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė veikos aplinkybes (ANK 567 straipsnio 1 dalis), vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, todėl Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojo Virginijaus Jaruševičiaus apeliacinis skundas netenkinamas, o Alytaus apylinkės teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. gegužės 31 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje palikti nepakeistą ir Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojo Virginijaus Jaruševičiaus apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.