Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolitos Cirulienės, kolegijos teisėjų Albino Čeplinsko ir Ramūno Mitkaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens E. K. atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr.2-1945-528/2008 pagal pareiškėjos Z. R. skundą dėl antstolio Roberto Vaitkevičiaus veiksmų (suinteresuoti asmenys: M. R., išieškotoja E. K.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

Iš vykdomojoje byloje Nr.0147/07/01290 esančio vykdomojo rašto matyti, kad jis išduotas E. K. M. R. atžvilgiu, todėl antstolis privalo vykdyti išieškojimą iš vykdomajame rašte nurodyto asmens – M. R. (CPK 586 str.). Išieškotoja, manydama, jog civilinė atsakomybė pagal prievolės prigimtį turi tekti abiems sutuoktiniams kaip solidariesiems skolininkams ir prievolės turi būti vykdomos iš bendro sutuoktinių turto, turėjo įtraukti abu sutuoktinius šios prievolės išieškojimo procese bendraatsakoviais, kad teismo sprendimas sukeltų teisines pasekmes ir Z. R. (CPK 266 str.). Kadangi teismas nėra priėmęs Z. R. atžvilgiu jokio įpareigojimo, tai ji šioje vykdomojoje byloje nėra išieškotojos skolininkė (CPK 638, 642 str.).

CPK 667 str. numato, jog tais atvejais, kai skolininkui priklausanti bendro su kitais asmenimis turto dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Tik įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria nustatyta bendrąja nuosavybe esančio turto skolininko turto dalis, išieškojimas nukreipiamas į skolininko turto dalį (CPK 667 str. 1, 3 d.). Sutuoktinių civilinė atsakomybė pagal turtines prievoles gali būti labai įvairi ir, tik nustačius prievolės pobūdį bei jos atsiradimo pagrindą, galima nustatyti, ar atsakomybės subjektai pagal prievolę yra vienas ar abu sutuoktiniai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra pažymėjusi, kad prievolės vykdymas iš bendro sutuoktinių turto yra prievolės asmeniui nustatymas, todėl tokios prievolės pobūdį ir galimybę išieškoti iš bendro sutuoktinių turto nustato teismas, o antstolis tokios teisės neturi ir negali priimti patvarkymo išieškoti skolą iš bendro turto (LAT nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-149/2008). Kadangi vykdomajame rašte yra nurodytas tik vienas skolininkas M. R., tai antstolis, konstatavęs, jog šio skolininko kito turto nėra ar jo neužtenka patenkinti kreditorių reikalavimus, turėjo priimti sprendimą nukreipti išieškojimą į skolininko bendrą su kitais asmenimis turtą ir pasiūlyti išieškotojai, o reikiamu atveju skolininkui M. R. ar jo sutuoktinei Z. R., dėl skolininko turto dalies bendroje su kitais asmenimis nuosavybėje nustatymo, nes po bendro turto arešto priverstinis išieškojimas galimas tik nustačius skolininko-bendraturčio dalį bendrame turte, o kitas bendraturtis, nesvarbu sutuoktinis ar kitas asmuo, neatsako už skolininko asmenines prievoles (CK 4.89 str. 1d.).

Teismo nuomone, antstolio R.Vaitkevičiaus nurodyta teismų praktika yra pasikeitusi, todėl būtina taikyti naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (žr. LAT nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-149/2008).

Teismas atmetė antstolio argumentą, kad kiekvienam sutuoktiniui priklauso pusė sutuoktinių bendro turto ir nereikia įrodinėti bei nustatinėti sutuoktiniams priklausančios turto dalies, siūlyti išieškotojui ar sutuoktiniams kreiptis į teismą dėl skolininko turo dalies nustatymo bendrojoje nuosavybėje, nes bendrojoje jungtinėje santuokinėje nuosavybėje kiekvieno savininko-sutuoktinio dalys nenustatytos, skirtingai nei bendrojoje dalinėje – kai kiekvieno bendraturčio dalys nustatytos (CK 4.73 str.). Antstolis privalo atlikti jam pavestus veiksmus, taip pat ir numatytus CPK 667 str., o teisės jam nustatyti skolininko turto dalį bendrame su kitais asmenimis turte įstatymai nenumato.

Teismas atmetė antstolio argumentą, kad CPK normos neįpareigoja būtinai nustatyti realiosios skolininkui priklausančio turto bendroje nuosavybėje dalies, o išieškojimas galimas esant nenustatytai idealiajai bei realiajai daliai, nes būtent CPK 667 str. ir numato antstolio pareigą pasiūlyti išieškotojui arba bendrosios nuosavybės dalyviams teisme nustatyti skolininkui priklausančio bendro su kitais asmenimis turto dalį, jei ji nėra nustatyta, o teismas, nustatydamas nekilnojamojo daikto skolininko dalį, kartu turi nustatyti naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarką, nes negalima parduoti nesuformuotos ir individualiai neapibrėžtos daikto dalies, kitaip būtų pažeistos bendraturčio ar kitų asmenų teisės ir teisėti interesai (CPK 667 str. 1, 2 d., LAT nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-140/2003, Teismų praktika Nr.20, psl.23-27).

Teismas atmetė antstolio argumentus, kad pareiškėjos skundas negali būti nagrinėjamas, nes ji nesikreipė ir neprašė antstolio atlikti CPK 667 str. 1d. numatytus veiksmus, o minėta norma nenustato termino, per kurį antstolis privalo pasiūlyti kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies bendroje su kitais asmenimis nuosavybėje nustatymo, nes antstolis privalo atlikti veiksmus, kuriuos atlikti jį įpareigoja įstatymai, šiuo atveju CPK 667 str. 1 d., ir pareiškėja ar kiti asmenys neprivalo prašyti antstolio, kad šis vykdytų savo pareigas; antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų nevilkinant - kuo greičiau ir realiai įvykdytas, aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įstatymų saugomus interesus, o šiuo atveju antstolis jau 2007-09-06 yra priėmęs be teisėto tam pagrindo patvarkymą ne tik dėl skolininko, bet ir dėl jo sutuoktinės turto dalies realizavimo, kas akivaizdžiai rodo, jog antstolis neketina niekam siūlyti nustatyti skolininko turto dalį bendroje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje. Kai antstolis neatlieka atitinkamo procesinio veiksmo per įstatymo nustatytą, o jeigu įstatymas procesinio veiksmo atlikimo termino nenustato - per protingą terminą, jo neveikimas traktuojamas kaip atsisakymas atlikti procesinį veiksmą bei gali būti skundžiamas CPK XXXI skyriaus nustatyta tvarka ir tokiu atveju pažeidimas laikomas tęstiniu, o CPK 512 str. numatytas skundo padavimo naikinamasis 30 dienų terminas skaičiuojamas tik nuo pažeidimo pašalinimo dienos (CPK 585 str. 3d., 634 str., 667 str. 3d., Antstolių įstatymo 3 str.).

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

CPK 586 str. 1 dalyje nustatyta, kad vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra nustatyta tvarka pateiktas vykdyti dokumentas. Išieškotoja atskirajame skunde teigia, kad kartu su CPK 586 str. teismas turėjo taikyti CK normas, reglamentuojančias sutuoktinių civilinę atsakomybę pagal turtines prievoles. Kolegija nesutinka su šiuo argumentu, kadangi pagal minėto straipsnio 2 dalį be vykdomojo dokumento atlikti vykdymo veiksmus yra draudžiama. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad antstolis yra įgalintas atlikti tik tuos vykdymo veiksmus ir tik dėl tų asmenų, kurie kaip skolininkai yra nurodyti CPK 587 str. išvardytuose vykdomuosiuose dokumentuose. Jeigu vykdomojo dokumento dėl tam tikro asmens, kaip skolininko, nėra, tai išieškojimas iš tokio asmens negali būti vykdomas. Priešingu atveju būtų pažeistas CPK 586 str. 2 dalyje nustatytas draudimas bei CPK 585 str. 3 dalies nuostata, kad, atlikdamas vykdymo veiksmus, antstolis neturi viršyti jam suteiktų įgalinimų. Iš to galima daryti išvadą, kad kreditorinės prievolės prigimties ir jos subjektinės sudėties nustatymas neįeina į antstolio įgalinimų apimtį. Dėl išdėstytų argumentų konstatuotina, kad antstolis, priimdamas patvarkymą nukreipti M. R., vykdomajame dokumente nurodyto vieninteliu skolininku, skolos išieškojimą ir į jo sutuoktinės Z. R. turtą, kai M. R. dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nenustatyta, viršijo įstatyme (CPK 586 str.) jam nustatytą kompetenciją (CPK 585 str. 3 dalis).

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad išieškotoja, manydama, jog civilinė atsakomybė pagal prievolės prigimtį turi tekti abiems sutuoktiniams kaip solidariesiems skolininkams ir prievolės turi būti vykdomos iš bendro sutuoktinių turto, turėjo įtraukti abu sutuoktinius šios prievolės išieškojimo procese bendraatsakoviais, kad teismo sprendimas sukeltų teisines pasekmes ir Z. R. (CPK 266 str.). Pareigą vykdyti išieškojimą iš bendro atsakovo M. R. ir pareiškėjos Z. R. turto apeliantė grindžia CK 3.109 str. 1 dalies 5 punktu, nustatančiu, kad bendrosios prievolės gali atsirasti ne tik dėl abiejų sutuoktinių veiksmų, bet ir vieno sutuoktinio iniciatyva, jei konkretų sandorį vienas sutuoktinis sudarė kito sutuoktinio sutikimu arba jį kitas sutuoktinis vėliau patvirtino, arba tokiam sandoriui kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jis sudarytas šeimos interesais. Byloje nustatyta, pareiškėja Z. R. nedavė sutikimo savo sutuoktiniui, kad paskolos sandoris įvyktų, taip pat jo nepatvirtino ir jį neigia. Be to, iš bylos aplinkybių matyti, kad pasiskolinti pinigai nebuvo panaudoti bendram šeimos interesui. Prievolės, kurias įgyja vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo, laikomos asmeninėmis (CK 3.92 str.). Tokios prievolės visų pirma privalo būti tenkinamos iš asmeninio sutuoktinio turto. Ir tik tuo atveju, jeigu asmeninio sutuoktinio turto nepakanka kreditoriaus reikalavimui patenkinti, pagal minėtą asmeninę prievolę galima išieškoti iš bendro turto sutuoktinio dalies, prieš tai atitinkamai padalijus sutuoktinių turtą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-12-04 nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-651/2006 yra išaiškinta apie antstolio pareigą nustatyti tai, pagal kokio pobūdžio prievoles yra išieškoma, iš kokio turto tas išieškojimas vykdytinas, o taip pat, kuriais atvejais skolininko dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje procedūra yra būtina, o kada ne. Teismų praktikoje yra laikomasi taisyklės, kad prieš pradedant vykdyti išieškojimą pagal vykdomąjį dokumentą, kuriame skolininku nurodytas vienas iš sutuoktinių, antstoliui pagal prievolės teisinę prigimtį būtina išsiaiškinti, ar išieškojimas turi būti vykdomas iš bendro sutuoktinių turto, ar iš skolininko asmeninio turto. Kai išieškojimas vykdomas iš sutuoktinių bendro turto, tai skolininkui priklausančios turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, dalies nustatymo procedūros (CPK 667 str.) nereikia atlikti. Tačiau tais atvejais, kai išieškojimas pagal skolininko prievolę turi būti vykdomas nukreipiant išieškojimą į jo asmeninį turtą, būtina nustatyti skolininko turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje CPK 667 str. nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-10-17 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-484/2005). Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, darytina išvada, kad už asmeninę skolininko prievolę, kuri nėra vykdoma iš bendro abiejų sutuoktinių turto (CK 3.109 str. 1, 2 dalys), skolininkas atsako savo asmeniniu turtu ir turima turto dalimi bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Taigi, kadangi vykdymui antstoliui pateiktame vykdomajame rašte skolininku buvo įvardintas tik vienas iš sutuoktinių, įvertinus asmeninės prievolės prigimtį, antstolis privalėjo vykdyti CPK 667 str. įtvirtintą antstolio pareigą ir pasiūlyti išieškotojai arba bendrosios nuosavybės dalyviams Z. R. ir M. R. kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo.

Kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliantės teiginį, kad antstolis pagrįstai vieno iš sutuoktinių asmeninės skolos išieškojimą nukreipė į bendrą sutuoktinių turtą, kadangi skola susidarė šalims esant santuokoje, todėl tokios prievolės turi būti vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 str. 1 d., 3, 5 p.). Nors pati apeliantė šį argumentą grindžia Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika, tačiau neatkreipia dėmesio į cituojamoje byloje kasacinio teismo išsakytą poziciją, kad prievolės vykdymas iš bendro sutuoktinių turto yra prievolės asmeniui nustatymas, todėl tokios prievolės pobūdį ir galimybę išieškoti iš bendro sutuoktinių turto nustato tik teismas, antstolis tokios teisės neturi ir negali priimti patvarkymo dėl skolos išieškojimo iš bendro turto (2008-02-15 LAT nutartis c.b. Nr.3K-7-149/2008).

Atsižvelgdama į byloje surinką medžiagą ir į tai, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad teisė nustatyti sutuoktinio dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje yra suteikiama tik patiems sutuoktiniams sutartimi (pvz. vedybų sutartimi), o jeigu tokia nesudaryta – teismui. Tokiu būdu antstolis, remdamasis CK 3.117 str. įtvirtinta sutuoktinių lygių dalių prezumpcija ir laikydamas tai kaip turto dalių nustatymo faktą, neteisingai interpretavo CPK 667 str. 1 dalies nuostatas, kadangi nepasiūlė išieškotojai arba bendrosios nuosavybės dalyviams Z. R. ir M. R. kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo.

Kadangi atskirasis skundas nepagrįstas, kolegija jį atmeta, o teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį palieka nepakeistą (CPK 337 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.