Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-1483-221/2014

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-08-29
Bylos Nr.: 2A-1483-221/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-08710-2013-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Arūnas Rudzinskas (pirm.), Virginija Lozoraitytė (pran.), Aušra Baubienė
Atsakovas: I. P., R. Z.
Trečiasis asmuo: A. Š.

Kategorijos

44.1pavadinimo nepavyko patikrinti
114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
126.8pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1483-221/2014Teisminio proceso Nr. 2-69-3-08710-2013-2Procesinio sprendimo kategorijos: 44.1; 114.11; 121.21; 126.8. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugpjūčio 29 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Virginijos Lozoraitytės (pranešėja) ir Arūno Rudzinsko (pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ridastartas“, atstovaujamos bankroto administratorės I. S., apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-588-775/2014 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ridastartas“, atstovaujamos bankroto administratorės I. S., ieškinį atsakovams I. P. ir R. Z. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo A. Š..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė BUAB „Ridastartas“, atstovaujama bankroto administratorės, kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės I. P. 71 502 Lt žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat solidariai priteisti iš abiejų atsakovų 30 228,28 Lt žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas (1 t., b. l. 114–117).

Nurodė, kad atsakovai nuo 2006 m. rugsėjo 27 d. buvo UAB „Ridastartas“ akcininkai, 2006 m. gruodžio 28 d. I. P. paskirta šios įmonės direktore. Nuo 2007 m. birželio 13 d. atsakovė buvo vaiko priežiūros atostogose, direktoriaus pareigas iki 2012 m. birželio 9 d. ėjo atsakovas R. Z.. 2012 m. lapkričio 5 d. Kauno apygardos teismo nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla, 2013 m. sausio 25 d. patvirtinti įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai bendrai 275 955,76 Lt sumai. Bankroto bylos iškėlimo metu įmonės direktorės pareigas jau ėjo atsakovė I. P., ji privalėjo perduoti bankroto administratorei I. S. įmonės turtą pagal balanso duomenis. I. P. turėjo užtikrinti įmonės turto perėmimą iš laikinai ėjusio pareigas direktoriaus, ji buvo atsakinga už įmonės turto išsaugojimą ir perdavimą administratorei, tačiau savo pareigos nevykdė. 2012 m. gruodžio 16 d. įmonės balanse ilgalaikio turto vertė nurodyta 66 104 Lt, trumpalaikio turto vertė – 5 398 Lt. Atsakovė net ir būdama vaiko priežiūros atostogose, ėjo direktorės pareigas, kadangi pasirašė 2010 m., 2011 m. balansus, 2009 m. gruodžio 31 d. pasirašė raštą antstolio R. S. kontorai. Kadangi atsakovė neišsaugojo ir neperdavė minėto turto bankroto administratorei, ji yra atsakinga dėl turto netekimo ir jai kyla pareiga atlyginti turtinę žalą pagal pasirašytą balansą – 71 502 Lt. Ieškovė pažymėjo, kad įmonės vadovas privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, jog įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, o 2012 m. lapkričio 5 d. Kauno apygardos teismo nutartyje konstatuota, kad jau 2009 m. UAB „Ridastartas“ buvo nemoki, kas yra prejudicinis faktas šioje byloje. Atsakovai turėjo pateikti pareiškimą jau 2009 m. sausio 1 d., kadangi nuo šios datos įmonės įsipareigojimai kreditoriams padidėjo 30 228,28 Lt suma. Šio įsiskolinimo nebūtų, jei atsakovai būtų laiku kreipęsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Atsiliepimas

Atsakovė I. P. atsiliepimu į patikslintą ieškinį su juo nesutiko, prašė jį atmesti (1 t., b. l. 141–146).

Nurodė, kad jos veiksmuose nėra civilinės atsakomybės sąlygų, atsakovė neatliko neteisėtų veiksmų, kadangi turto, nurodyto 2010 m., 2011 m., 2012 m. balansuose, atsakovė neturėjo jau nuo 2009 m., taigi neturėjo šio turto ir įmonės bankroto bylos iškėlimo metu. 66 104 Lt vertės ilgalaikis turtas – du krovininiai automobiliai DAF FT 95XT.380 2009 m. gruodžio 31 d. buvo perduoti antstoliui R. S. ir parduoti iš varžytynių išieškant AB „Šiaulių bankas“ skolą. 5 398 Lt trumpalaikį turtą sudarė per metus gautinos sumos, išankstiniai mokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys, šis turtas įmonėje buvo iki 2009 m. Ši informacija balansuose už 2010 m., 2011 m., 2012 m. buvo nukopijuota iš 2009 m. balanso. Atsakovei išėjus vaiko priežiūros atostogų, jokia veikla įmonėje nebuvo vykdoma, atsakovė tikėjosi, jog laikinai pareigas einantis direktorius ir įmonėje dirbusi buhalterė tinkamai tvarkys finansinius dokumentus ir nežinojo, kad ieškovei priklausiusių automobilių perdavimas antstoliui bei pardavimas iš varžytynių nebuvo tinkamai įformintas, taip pat nežinojo, jog netvarkomi įmonės balansai, balansus už 2010 m., 2011 m., 2012 m. atsakovė pasirašė vienu metu, pareikalavus bankroto administratorei juos pateikti. Vaiko priežiūros atostogų metu atsakovė nevykdė direktorės pareigų, todėl neatliko neteisėtų veiksmų ir jai nekyla pareiga atlyginti ieškovei padarytą žalą, taip pat nereikia įrodinėti ir priežastinio ryšio nebuvimo. Atsakovė taip pat nurodė, jog ieškovė nepatyrė ieškiniu reikalaujamos žalos, ieškovės turtas buvo parduotas iš varžytynių, o ne prarastas. Klaida, padaryta 2010 m., 2011 m., 2012 m. balansuose, negali būti traktuojama kaip didelė atsakovės kaltė. Atsakovė taip pat nėra atsakinga dėl pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo, nes ji nuo 2007 m. birželio 13 d. iki 2012 m. birželio 2 d. buvo vaikų priežiūros atostogose, įmonėje veiklos nevykdė, sprendimų nepriėmė, direktoriaus pareigas tuo metu ėjo atsakovas R. Z., atsakovė neturėjo jokių duomenų apie tikslią įmonės būklę. Be to, įmonei patiriant nuostolius, visada tikimasi atstatyti įmonės pelningumą ir išvengti bankroto. Atsakovė pažymėjo, jog pareiga mokėti AB „Šiaulių bankas“ delspinigius atsirado pagal 2007 m. liepos 20 d. kredito sutartį. Jei ieškovės bankroto byla būtų iškelta anksčiau, šis AB „Šiaulių bankas“ reikalavimas nebūtų patenkintas, paskola nebūtų grąžinta. Bankroto bylos neiškėlimas 2009 m. sausio 1 d. neįtakojo ieškovės galimybių sumokėti AB „Šiaulių bankas“ 21 273,09 Lt delspinigių, todėl tai negali būti laikoma žala, patirta dėl delsimo iškelti bankroto bylą.

Atsakovas R. Z. atsiliepimu į patikslintą ieškinį su juo nesutiko, prašė jį atmesti (1 t., b. l. 165–167).

Nurodė, kad ilgalaikis įmonės turtas 2009 m. gruodžio 31 d. buvo perduotas antstoliui R. S., o paskutiniame balanse nurodyto įmonės turimo turto vertė yra netyčinė klaida buhalterinėje apskaitoje. Su VšĮ „Auksinis rytmetys“ ieškovė buvo sudariusi buhalterinės apskaitos vedimo sutartį, tačiau paskutiniais metais jų paslaugomis jau nesinaudota. Atsakovas taip pat nesutinka su argumentu, kad ieškovei bankroto byla turėjo būti iškelta dar 2009 m. Tais metais šalyje buvo smukusi ekonomika, buvo tikimasi atkurti įmonės mokumą, rasti naujų verslo partnerių, gauti naujų užsakymų. Pastangas pagerinti įmonės veiklos būklę patvirtina ir sąskaitos už telefoninius pokalbius, buvo ieškoma naujų užsakymų, palaikomi verslo ryšiai telefonu. Ieškovė nepagrįstai nurodo, jog dėl delsimo iškelti bankroto bylą ieškovas patyrė 30 228,28 Lt žalą. Ieškovė į šią sumą nepagrįstai priskaičiavo neapmokėtą PVM sąskaitą faktūrą UAB „DVL Prekyba“ 4 024,34 Lt sumai. Iki pat 2009 m. gruodžio 31 d., kai krovininiai automobiliai buvo perduoti antstoliui, juos reikėjo prižiūrėti, keisti sugedusias detales, paruošti krovinių pervežimui, dėl to buvo pirktos prekės iš UAB „DVL Prekyba“, prasidėjus sunkmečiui, atsakovas automobilius remontavo pats. Atsakovas pažymėjo, jog UAB „Ridastartas“ vadovų veiksmuose nebuvo tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus. Per 2009 m. įmonė neprisiėmė naujų įsipareigojimų tretiesiems asmenims, įmonės padėtis nebuvo bloginama.

Trečiasis asmuo A. Š. atsiliepimo į patikslintą ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. kovo 17 d. sprendimu (2 t., b. l. 45–50) patikslintą ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės atsakovei I. P. 3 500 Lt, atsakovui R. Z. – 2 800 Lt bylinėjimosi išlaidas.

Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes ir įvertinęs įrodymų visumą, sprendė, kad atsakovė I. P., UAB „Ridastartas“ iškėlus bankroto bylą, realiai neturėjo ką perduoti bankroto administratorei, nes įmonė jokio turto seniai nebeturėjo, todėl konstatavo, kad jokių neteisėtų veiksmų ji neatliko, atsakovės pasirašytame balanse esantys duomenys nepatvirtina įmonei padarytos žalos fakto ir jos dydžio, todėl ieškovės reikalavimą dėl 71 502 Lt žalos priteisimo iš atsakovės I. P. atmetė. Teismo vertinimu, ieškovės reikalavimas priteisti solidariai iš atsakovų 30 228,28 Lt žalą dėl nesavalaikio kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo yra neįrodytas, todėl jo taip pat netenkino. Teismas nustatė, kad I. P. nuo 2007 m. birželio 13 d. iki 2012 m. birželio 2 d. buvo vaikų priežiūros atostogose, todėl įmonėje nedirbo ir akcininkės funkcijų neatliko. Šiuo laikotarpiu laikinai direktoriaus pareigas užėmė R. Z., tačiau ištyręs ir įvertinęs jo darbo laikotarpį, teismas darė išvadą, kad jo atsakomybės sąlygų taip pat nėra. Teismas nurodė, kad nuo 2009 m. lapkričio 1 d. jokių naujų įsipareigojimų bendrovė neprisiėmė, skolų nedidino, bet siekiant gauti pelną ir išsilaikyti rinkoje bandė visais įmanomais būdais vykdyti veiklą. Teismas laikė, kad tuo metu įmonės vadovas turėjo pagrįstų lūkesčių vykdyti veiklą ir išvengti įmonės bankroto. Teismas taip pat pažymėjo, kad vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės-komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – atsakovų neteisėtų veiksmų ir kaltės, todėl reikalavimus atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 59–63) ieškovės atstovė prašo teismo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovų 30 228,28 Lt žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priimti naują sprendimą – ieškinio dalį tenkinti ir priteisti iš atsakovų 30 228,28 Lt žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; panaikinti 2014 m. kovo 17 d. Kauno apylinkės teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir bylinėjimosi išlaidas paskirstyti remiantis CPK 93 straipsniu.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai motyvavo, jog ieškovė neįrodė būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovų neteisėtų veiksmų ir kaltės. Nagrinėjamoje byloje atsakovų kaltės prezumpcija nebuvo paneigta, todėl laikytina, jog pirmosios instancijos teismo motyvai, kuriais teigiama, jog byloje nebuvo įrodyta atsakovų kaltė, yra nepagrįsti. Atsakovų neteisėti veiksmai buvo įrodyti ir pasireiškė tuo, jog atsakovai nuo 2009 m. sausio 1 d. nevykdė įstatyminės pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nemokia tapusiai UAB „Ridastartas“. Nėra abejonių, kad pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo (kai tokiam kreipimuisi egzistuoja įstatyme įtvirtinti pagrindai) pažeidimas yra neteisėtas veiksmas, galintis sukelti žalą.

Žemesnės instancijos teismas

2. Nepagrįstas pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad UAB „Ridastartas“ vadovas turėjo pagrįstų lūkesčių vykdyti veiklą ir išvengti bendrovės bankroto. Tokie teismo motyvai negalėjo sudaryti pagrindo atmesti ieškinio reikalavimą dėl žalos (30 228,28 Lt) priteisimo. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nes pervertino atsakovo R. Z. pateiktų ribotos atsakomybės bendrovės „Eiron-Trans“ ir ribotos atsakomybės bendrovės „Šelf-K“ pažymų bei vizos išvykimui į Rusiją, įrodomąją reikšmę, be to subjektyvus įmonės vadovo tikėjimasis dėl finansinės padėties pagerėjimo neeliminuoja jo pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimo ir nepašalina civilinės atsakomybės dėl šios pareigos nevykdymo.

3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nuo 2007 m. birželio 13 d. iki 2012 m. birželio 2 d. atsakovė I. P. neatliko akcininkės funkcijų. Byloje nėra surinkta jokių įrodymų, kad atsakovė I. P. minėtu laikotarpiu būtų perleidusi balsavimo teises ar panašiai, priešingai – bylos įrodymai liudija, jog net formaliai ir būdama vaiko priežiūros atostogose, atsakovė dalyvavo UAB „Ridastartas“ veikloje ne tik kaip akcininkė, tačiau ir kaip administracijos vadovė.

4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nuo 2009 m. sausio 1 d. UAB „Ridastartas“ įsiskolinimai padidėjo dėl pateisinamų priežasčių. Apeliantės nuomone, atsiradus pagrindui bendrovei iškelti bankroto bylą, nemokios bendrovės įsipareigojimų kreditoriams didinimas bet kuriuo atveju yra nepagrįstas ir netoleruotinas. Nemokios UAB „Ridastartas“ įsipareigojimų kreditoriams padidėjimo nuo 2009 m. sausio 1 d. (30 228,28 Lt) buvo galima išvengti, jei atsakovai būtų vykdę įstatyminę pareigą nedelsiant kreiptis dėl UAB „Ridastartas“ bankroto bylos iškėlimo.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 66–71) atsakovė I. P., atstovaujama advokatės A. G., prašo teismo Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodė, kad skundžiamu sprendimu buvo tinkamai taikytos materialinės ir procesinės teisės normos, įvertinti byloje esantys įrodymai, nustatytos bylai reikšmingos faktinės aplinkybės, nenukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Teismas padarė teisingą išvadą, kad civilinės atsakomybės taikymas galimas tik nustačius visas būtinąsias jos atsiradimo sąlygas, o šioje byloje esantys įrodymai nepatvirtina fakto, kad atsakovų veiksmuose yra būtinos civilinės atsakomybės sąlygos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad atsakovai neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Ieškovės pozicija, kad atsiradus pirmiesiems nuostoliams, atsakovai privalėjo nedelsiant, tą patį mėnesį iškelti įmonei bankroto bylą, yra nepagrįsta. Bankroto bylos iškėlimas sukelia sunkius teisinius padarinius – įmonės veikla baigiasi, įmonės darbuotojai netenka darbo vietos, įmonės savininkai netenka verslo bei turto, sumažėja galimybės patenkinti įmonės kreditorių interesus ir kt. Dėl šios priežasties įmonės valdymo organai net ir įmonei patiriant nuostolius protingai kurį laiką tikisi, kad įmonės veiklos pelningumas bus atstatytas, o įmonės bankroto bus išvengta. Nurodo, jog nuo 2009 m. lapkričio 1 d. UAB „Ridastartas“ jokių naujų įsipareigojimų neprisiėmė, veiklos nebevykdė. Atsakovas R. Z. mažiau nei metus laiko, t. y. 11 mėnesių, dėjo pastangas ieškovo mokumui atkurti. Veiksmai, kuriais siekiama atkurti įmonės mokumą bei išvengti didesnės žalos įmonei padarymo, negali būti laikomi neteisėtais. Atsakovė I. P. laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 13 d. iki 2012 m. birželio 2 d. du kartus iš eilės buvo vaikų priežiūros atostogose, ieškovės įmonėje jokios veiklos nevykdė, nekontroliavo ir sprendimų nepriėmė, neatliko nei įmonės direktorės, nei akcininkės funkcijų. Atsakovės atliktas veiksmas – parašas turto perdavimo akte, nepagrįstai ieškovės traktuojamas kaip dalyvavimas įmonės valdyme. Išskyrus šį veiksmą, atsakovė laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 13 d. iki 2012 m. birželio 2 d. jokios kitos veiklos įmonėje nevykdė. Atsakovė vaikų priežiūros atostogų metu neturėjo galimybės aktyviai dalyvauti įmonės veikloje ir valdyme, todėl to nedarė, nežinojo tikrosios įmonės finansinės padėties. Teismas padarė teisingą išvadą, kad nėra atsakovų didelės kaltės, siekiant pažeisti kreditorių interesus. Ieškovės prašomos priteisti sumos kilo 11 mėnesių laikotarpiu ir yra susijusios su atsakovo R. Z. pastangomis atkurti įmonės mokumą. Atsakovo elgesys yra pateisinama įmonės ūkinės-komercinės veiklos rizika, todėl nėra pagrindo atsakovo atžvilgiu taikyti civilinę atsakomybę. Apeliantė nepagrįstai 21 273,09 Lt už kreditoriaus AB „Šiaulių bankas“ priskaičiuotus delspinigius dėl vėlavimo grąžinti paskolą laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki ieškovės bankroto bylos iškėlimo traktuoja kaip ieškovei padarytą žalą dėl delsimo iškelti bankroto bylą. AB „Šiaulių bankas“ priskaičiuoti delspinigiai yra trečios eilės antro etapo kreditorinis reikalavimas, t. y. paskutinis iš visų galimų, todėl AB „Šiaulių bankas“ reikalavimas dėl 21 273,09 Lt delspinigių būtų tenkinamas paskutiniuoju etapu. Kitų ieškovės kreditorių reikalavimai yra pirmesnio etapo, todėl priskaičiuotų delspinigių suma nepablogino jų galimybių patenkinti savo reikalavimus. Be to, 21 273,09 Lt suma neatitinka CK įtvirtintos žalos sąvokos. AB „Šiaulių bankas“ priskaičiuoti delspinigiai nėra nei turto netekimas, nei išlaidos, nei negautos pajamos. Ieškovė taip pat nepagrįstai 4 024,34 Lt skolą UAB „DVL prekyba“ laiko ieškovei padaryta žala dėl delsimo iškelti bankroto bylą, kadangi minėta skola atsirado dėl to, jog atsakovas R. Z. vykdė ieškovės, kaip lizingo gavėjos, pareigą išsaugoti lizingo objektą – transporto priemones, jas remontavo, pirko detales. Atsakovas R. Z., siekdamas išvengti bankroto, intensyviai ieškojo naujų klientų, todėl skola UAB „Omnitel“ susidarė būtent dėl veiksmų, būtinų ieškovės veiklai išsaugoti, atlikimo. Teismas pagrįstai įvertino faktinę aplinkybę, kad laikotarpiu, kai atsirado apeliantės nurodytos skolos, šalyje vyravo ekonomikos nuosmukis, kuris paveikė ir ieškovės veiklą. Ekonomikos nuosmukis, o ne atsakovų veiksmai, lėmė ieškovės bankrotą ir ieškovės nurodomų skolų atsiradimą. Taigi nėra priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir ieškovės nurodomos žalos kilimo, todėl atsakovams nekyla pareiga atlyginti ieškovei žalą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 74–78) atsakovas R. Z., atstovaujamas advokatės V. L., prašo teismo Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Žemesnės instancijos teismas

Nurodė, kad įmonės vadovo civilinė atsakomybė kyla tik esant didelei kaltei. Paprastas neatsargumas, susijęs su įmonės komercine rizika, nėra ir negali būti pagrindas įmonės vadovo civilinei atsakomybei kilti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad įmonės vadovas nuo 2009 m. lapkričio 1 d. jokių naujų įsipareigojimų neprisiėmė, skolų nedidino ir pripažino, jog vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl kaltės, t. y. tyčios, siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas. Apeliantė, įrodinėdama atsakovų civilinės atsakomybės sąlygas, nepagrįstai motyvuoja, kad atsakovų kaltė pasireiškė vieninteliu pažeidimu – nesikreipimu dėl bankroto bylos iškėlimo nuo 2009 m. sausio 1 d. ir šiuos motyvus grindžia Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimu civilinėje byloje 2A-1934/2013, tačiau nurodomoje byloje faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, todėl nurodyta byla negali būti laikoma įrodinėjimo ir materialinės teisės pritaikymo išaiškinimo šaltiniu nagrinėjamoje byloje. Nesutinka su apeliantės pozicija, kad įmonei patyrus pirmuosius nuostolius, jos vadovas turėtų ne siekti palaikyti įmonės veiklą ir mokumą, o iš karto turėtų stabdyti įmonės veiklą ir kelti bankroto bylą. Atsakovas mažiau nei metus laiko, t. y. 11 mėnesių, dėjo pastangas ieškovės mokumui atkurti. Veiksmai, kuriais siekiama atkurti įmonės mokumą bei išvengti didesnės žalos įmonei padarymo, negali būti laikomi neteisėtais. Apeliantė, norėdama paneigti atsakovų byloje teikiamus įrodymus, nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių atsakovų teiktus įrodymus ir paaiškinimus. Atsakovo R. Z. paaiškinimai apie realius ketinimus atkurti įmonės veiklą, dėtas pastangas, buvo nuoseklūs ir patvirtinti byloje esančiais kitais rašytiniais įrodymais, buvo pakankami teismui nustatyti reikšmingas aplinkybes, paneigiančias atsakovo kaltę ar neteisėtus veiksmus. UAB „Ridastartas“ direktoriai veikė išimtinai įmonės ir kreditorių interesais, ir ne tik vien subjektyviai tikėjosi, kad įmonės finansinė padėtis pagerės, kaip nepagrįstai tvirtina apeliantė, tačiau ėmėsi aktyvių veiksmų, siekiant stabilizuoti įmonės padėtį, elgėsi sąžiningai bendrovės visų kreditorių atžvilgiu, po 2009 m. lapkričio 1 d. daugiau jokių kreditorinių įsiskolinimų neprisiėmė. Nesutinka su apeliantės teiginiu, kad bankroto bylos neiškėlimas nemokiai ieškovei įtakojo 21 273,09 Lt delspinigių susidarymą AB „Šiaulių bankas“ už suteiktą paskolą. Paskolos sutartis su AB „Šiaulių bankas“ buvo sudaryta dar 2007 m. liepos 20 d., kai UAB „Ridastratas“ neturėjo finansinių sunkumų, vykdoma veikla buvo pelninga. Vėluojant grąžinti paskolą, bankas pradėjo skaičiuoti delspinigius. Apeliantės nurodoma žala neatitinka CK 6.249 straipsnio reikalavimų. Jeigu ieškovės bankroto byla būtų iškelta anksčiau, kreditoriaus AB „Šiaulių bankas“ reikalavimas dėl delspinigių sumokėjimo nebūtų patenkintas. Be to, AB „Šiaulių bankas“ priskaičiuoti delspinigiai yra trečios eilės antro etapo kreditorinis reikalavimas, t. y. paskutinis iš visų galimų, kitų ieškovės kreditorių reikalavimai yra pirmesnio etapo. Iki 2009 m. gruodžio 31 d. UAB „Ridastartas“ įmonė valdė du lizinguojamus automobilius, kuriuos privalėjo saugoti, išlaikyti ir jais rūpintis, dėl ko patyrė išlaidų. Atsakovo siekis išvengti žalos kilimo bei įstatyme numatytų pareigų vykdymas, negali būti laikomas neteisėtais veiksmais. 4 930,85 Lt skola UAB „Omnitel“ atsirado būtent tuo laikotarpiu, kuomet buvo intensyviai ieškoma verslo užsakymų. Šios sąnaudos buvo protingos ir minimalios. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovė I. P. laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 13 d. iki 2012 m. birželio 2 d. buvo vaiko auginimo atostogose, įmonėje nedirbo ir neatliko jokių akcininkės funkcijų, todėl jos veiksmuose nėra civilinės atsakomybės sudėties požymių. Teismas pagrįstai iš ieškovės priteisė atsakovams jų patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme, kadangi ieškinį atmetė.

Trečiasis asmuo A. Š. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).

Byloje sprendžiamas klausimas dėl įmonės vadovų ir dalyvių, jiems savalaikiai nesikreipus dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, civilinės atsakomybės.

Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą solidariai priteisti iš atsakovų 30 228,28 Lt žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes žala padaryta dėl atsakovų vengimo kreiptis į teismą dėl UAB „Ridastartas“ bankroto bylos iškėlimo.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad į teismą dėl UAB „Ridastartas“ bankroto bylos iškėlimo kreipėsi įmonės kreditorė UAB „JM biuro sprendimai“. Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartimi UAB „Ridastartas“, konstatavus, kad įmonė nemoki nuo 2009 m., iškelta bankroto byla, administratore paskirta I. S. (1 t., b. l. 8). Atsakovai nuo 2006 m. rugsėjo 27 d. yra įmonės akcininkai, turintys po 50 procentų akcijų (1 t., b. l. 104). Atsakovė I. P. direktore išrinkta nuo 2006 m. gruodžio 28 d., įgaliojimų pabaigos data 2012 m. lapkričio 16 d., registruota nuo 2007 m. vasario 22 d. iki 2012 m. lapkričio 22 d. (1 t., b. l. 25–27), nuo 2007 m. birželio 13 d. iki 2012 m. birželio 2 d. buvo vaiko priežiūros atostogose (1 t., b. l. 43, 96–97). Tuo metu laikinai įmonei vadovavo atsakovas, taip pat įmonės akcininkas, R. Z. (1 t., b. l. 42).

Dėl įmonės vadovo bei akcininko civilinės atsakomybės nevykdžius pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, todėl įmonės vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai, apdairiai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovo civilinę atsakomybę lemia ne tik jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis), bet ir fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimas (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju savo pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu įmonė negali ir arba negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal nuo 2008 m. liepos 1 d. įsigaliojusią ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies redakciją, įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintys teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Savininkas (savininkai) – įmonės dalyvis (dalyviai): akcininkas ar akcininkų grupė, kuriam (kuriems) priklausančios akcijos suteikia ne mažiau kaip 1/10 visų balsų, individualios įmonės savininkas, dalininkas (dalininkai), narys (nariai) ir valstybės, savivaldybės įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (ĮBĮ 2 straipsnio 9 dalis).

Spręsdamas dėl įmonės administracijos vadovo ir įmonės savininko civilinės atsakomybės, Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra nurodęs, kad jų atsakomybės pagrindai nors ir susiję, tačiau nėra tapatūs. Skirtingas juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais. Įmonės dalyvio (savininko) atsakomybę reglamentuoja CK 2.50 straipsnio 3 dalis, vadovo - 2.87 straipsnio 7 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2009). Įmonė įgyja civilines teises ir prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (CK 2.81 straipsnio 1 dalis), o ne savininkus; pirminė pareiga veikti bendrovės vardu tenka įmonės administracijos vadovui (ABĮ 37 straipsnio 10 dalis).

Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės vadovui kyla atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013).

Teismų praktikoje, sprendžiant klausimą dėl įmonės akcininko atsakomybės laiku nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, yra pasisakyta, kad paprastai akcininkas kasdienėje įmonės veikloje (nebent jis būtų įmonės valdymo organo narys), taip pat ir santykiuose su kreditoriais ir įsipareigojimais jiems nedalyvauja. Tokią veiklą vykdo ir visų pirma atsakingas už ją yra įmonės vadovas, geriausiai žinantis įmonės finansinę situaciją, taigi, ir ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje numatyta pareiga, susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms, pirmiausiai kyla jam. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo (savininko) civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę. Nustačius vadovo (savininko) neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas (ar savininkas) kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013). Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, vadovas (savininkas) atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu, vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės-komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu. Todėl nustačius, kad įmonės vadovas (savininkas), nors ir esant tam sąlygoms, nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, bet toliau vykdė veiklą, siekdamas išsaugoti įmonę, atgaivinti jos veiklą, vien dėl bankroto bylos neinicijavimo negalima taikyti civilinės atsakomybės. Bendrovės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žalos (nuostolių), kuri yra ne tik viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir pagrindas byloje nagrinėjamus konkrečius bendrovės vadovo veiksmus (neveikimą) vertinti kaip neteisėtus ir lėmusius žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012).

Dėl neteisėtų veiksmų

Anot apeliantės, atsakovų neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jie nuo 2009 m. sausio 1 d. nevykdė įstatyminės pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Todėl nesutinka su teismo išvada, jog ieškovė neįrodė atsakovų neteisėtų veiksmų.

Kolegija pripažįsta, kad pats nesikreipimas laiku savaime dar nereiškia žalos padarymo, todėl svarbu nustatyti, ar atsakovai veikė apgalvotai ir suderinamai su įprastine ūkine veikla. Kaip minėta, nutartyje, kuria iškelta įmonei bankroto byla, konstatuota, kad įmonė yra nemoki nuo 2009 m. Teisėjų kolegija pažymi, kad bankroto bylos iškėlimas yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų pripažinimas, o nemokumas, kaip ekonominė įmonės būklė, kuri šiuo atveju aktuali sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, yra nustatomas ne tik remiantis balanso duomenimis, bet ir vertinant kitus faktorius, t. y. ar įmonė atsiskaito su kreditoriais, ar yra perspektyvus bei pagrįstas veiklos tęsimas ir pan. Byloje pateikti įrodymai – tiek paaiškinimai, tiek rašytiniai įrodymai, patvirtina, jog iš tikrųjų įmonė jau 2008 metais dirbo nuostolingai, nuo 2009 m. bendrovė nevykdė veiklos, neteikė Juridinių asmenų tvarkytojui VĮ Rgistrų centrui finansinės atskaitomybės dokumentų (1 t., b. l. 8, 10–24, 62, 127–134).

Sutiktina su apeliante, jog pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad UAB „Ridastartas“ vadovas turėjo pagrįstų lūkesčių vykdyti veiklą ir išvengti bendrovės bankroto, nesudarė pagrindo atmesti ieškinio reikalavimą dėl žalos (30 228,28 Lt) priteisimo. Pažymėtina, kad subjektyvus įmonės vadovo tikėjimasis dėl finansinės padėties pagerėjimo, kai įmonės finansiniai rodikliai liudija ne trumpalaikius sunkumus, o ilgalaikį įmonės turto mažėjimą, veiklos nevykdymą, pajamų negavimą, neeliminuoja jo pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Sutiktina su apeliante, kad apylinkės teismas nepagrįstai, kaip patikimus vertino atsakovo R. Z. pateiktus įrodymus – ribotos atsakomybės bendrovės „Eiron-Trans“ ir ribotos atsakomybės bendrovės „Šelf-K“ pažymas, vizą išvykimui į Rusiją (2 t., b. l. 9–13). Kolegija pritaria apeliantei, jog minėti įrodymai, atkreipiant dėmesį į pačių raštų išsiuntimą (tą pačią dieną, tuo pačiu laiku ir galimai iš to paties aparato, nors įmonės yra skirtingais adresais), nelaikytini įrodymais, patvirtinančiais atsakovo lūkesčių dėl bendrovės veiklos atkūrimo, pagrįstumą, nes vien kreipimosi į galimą užsakovą faktas, nesudarant jokių preliminarių sutarčių ar kitų dokumentų, įforminančių šalių tarpusavio įsipareigojimus arba bent jau ketinimus, ar vykimas į užsienį (turizmas), negali sudaryti pagrindo rūpestingam ir atidžiam administracijos vadovui tikėtis, jog bendrovės mokumą pavyks atstatyti ir išvengti bankroto. Kitų įrodymų atsakovai nepateikė. Kolegijos nuomone, UAB „Omnitel“ išrašytos sąskaitos už mobiliojo ryšio paslaugas (1 t., b. l. 12–126) bei UAB „DVL Prekyba“ išrašyta PVM sąskaita faktūra (1 t., b. l. 122–124), taip pat nepatvirtina nurodytų aplinkybių dėl siekimo ir tikėjimosi atgaivinti ir išsaugoti įmonės veiklą. Jokių kitų įrodymų, kad atsakovų veiksmai buvo ekonomiškai pagrįsti, byloje nesurinkta. Atsakovai aiškino, jog įmonės veiklą įtakojo ekonominis nuosmukis, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą. Nepriklausomai nuo įmonės nemokumo priežasčių, kurios gali būti tiek objektyvios, tiek subjektyvios, įstatyme įtvirtinta įmonės administracijos vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylą išlieka, o šios pareigos pažeidimas gali lemti ją pažeidusio asmens civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Tokie atvejai, kai įmonė nevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Tokiu būdu atsakovų aiškinimas, kad jie veikė bendrovės interesais, yra paneigtas.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog nuo 2007 m. birželio 13 d. iki 2012 m. birželio 2 d. atsakovė I. P. neatliko akcininkės funkcijų. Kolegija pastebi, kad Lietuvos Respublikos ABĮ nenumato galimybės sustabdyti akcininko funkcijų vykdymą, be to, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad atsakovė minėtu laikotarpiu, kai buvo vaiko auginimo atostogose būtų perleidusi balsavimo teises ar pan. Kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovė I. P. iki vaiko auginimo atostogų ir po jų ėjo direktorės pareigas, kaip bendrovės direktorė ji buvo registruota visą laiką, o jos buvimo atostogose metu pagal jos pačios išduotą įgaliojimą direktoriaus pareigos pavestos laikinai atsakovui R. Z. (1 t., b. l. 25–27, 42). Be to, byloje surinkti įrodymai liudija, jog net ir būdama vaiko priežiūros atostogose, atsakovė I. P. dalyvavo UAB „Ridastartas“ veikloje ne tik kaip akcininkė, bet ir kaip administracijos vadovė (atsakovės 2009 m. gruodžio 31 d. raštas antstolio R. S. kontorai, kuriame nurodyta, jog I. P. yra UAB „Ridastartas“ direktorė, kaip direktorė minėtą raštą pasirašė (1 t., b. l. 44). Atkreiptinas dėmesys, kad šiame rašte atsakovė nurodė, jog pateikia krovininių automobilių dokumentus bei raktelius ir vietą, kur stovi automobiliai (1 t., b. l. 44). Pažymėtina ir tai, kad bylos nagrinėjimo eigoje atsakovė pripažino, jog jai buvo gerai žinoma apie prastą UAB „Ridastartas“ finansinę būklę nuo 2009 m. pradžios, kad įmonė nebeturi ilgalaikio turto (1 t., b. l. 62). Kolegijos nuomone, atsakovė I. P., kaip viena iš bendrovės savininkų, nuolatinė direktorė, žinodama įmonės padėtį, nebūdama nusišalinusi nuo įmonės reikalų, privalėjo imtis veiksmų inicijuojant bankroto bylos iškėlimą nemokia tapusiai UAB „Ridastartas“. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tą aplinkybę, kad ir 2012 m. birželio 2 d. po pasibaigusių vaiko auginimo atostogų vėl pradėjusi eiti direktorės pareigas, atsakovė ir tada nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bazės matyti, kad į teismą dėl bankroto bylos UAB „Ridastaras“ iškėlimo 2012 m. rugsėjo 5 d. kreipėsi kreditorė UAB „JM biuro sprendimai“. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bendrovės akcininkai, priimdami sprendimus, privalo veikti bendrovės naudai, užtikrinti, kad priimami sprendimai būtų protingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-650/2003; kt.). Bendrovės akcininkų pareiga elgtis taip, kad dėl jų veikimo ar neveikimo bendrovė nesukeltų žalos tretiesiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2009).

Dėl žalos

Teisėjų kolegijos nuomone, nustačius faktą, kad bendrovei nebuvo poreikio toliau tęsti veiklą, darytina išvada, kad ginčijami atsakovų veiksmai sukėlė bendrovei realią ir pagrįstą žalą. Sutiktina su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog nuo 2009 m. sausio 1 d. UAB „Ridastartas“ įsiskolinimai padidėjo dėl pateisinamų priežasčių, nes visų šių įsipareigojimų kreditoriams padidėjimo nuo 2009 m. sausio 1 d. buvo galima išvengti, jei Atsakovai būtų vykdę įstatyminę pareigą nedelsiant kreiptis dėl UAB „Ridastartas“ bankroto bylos iškėlimo: UAB „Ridastartas“ įsiskolinimas AB „Šiaulių bankui“ (21 273,09 Lt) susidarė laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo, nes visą delsimo laikotarpį buvo skaičiuojami delspinigiai (1 t., b. l. 120). Kolegijos nuomone, pagrįstas ir įrodytas bei nelaikytinas, kaip atsiradęs dėl pateisinamų priežasčių, žalos dydis UAB „Omnitel“ (4 930,85 Lt) ir UAB „JM biuro sprendimai“ (4 024,34 Lt). Kolegija dar kartą atkreipia dėmesį į tai, kad pateikta „Sergel“ pažyma apie įsiskolinimą tik patvirtinta, kad buvo skambinta į atitinkamus numerius ir kad susidariusi skola (1 t., b. l. 126), tačiau nepatvirtina atsakovų nurodytų aplinkybių dėl siekimo išsaugoti veiklą. Tuo tarpu UAB „DVL Prekyba“ sąskaita faktūra patvirtina, kad 2009 m. spalio 30 d. buvo įsigyta eilė prekių, kurios, anot atsakovo R. Z., buvo reikalingos automobilių remontui, tačiau iš pateiktos sąskaitos matyti, kad pirkta ir statybinės žnyplės, grąžtai betonui ir pan. Atkreiptinas dėmesys į I. P. raštą antstoliui R. S., kuriame ji nurodžiusi, kad automobiliai nenaudojami maždaug nuo 2009 m. vasaros (1 t., b. l. 44). Be to, ne visos nupirktos prekės yra vienkartinio naudojimo, pati I. P. pripažinusi, kad tai įmonės trumpalaikis turtas (1 t., b. l. 62), tačiau nepateikta įrodymų, kad šis turtas būtų nurašytas ar perduotas bankroto administratorei. Kolegijos nuomone, tokiu atveju, kai didėja nemokios bendrovės nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, atsiranda nauji kreditoriai, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams, laikytini dideliu neatsargumu, pasireiškiančiu aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu, vykdant savo pareigas. Dėl anksčiau nurodytų aplinkybių bei įvertinant tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog po 2009 m. sausio 1 d. UAB „Ridastartas“ būtų gavusi kokias nors pajamas iš automobilių nuomos, pervežimų ar kitos veiklos, sutiktina su apeliante, jog pirmosios instancijos teismo motyvas, kad bendrovė po 2009 m. sausio 1 d. dar faktiškai naudojo automobilius yra nepagrįstas, paremtas prielaidomis.

Teisėjų kolegijos nuomone, nustačius faktą, kad bendrovei nebuvo poreikio toliau tęsti veiklą, darytina išvada, kad ginčijami atsakovų bendri veiksmai sukėlė bendrovei realią ir pagrįstą žalą, o tarp neteisėtų atsakovų veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys.

Dėl kaltės

Minėta, kad įmonės administracijos vadovo, ar kito asmens, turinčio pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai bendrovei, kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškinį pareiškęs asmuo, neprivalo jos įrodinėti, o minėtą kaltės prezumpciją privalo paneigti atsakovai. Atsakovai savo kaltę dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo neigė, nurodydami, kad vadovas R. Z. ėmėsi priemonių įmonės veiklai išsaugoti, kad tai yra verslo rizika, tačiau ši atsakovų pozicija atmesta, teismui jau įvertinus atsakovų neteisėtų veiksmų, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, egzistavimą ir nurodžius, kad subjektyvus įmonės vadovo tikėjimasis dėl finansinės padėties pagerėjimo, nors įmonės finansiniai rodikliai liudija ne trumpalaikius sunkumus, o ilgalaikį įmonės turto mažėjimą, veiklos nevykdymą, pajamų negavimą, neeliminuoja jo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovei I. P., t. y. nuolatinei įmonės vadovei, kartu įmonės savininkei, žinant įmonės padėtį, dalyvaujant jos veikloje, taip pat išlieka pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje atsakovai neįrodė, jog dėl žalos atsiradimo jų kaltės nėra, taigi kaltės prezumpcija paneigta nebuvo, todėl nepagrįsti pirmosios instancijos teismo motyvai, kuriais teigiama, jog byloje nebuvo įrodyta atsakovų kaltė.

Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė tiek materialines, tiek proceso teisės normas, nepagrįstai įvertino atsakovų civilinės atsakomybės sąlygas, todėl ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas, panaikintina sprendimo dalis, kuria atmestas reikalavimas dėl 30 228,28 Lt žalos priteisimo ir 5 procentų metinių palūkanų priteisimo ir priimtinas naujas sprendimas – šią ieškinio dalį tenkinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Panaikinus minėtą sprendimo dalį, t. y. ieškinį tenkinus iš dalies (32,66 proc.), perskaičiuotinos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Ieškovė pateikė įrodymus, jog už advokato pagalbą sumokėjo 700 Lt (2 t., b. l. 31-34), atsakovė I. P. – 3 500 Lt (2 t., b. l. 14–17), atsakovas R. Z. – 2 800 Lt (2 t., b. l. 8, 35–36).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-326 straipsniais,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį kuria atmestas reikalavimas dėl 30 228,28 Lt žalos ir 5 procentų metinių palūkanų priteisimo nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir priimti naują sprendimą – šią ieškinio dalį tenkinti ir priteisti solidariai iš atsakovų I. P., a. k. (duomenys neskelbtini) ir R. Z., a. k. (duomenys neskelbtini) 30 228,28 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme (2013 m. birželio 7 d.) iki teismo sprendimo bei po 114,31 Lt bylinėjimosi išlaidas ieškovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Ridastartas“, įmonės kodas 300565401, atstovaujamai bankroto administratorės I. S..

Priteisti iš ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ridastartas“, įmonės kodas 300565401, atstovaujamos bankroto administratorės I. S., atsakovei I. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 2 356,90 Lt bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ridastartas“, įmonės kodas 300565401, atstovaujamos bankroto administratorės I. S., atsakovui R. Z., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 885,52 Lt bylinėjimosi išlaidas.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Aušra BaubienėVirginija LozoraitytėArūnas Rudzinskas