Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

2021-05-06 · Administracinė byla Nr. eI2-3606-257/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-05-06
Bylos Nr.
eI2-3606-257/2021
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00071-2021-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Laisvutė Kartanaitė (pirm.)
Pareiškėjas
(duomenys neskelbtini), UAB "Vitarenta"
Atsakovas
Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių teritorinis skyrius
Advokatai
Vilius Mačiulaitis
Administracinė byla Nr. eI2-3606-257/2021Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00071-2021-9Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gegužės 6 d.Šiauliai
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėja Laisvutė Kartanaitė,

teismo posėdyje rašytinio proceso išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių teritoriniam skyriui dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėja, (duomenys neskelbtini), Bendrovė, Darbdavys) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių teritorinio skyriaus 2020 m. gruodžio 18 d. nutarimą Nr. NUĮPBJ 19708 ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, nes pareiškėjos atstovas advokatas Vilius Mačiulaitis 2021 m. balandžio 8 d. rašte ir 2021 m. balandžio 12 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad sutinka dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) skunde nurodė, kad 2020 m. gruodžio 18 d. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių teritorinis skyrius (toliau – ir atsakovas, Valstybinė darbo inspekcija) priėmė nutarimą Nr. NUĮPBJ 19708 Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo byloje juridiniam asmeniui (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Nutarimas). Atsakovas minėtu Nutarimu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Užimtumo įstatymas) 56 straipsnio 5 dalies 4 punktu, pareiškėjai skyrė 1736 Eur dydžio baudą. 2020 m. lapkričio 20 d. atsakovas surašė S. T., Bendrovės direktoriui, administracinio nusižengimo protokolą Nr. VDI-ANR_P-2019-2020, kuriame nurodyta, kad už nustatytą administracinį nusižengimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse reglamentuotas nuostatas numatyta atsakomybė 95 str. 1 d. Pareiškėja nurodo, kad susiklosčiusioje situacijoje Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių teritorinio skyriaus vyriausioji darbo inspektorė, priimdama skundžiamą Nutarimą, akivaizdžiai netinkamai taikė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas dėl toliau nurodytų priežasčių. Pirma, Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnis reglamentuoja administracinę atsakomybę nustačius nelegalų darbą. Minėtoje nuostatoje nurodyta, kad bauda už minėtą veiką gali būti skiriama darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims. Pažymi, kad pagal ANK administracinėn atsakomybėn gali būti traukiamas tik fizinis asmuo (ANK 2 str. 1 d.). Antra, nelegalų darbą bei atsakomybę už jį reglamentuoja ne tik aptartas ANK 95 straipsnis, tačiau ir Užimtumo įstatymo 56 straipsnis. Šio straipsnio 10 dalis nurodo, kad šio straipsnio 4 dalies 3 punkte, 5 dalies punkte ir 7 dalyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Vadinasi, Užimtumo įstatymas pateikia išimtį, kuria nurodo, kad jei padaryta veika užtraukė atsakomybę fiziniam ar juridiniam asmeniui, bauda negali būti skiriama. Trečia, darbdavys – tai asmuo, kurio naudai ir kuriam būdamas pavaldus darbo sutartimi darbo funkciją atlygintinai įsipareigojo atlikti fizinis asmuo. Darbdaviu taip pat gali būti fizinis asmuo (DK 21 str. 3 d.). Darbdaviai savo teises ir pareigas darbuotojui gali įgyvendinti per savo teisėtus atstovus ar įgaliotus asmenis (DK 21 str. 5 d.). Ketvirta, kaip minėta, viena iš darbdavio pareigų yra užtikrinti, kad trečiųjų šalių piliečiai būtų įdarbinti laikantis norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Akivaizdu, kad ši pareiga gali būti įgyvendinama tik per jo teisėtus atstovus ir įgaliotus asmenis. Taigi, S. T., būdamas Bendrovės direktoriumi, buvo atsakingas už minėtos pareigos užtikrinimą, šios pareigos vykdymo niekam nepavedė, dėl ko jam buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas padarius ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą. Penkta, be kita ko, atsakovas, skyręs baudą Bendrovės direktoriui, taip pat skyrė 1736 Eur baudą ir Bendrovei, kaip darbdaviui, remdamasis Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 5 dalies 4 punktu. Atsakovas skyrė minėtą ekonominę sankciją ignoruodamas ir neatsižvelgdamas į Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalį. Minėta nuostata reiškia, kad jei padaryta veika užtraukė atsakomybę fiziniam ar juridiniam asmeniui, bauda darbdaviui negali būti skiriama. Pabrėžia, kad lingvistiškai aiškinant minėtą nuostatą, matoma, kad įstatymų leidėjas sąmoningai Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje nurodė ne „darbdavio“, tačiau „fizinio ir juridinio asmenų“ sąvokas siekdamas užkirsti kelią, jog už tos pačios Darbdavio pareigos neįvykdymą nebūtų skirtos dvi baudos. Atsižvelgiant į padarytą administracinį nusižengimą, Bendrovės direktorius, fizinis asmuo, buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn. Taigi akivaizdu, jog susiklosčiusioje situacijoje egzistuoja visos sąlygos taikyti minėtą išimtį: padaryta veika (nelegalus darbas) šiuo atveju jau užtraukė fiziniam asmeniui, kaip darbdavio atstovui, atsakomybę, todėl Darbdaviui negali būti skirta ir ekonominė sankcija. Atsižvelgus į tai, kas nurodyta aukščiau, matyti, jog Užimtumo įstatymu yra numatyta ekonominių sankcijų taikymo išimtis, kuria atsakovas privalėjo vadovautis sprendžiant klausimą dėl darbdavio atsakomybės, tačiau to nepadarė ir taip pažeidė įstatyminį reglamentavimą. Atsakovo skirta bauda, be kita ko, pažeidžia ir non bis in idem principą ir dėl to yra neteisėta bei naikintina. Remiasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalimi, Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalimi, Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1031-602/2016. Trečia, susiklosčiusioje situacijoje tiek ANK 95 straipsnio, tiek Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje yra numatyta atsakomybė už nelegalų darbą, kuri nagrinėtinu atveju buvo skirta darbdaviui už darbdavio pareigos netinkamą vykdymą, tačiau administracinė nuobauda buvo skirta per darbdavio įgaliotą asmenį, o ekonominė sankcija – tiesiogiai jam. Pabrėžia kad S. T., būdamas darbdavio įgaliotu asmeniu, t. y. būdamas darbdaviu, neužtikrinto, kad trečiųjų šalių piliečiai būtų įdarbinti laikantis norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos ir pažeidė Užimtumo įstatymo 56 str. „nelegalus darbas ir atsakomybė už jį“ 1 d. 2 p. nuostatas. Už šį pažeidimą numatyta administracinė atsakomybė ANK 95 straipsnio 1 dalyje. Analogiškai už tą patį pažeidimą, vadovaujantis Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 5 dalies 4 punktu, 2020 m. gruodžio 18 d. nutarimu Darbdaviui buvo skirta ekonominė sankcija. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra analizuotas ekonominės sankcijos, paskirtos juridiniam asmeniui (darbdaviui), ir administracinės nuobaudos, paskirtos fiziniam asmeniui (darbuotojui), santykis. Teismas konstatavo, kad teisingumo principui neprieštarauja tokia situacija, kai ekonominė sankcija pritaikyta už pažeidimą, kurį gali padaryti tik juridinis asmuo, nes tam tikros licencijos verstis konkrečia veikla gali būti išduodamos tik juridiniams asmenims (Tabako kontrolės įstatymo 26 straipsnio 2, 3, 5 dalys), o tuo tarpu administracinė nuobauda fiziniam asmeniui paskirta už teisės aktų, kurie taikytini tik fiziniams asmenims (ANK 163² straipsnio 2 dalį). Taigi, jei nagrinėjamu atveju ekonominė sankcija paskirta už veikas, už kurias fizinis asmuo nebuvo (ir negalėjo būti) baustas, negalima konstatuoti, jog buvo baudžiama už tą patį pažeidimą du kartus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1031-602/2016). Vadinasi, yra teisėta pritaikyti ir darbdaviui, ir darbuotojui tam tikrą atsakomybę, tik tokiu atveju, jei juridinis asmuo yra patrauktas atsakomybėn tokiu pagrindu, kuriuo fizinis asmuo nebuvo (ir negalėjo) būti patrauktas dėl nuostatoje nurodyto subjekto ypatumų. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei ANK 95 straipsnio atveju trečiųjų šalių piliečių tinkamo įdarbinimo pareigą turi tas pats asmuo – darbdavį darbo sutarčių sudarymo procese atstovaujantis asmuo. Dėl šios pareigos nevykdymo fizinis asmuo gali (ir šiuo atveju buvo) patrauktas atsakomybėn, todėl akivaizdu, jog susiklosčiusioje situacijoje Bendrovei skirta bauda yra neteisėta. Tam, kad būtų galima daryti išvadą, jog konkrečioje situacijoje buvo pažeistas non bis in idem principas reikia konstatuoti šių sąlygų visetą: 1) ar asmuo buvo baudžiamas (bausmės sampratą aiškinant plečiamai); 2) ar asmuo buvo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą; 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas). Pabrėžia, kad susiklosčiusioje situacijoje egzistuoja visos išvardintos sąlygos, t. y. už tos pačios darbdavio pareigos tinkamai įdarbinti trečiosios šalies pilietį neįvykdymą, remiantis iš esmės tais pačiais teisės aktais buvo nubaustas tas pats asmuo, t. y. darbdavys, du kartus – nors administracinė nuobauda buvo skirta fiziniam asmeniui direktoriui, tačiau jis yra darbdavio atstovas ir dėl to yra laikomas darbdaviu. Ketvirta, iš pateiktų aplinkybių matyti, kad nepanaikinus Nutarimo, būtų pažeidžiama ne tik Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis, non bis in idem principas, tačiau ir teisingumo, sąžiningumo principai, o bauda būtų perteklinė ir paneigianti savo tikslą. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, mano, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą Nutarimą, visiškai neatsižvelgė į Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje nurodytą išimtį bei pažeidė non bis idem, teisingumo ir sąžiningumo principus. Dėl šios priežasties, Nutarimas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių teritorinis skyrius atsiliepimu ir 2021 m. balandžio 12 d. teismo posėdžio metu atsakovo atstovė Jolita Grigaitienė informavo teismą, kad sutinka, jog pareiškėjos skundas būtų nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių teritorinis skyrius atsiliepime nurodė, kad nesutinka su pareiškėjos skundu. Nurodė, kad pareiškėjos ginčijamas Nutarimas Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo byloje buvo priimtas juridinio asmens – (duomenys neskelbtini) atžvilgiu. Užimtumo įstatymo IV skyriuje yra numatyta juridinių asmenų atsakomybė už šio įstatymo pažeidimą – nelegalų darbą. Juridiniam asmeniui už nelegalų darbą numatyta atsakomybė – finansinė sankcija juridiniam asmeniui. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse (toliau – ANK) nėra įtvirtintas juridinio asmens administracinės atsakomybės institutas. ANK 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal šį kodeksą atsako fizinis asmuo, jeigu jo padaryta veika, už kurią šiame kodekse yra numatyta tam tikra sankcija, buvo uždrausta tos veikos padarymo metu galiojusiame teisės akte. ANK nenustato juridinio asmens atsakomybės. Tuo tarpu Užimtumo įstatymas apibrėžia ekonomines sankcijas būtent darbdaviui, kuris yra juridinis asmuo už darbo įstatymų pažeidimus. Ekonominės sankcijos, skiriamos už Užimtumo įstatymo pažeidimus, tiesiogiai nėra nuobaudos už administracinius teisės pažeidimus ir tokios ekonominės sankcijos tik pagal savo prigimtį gali būti prilygintos minėtoms nuobaudoms, o ANK gali būti taikomas tada, kai reikia užpildyti teisės spragas arba nuoroda į administracinių nusižengimų kodeksą yra tiesiogiai pateikiama pačiame Užimtumo įstatyme. Kitais atvejais turi būti vadovaujamasi bendra taisykle, jog būtent Užimtumo įstatymas yra specialus teisės aktas, reglamentuojantis klausimus, susijusius su ekonominių sankcijų dėl įstatymo nuostatų pažeidimo taikymo, kurio nuostatos turi būti taikomos visais atvejais, skiriant minėtas ekonomines sankcijas. Darbdaviui, kuris yra juridinis asmuo už nedeklaruotą darbą yra numatyta atsakomybė ne kaip ANK numatytam subjektui, o kaip finansinė sankcija juridiniam asmeniui. UĮ 56 straipsnio 5 dalies 4 punktą už nelegalų darbą yra numatyta galimybė bausti darbdavį kaip juridinį asmenį, kuri nešalina fizinio asmens, atsakingo už trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, reglamentuojančių teisės aktų įgyvendinimą, administracinės atsakomybės, kadangi šis pažeidimas padaromas konkretaus fizinio asmens sąmoningais ir aktyviais veiksmais arba dėl aplaidaus neveikimo. Patraukimas atsakomybėn juridinio asmens ir įmonės vadovo ar įgalioto asmens nelaikytina dvigubu nubaudimu, ir todėl, kad vienu atveju nuobauda mokama iš juridinio asmens turto, kitu atveju iš konkretaus fizinio asmens turto, t. y. vienu atveju baudą moka pažeidėjas, kuris pažeidė teisės aktus, kitu atveju naudą gavęs subjektas – juridinis asmuo. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis numato išimtį tiems atvejams, kada darbdavys yra fizinis asmuo, kuris yra traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnio nuostatas, ir kai darbdaviu yra juridinis asmuo, patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 292¹ straipsnį. Tik tokiu atveju negalima taikyti Užimtumo įstatyme nustatytų ekonominių sankcijų, nes būtų pažeistas non bis in idem principas. Įvertinus tai, kad Užimtumo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 4 punkte yra nurodyta, jog atsakomybė už šio teisės akto nuostatų pažeidimą yra taikoma darbdaviams, kurių nuolatinė buveinė yra Lietuvos Respublikoje, tai, kad pareiškėja atitinka Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 21 straipsnyje apibrėžtą darbdavio statusą, daro išvadą, jog ekonominė sankcija už pažeidimą, nustatytą UĮ 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte, pritaikyta pagrįstai, todėl Nutarimas laikytinas teisėtu. Patraukimas atsakomybėn juridinio asmens ir įmonės vadovo ar įgalioto asmens nelaikytina dvigubu nubaudimu, nes vienu atveju baudą moka pažeidėjas, kuris pažeidė teisės aktus, kitu atveju naudą gavęs subjektas – juridinis asmuo. Atsakovas su pareiškėjos pozicija nesutinka, kadangi šioje situacijoje nėra baudžiamas tas pats asmuo, nes nėra nustatytas asmens tapatumas, t. y. vienas iš būtinų požymių, sudarančių sąlygas konstatuoti non bis in idem principo pažeidimą. Pabrėžia tai, kad skundžiamu Nutarimu ekonominė sankcija taikyta juridiniam asmeniui, o administracinė nuobauda paskirta fiziniam asmeniui. (duomenys neskelbtini) yra juridinis asmuo, tačiau, nors administracinė nuobauda ir yra paskirta šio juridinio asmens direktoriui (juridinio asmens valdymo organui), negalima daryti išvados dėl to paties asmens baudimo už tą pačią veiką arba tam tikrų neigiamų pasekmių atsiradimo tam pačiam asmeniui. Šiuo atveju asmuo nėra baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas), t. y. taip pat vienas iš būtinų požymių, sudarančių sąlygas konstatuoti non bis in idem principo pažeidimą. (duomenys neskelbtini) vadovui pradėta administracinės teisenos administracinio nusižengimo byloje. (duomenys neskelbtini) vadovui S. T. atsakovas 2020 m. lapkričio 20 d. surašė administracinio nusižengimo protokolą Nr. VDI-ANR_P-2019-2020 pagal Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas) už Moldovos Respublikos piliečio V. M. ir Ukrainos Respublikos piliečio V. V. nelegalų darbą 2020 m. liepos 23 d. – 2020 m. spalio 12 d. laikotarpiu (duomenys neskelbtini) ir perdavė bylą nagrinėti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmams (administracinė byla nebaigta nagrinėti). Atsakovas mano, kad patraukimas atsakomybėn juridinio asmens ir įmonės vadovo ar įgalioto asmens nelaikytina dvigubu baudimu ir neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 5 d. suformuotam dvigubo nubaudimo draudimo principui, Užimtumo įstatymo ar ANK nuostatoms. Pareiškėjai skirta sankcijos ribose (už du nelegaliai dirbančius asmenis 1736 Eur). Mano, kad Nutarimas priimtas objektyviai ir visapusiškai įvertinus visas su byla susijusias faktines aplinkybes. Atsakovas prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių teritorinio 2020 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. NUĮPBJ 19708 (toliau – ir Nutarimas), kuriuo skirta 1736 Eur bauda už Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad 2020 m. lapkričio 20 d. atsakovas surašė administracinio nusižengimo protokolą Nr. VDI-ANR_P-2019-2020, kuriame nurodyta, kad vadovaujantis 2020 m. spalio 12 d. atlikto tyrimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis konstatuota, kad (duomenys neskelbtini) darbuotojai statybos objekte (duomenys neskelbtini) vykdė santechnikos darbus – nuotekų sistemos pagrindų įrengimą. V. M. ir V. V. į Lietuvos Respubliką atvyko turėdami tik biometrinius pasus, tačiau neturėdami vizų arba leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. jų atvykimas ir buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo neteisėtas. Tinkuotojo – apdailininko profesija neįtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, tačiau (duomenys neskelbtini) nesikreipė į Užimtumo tarnybą dėl leidimo dirbti bei dėl sprendimo dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams iki darbo sutarties sudarymo momento. Administracinio nusižengimo protokole Nr. VDI-ANR_P-2019-2020 nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) direktorius S. T. neužtikrino, kad trečiųjų šalių piliečiai būtų įdarbinti laikantis norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos, todėl vadovaujantis Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis V. M. ir V. M. darbas nuo 2020 m. liepos 23 d. laikomas nelegaliu. Už nustatytą administracinį nusižengimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse reglamentuotas nuostatas numatyta atsakomybė 95 straipsnio 1 dalyje, kadangi S. T. nėra baustas už nelegalų darbą.

Skundžiamame Nutarime nurodoma, kad 2020 m. spalio 12 d. vykusio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog juridinis asmuo (duomenys neskelbtini), atstovaujamas direktoriaus S. T., būdamas darbuotojų atžvilgiu darbdaviu, neužtikrino, kad darbuotojai trečiųjų šalių piliečiai V. M. ir V. V. būtų įdarbinti laikantis norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Atlikto tyrimo metu 2020 m. spalio 12 d. minėti darbuotojai statybos objekte (duomenys neskelbtini) vykdė santechnikos darbus – nuotekų sistemos pagrindų įrengimą. V. M. ir V. V. į Lietuvos Respubliką atvyko turėdami tik biometrinius pasus, tačiau neturėdami vizų arba leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. jų atvykimas ir buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo neteisėtas. Tinkuotojo – apdailininko profesija neįtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, tačiau (duomenys neskelbtini) nesikreipė į Užimtumo tarnybą dėl leidimo dirbti bei dėl sprendimo dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams iki darbo sutarties sudarymo momento. Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes konstatuota, kad (duomenys neskelbtini) neužtikrino, kad trečiųjų šalių piliečiai būtų įdarbinti laikantis norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos, todėl, vadovaujantis Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, V. M. ir V. M. darbas nuo 2020 m. liepos 23 d. laikomas nelegaliu. Už nustatytą pažeidimą Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 5 dalies 4 punkte numatyta bauda. Vadovaujantis Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 5 dalies 4 punktu, už Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte dispozicijoje numatytą teisės pažeidimą (duomenys neskelbtini) skirta bauda – 1736 Eur.

Iš 2020 m. lapkričio 10 d. nelegalaus darbo tyrimo akto Nr. NDA 0244 - 0163 matyti, kad 2020 m. spalio 12 d. buvo atliktas neplaninis patikrinimas (duomenys neskelbtini) objekte, esančiame (duomenys neskelbtini) patikrinime dalyvavo valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus inspektoriai ir VSAT Pagėgių apsaugos rinktinės sienos kontrolės skyriaus specialistės; patikrinimo metu statybos objekte buvo rasti trys (duomenys neskelbtini) darbuotojai – I. R., V. V., V. M., kurie vykdė santechnikos darbus – nuotekų sistemos pagrindų įrengimą; dokumentų patikrinimo metu buvo nustatyta, kad V. M. į Lietuvos Respubliką atvyko 2020-07-24 iš Lenkijos, V. V. į Lietuvos Respubliką atvyko 2020-07-21 iš Lenkijos, pažeisdami 2020-02-26 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ (redakcija galiojusi nuo 2020-07-17 iki 2020-07-31) 3.3 punktą, draudžiantį užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, nesant nutarimo 3.3.1 – 3.3.13 p. nustatytų sąlygų dėl draudimo netaikymo, todėl atvykimas laikomas neteisėtu; <...> Darbdavys pažeidė Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, tai yra, V. V. ir V. M. darbas laikomas nelegaliu darbu.

Iš 2020-07-22 darbo sutarties Nr. 192 kopijos matyti, jog V. M. nuo 2020-07-23 priimamas dirbti į (duomenys neskelbtini) tinkuotoju-apdailininku , o iš 2020-07-22 darbo sutarties Nr. 196 kopijos matyti, jog V. V. nuo 2020-07-23 priimamas dirbti į (duomenys neskelbtini) tinkuotoju-apdailininku (tai patvirtino ir Šiaulių apylinkės teismas 2021 m. kovo 19 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje (duomenys neskelbtini).

VSAT prie LR VRM Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriaus vyresniosios specialistės 2020-10-13 nutarimu dėl administracinio nusižengimo, kaip protokolas nesurašomas, Nr. 37235-ANR_N-1117-2020 V. M. pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 538 straipsnį skirta administracinė nuobauda – įspėjimas už tai, jog jis 2020-07-24 iš Lenkijos Respublikos kirsdamas Lietuvos – Lenkijos valstybių vidaus sieną atvyko pažeisdamas 2020-02-26 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ (suv. red. 2020-07-17 – 2020-07-31) 3.3 punkto reikalavimą, draudžiantį užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką. Užsieniečio atvykimas į Lietuvos Respubliką, nenustačius Nutarimo 3.3.1 – 3.3.13 p. nustatytų sąlygų dėl draudimo netaikymo, laikomas neteisėtu. Buvo pažeisti Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo Nr. XI-2206 reikalavimai.

Taip pat byloje nustatyta, kad VSAT prie LR VRM Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriaus vyresniosios specialistės 2020-10-13 nutarimu dėl administracinio nusižengimo, kaip protokolas nesurašomas, Nr. 37235-ANR_N-1118-2020 V. V. pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 538 straipsnį skirta administracinė nuobauda – įspėjimas už tai, jog jis 2020-07-21 iš Lenkijos Respublikos kirsdamas Lietuvos – Lenkijos valstybių vidaus sieną, turėdamas Ukrainos biometrinį pasą, atvyko pažeisdamas 2020-02-26 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ (suv. red. 2020-07-17 – 2020-07-31) 3.3 punkto reikalavimą, draudžiantį užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką. Užsieniečio atvykimas į Lietuvos Respubliką, nenustačius Nutarimo 3.3.1 – 3.3.13 p. nustatytų sąlygų dėl draudimo netaikymo, laikomas neteisėtu.

Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir ĮUT 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal ĮUTP 44 straipsnio nuostatas. ĮUTP 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata įtvirtina, kad „leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis <...> atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiami dokumentai, patvirtinantys užsieniečio turimą kvalifikaciją ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius dvejus metus <...>; c) Lietuvos darbo birža <...> priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.“ Pastaroji (3 punkto c papunktyje nurodyta) sąlyga netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (ĮUTP 44 str. 2 d. (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2040-575/2020 konstatuojama, kad „pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. liepos 1 d., toliau – ir UĮ) 56 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbinės funkcijos, kai darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą (1 d. 1 p.); ir kai dirba asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve (toliau – trečiosios šalies pilietis), įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos (1 d. 2 p.). UĮ 56 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbdavys nelaikomas pažeidusiu šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, jeigu, įdarbindamas trečiosios šalies pilietį, įvykdo šias sąlygas: ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo sutarties sudarymo dienos yra gautas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje ar kitas dokumentas, suteikiantis teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, ir leidimas dirbti Lietuvos Respublikoje (2 d. 1 p.); darbo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu saugo šio straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų dokumentų kopijas ir pateikia jas Valstybinei darbo inspekcijai, Migracijos departamentui ar kitai šio įstatymo 55 straipsnyje nurodytai institucijai jų reikalavimu (2 d. 2 p.). UĮ 56 straipsnio 5 dalies 4 punkte numatyta, kad šio įstatymo 55 straipsnyje nurodyta institucija, nustačiusi, kad darbdavys padarė šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą pažeidimą, neatsižvelgdama į formalią nelegaliai dirbančio ir (ar) nelegalų darbą leidusio dirbti asmens veiklos išraišką šio įstatymo nustatyta tvarka skiria baudą darbdaviui nuo 868 (minimali bauda) iki 2 896 Eur už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį.“

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2040-575/2020 nurodoma, kad „<...> neatleidžia naujojo darbdavio <...> nuo pareigos kreiptis dėl naujo leidimo užsieniečiui išdavimo, kadangi nustatytas teisinis reglamentavimas leidimo laikinai gyventi išdavimą ĮUTP 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu sieja su užsieniečio teise dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti Lietuvos Respublikoje.“

Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2020-11-03 rašte Nr. Sd-2273 nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 22 d. iki 2020 m. spalio 12 d. dėl leidimo dirbti bei dėl sprendimo dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams užsieniečiams V. V., V. M. nesikreipė.

Kaip minėta, V. M. ir V. V. nuo 2020-07-23 buvo priimti dirbti į (duomenys neskelbtini) tinkuotojais-apdailininkais. Ši profesija nebuvo įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis 2020 m. II pusmečiui, patvirtintą Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2020 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-245.

Lietuvos teismų informacinės sistemos ,,Liteko“ duomenimis, Šiaulių apylinkės teismas, išnagrinėjęs S. T., dirbančio (duomenys neskelbtini) direktoriumi, administracinio nusižengimo bylą, įsiteisėjusioje 2021 m. kovo 19 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, kad ,,<...> (duomenys neskelbtini) nesikreipė į Užimtumo tarnybą dėl leidimo dirbti bei dėl sprendimo dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams iki darbo sutarties sudarymo momento. Nutarimai dėl administracinių nuobaudų skyrimo V. M. ir V. V. patvirtina, kad šie asmenys į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai. Visa tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad V. M. ir V. V. (duomenys neskelbtini) buvo įdarbinti pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytą tvarką. Toks darbas laikomas nelegaliu“.

Taigi, darytina išvada, kad V. M. ir V. V. įdarbinimas (duomenys neskelbtini) negavus leidimo užsieniečiams dirbti (duomenys neskelbtini) bei sprendimo dėl užsieniečių darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams iki darbo sutarties sudarymo momento atitinka Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto pažeidimo sudėtį, todėl pareiškėjos argumentas, kad Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių teritorinio skyriaus vyriausioji darbo inspektorė, priimdama skundžiamą Nutarimą, netinkamai taikė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas, atmestinas kaip nepagrįstas.

Taip pat skunde nurodama, kad „atsakovas, skyręs baudą Bendrovės direktoriui, taip pat skyrė 1736 Eur baudą ir Bendrovei, kaip darbdaviui, remdamasis Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 5 dalies 4 punktu. Atsakovas skyrė minėtą ekonominę sankciją ignoruodamas ir neatsižvelgdamas į Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalį. Atsakovo skirta bauda taip pat pažeidžia non bis in idem principą“. Nesutiktina su šia pareiškėjos skunde išsakyta pozicija.

Pažymėtina, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal ANK ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (Užimtumo įstatymo 56 str. 10 d.). ANK 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal ANK atsako fizinis asmuo, jeigu jo padaryta veika, už kurią šiame kodekse yra numatyta tam tikra sankcija, buvo uždrausta tos veikos padarymo metu galiojusiame teisės akte. ANK 95 straipsnio 1 ir 2 dalys numato atsakomybę dėl nelegalaus darbo pažeidimo, kuris užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4427-968/2020 pažymima, kad „subjektai, kuriems taikoma atsakomybė už administracinius nusižengimus pagal ANK, yra tik fiziniai asmenys. Pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį bendrovės direktoriaus atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų. Taigi galima teigti, kad tokiais kaip šis atvejis būtent darbdavio veiksmai (atlikti per atstovą) sudaro pažeidimo objektyviąją pusę, nors atsakomybės pagal ANK 95 straipsnį subjektas ir yra Bendrovės direktorius, kaip fizinis asmuo, darbdaviui atstovavęs darbo teisiniuose santykiuose (2020 m. balandžio 22 d nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3809-415/2020).“

Kaip minėta, Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. kovo 19 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-13-409/2021 konstatuota, kad „<...> V. M. ir V. V. (duomenys neskelbtini) buvo įdarbinti pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytą tvarką. Toks darbas laikomas nelegaliu. Todėl S. T. veika atitinka Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo požymius.“

Teismas akcentuoja, kad šioje situacijoje nėra baudžiamas tas pats asmuo, taip pat šiuo atveju skiriasi pažeidimų pobūdis. Pagal Administracinių nusižengimų kodeksą pareiškėjos direktorius buvo nubaustas kaip fizinis asmuo, o pagal Užimtumo įstatymą bauda buvo paskirta juridiniam asmeniui (pareiškėjai) kaip darbdaviui. Pareiškėjos direktoriui, kaip fiziniam asmeniui, nebuvo taikyta sankcija pagal Užimtumo įstatymą, o pareiškėjai, kaip juridiniam asmeniui, – bauda pagal Administracinių nusižengimų kodeksą. Sutiktina ir su atsakovo argumentu, jog vienu atveju bauda mokama iš juridinio asmens turto, kitu atveju – iš konkretaus fizinio asmens turto. Iš to seka, kad nebuvo pažeistas dvigubo nubaudimo principas ir nėra pagrindo taikyti Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje numatytą išimtį. Abejose bylose taikytinos sankcijos gali būti traktuojamos kaip esančios baudžiamojo pobūdžio. Taip pat pažymėtina, kad abi baudos skirtinos dėl to pačių nelegaliai dirbusių asmenų, už tą patį nelegalaus darbo laikotarpį, tame pačiame juridiniame asmenyje nelegaliai dirbto darbo, t. y. buvo baudžiama už tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus, tačiau, visgi svarbiausia yra tai, kad teisinė atsakomybė taikytina skirtingiems subjektams. Kadangi pats juridinis asmuo yra atskiras teisės pažeidimo subjektas, laikytina, kad juridinis asmuo kartu yra atsakingas ir už padaryto teisės pažeidimo pasekmes, t. y. paskirtą baudą ar kitokią sankciją. Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus teismas neturi pagrindo konstatuoti non bis in idem principo pažeidimą.

Darbo kodekso 21 straipsnio 1 – 5 dalys apibrėžia, kad darbo sutarties šalys yra darbuotojas ir darbdavys. Darbuotojas – fizinis asmuo, įsipareigojęs atlygintinai atlikti darbo funkciją pagal darbo sutartį su darbdaviu. Darbuotoju gali būti darbinį teisnumą (galėjimas turėti darbo teises ir pareigas) ir veiksnumą (galėjimas savo veiksmais įgyti darbo teises ir sukurti darbo pareigas) turintis fizinis asmuo. Fizinis asmuo darbinį teisnumą ir veiksnumą įgyja, kai jam sukanka šešiolika metų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Darbdavys – asmuo, kurio naudai ir kuriam būdamas pavaldus darbo sutartimi darbo funkciją atlygintinai įsipareigojo atlikti fizinis asmuo. Darbdaviu gali būti Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausantis juridinis asmuo, turintis darbinį teisnumą ir veiksnumą, taip pat Lietuvos Respublikos teritorijoje įregistruotas užsienio valstybės jurisdikcijai priklausančio juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinys (filialas, atstovybė) ar užsienio valstybės jurisdikcijai priklausantis fizinis ar juridinis asmuo, kita organizacija, juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinys (filialas, atstovybė) arba tokių asmenų grupė. Darbdaviu taip pat gali būti fizinis asmuo. Darbdavio – fizinio asmens teisnumą ir veiksnumą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Darbdavys gali turėti vieną ar kelias darbovietes, tai yra darbdavio veiklą vykdančius struktūrinius organizacinius darinius (filialus, atstovybes ar kitus struktūrinius, gamybinius, prekybinius ar kitos veiklos padalinius), kuriuose savo darbo funkcijas atlieka darbdavio darbuotojai. Jeigu juridinis asmuo turi kelias darbovietes, darbdaviu laikomas pats juridinis asmuo, išskyrus Lietuvos Respublikos teritorijoje įregistruotą užsienio valstybės jurisdikcijai priklausančio juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinį (filialą, atstovybę), kuris tokiu atveju yra laikomas darbdaviu. Darbdaviai savo teises ir pareigas darbuotojui gali įgyvendinti per savo teisėtus atstovus ar įgaliotus asmenis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjos (duomenys neskelbtini) argumentas, kad S. T. buvo darbdaviu. Be to, kaip matyti iš 2020 m. liepos 22 d. darbo sutarčių Nr. 192 ir Nr. 196, darbdaviu nurodytas – (duomenys neskelbtini), kuriam atstovauja direktorius S. T..

Likusieji tiek pareiškėjos, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Taigi, darytina išvada, kad pareiškėjai pažeidus Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, atsakovas pagrįstai ir teisėtai skyrė pareiškėjai (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 5 dalies 4 punkte numatytą baudą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundžiamas Nutarimas laikytinas teisėtu bei pagrįstu, priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytas teisės aktų nuostatas, naikinti šio Nutarimo nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjos skundas dėl Nutarimo panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad teismo sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, jos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėja Laisvutė Kartanaitė