Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Albino Sirvydžio ir pranešėjos Onos Aldonos Budienės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Z. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 16 d. nutarties, kuria nuteistojo V. Z. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus apeliacinis skundas atmestas.

Jonavos rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu V. Z. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 2 dalį 1875 Lt (15 MGL dydžio) bauda, kuri turi būti sumokėta per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti R. D. ir S. P., tačiau dėl jų nuteisimo kasacine tvarka nesiskundžiama.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti iš dalies, pakeisti Jonavos rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 26 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 16 d. nutartį dėl nuteistojo V. Z.: perkvalifikuoti V. Z. veiką iš BK 24 straipsnio 4 dalies, 178 straipsnio 2 dalies į BK 24 straipsnio 5 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, paliekant nuosprendžiu paskirtą bausmę, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Z. nuteistas už tai, kad 2002 m. gruodžio mėn., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, pasiūlydamas S. P., R. D. ir N. M. padaryti nusikaltimą – pagrobti bet kokios markės dyzelinio variklio automobilį bei pastūmėdamas juos padaryti nusikaltimą, t. y. iš anksto sujungdamas ir nukreipdamas jų pastangas, suorganizavo 2003 m. sausio mėn. 18 d., apie 2.00 val., automobilio „VW Passat“ (duomenys neskelbtini), priklausančio Ž. B., stovėjusio Jonavoje, (duomenys neskelbtini), pagrobimą, t. y. bendrininkavo padarant šį nusikaltimą, taip padarė nukentėjusiajam R. B. 2500 Lt turtinę žalą.

Kasaciniu skundu nuteistojo V. Z. gynėjas advokatas D. Svirinavičius prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 26 d. nuosprendžio dalį, kuria V. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, ir jį išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo, kad V. Z. davė nuoseklius parodymus, kad jis automobilio vagystės neorganizavo, pripažindamas, kad su S. P. ir R. D. kalbėjo apie automobilius ir jiems sakė, jog pirktų dyzelinį variklį tėvo automobiliui, minėjo, jog turi tuščią garažą. 2003 m. sausio 18 d. jis atsisakė leisti šiems vaikinams palikti automobilį garaže, nes įtarė, kad jis gali būti vogtas. Kiti kaltinamieji taip pat nepatvirtino kaltinimo versijos dėl V. Z. veikos. R. D. parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jis V. Z. apkalbėjo verčiamas policijos pareigūnų. S. P. patvirtino, kad davė V. Z. kaltinančius parodymus, nes šis atsisakė leisti pastatyti vogtą automobilį į garažą. Nors liudytojai policijos pareigūnai J. S., J. G., E. Š. parodė, kad R. D. ir S. P. davė V. Z. kaltinančius parodymus niekieno neverčiami, kasatoriaus nuomone, nebuvo pagrindo atsižvelgiant į tai remtis šių nuteistųjų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes šie nuteistieji V. Z. apkalbėjo dėl kitų priežasčių. Kasatorius pažymi, kad nebuvo pagrindo remtis ir V. Z. bei S. P. akistatos metu duotais bei kitais pastarojo parodymais, nes jie buvo iš esmės prieštaringi, nekonkretūs, išreiškiantys tik S. P. prielaidas. Nuosprendžio išvada, kad R. D. ir S. P. teisme pakeitė parodymus siekdami, kad V. Z. išvengtų atsakomybės, yra nepagrįsta.

Kasatorius nurodo, kad teismas pažeidė BPK 369 straipsnio 3 dalį, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1, 3.1.3, 3.1.7 punktų nuostatas, ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Nors V. Z. inkriminuota nusikalstama veika, padaryta kelių asmenų, tačiau nuosprendyje bendrininkų veikos išdėstytos atskirai. Nuosprendyje neįvertinti liudytojų V. Z. bei V. Z. parodymai, kategoriškai paneigiantys jo ginamajam inkriminuotą kaltinimą. Teismas taip pat pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes bylos aplinkybes išnagrinėjo šališkai ir neišsamiai. Liko neįvertintas faktas, kad V. Z. nepriėmė automobilio į garažą, dėl to S. P. ir R. D. turėjo automobilį nuvairuoti į mišką, ten jį palikti, tai prisidėjo prie jų padarytos vagystės išaiškinimo.

Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nevisiškai išnagrinėjo apeliacinį skundą, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies normas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 25 punkto nuostatas. Liko neišnagrinėti apeliacinio skundo argumentai, susiję su liudytojų V. Z. ir V. Z. parodymų vertinimu, visiškai neįvertinti skundo argumentai apie tai, kad S. P. duoti parodymai buvo nenuoseklūs bei nekonkretūs ir kad jis turėjo pagrindą ikiteisminio tyrimo metu apkalbėti V. Z.

Kasatorius mano, kad jeigu būtų remiamasi S. P. parodymais, t. y. jog šis V. Z. prašymą surasti automobilį su dyzeliniu varikliu išsiaiškino savaip – kaip pavogti automobilį, pagal BK nuostatas tokia veika galėtų atitikti ne vagystės organizavimo, bet kurstymo padaryti tą nusikaltimą požymius.

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų taikymo

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai ir šališkai. Pirmosios instancijos teismas byloje surinktus duomenis ištyrė vadovaudamasis BPK 271-292 straipsnių reikalavimais, įrodymus įvertino, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų, o nuosprendis iš esmės atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.

Apylinkės teismas V. Z. dalyvavimą bendrininkaujant grobiant svetimą turtą pagrindė nuteistųjų R. D. ir S. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie iš esmės tarpusavyje sutapo, patvirtintais parodymų patikrinimo vietoje ir akistatų su V. Z. metu. Nors teisiamajame posėdyje šie kaltinamieji pakeitė parodymus V. Z. naudai ir pradėjo teigti, kad su juo buvo kalba ne apie automobilio vagystę, o tik apie automobilio dyzelinio variklio gavimą, teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punktu, paskelbdamas jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, aiškinosi jų pakeitimo priežastis, apklausė liudytojus J. S., J. G., E. Š., kurie patvirtino, kad minėti kaltinamieji ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus laisva valia. Nuosprendyje motyvuotai pasisakyta, kodėl atmesti šių kaltinamųjų parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, kurie atitinka bylos medžiagą ir yra pagrįsti.

Nors teismas nuosprendyje nenurodė, kokius konkrečiai parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė kaltinamasis R. D., svarbiausios jo nurodytos aplinkybės išdėstytos bendrai su S. P. duotais parodymais. Be to, teismas rėmėsi ir R. D. parodymais, duotais parodymo atpažinti metu, jam nurodant, kad V. Z. buvo atėjęs prie garažų būtent apžiūrėti automobilio, o ne dėl to, kad leistų jį pastatyti į garažą, bei jo parodymais, duotais parodymų patikrinimo vietoje metu, jam nurodant, kad V. Z. atsisakė imti vogtą automobilį. Taigi teismas, ištyręs teisiamajame posėdyje šiuos R. D. parodymus, pagrįstai jais rėmėsi pripažindamas V. Z. kaltę.

Kasatorius teigia, kad nuosprendyje neįvertinti V. Z. ir V. Z. parodymai, kurie, anot kasatoriaus, kategoriškai paneigia inkriminuotą kaltinimą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti šių liudytojų parodymai nėra teisinantys V. Z. ir nepaneigia R. D. ir S. P. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų apie V. Z. vaidmenį grobiant automobilį. Šie liudytojai davė parodymus tik apie aplinkybes, kurioms esant 2003 m. sausio 18 d. pagrobtas automobilis buvo atvarytas prie garažų, apie kurias liudytojai sužinojo iš paties V. Z.

Kasatorius teisingai nurodo, kad bendrininkų padaryta nusikalstama veika nuosprendžio nustatomojoje dalyje turi būti aprašoma bendrai, nurodant, kaip kiekvienas iš jų dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Nors teismas visų bendrininkų automobilio vagystėje veikas išdėstė atskirai, tačiau aprašant kiekvieno bendravykdytojo veiką nurodyta, kad jie veikė vykdydami V. Z. užsakymą, tai neabejotinai parodo jo vaidmenį nusikalstamojoje veikoje.

Dėl apeliacinio skundo išnagrinėjimo

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nevisiškai atsakė į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, todėl neišnagrinėjo apeliacinio skundo. Kasatorius nurodo, kad nebuvo išnagrinėti apeliacinio skundo argumentai, susiję su liudytojų V. Z. ir V. Z., nuteistojo S. P. parodymų vertinimu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 26 naujoji redakcija) 25 punkte teismams išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Tačiau nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas.

Nors apeliacinės instancijos teismas ir neatsakė į apeliacinio skundo argumentą dėl liudytojų V. Z. ir V. Z. duotų, anot apelianto, teisinančių parodymų neįvertinimo, tai negali būti laikoma apeliacinio skundo neišnagrinėjimu, nes šis apelianto argumentas nelaikytinas esminiu.

Dėl kitų apelianto argumentų – apie kaltinamojo S. P. duotų ikiteisminio tyrimo metu parodymų vertinimo ir to, kad jis turėjo pagrindą apkalbėti V. Z. – apeliacinės instancijos teismas savo procesiniame sprendime pasisakė. Be to, apeliacinio skundo argumentas, pakartotas ir kasaciniame skunde, kad nuteistojo S. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo nekonkretūs, nenuoseklūs, neatitinka tikrovės. Nors S. P. apklausiamas kaip liudytojas 2003 m. sausio 20 d. neigė dalyvavęs nusikalstamoje veikoje ir nenurodė, kad pagrobti automobilį užsakė V. Z., duodamas kitus parodymus jis iš esmės nuosekliai aiškino apie V. Z. vaidmenį šioje nusikalstamoje veikoje.

Kolegija konstatuoja, kad priimtoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kurios turinys atitinka BPK 332 straipsnio reikalavimus, atsakyta į esminius apelianto skundo argumentus.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatyta, kad V. Z. pasiūlydamas S. P., R. D. ir N. M. pagrobti bet kokios markės dyzelinio variklio automobilį bei pastūmėdamas juos į nusikaltimą, t. y. iš anksto sujungdamas ir nukreipdamas jų pastangas, suorganizavo 2003 m. sausio mėn. 18 d. automobilio „VW Passat“ pagrobimą. Teismas, V. Z. veiką kvalifikuodamas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, pripažino jį nusikalstamos veikos bendrininku – organizatoriumi. Tačiau kolegija sprendžia, kad pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, tokiai išvadai pagrįsti nepakanka argumentų. Pagal 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalį nusikaltimo bendrininku – organizatoriumi laikomas asmuo, organizavęs nusikaltimo padarymą ar vadovavęs jo padarymui. 2000 m. BK 24 straipsnio 4 dalyje duotas platesnis organizatoriaus veiklos apibūdinimas: tai yra asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs. Organizatoriaus veikla lyginant su kitomis bendrininkų rūšimis yra pavojingiausia, nes toks asmuo vadovauja nusikalstamos veikos pasiruošimui ar jau darant nusikalstamą veiką: sukuria nusikalstamos veikos planą, numato jo vykdymo būdą, verbuoja asmenis nusikaltimo padarymui, paskirsto jiems vaidmenis, savo veiksmais suvienija kitų bendrininkų pastangas ir pan.

Nors teismas konstatavo, kad V. Z. iš anksto sujungė ir nukreipė nusikalstamos veikos vykdytojų pastangas, ši aplinkybė pagal bylos medžiagą nėra įrodyta. Kaip nustatyta bylos duomenimis, V. Z. susitikęs su anksčiau jam pažįstamu S. P., su kuriuo kartu buvo ir R. D., paminėjo, kad jam reikia automobilio, nurodydamas jiems ir norimo turėti automobilio markę bei variklio rūšį. Bendraudamas su šiais asmenimis susitikimų metu bei mobiliuoju telefonu V. Z. patvirtindavo savo pasiūlymą, t. y. kad jam vis dar reikia tokio automobilio. Jis taip pat nurodė ir vietą, į kurią turėtų būti nuvairuotas automobilis – prie jo žinioje buvusio tuščio garažo. Teismas nenustatė, kad V. Z. būtų kūręs nusikalstamos veikos planą, numatęs jos padarymo būdus, priemones, paskirstęs bendrininkams vaidmenis, koordinavęs jų veiksmus ar pan. V. Z. veiksmai sukėlė tik pasiryžimą S. P. ir R. D. padaryti svetimo turto vagystę, nes, kaip ikiteisminio tyrimo metu tvirtino nusikaltimo vykdytojai, nesant V. Z. užsakymo, jie automobilio nebūtų grobę. Pažymėtina, kad ir teismas aprašydamas kitų bendrininkų S. P. ir R. D. nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes nustatė, kad jie vykdė išankstinį V. Z. užsakymą. Taigi V. Z. buvo tik nusikalstamos veikos iniciatorius, nes jis savo veiksmais – nevienkartiniu pasiūlymu – sukėlė S. P. ir R. D. pasiryžimą ir norą daryti bendrą konkrečią nusikalstamą veiką. Todėl V. Z. veiksmai, kaip teisingai skunde pažymėjo kasatorius, atitinka kurstymo padaryti nusikalstamą veiką požymius ir kvalifikuotini pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį.

Esant nurodytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas nustatydamas, kad V. Z. suorganizavo svetimo turto vagystę, netinkamai pritaikė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normą.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo V. Z. gynėjo skundą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikęs galioti, nutartyje padarė išvadą, kad nuosprendis dėl V. Z. yra pagrįstas ir teisėtas. Todėl, remiantis ankščiau nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis keistini BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 2 dalyje nurodytu pagrindu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Jonavos rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 26 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 16 d. nutartį dėl nuteistojo V. Z.: jo veiką iš BK 24 straipsnio 4 dalies, 178 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 24 straipsnio 5 dalį, 178 straipsnio 2 dalį ir paskirti 13 MGL dydžio (1625 Lt) baudą.

Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.