- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-07
- Bylos Nr.
- 2A-1423-153/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-18623-2013-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Žibas (pirm.), Galina Blaževič (pran.), Algiamantas Kukalis, Algimantas Kukalis
- Atsakovas
- T. E. J. A., K. J. A., L. E. N.
- Ieškovas
- P. S., D. N.
- Kategorijos
- 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič (pranešėja), Algimanto Kukalio ir Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų T. E. J. A., K. J. A. ir L. E. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5311-475/2013 pagal ieškovų P. S. ir D. N. ieškinį atsakovams T. E. J. A., K. J. A. ir L. E. N. dėl panaudos sutarties pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai P. S. ir D. N. prašė pripažinti negaliojančia 2012 m. balandžio 25 d. panaudos sutartį, kuria T. E. J. A. ir K. J. A. perdavė neatlygintinai naudotis L. E. N. žemės sklypo 279/450 dalis (b. l. 3–8). Nurodė, kad žemės sklypas, esantis Kaune, (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė ieškovei D. N. ir atsakovei T. E. J. A.. Prieš sudarant panaudos sutartį, turėjo būti gautas bendraturtės D. N. sutikimas, tačiau tokio sutikimo ieškovė D. N. nėra davusi. Žemės sandorio neatsiejama dalis, vadovaujantis Žemės įstatymo 30 straipsniu, yra žemės sklypo planas, tačiau sudarant panaudos sutartį toks planas nebuvo parengtas, t. y. sklypo dalis nebuvo identifikuota, nebuvo suformuotas panaudos objektu galintis būti daiktas. Sutartis buvo sudaryta pažeidžiant imperatyvias įstatymų normas, todėl yra niekinė ir pripažintina negaliojančia.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014-03-21 sprendimu ieškovų P. S. ir D. N. ieškinį tenkino visiškai, pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2012 m. balandžio 25 d. žemės sklypo panaudos sutartį, sudarytą tarp atsakovų T. E. J. A., K. J. A. ir L. E. N., pagal kurią L. E. N. (panaudos gavėjui) panaudai iki 2015 m. balandžio 25 d. buvo perduotos 279/450 dalys žemės sklypo, esančio Kauno m. sav., Kauno m., (duomenys neskelbtini)., unikalus numeris (duomenys neskelbtini)., kadastrinis Nr. . (duomenys neskelbtini) Kauno m. k. v., priteisė ieškovui P. S. lygiomis dalimis iš atsakovų T. E. J. A., K. J. A., L. E. N. 144,00 Lt žyminį mokestį, 1800,00 Lt bylinėjimosi išlaidas.
Teismas nurodė, kad byloje yra kilęs ginčas dėl 2012 m. balandžio 25 d. panaudos sutarties, pagal kurią atsakovė T.E. J. A. ir atsakovas K.J. A. (sutuoktiniai) iki 2015 m. balandžio 25 d. perdavė neatlygintinai naudotis L. E. N. ir jo šeimos nariams 279/450 dalis žemės sklypo, esančio Kaune, . (duomenys neskelbtini) (b. l. 35). Ginčijamo sandorio metu žemės sklypas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė ieškovei D. N. ir atsakovei T. E. J. A.. Bylos šalys neginčijo aplinkybės, kad sudarant rašytinę panaudos sutartį nebuvo gautas bendraturtės D. N. sutikimas, taip pat prie panaudos sutarties nebuvo pridėtas žemės sklypo planas, tačiau bylos šalys skirtingai aiškino ir vertino, kokie reikalavimai buvo taikomi panaudos sutarčiai, kurios dalykas yra žemės sklypo dalis. Taip pat šalys pripažino, kad beveik visą daikto valdymo nuosavybės teise laikotarpį negali bendru sutarimu pasiekti susitarimo dėl daikto – žemės sklypo naudojimosi tvarkos. Atsakovų nuomone, bendraturtės D. N. sutikimo ginčo sandoriui sudaryti nereikėjo gauti.
Teismas sprendė, kad sudarydami nekilnojamojo daikto dalies panaudos sutartį atsakovai neprivalėjo gauti bendraturtės D. N. sutikimo. Priešingu atveju būtų pažeista ir neproporcingai apribota turto savininko teisė disponuoti savo turtu. Nagrinėjamu atveju bendrojoje dalinėje nuosavybėje ginčo laikotarpiu buvo nustatytos idealiosios turto dalys – 279 dalys ir 171 dalis iš 450 dalių (naudojimosi žemės sklypu tvarka niekada nebuvo nustatyta). Kadangi panaudos sutartimi buvo perduota teisė neatlygintinai naudotis ta sklypo dalimi, kuri nuosavybės teise priklausė būtent atsakovei, tai atitinkamai privalėjo būti taikomas CK 4.78 straipsnis, nenumatantis reikalavimo gauti bendraturčio leidimą (sutikimą) disponuoti savo turima dalimi bendrojoje dalinėje nuosavybėje.
Teismas nurodė, kad Žemės įstatymo 30 straipsnio 1 dalis (sandorio sudarymo metu galiojusi įstatymo redakcija) numatė, kad žemės sandorių formą nustato Civilinis kodeksas ir šis Įstatymas. Pagal nurodytą straipsnio dalį prie žemės sandorių privalo būti pridedamas žemės sklypo planas, o kai žemės sklypas nuomojamas arba perduodamas neatlygintinai naudotis iki trejų metų – žemės sklypo planas arba schema. Sudarant ir registruojant ginčo panaudos sutartį nebuvo sudarytas nei žemės sklypo planas, nei schema, todėl teismas sprendė, kad pažeisti Žemės įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatyti imperatyvūs reikalavimai. Teismas į bylą papildomai šalių pateiktus rašytinius įrodymus (žemės sklypo ribų planas, b. l. 20) laikė nesusijusiais su nagrinėjamos bylos dalyku ir nevertino.
Pagal CK 1.109 straipsnio nuostatas, civilinių teisių objektu gali būti identifikuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas žemės sklypas. Požymiai, leidžiantys identifikuoti sutarties objektu esantį žemės sklypą, nustatomi atliekant kadastrinius matavimus ir sudarant žemės sklypo planą (arba schemą) teisės aktų nustatyta tvarka. Byloje nustatęs, kad sudarant 2012 m. balandžio 25 d. panaudos sutartį nebuvo parengtas individualus žemės sklypo planas (schema), teismas konstatavo, kad nebuvo suformuotas panaudos objektu galintis būti daiktas, tokiu būdu buvo pažeisti įstatymų reikalavimai, todėl tokią šalių sudarytą žemės sklypo panaudos sutartį teismas laikė niekine ir negaliojančia (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).
Nustatęs, kad sudarant sandorį buvo pažeisti imperatyvūs įstatymo reikalavimai, teismas ieškinį tenkino. Kadangi sprendimas priimtas ieškovų naudai, bylinėjimosi išlaidas iš atsakovų priteisė ieškovui P. S. .
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai Tm E. J. A., Km J. A. ir Lm E. N. prašo pakeisti Kauno apylnkės teismo 2014-03-21 sprendimą ir ieškinį atmesti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliantai teismo sprendimą ginčija šiais argumentais:
1. Panaudos sutartis niekaip nepažeidžia ieškovų kaip žemės sklypo bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nes sandoriu nepasikeitė nei žemės sklypo ribos, nei nuosavybės teise valdomos dalys. Panaudos sutartimi trejų metų laikotarpiui pasikeitė tik žemės sklypo naudotojai, o ieškovė D. N., kaip iki sandorio sudarymo, taip ir po jo liko ginčo žemės sklypo 171/450 dalies savininkė. Teismas nesiaiškino faktinių aplinkybių, kokiais veiksmais atsakovai pažeidė ieškovų teises ar jų teisėtus interesus, o tai reiškia, kad teismas nagrinėjo ieškinį formaliai, nesigilindamas į bylos esmę.
2. Teismas nepareikalavo pateikti visų rašytinių įrodymų, tarp jų – iš VĮ Registrų centro Kauno filialo bylos, kurioje yra visi duomenys, kurių pagrindu ginčo panaudos sandoris buvo patvirtintas viešajame registre. Atsakovų nuomone, byloje trečiuoju asmeniu turėjo būti įtrauktas VĮ Registrų centro Kauno filialas, nes ginčijamas sandoris yra patvirtintas viešajame registre. Tik išsamiai išsiaiškinus, kokių dokumentų pagrindu buvo patvirtintas ginčijamas sandoris, galima daryti išvadą, ar buvo pridėtas prie jo žemės sklypo planas, ar ne.
3. Teismas nesiaiškino faktinių bylos aplinkybių ir jų nevertino, kad 1994-09-01 ir 1996-04-22 valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoriai, kurių pagrindu atsakovė T. E. J. A. įsigijo ginčo žemės sklypo dalis, sudaryti įstatymų nustatyta tvarka patvirtinus Namų valdos žemės sklypo ribų planą. Teismas privalėjo pareikalauti žemės sklypo pirkimo–pardavimo dokumentų, iš kurių matyti, kad sudarant ginčo panaudos sutartį jau buvo patvirtintas žemės sklypo planas, nustatytos bendraturčių valdomos žemės sklypo dalių ribos, žemės sklypo dalys, kurios sudarius panaudos sutartį nepasikeitė.
4. Teismas neteisingai taikė ir aiškino CK 1.80 straipsnio nuostatas. Įstatymo leidėjas, komentuodamas CK 1.80 straipsnio taikymą ir aiškindamas šią normą, nustatė, kad „komentuojamame straipsnyje aptariamas sandorio negaliojimas tik dėl jo turinio, bet ne formos prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms. Sandorio negaliojimo dėl jo formos klausimai sprendžiami kituose CK straipsniuose“. Teismas, pripažindamas niekine ir negaliojančia ginčo panaudos sutartį, nenustatė jokių jos turinio prieštaravimų imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl priėmė teisiškai nepagrįstą procesinį sprendimą.
5. Žemės įstatymo paskirtis – reglamentuoti, kokias įstatymo nuostatas turi atitikti žemės sandoris, kad jį galima būtų įregistruoti Viešajame registre. Žemės sklypo plano nepridėjimas galėtų būti kliūtimi registruoti sudarytą sandorį įstatymų nustatyta tvarka, bet jokiais būdais negalėtų būti pagrindu tokį sandorį pripažinti negaliojančiu ir niekiniu. Teismas neteisingai aiškino Žemės įstatymo paskirtį ir jo nuostatas, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl ginčo panaudos sutarties prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai P. S. ir D. N. prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, palikti nepakeistą ginčijamą teismo sprendimą, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas, taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes tuomet galės pateikti savo paaiškinimus. Nurodo, kad atsakovai, teigdami, jog panaudos sutartis nepažeidžia ieškovų teisių, slepia panaudos sutarties sudarymo tikslą, kurį įgyvendinus pažeidžiamos būtent ieškovų, kaip žemės sklypo bendraturčių, teisės. Atsakovas L. E. N. panaudos sutarties pagrindu bando pridengti savavališkos statybos, t. y. durų įrengimą vietoje lango, faktą, be to, naudodamasis bendru žemės sklypu nieko nederina su dabartiniu žemės sklypo savininku. Pažymi, kad T. E. J. A. yra ginčo žemės sklypo bendraturtė, o ne savininkė, dėl to, sudarydama žemės sklypo 279/450 dalies panaudos sutartį turėjo gauti kitos žemės sklypo bendraturtės D. N. sutikimą, tuo labiau kad nei plane, nei naudojimosi tvarkoje, kitame dokumente nepažymėtos žemės sklypo atskiros dalys, nenustatyta naudojimosi sklypu tvarka. Atsakovai klaidingai aiškina teisės normas, reglamentuojančias žemės sandorių turinį ir formą, painioja sandorių formos ir turinio sąvokas. Įstatymui pripažįstant žemės sklypo (jo dalies) planą sandorio dalimi (Žemės įstatymo 30 straipsnio 1, 2 dalys), toks planas yra ir sandorio turinio dalis (visi sutarčių priedai paprastai yra neatskiriama sutarčių dalis ir turi tokią pačią galią, kaip pati sutartis). Atsakovų nurodytame Namų valdos žemės sklypo ribų plane (kuris ieškovų buvo pateiktas kartu su ieškiniu) nurodytas bendras 0,0450 ha sklypo plotas, tačiau jame nėra nurodyta L. E. N. panaudai suteikta žemės sklypo 279/450 dalis ir jos ribos. Ieškovų nuomone, teismas ištyrė visas bylai išnagrinėti reikšmingas faktines aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Ieškovai pateikė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintinas. CPK 321 straipsnio 1 dalis numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas (CPK 322 straipsnis). Pažymėtina, kad šalys dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, davė savo paaiškinimus ir teikė įrodymus dėl visų bylos aplinkybių. Taip pat ieškovai visus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo galėjo išdėstyti savo atsiliepime į apeliacinį skundą. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti, jog žodinis nagrinėjimas yra būtinas.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nustatė ir įvertino ne visas reikšmingas bylai aplinkybes, kadangi neišreikalavo papildomų įrodymų, t. y. buvo neaktyvus, savo iniciatyva nerinko įrodymų ir nesiekė išsiaiškinti visų tinkamam ir objektyviam bylos išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių. Pagal įstatymo nustatytą bendrąją įrodinėjimo naštą, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Teismas, spręsdamas, ar šalys tinkamai įvykdė įrodinėjimo pareigą, privalo atsižvelgti į bendruosius įrodymų pakankamumo ir patikimumo civiliniame procese principus, taip pat į bylos materialinį teisinį pobūdį. Nustatęs, kad pateiktų įrodymų neužtenka, priklausomai nuo ginčo pobūdžio, teismas atlieka procesinius veiksmus, nustatytus CPK 179 straipsnio 1 dalyje. Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėjęs teismas sprendė, kad įrodymų pakanka tam, kad būtų išaiškintos visos bylos išnagrinėjimui reikšmingos aplinkybės ir yra sąlygos priimti teisingą sprendimą. Be to, atižvelgiant į nagrinėjamos bylos ginčo pobūdį – dėl fizinių asmenų sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu, bei nesant viešojo intereso byloje, teismas neturi būti aktyvus ir savo iniciatyva rinkti rašytinius įrodymus. Byloje duomenų, kad atsakovai ar jų atstovė būtų pasinaudoję CPK 199 straipsnyje nustatyta teise prašyti teismą išreikalauti rašytinius įrodymus, nėra. Taip pat pažymėtina, kad apeliantų nurodytas, jų nuomone, reikšmingas ginčo išsprendimui įrodymas, kurio teismas neišreikalavo, – Namų valdos žemės sklypo ribų planas, yra ieškovų pateiktas į bylą (b. l. 77, t. 1) ir teismas sprendime dėl jo pasisakė – laikė nesusijusiu su bylos dalyku ir jo nevertino (b. l. 129, t. 1). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą byloje, nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų (CPK 176–185 straipsniai). Dėl to šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas.
Atsakovai apeliaciniame skunde nepareiškė prašymo prijungti prie bylos naujus įrodymus, tačiau prie apeliacinio skundo pateikė 1994-09-01 ir 1996-04-22 Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarčių su priedais – Namų valdos žemės sklypo ribų planu, kopijas, 1994-05-31 ir 1994-07-05 Kauno miesto mero potvarkių kopijas, 1995-08-08 mokėjimo pranešimo kopiją, 1996-04-22 Kauno apskrities valdytojo įsakymo Nr. 01-1586 kopiją (b. l. 140–148, t. 2). Apeliantų nuomone, šie įrodymai įrodo, kad buvo įstatymų nustatyta tvarka sudarytas ginčo žemės sklypo planas su ribomis. CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsakovai apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių, kodėl šių įrodymų negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, taip pat byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas juos atsisakė priimti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė neiškilo tik vėliau, kadangi pirmosios instancijos teisme nagrinėjant ginčą tarp šalių, buvo šalių įrodinėjama ir teismo vertinama aplinkybė dėl ginčo žemės sklypo plano sudarymo. Teisėjų kolegija apeliantų pateiktų naujų įrodymų neprijungia, nes šiuos įrodymus atsakovai galėjo pateikti pirmosios instancijos teismui.
Byloje kilo ginčas tarp bendraturčių dėl vieno iš jų sudarytos savo dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, žemės sklypo panaudos sutarties, kai naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarka nebuvo nustatyta, teisėtumo.
Nustatyta, kad žemės sklypas, esantis Kaune, (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise nuo 1994 m. valdomas dviejų bendraturčių. 279/450 dalys žemės sklypo nuo 1994 m. nuosavybės teise priklauso atsakovei T. E. J. A.. Kita žemės sklypo dalis, t. y. 171/450 dalys, nuosavybės teise nuo 1994 m. iki 2013 m. rugsėjo 3 d. priklausė ieškovei D. N., o nuo 2013 m. rugsėjo 3 d. – ieškovui P. S. rentos sutarties pagrindu. 2012 m. balandžio 25 d. panaudos sutartimi atsakovė T. E. J. A. ir atsakovas K. J. A. (sutuoktiniai) iki 2015 m. balandžio 25 d. perdavė neatlygintinai naudotis L. E. N. ir jo šeimos nariams 279/450 dalis ginčo žemės sklypo (b. l. 35, t. 1). Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti negaliojančia 2012 m. balandžio 25 d. panaudos sutartį, nes sudarant rašytinę panaudos sutartį nebuvo gautas bendraturtės D. N. sutikimas, taip pat prie panaudos sutarties nebuvo pridėtas žemės sklypo planas. Teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad sudarydami panaudos sutartį atsakovai neprivalėjo gauti bendrasavininkės D. N. sutikimo, tačiau žemės sandoris (panaudos sutartis) buvo sudarytas pažeidus įstatymų reikalavimus – nebuvo suformuotas panaudos objektu galintis būti daiktas ir prie sutarties nepridėtas žemės sklypo planas, todėl tokia šalių sudaryta žemės sklypo panaudos sutartis laikytina niekine ir negaliojančia (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Apeliantai su teismo išvadomis nesutinka.
Apeliantai neginčija teismo sprendimo motyvų dėl kitos bendraturtės sutikimo reikalingumo sudarant ginčo panaudos sutartį, tačiau ieškovai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo argumentus dėl šios teismo išvados nepagrįstumo. Kadangi atsiliepimas į apeliacinį skundą yra apeliacijos dalis, todėl teisėjų kolegija pasisako dėl šio ieškovų argumento.
Kasacinis teismas yra nurodęs, kad bendroji nuosavybės teisė kiekvienam savininkui reiškia jo teisę į visą bendrą daiktą. Bendroji nuosavybė apibūdinama kaip savininkų santykiai su trečiaisiais asmenimis (išoriniai santykiai) ir kaip santykiai tarp savininkų (vidiniai santykiai). Pirmieji santykiai turi absoliutų, antrieji – santykinį pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-598/2007). CK 4.75 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta pagrindinė bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklė, taikoma bendraturčių vidiniams santykiams, kuri kartu yra ir pagrindinis specifinis bendrosios dalinės nuosavybės teisės požymis bei esminė sąlyga bendro objekto valdymui, naudojimui, disponavimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2010). Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį, visų su bendru turtu susijusių klausimų sprendimui taikytini interesų derinimo, proporcingumo, tarpusavio supratimo principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2010). CK 4.75 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendro pobūdžio principinė nuostata, reglamentuojanti bendraturčių tarpusavio, t. y. „vidinius“, santykius, kurie yra daiktinio–teisinio pobūdžio, susiję su bendraturčių daiktinėmis teisėmis. Šios CK 4.75 straipsnio 1 dalies normos nereguliuoja bendraturčių „išorinių“ santykių su trečiaisiais asmenimis. Pagal CK 4.78 straipsnį, kiekvienas bendraturtis turi teisę perleisti kitam asmeniui nuosavybėn, išnuomoti ar kitu būdu perduoti naudotis, įkeisti ar kitaip suvaržyti visą savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, išskyrus šiame kodekse nustatytas išimtis. Kaip jau yra nurodyta, ši teisės norma, skirtingai nuo CK 4.75 straipsnio 1 dalies, reguliuoja bendraturčių „išorinius“ santykius su trečiaisiais asmenimis, ir šie santykiai pagal savo prigimtį yra prievolinio–teisinio pobūdžio (pirkimo–pardavimo, mainų, nuomos, panaudos ir kiti teisiniai santykiai). Dėl to CK 4.78 straipsnyje, reguliuojančiame bendraturčių „išorinius“ santykius, nurodyta išimtimi, kuri varžytų (ribotų) bendraturčio teisę laisvai išnuomoti savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, negali būti laikoma CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostata, įtvirtinanti bendraturčių sutarimą. Atsižvelgdama į nurodytą teisinį reglamentavimą, kolegija sutinka su teismo išvada, kad sudarydami nekilnojamojo daikto dalies panaudos sutartį atsakovai neprivalėjo gauti bendraturtės D. N. sutikimo.
Reikalavimus žemės sandoriams sudaryti nustato ne tik CK, bet ir specialus įstatymas – Žemės įstatymas. Pagal CK 6.629 straipsnio 2 dalį, neatlygintinio naudojimosi daiktu sutarčiai, be kita ko, atitinkamai taikomos CK 6.477 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl reikalavimų nuomos sutarties objektui: pirma, nuomos (atitinkamai panaudos) sutartyje turi būti nurodomas daiktas ar jo požymiai, leidžiantys nustatyti daiktą, kurį nuomotojas privalo perduoti nuomininkui; antra, jeigu tokie požymiai sutartyje nenurodyti ir nuomos (atitinkamai panaudos) sutarties dalyko negalima nustatyti remiantis kitais požymiais, tai nuomos (atitinkamai panaudos) sutartis laikoma nesudaryta. Pagal Žemės įstatymo 30 straipsnio 1, 2 dalį, prie žemės sandorių privalo būti pridedamas žemės sklypo planas, o kai žemės sklypas nuomojamas arba perduodamas neatlygintinai naudotis iki trejų metų – žemės sklypo planas arba schema. Žemės sklypo planas ar schema yra neatskiriama žemės sandorio dalis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad sudarant visus žemės sandorius būtinas žemės sklypo planas, identifikuojantis sandorio objektą ir įgalinantis tiksliai nustatyti žemės sklypo ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2011).
Byloje tarp šalių nėra ginčo, kad ginčijamo sandorio metu žemės sklypas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė ieškovei D. N. ir atsakovei T. E. J. A., kad ginčo žemės sklypo naudojimosi tvarka tarp bendraturčių nėra nustatyta. Be to, įvertinęs pačios ginčo panaudos sutarties turinį (b. l. 35, t. 1) bei valstybės įmonės Reigistrų centro Kauno filialo 2013-05-30 rašto Nr. 5196171 turinį (b. l. 21, t. 1), pirmosios instancijos teismas sprendė, kad prie ginčo panaudos sutarties nei ją sudarant, nei ją registruojant viešajame registre, nebuvo pateiktas joks žemės sklypo planas ar schema. Pažymėtina, kad nepažymėjus bendrame žemės sklypo plane keliems naudotojams tenkančių sklypo dalių, jų ribų, neaišku, kaip jie gali įgyvendinti savo teises naudotis nuomos ar panaudos pagrindu perleistu žemės sklypo plotu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, leidžiančios daryti išvadą, kad ginčo sandoriu perleista žemės sklypo dalis nebuvo identifikuota, nebuvo suformuotas panaudos objektu galintis būti daiktas, todėl ginčo sandoris yra sudarytas pažeidžiant įstatymų reikalavimus, o tai sudaro pagrindą ginčo panaudos sutartį laikyti niekine ir negaliojančia (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).
Apeliantai apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas pažeidė procesinės teisės normas, neįtraukdamas į bylą trečiuoju asmeniui valstybės įmonės Regitsrų centro. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka. Byloje nagrinėjamas klausimas, susijęs su bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimu, todėl teismo sprendimas visiškai nepalietė ir neįtakojo valstybės įmonės Registrų centro teisių ir pareigų. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas nepažeidė procesinių teisės normų, savo iniciatyva neįtrauk3s trečiuoju asmeniu valstybės įmonės Registrų centro, kuris pats tokio reikalavimo nepateikė, be to, tokio reikalavimo nepateikė ir apeliantai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu.
Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų ir neturinčių įtakos procesinei bylos baigčiai.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių visumą ir pateiktą jų teisinį įvertinimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino reikšmingas nagrinėjamam ginčui spręsti faktines aplinkybes, nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl neturi teisinio pagrindo abejoti teismo išvada, taigi apeliacinis skundas netenkintinas, o teismo sprendimas nekeistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Ieškovas P. S. turėjo išlaidų apeliacinės instancijos teisme – už atsiliepimo į atsakovų apeliacinį skundą surašymą, pateikė tai pagrindžiančius dokumentus (b. l. 14–15, t. 2). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutiko su šiame atsiliepime nurodytais motyvais, todėl įvertinus šias aplinkybes ir pinigų priėmimo kvite nurodytą už teisines paslaugas sumokėtą sumą, kur nurodyta, kad už dokumento surašymą ieškovas sumokėjo 950 Lt, iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinos 950 Lt teisinių paslaugų išlaidos (2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.15 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–333 straipsniais, kolegija
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui P. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis iš atsakovų T. E. J. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) K. J. A., (a. k. (duomenys neskelbtini) ir L. E. N. (a. k.. (duomenys neskelbtini)) 950 Lt bylinėjimosi išlaidas.