- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-10-05
- Bylos Nr.
- 2S-606-102/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimantas Misiūnas, Romualdas Januška, Zina Mickevičiūtė
- Atsakovas
- V. U.
- Ieškovas
- K. U.
- Trečiasis asmuo
- Panevėžio notarų biuro
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimanto Misiūno ir Zinos Mickevičiūtės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės V. U. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-3928-400/2010 pagal ieškovo K. U. ieškinį atsakovei V. U., trečiajam asmeniui Panevėžio notarų biuro notarei Aldonai Šarmavičienei dėl dovanojimo sutarties panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas K. U. Panevėžio miesto apylinkės teismui padavė ieškinį, kuriuo prašė panaikinti 2008 m. sausio 31 d. su atsakove V. U. sudarytą žemės sklypo su pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini) , dovanojimo sutartį ir taikyti restituciją. Nurodė, kad dovanojimo sutartį pasirašė atsakovės suklaidintas dėl esminių sutarties sąlygų, nes buvo ketinta sudaryti notaro patvirtintą rentos sutartį, numatant, kad atsakovė jį išlaikys iki gyvos galvos (CK 6.442 str. 2 d.). Dėl suklydimo buvo sudaryta dovanojimo sutartis, pagal kurią atsakovei-savo dukrai jis padovanojo 0,12 ha žemės sklypą, ½ gyvenamojo namo ½ ūkinio pastato ir ½ kiemo statinių, kurių vertė 40 200 Lt. Ieškovas ieškinio užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes atsakovė dovanotą turtą gali perleisti tretiesiems asmenims.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas, vadovaudamasis CPK 144 -148 str., 2010 m. birželio 17 d. nutartimi ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkino, nutarė areštuoti pagal 2008 m. sausio 31 d. dovanojimo sutartį atsakovės V. U. įgytą nekilnojamąjį turtą: 0,12 ha žemės sklypą, ½ gyvenamojo namo ½ ūkinio pastato ir ½ kiemo statinių, uždraudžiant V. U. disponuoti turtu, perduoti turtą kitiems asmenims. Nutartį motyvavo tuo, kad byloje sprendžiamas nekilnojamojo turto nuosavybės klausimas ir restitucijos taikymas (CPK 145 str. 1 d. 1 p., 3 p., 2 d.). Ieškovas prašo pripažinti negaliojančia nekilnojamojo turto dovanojimo sutartį. Todėl yra pagrindas manyti, kad atsakovė gali perleisti šį turtą tretiesiems asmenims, dėl ko pasunkėtų teismo sprendimo įvykdymas ieškinio patenkinimo atveju.
Atsakovė V. U. padavė atskirąjį skundą, prašydama panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 17 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apeliantė nurodo, kad CPK 178 str. nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Ieškovas, teikdamas prašymą turi įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad ginčo turtui areštas yra būtinas. Turtas niekam neperleistas, net ir gavus ieškinį, jis yra gerinamas. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, privalo atsižvelgti ir į atsakovo teises ir teisėtus interesus. Teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones be argumentuojančių įrodymų, kad yra grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
Ieškovas atsiliepimo į atskirąjį skundą teismui nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės nėra materialieji teisiniai civilinių teisių gynybos būdai – jos padeda geriau užtikrinti kai kurių materialiųjų teisių gynybą. Taikydamas CPK 145 str. numatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.
Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas taikė CPK 145 str. 1 d. 1 p. nurodytas laikinąsias apsaugos priemones – areštavo pagal 2008 m. sausio 31 d. dovanojimo sutartį atsakovei V. U. perleistą nekilnojamąjį turtą, uždraudžiant jai šį turtą perleisti tretiesiems asmenims. Ieškovas kreipėsi į teismą dėl dovanojimo sutarties, kurios pagrindu atsakovė nuosavybės teisėmis įgijo jai padovanotą nekilnojamąjį turtą, pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad byloje sprendžiamas nekilnojamojo turto nuosavybės klausimas ir restitucijos taikymas, todėl, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovė gali perleisti ginčo turtą tretiesiems asmenims. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad teismas pagrįstai sprendė, jog yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios užtikrina teismo sprendimo įvykdymą ieškinio patenkinimo atveju ir užkerta galimybę žalai atsirasti.
Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, ieškinio pagrįstumas nevertinamas, todėl atskirojo skundo argumentai, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog ginčo turtui areštas yra būtinas, o teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė neįsitikinęs, jog egzistuoja grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, atmetami.
Įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės ( CPK 147 str. 3 d. ).
Pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir pritaikė procesinės teisės normas, priėmė pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Rezoliucinė dalis
nutar i a:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.