- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-01-22
- Bylos Nr.
- 1A-73-92-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-12-1-02059-2011-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Damanskienė (pirm.), Angelė Ikasalienė, Viktoras Dovidaitis
- Nuteistasis
- K. Š.
- Nukentėjusysis
- O. J.
- Advokatai
- Aivaras Gylys
Pranešėja Jūratė Damanskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-73-92/2013
Teisėjas Valdas Bugelevičius Teisminio proceso Nr. 1-12-1-02059-2011-5
2013 m. sausio 22 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jūratės Damanskienės,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. Š. ir nukentėjusiosios O. J. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 15 d. nuosprendžio, kuriuo K. Š. pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 1 d. ir nubaustas laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant jį per bausmės atlikimo laikotarpį neatlygintinai išdirbti 40 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
O. J. naudai iš K. Š. priteista 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos priteisimo M. J. atmesta, taip pat atmestas O. J. prašymas išieškoti iš K. Š. išlaidas, turėtas advokato paslaugoms apmokėti.
Taip pat nuosprendžiu K. Š. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 145 str. 2 d.
Aprašomoji dalis
nustatė:
K. Š. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2010 m. balandžio 5 d., apie 13.30 val., prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, laiptinės, tarpusavio ginčo metu, sugriebė nukentėjusiajai O. J. už pečių ir sudavė smūgį koja į sėdmenis, po to, pargriovęs ant šaligatvio, tempė nukentėjusiąją šaligatviu link namo laiptinės, o įtempęs į namo laiptinę, stūmė nukentėjusiąją į sieną, tampė už plaukų, ranka sudavė smūgį į veidą, tokiu būdu sukeldamas nukentėjusiajai O. J. fizinį skausmą ir padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą.
Taip pat K. Š. buvo kaltinamas tęstinės nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, padarymu, t.y. laikotarpyje nuo 2009 metų gruodžio mėnesio iki 2011 metų kovo mėnesio, terorizavo O. J., grasindamas padaryti jos gyvybei, sveikatai pavojingą veiką, sistemingai naudojo psichinę ir fizinę prievartą ją baugindamas, o būtent:
jis, 2009 metų gruodžio mėnesį, tiksliai nenustatytą dieną, bute esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, aiškindamasis su O. J. dėl jų šeimos biudžeto, kas kam turi duoti pinigų, pradėjo konfliktuoti ir vieną kartą delnu sudavė O. J. į veidą, nukentėjusiajai pargriuvus ant žemės ir bandant atsistoti, jis kojomis prilaikydamas, kad ji negalėtų atsikelti, vėl rankomis smūgiavo į įvairias kūno vietas. Tokiu būdu, smurtavo žinodamas, kad nukentėjusioji yra nėščia ir tokiais savo veiksmais sukeldamas jai fizinį skausmą bei baimę patirti persileidimą;
tęsdamas savo veiką, jis 2009 metų gruodžio mėnesio pabaigoje, tiksliai nenustatytą dieną, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, aiškindamasis dėl šeimos turto, sukėlė konfliktą ir tuomet, kai O. J. virtuvėje pradėjo valgyti apelsiną, jis savo ranka prispaudė apelsiną jai prie veido ir iš jėgos apelsinu pradėjo trinti jai veidą, tokiu būdu tyčiodamasis žemino jos orumą bei smurtaudamas, sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą. Po to, sugriebė nukentėjusiajai už plaukų ir nutempė į svetainę, kur ranka vieną kartą sudavė į veidą bei kumščiu į smilkinį, rankomis pargriovęs ją ant žemės, spardė kojomis jos kojas, neleido atsikelti, tokiais savo veiksmais sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą bei baimę, būnant nėščiai, gauti smūgį į pilvą;
tęsdamas savo veiką jis, 2010 metų pavasarį, tiksliai nenustatytą dieną, važiuojant automobiliu, Vilniuje, netoli Šv. Onos bažnyčios, be jokios priežasties pradėjo O. J. tampyti už plaukų ir nemažiau 5 kartus jėga stūmė į dureles. Tokiu būdu, smurtavo žinodamas, kad nukentėjusioji yra nėščia, tokiais savo veiksmais sukeldamas jai fizinį skausmą ir baimę patirti persileidimą;
tęsdamas savo veiką jis, 2010 metų balandžio 5 d., Vilniuje, prie (duomenys neskelbtini)-ojo namo esančios laiptinės, nenorėdamas, kad O. J. važiuotų automobiliu kartu su juo, išlipęs iš automobilio, sugriebė jai už pečių ir vartodamas necenzūrinius žodžius koja sudavė į sėdmenis, po to nugriovęs ant šaligatvio, tempė šaligatviu link laiptinės. Įtempęs į laiptinę, stūmė į sieną, tampė už plaukų, ranka sudavė į veidą, tokiu būdu sukeldamas jai fizinį skausmą ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, kuris pasireiškė poodinėmis kraujosruvomis dešiniame žaste ir blauzdoje;
tęsdamas savo veiką jis, 2010 metų balandžio mėnesio antrojoje pusėje, tiksliai nenustatytą dieną, atvykęs į butą adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nėščiai O. J. jos tėvų akivaizdoje vieną kartą kumščiu sudavė į pilvą. Tokiu būdu smurtavo žinodamas, kad nukentėjusioji yra nėščia, tokiais savo veiksmais sukeldamas jai fizinį skausmą ir baimę patirti persileidimą;
tęsdamas savo veiką jis, 2011 metų kovo mėnesį, tiksliai nenustatytą dieną, Vilniuje, pasimatymo metu su sūnumi vaikštinėjant Vingio parke, įvykus žodiniam konfliktui su O. J., būnant ant pėsčiųjų tilto, pradėjo kratyti vaiko vežimą, sukeldamas O. J. baimę, kad kratant vežimą gali iškristi vaikas. Nukentėjusiajai pradėjus jį raminti, prirėmė ją prie tilto turėklų ir pradėjo rankomis ir kojomis smūgiuoti į veidą, pilvą, kojas, grasino ją nužudyti, supjaustyti į gabalus, sulaužyti kojas bei rankas, tokiais veiksmais sukeldamas O. J. fizinį skausmą bei sudarydamas pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas nužudyti gali būti įvykdytas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis K. Š. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendį, kuriuo jis yra pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo išvada, jog jis padarė BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Jis niekada nėra naudojęs nei fizinio, nei psichinio smurto prieš savo buvusią sutuoktinę, tai patvirtina ir tas faktas, jog jis su O. J. išsiskyrė abipusiu sutarimu. Smurto vartojimu jis yra nepagrįstai apkaltintas siekiant jam atkeršyti už tai, kad jis kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos tarnybą dėl trukdymo matytis su sūnumi.
Dėl nusikalstamos veikos, už kurią yra nuteistas, pažymi, kad O. J. į medicinos ekspertą kreipėsi tik 2010-04-12, t.y. praėjus savaitei po įvykio. Nukentėjusiosios O. J. ir liudytojos A. A. parodymai neatitinka specialisto išvadoje nurodytų įvykio aplinkybių. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme O. J. nurodė, kad jis jai įspyrė į sėdmenis, nugriovė ant šaligatvio, tempė link laiptinės, stūmė į sieną, tempė už plaukų, sudavė ranka į veidą, tai patvirtino ir liudytoja A. A.. Nebekalbama apie specialisto išvadoje nurodytą užlaužtą ranką, taip pat neaišku, kodėl kraujosruvos nuo suspaudimo rankomis liko, o nuo smūgių į veidą – ne. Tokie nukentėjusiosios ir liudytojos parodymai vertintini kaip siekis parodyti kuo daugiau smurto.
Be to, liudytojos A. A. parodymai kaip ir kitų liudytojų, kurių parodymus apylinkės teismas atmetė, turėtų būti vertintini kritiškai, kaip siekis padėti jį nuteisti. A. A. teigė mačiusi įvykį 2010-04-05, taip pat vėliau po penkių dienų ar savaitės susitikusi O. J. parduotuvėje, tačiau socialinio tinklapio anketoje 2010-04-04 ir 2010-04-10 padarytuose įrašuose, nurodo tuo metu buvusi Švedijoje, todėl ji negalėjo matyti nei paties įvykio, nei vėliau susitikti nukentėjusiosios parduotuvėje. Taip pat įtarimų dėl liudytojos objektyvumo kelia tai, kad O. J. draugiškai pakomentavo A. A. socialinio tinklapio anketoje įkeltą nuotrauką dar iki pradedant nagrinėti bylą. Įtarimų kelia ir tai, kad A. A. nuo įvykio praėjus net 1,5 metų labai gerai prisiminė smulkias įvykio detales, kai net pats įvykis vyko ne jos namo kieme, kas leidžia manyti, kad ji su nukentėjusiąja suderino parodymus, be to, iš A. A. namo 7 aukšto neįmanoma įžiūrėti automobilyje sėdinčio žmogaus veido, nekalbant apie veido išraišką ar sukąstus dantis. A. A. ir O. J. parodymai nesutampa ir dėl nukentėjusiosios vilkėtos striukės, liudytoja nurodė, kad ji vilkėjo trumpą striukę, kai tuo tarpu nukentėjusioji teigė buvusi su ilga striuke.
Šalies argumentai
Nukentėjusioji O. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl nusikalstamos veikos epizodų, sudarančių tęstinę BK 145 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką, neįrodymo bei pripažinti K. Š. kaltu pagal BK 145 str. 2 d. Taip pat prašo pakeisti nuosprendį, padidinant jai priteistos turtinės žalos atlyginimą iki 30 000 Lt; priteisiant M. J. iš K. Š. 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; priteisiant iš K. Š. patirtas atstovo advokato A. K. atstovavimo paslaugų išlaidas; paskiriant K. Š. bausmę pagal BK 145 str. 2 d., jei paskirta bausmė būtų nesusijusi su laisvės atėmimu arba areštu, kartu su bausme paskirti smurtą artimoje aplinkoje patyrusių asmenų apsaugos užtikrinimo priemonę – įpareigojimą K. Š. nesiartinti prie O. J. ir M. J., nebendrauti ir neieškoti ryšių su jais.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas nepagrįstai atmetė jos bei L. B. ir A. B. parodymus. Nei aprašomojoje, nei motyvuojamojoje dalyje nėra aprašyti minėtų liudytojų parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, net neišdėsčius parodymų turinio, šių liudytojų parodymai pripažinti prieštaringais, konkrečiai nenurodant, kas ir kam prieštarauja. Nukentėjusiosios parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje buvo nuoseklūs, juos patvirtino liudytojų L. B. ir A. B. parodymai, jokių esminių prieštaravimų tarp parodymų nėra. Teismas nepagrįstai atmetė nukentėjusiosios parodymus remdamasis tuo, kad į teisėsaugos institucijas dėl K. Š. naudojamo smurto buvo kreiptasi tik po to kai pastarasis kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos tarnybą. Šis faktas neturi jokios įtakos nei nukentėjusiosios, nei liudytojų parodymų patikimumui. Nukentėjusioji teisminį procesą pradėjo tik tada, kai K. Š., visuomenėje susikūręs išsilavinusio ir kultūringo žmogaus įvaizdį, bet nuolatos smurtavęs prieš ją, valstybinėms institucijoms pradėjo save pateikinėti kaip auką. Apie parodymų patikimumą reiktų spręsti iš jų nuoseklumo, atitikimo kitiems surinktiems įrodymams. Pagrindo netikėti parodymais nesuteikia ir tai, kad nukentėjusioji gyveno kartu su liudytojais L. B. ir A. B.. Tiek nukentėjusioji, tiek liudytojai parodymus davė prieš tai prisiekę ir susipažinę su baudžiamąja atsakomybe už melagingų parodymų davimą.
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat nepagrįstai pirmosios instancijos teismas nepatikimais pripažino ir liudytojų R. I. bei L. S. parodymus apie veikos epizodą Vingio parke. Tai, kad nukentėjusioji pati paprašė jų duoti parodymus neturi jokios įtakos šių liudytojų parodymų patikimumui. Teismas nuosprendyje neaprašė ir šių liudytojų parodymų, todėl nesuprantama kaip jis galėjo pasisakyti dėl šių parodymų prieštaringumo. Šios liudytojos vienodai nurodė esmines matyto įvykio aplinkybes, liudytojų parodymai patvirtina nukentėjusiosios parodymus. Įrodymų patikimumui jokios įtakos neturi ir tai, kad pirminius liudytojų parodymus surašė nukentėjusiosios advokatas, kadangi jokio poveikio liudytojoms nėra nustatyta. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad lietuvių kalbos nemoka liudytoja L. S., nes ji teisme parodymus davė be vertėjo pagalbos. Bet kuriuo atveju galimai padaryti procesiniai pažeidimai advokatui surašant parodymus, nedaro jokios įtakos liudytojų teisiamojo posėdžio metu duotiems parodymams. Be to, abi liudytojos yra visiškai nesusijusios nei su viena bylos šalimi, todėl neturi suinteresuotumo ir yra nešališkos.
Tinkamai įvertinus visus byloje esančius įrodymus ir pripažinus, kad visi kaltinime nurodyti veikos epizodai yra įrodyti, K. Š. pripažintinas kaltu pagal BK 145 str. 2 d., nes jo veiksmai, naudojant nukentėjusiosios ir jos mažamečio sūnaus atžvilgiu psichinę bei fizinę prievartą bei juos bauginant, buvo pasikartojantys ir sistemingi.
Teismas pagrįstai konstatavo, kad dėl K. Š. veiksmų nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą ir didelių moralinių išgyvenimų, kadangi nusikalstama veika buvo padaryta jai esant nėščiai ir šis dvasinis sukrėtimas neabejotinai neigiamai atsiliepė jos asmeniniam gyvenimui, todėl nukentėjusioji turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, bet nepagrįstai neturtinės žalos atlyginimą sumažino nuo 30 000 Lt iki 2000 Lt. Teismas neįvertino, kad nukentėjusioji ypač didelius dvasinius išgyvenimus patyrė dėl grėsmės jos vaisiaus bei jau gimusio vaiko sveikatai ar gyvybei. Dvasinius išgyvenimus nukentėjusioji patiria iki šiol, jai vienai būnant su vaiku viešose vietose pasireiškia nesaugumo jausmas, nuolatinis nerimas ir baimė sutikti K. Š.. Įvertinus tai, kad nustatytas ne vienas nusikalstamos veikos epizodas, turėjo būti priteista visa prašoma neturtinė žala. Taip pat teismas nepagrįstai nurodė, kad neturtinės žalos nepatyrė M. J.. Vien jau smurto naudojimas prieš nėščią nukentėjusiąją leidžia daryti išvadą, jog tai negalėjo neatsiliepti tuo metu dar motinos įsčiose buvusio M. J. fizinei ir psichinei sveikatai, tas pats pasakytina ir apie kaltinamojo veiksmus vaikui jau gimus. Be to, medicininiai dokumentai akivaizdžiai patvirtina, kad M. J. žala buvo padaryta. Todėl M. J. priteistinas 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.
Šalies argumentai
Taip pat skunde nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai K. Š. kartu su bausme nepaskyrė LR Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme numatytų smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonių, kurios skiriamos nuteistajam kartu su bausme, jei jam nėra paskirtas laisvės atėmimas arba areštas. Minėtame įstatyme yra numatytos tokios priemonės: 1) įpareigojimas smurtautojui laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, jeigu jis gyvena kartu su smurtą patyrusiu asmeniu; 2) įpareigojimas smurtautojui nesiartinti prie smurtą patyrusio asmens, nebendrauti, neieškoti ryšių su juo.
Teismas taip pat nepagrįstai nepriteisė turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, nes advokatas A. K. ikiteisminio tyrimo metu dalyvavo procese kaip nukentėjusiosios atstovas. BPK nenumato tokio apribojimo, kad išlaidos už advokato paslaugas būtų priteisiamos tik už atstovavimą teisme, bet nebūtų priteisiamos už atstovavimą ikiteisminiame tyrime, todėl patirtos išlaidos turėjo būti priteistos pagal BPK 106 str. 2 d.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė K. Š. apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji ir jos įgaliotas atstovas prašė tenkinti O. J. apeliacinį skundą, prokurorė prašė nuteistojo K. Š. ir nukentėjusiosios O. J. apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo K. Š. apeliacinis skundas tenkintinas, nukentėjusiosios O. J. apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl K. Š. apeliacinio skundo
Pirmosios instancijos teismas išteisino K. Š. dėl kaltinimų padarius BK 145 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką, bet pripažino jį kaltu pagal BK 140 str. 1 d. dėl to, kad 2010 m. balandžio 5 d., apie 13.30 val., smurtavo O. J. atžvilgiu. Apkaltinamąją išvadą apylinkės teismas padarė remdamasis nukentėjusiosios, liudytojos A. A. parodymais bei teismo medicinos specialisto išvada.
Kolegijos nuomone, K. Š. pagal BK 140 str. 1 d. nuteistas nepagrįstai, apylinkės teismui padarius faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.
Skirtingai nei dėl kitų kaltinime nurodytų epizodų, pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus dėl 2010 m. balandžio 5 d. įvykio, rėmėsi nukentėjusiosios O. J. parodymais, kuriuos patvirtino liudytojos A. A. parodymai. Tačiau apeliacinės instancijos teisme, atliekant įrodymų tyrimą, liudytoja A. A. pripažino įvykio nemačiusi, nes tuo metu buvo išvykusi į Švediją, parodė nukentėjusiosios O. J. nepažinojusi, bet 2010 m. balandžio 23 d. jai, grįžus į Vilnių, artimas žmogus, kurio duomenų negalinti nurodyti, papasakojo apie šį įvykį. Kadangi ji kaip žurnalistė rašo apie smurtą šeimose, todėl atsitiktinai sutikusi O. J., pasisiūlė reikalui esant duoti parodymus apie jos atžvilgiu panaudotą smurtą, ką ir padarė kaip liudytoja apklausiama pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tokias aplinkybes, darytina išvada, jog A. A. negalėjo matyti, kas nutiko 2010 m. balandžio 23 d. Be to, teismui kyla abejonių, ar iš tikrųjų A. A. apie įvykį papasakojo jos neįvardintas artimas žmogus, kadangi nesuprantama kaip liudytoja galėjo atsitiktinai sutikti O. J. ir pasisiūlyti liudyti jos naudai, nes pati A. A. teisme nurodė nepažinojusi nukentėjusiosios, todėl A. A. kaip liudytoja laikytina nepatikima, galimai esanti suinteresuota bet kokiu atveju duoti O. J. naudingus parodymus. Esant tokioms aplinkybėms, liudytojos A. A. parodymai, duoti bylą nagrinėjant apylinkės teisme, yra niekiniai ir jais negalima remtis sprendžiant K. Š. kaltės klausimą.
Apylinkės teismas neturėjo duomenų apie tai, kad liudytoja A. A. duoda melagingus parodymus, todėl negalėjo tinkamai įvertinti ne tik pačios liudytojos parodymų, bet ir nukentėjusiosios parodymų, kuriuos patvirtino melagingi liudytojos A. A. parodymai. Pažymėtina, kad O. J. parodymai dėl neva jos atžvilgiu 2010 m. balandžio 5 d. K. Š. įvykdytų neteisėtų veiksmų taip pat kelia pagrįstų abejonių. Iš bylos medžiagos matyti, jog O. J. ikiteisminio tyrimo pradžioje nurodė konkrečius asmenis, kurie neva matė kaip jos atžvilgiu smurtavo K. Š.. Vėliau ji jau nurodė, kad įvykį galėjo matyti kažkokie žmonės, kurių ji neįvardijo. O. J. parodymai apie jos atžvilgiu neva naudotą smurtą taip pat yra nenuoseklūs ir kelia abejonių. Anot nukentėjusiosios, K. Š. tempė ją grindiniu link laiptinės, spyrė į sėdmenis, mušė rankomis per galvą, kitas kūno dalis, trankė ją į sieną, sudavė smūgius į veidą, ant rankos liko kraujosruva, ant veido buvo patinęs guziukas. Teismo medicinos specialisto išvadoje užfiksuotos dvi poodinės kraujosruvos O. J. dešiniame žaste ir blauzdoje, kitų sužalojimų jos kūne neaptikta, be to, nurodytos įvykio aplinkybės nesutampa su teisme O. J. nurodytomis aplinkybėmis. Be to, jeigu tikėti nukentėjusiąja, dėl K. Š. panaudoto smurto (spardė, sudavė ranka į veidą, galvą, trankė į sieną) turėjo atsirasti ir kitokių intensyvesnių sužalojimų pėdsakų, bet specialistas jų neaptiko, kaip ir neužfiksavo sužalojimų pėdsakų veide, apie kuriuos teisme nurodė O. J.. Tai, jog į teismo medicinos specialistą nukentėjusioji kreipėsi praėjus savaitei po įvykio, kaip pati nurodė, paskatinta motinos ir advokato, o apie įvyki teisėsaugos institucijoms pranešė praėjus daugiau kaip metams po įvykio, t.y. 2011-05-04, kelia pagrįstų abejonių dėl O. J. parodymų teisingumo bei sudaro pagrindą manyti, jog baudžiamasis procesas K. Š. atžvilgiu buvo pradėtas vien dėl to, kad jis kreipėsi į vaiko teisių apsaugos skyrių dėl trukdymo bendrauti su sūnumi.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir byloje nesant kitų įrodymų, kurie leistų pašalinti iškilusias abejones dėl smurto panaudojimo aplinkybių, bei vadovaujantis suformuota teismų praktika, jog visos abejonės, kurių neįmanoma pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai, nėra pagrindo išvadai, jog O. J. nustatytus sužalojimus tyčiniais veiksmais padarė K. Š.. Vien specialisto išvada, kurioje užfiksuoti O. J. sužalojimai, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai išvadai, jog sužalojimus padarė K. Š..
Kolegijos įsitikinimu, išnagrinėjus bylą yra pagrindo teigti, kad nuosprendžio dalis, kuria K. Š. pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 1 d. yra nepagrįsta, teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nėra neginčijamų ir objektyvių duomenų, kad K. Š. 2010 m. balandžio 5 d. O. J. atžvilgiu įvykdė nusikalstamą veiką, todėl nuosprendžio dalis, kuria K. Š. nuteistas pagal BK 140 str. 1 d., naikintina BPK 329 str. 1 p., 328 str. 3 p. pagrindu.
Dėl O. J. apeliacinio skundo
O. J. apeliaciniame skunde teigiama, kad apylinkės teismas, neištirdamas visų įrodymų ir nepateikdamas jų išsamaus vertinimo nuosprendyje, pažeidė BPK 242 str. 1 d., 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus. Toks apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas, pirmosios instancijos teismas pilnai ir visapusiškai ištyrė įrodymus bei išteisindamas K. Š. iš jam pareikšto kaltinimo dėl BK 145 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo nepažeidė nei BPK 20 str., nei apeliaciniame skunde nurodytų kitų įstatymų reikalavimų.
Kaltinimai K. Š. buvo pateikti padarius tęstinę, BK 145 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką, iš viso jam buvo inkriminuoti šeši atskiri epizodai. Dėl kaltinimo smurto O. J. atžvilgiu panaudojimo 2010 m. balandžio 5 d. pasisakyta aukščiau. Taip pat K. Š. buvo kaltinamas neteisėtų veiksmų padarymu 2009 m. gruodžio mėnesį, 2009 m. gruodžio mėnesio pabaigoje, 2010 m. pavasarį, 2010 m. balandžio mėnesio antrojoje pusėje ir 2011 m. kovo mėnesį tiksliai nenustatytomis dienomis.
Visų pirma pažymėtina, jog apylinkės teismas pagrįstai kritiškai vertino O. J. parodymus dėl kiekvieno jai galimai padaryto nusikalstamos veikos epizodo. Iš bylos aplinkybių matyti, jog baudžiamasis procesas prieš K. Š. buvo pradėtas iš karto po to, kai pastarasis kreipėsi į vaiko teisių apsaugos skyrių dėl trukdymo matytis su sūnumi, tai patvirtina aplinkybę, jog santykiai tarp K. Š. ir O. J. yra įtempti, tarp jų yra kilęs konfliktas, kurį bandoma spręsti tiek teisėtomis, tiek neteisėtomis priemonėmis, todėl kiekvieno iš šių asmenų nurodytos aplinkybės turi būti patikrinamos objektyviais bylos duomenimis. Analizuojant nukentėjusiojo K. Š. apeliacinį skundą, buvo nustatyta, jog liudytoja A. A. davė melagingus parodymus, kurie iš esmės sutapo su O. J. parodymais, todėl tikėtina, jog liudytojos parodymai buvo suderinti su nukentėjusiąja ir ji žinojo apie melagingus parodymus, kas tik patvirtina, jog O. J. suinteresuota patraukti K. Š. baudžiamojon atsakomybėn net ir neteisėtais būdais. Taip pat pažymėtina, kad tiek nukentėjusioji, tiek kaltinamasis patvirtino, jog jų sūnaus gimimo iniciatorius buvo K. Š., kuris, kaip matyti iš byloje esančių SMS žinučių turinio, rūpinosi sūnaus ir nukentėjusiosios gerove, teikė materialinę pagalbą, nupirkdavo būtiniausių daiktų, todėl neįtikėtina, jog jis, žinodamas kaip tai gali atsiliepti kūdikio sveikatai, galėjo naudoti smurtinius veiksmus.
K. Š. inkriminuoti nusikalstamos veikos epizodai galimai įvykę 2009 m. gruodžio mėnesį, 2009 m. gruodžio mėnesio pabaigoje, 2010 m. pavasarį tiksliai nenustatytomis dienomis. Šie nusikalstamos veikos epizodai K. Š. inkriminuoti remiantis išimtinai nukentėjusiosios O. J. parodymais, kurie yra nenuoseklūs, keliantys abejonių todėl vertintini kritiškai. Abejonių dėl nukentėjusiosios parodymų teisingumo kelia ir tai, jog nepaisant intensyviai prieš ją naudoto smurto, ji nesikreipė pagalbos į kitus asmenis, nepranešė apie panaudotą smurtą policijai, taip pat nesikreipė į gydymo įstaigas padarytiems sužalojimams užfiksuoti. Nesant byloje objektyvių nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes patvirtinančių duomenų, laikantis baudžiamosios teisės principo in dubio pro reo, pritartina apylinkės teismo išvadai, jog negalima vienareikšmiškai nustatyti, ar K. Š. 2009 m. gruodžio mėnesį, 2009 m. gruodžio mėnesio pabaigoje, 2010 m. pavasarį tiksliai nenustatytomis dienomis O. J. atžvilgiu elgėsi nusikalstamai.
Apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai nurodyta, jog apylinkės teismas negalėjo tinkamai įvertinti liudytojų L. B. ir A. B. parodymų dėl epizodo, kai 2010 m. K. Š., atvykęs į jos tėvų butą, neva sudavė O. J. stiprų smūgį į pilvą, tinkamai jų neaprašęs skundžiamame nuosprendyje. Priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, skundžiamame nuosprendyje yra atskleista liudytojų L. B. ir A. B. parodymų esmė, taip pat pateiktas teismo vertinimas, kodėl jie laikytini nepatikimais ir prieštaringais. Pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl liudytojų parodymų nenuoseklumo ir prieštaringumo pritartina. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde teigiama, jog po to, kai 2010 m. balandžio mėnesį K. Š., įsiveržęs į nukentėjusiosios tėvų butą, sudavė stiprų smūgį nėščiai O. J. į pilvą, pastaroji blogai jautėsi, kreipėsi į gydytoją. Tačiau byloje nėra užfiksuota, kad nukentėjusioji būtų kreipusis pas gydytoją ar teismo medicinos specialistą, tuo labiau, jog pirmosios instancijos teisme parodė, kad po šio įvykio niekur nesikreipė, o kai vėliau lankėsi pas ginekologę papasakojo jai apie patirtą smurtą, bet pastaroji į šią aplinkybę neva nekreipė dėmesio, neužfiksavo šio fakto jos ligos istorijoje, kuo abejotina ypač dėl to, kad nukentėjusiosios teigimu gydytoja buvo jos motinos draugė. Be to, liudytojai L. ir A. B. taip pat patvirtino, kad kreiptis į teisėsaugos institucijas buvo nuspręsta po to, kai K. Š. padavė skundą vaiko teisių apsaugos tarnybai dėl teisės matytis su sūnumi pažeidinėjimo, kas sudaro pagrindą pripažinti liudytojus suinteresuotais bylos baigtimi ir jų parodymus laikyti nepatikimais.
Taip pat apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė argumentus, kodėl kritiškai vertina liudytojų R. I. ir L. S. parodymus dėl smurto naudojimo O. J. ir kūdikio atžvilgiu 2011 m. kovo mėnesį. Iš susirašinėjimo SMS žinutėmis matyti, kad 2011 m. kovo mėnesį K. Š. su savo sūnumi susitikęs nebuvo. Liudytojos R. I. ir L. S. prisipažino, kad apie neva K. Š. smurto panaudojimo aplinkybes liudijo paprašytos O. J., atkreiptinas dėmesys, kad visų pirma jos savo rašytinius liudijimus surašė nukentėjusiosios advokato kontoroje, būdamos informuotos apie tai, jog O. J. skiriasi su K. Š., nes šis smurtauja, tokiu būdu neatmestina galimybė, jog liudytojoms galėjo būti daroma įtaka, suformuojama nuomonė apie matytą incidentą, o iš ikiteisminį tyrimą atliekančių institucijų buvo atimta galimybė išsiaiškinti, ką iš tikrųjų įvyko. Aplinkybę, jog liudytojos davė parodymus, atitinkančius išimtinai O. J. pateikiamą įvykio versiją, taip pat patvirtina K. Š. pateiktas susitikimo metu užfiksuotas pokalbis, iš kurio negalima spręsti, kad O. J. atžvilgiu buvo naudotas smurtas.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog patikimų įrodymų, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą dėl įrodymų pakankamumo pripažinti asmens kaltę, byloje nėra, todėl nėra pagrindo patenkinti O. J. apeliacinio skundo ir pripažinti K. Š. kaltu pagal BK 145 str. 2 d. Tuo pačiu atmestini ir apeliacinio skundo prašymai priteisti patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, neturtinei žalai priteisti ir poveikio nuo smurto artimoje aplinkoje priemonių paskyrimo.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apylinkės teismas, išteisinęs K. Š. iš kaltinimo pagal BK 145 str. 2 d. dėl jam inkriminuotų 2009 m. gruodžio mėnesio (2 veikos), 2010 m. pavasarį, 2010 m. balandžio mėnesio antroje pusėje, 2011 m. kovo mėnesio veikų, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nesuformulavo sprendimo dėl K. Š. išteisinimo tuo iš esmės pažeisdamas BPK 307 str. 4 d. 2 p. reikalavimus, todėl nuosprendis keistinas BPK 329 str. 4 p., 369 str. 3 d. pagrindu.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d., 4 d., 329 str. 1 p., 4 p.,
nusprendžia:
K. Š. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 15 d. nuosprendį pakeisti:
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria K. Š. pripažintas kaltu bei nuteistas pagal BK 140 str. 1 d. dėl 2010-04-05 veikos ir iš šios kaltinimo dalies jį išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
„K. Š. iš kaltinimo pagal BK 145 str. 2 d. (dėl 2009 m. gruodžio mėn. dviejų įvykių, 2010 m. pavasario, 2010 m. balandžio mėn. bei 2011 m. kovo mėn. įvykių) išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.“
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta išieškoti iš K. Š. nukentėjusiosios O. J. naudai 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos priteisimo M. J. atmesta kaip nepagrįsta, ir palikti nukentėjusiosios O. J. civilinį ieškinį nenagrinėtą.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nukentėjusiosios O. J. apeliacinį skundą atmesti.