Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

2021-01-08 · Baudžiamoji byla Nr. 1-103-1058/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2021-01-08
Bylos Nr.
1-103-1058/2021
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-33567-2019-9
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Giedrė Telksnienė
Civilinis ieškovas
J. B.
Kaltinamasis
V. V.
Advokatai
Daiva Dereškevičienė, Vladislavas Latušinskis
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1-103-1058/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-33567-2019-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1; 2.3.6.4.5. (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. sausio 8 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Giedrė Telksnienė,sekretoriaujant Gražinai Osinskajai,dalyvaujant prokurorėms Rūtai Šipkauskienei, Reditai Vinterytei,

nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. B. įgaliotai atstovei advokatei Daivai Dereškevičienei, atstovei pagal įstatymą D. E.,

kaltinamajam V. V. ir jo gynėjui advokatui Vladislavui Latušinskiui,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje V. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, vedęs, aukštesniojo išsilavinimo, dirbantis UAB „Ž“ (duomenys neskelbtini), faktinė gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. 2019 m. liepos 29 d. apie 17 val., prie vaikų stovyklos, vykusios (duomenys neskelbtini), įėjimo spyrė J. B. vieną kartą į koją ir vieną kartą apatine delno dalimi trenkė į smilkinį, tokiais veiksmais sukėlė nepilnametei nukentėjusiajai J. B. fizinį skausmą.

Kaltinamasis V. V. teisiamajame posėdyje savo kaltę neigė. Parodė, kad, atrodo, liepos mėnesio pabaigoje, pirmadienį, atvažiavo pasiimti savo sūnų I., nes vienas 1,5 metų jį augina. Su sutuoktine šiuo metu vyksta skyrybų procesas. Yra tarnybų išvados, kad jis ramaus būdo, užima vadovaujančias pareigas, moka suvaldyti situaciją. Atvykęs sužinojo, kad žmona paliko neaišku kam paimti vaiką, jam nieko nepranešė, o pati kažkur išvažiavo. Norėjo P. P. paimti pats, bet pasirodė mergaitė, vieną kartą matyta jų namuose. Paklausė jos, kas tokia bus. Ji pasakė, kad I. V. ją įpareigojo paimti P. Jis paprašė jos asmens dokumento. Vaikas yra su specialiais poreikiais, prižiūrėti tokį vaiką reikia turėti specialių įgūdžių. Ji pradėjo negražiai kalbėti, keiktis, kelti triukšmą. Pasakė, kad neprivalo rodyti jam asmens dokumento, klausė, kas jis toks. Jie abu buvo išprašyti į lauką. Ji toliau keikėsi, dokumento nepateikė, todėl jis paskambino policijai. Tada atėjo auklėtoja iš stovyklos, atnešė sutartį, kur buvo parašyta vardas, pavardė ir tuo metu ta mergaitė gavo savo asmens dokumento kopiją. Viską sutikrinus, viskas atitiko ir jie išsiskyrė. Nebuvo jokio skausmo sukėlimo, jokio mušimo, pasistumdymo, jokio verkimo. Jis turėjo skubiai pasišalinti, nes I. pasakė, kad jam skaudą pilvą. Paėmė vaiką ir išvažiavo namo. Nesudavė merginai smūgių nei į galvą, nei į koją. P. ir tos mergaitės parodymai labai skiriasi. P. išgąstis buvo ne dėl to, kas ten įvyko, o dėl to, kad buvo iškviesta policija. Atsižvelgiant į sumą, nurodytą ieškinyje, mano, kad tiesiog norima pasipelnyti. Nukentėjusioji buvo susijaudinusi, bet nežino dėl ko, nes ten dar apačioje, ji pradėjo negražiai kalbėti. Kai pasakė, kad policiją iškvietė, jai net akyse pasirodė ašaros. J. B. buvo be akinių. P. nestovėjo nuolat šalia jų, tai nubėgdavo, tai atbėgdavo. Kitas vaikas, I., irgi su vaikais lakstė, paskui pribėgo, pasakė, kad pilvą skauda, teko greitai važiuoti namo. Ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. lapkričio 18 d. V. V. atsisakė duoti parodymus (t. 1, b. l. 114, 115). 2020 m. sausio 31 d. apklausos metu parodė, kad dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos neprisipažįsta. Narkotinių medžiagų nevartoja, psichinėmis ligomis neserga. Dėl įtarime nurodytų aplinkybių paaiškino, kad 2019 metų liepos mėnesio pabaigoje, atsimena buvo pirmadienis, apie 17–18 val., jis atvažiavo į stovyklą, adresu (duomenys neskelbtini) gatvėje, tikslaus adreso neprisimena, (duomenys neskelbtini), pasiimti savo sūnaus I. V.. Taip pat žinojo, kad minėtoje stovykloje yra jo globotinis P. P.. Iš I. sužinojo, kad mama tuo metu yra išvažiavusi dviem savaitėms atostogauti prie jūros. Pamatė, kad P. iš stovyklos atėjo pasiimti kažkokia mergaitė (dabar jau žino, kad jos vardas yra J.). Jis pasakė, kad jos nepažįsta ir prieštarauja, kad ji iš stovyklos paimtų P. Paklausė tos mergaitės, kas ji yra tokia, ko čia atėjo. Mergaitė pradėjo su juo nepagarbiai kalbėti, agresyviai, įžeidinėti jį įvairiais necenzūriniais žodžiais. Paprašė stovyklos vedėjos, kad ji parodytų sutartį, ar ten yra įrašyta minėta mergaitė kaip asmuo, kuris gali paimti P. Vedėja pasakė, kad jie išeitų į lauką iš stovyklos patalpos, kad vaikai negirdėtų ir nematytų mergaitės agresyvaus elgesio konflikto. Jie išėjo į lauką. Tada vedėja atnešė sutartį, joje buvo įrašyti mergaitės vardas ir pavardė. Kadangi jis nežinojo, kas ten per mergaitė įrašyta, ar ta pati, kuri atėjo pasiimti P., jis paprašė, kad ta mergaitė pateiktų savo asmens dokumentą, kad galėtų įsitikinti, kad čia ta pati, kuri yra įrašyta į sutartį. Mergaitė iš pradžių negalėjo pateikti dokumento, vėl jį pradėjo įžeidinėti. Jis tada paskambino į policiją ir pranešė kas vyksta. Tada mergaitė po kiek laiko telefone parodė savo dokumento nuotrauką, dokumente buvo tas pats vardas ir pavardė kur ir sutartyje. Tad jis vėl paskambino į policiją ir pranešė kad viskas yra gerai, atšaukė pareigūnus, kad važiuoti nereikia. Tuomet jis pasiėmė iš stovyklos I., o ta mergaitė P., ir jie išsiskirstė, apie ką bylos garso įrašas, kurį pateiks. Nori pasakyti, kad jis tai mergaitei jokių smūgių nebuvo sudavęs ir jos neįžeidinėjo įvairiais necenzūriniais žodžiais. Kitą dieną, pagal teismo nutartį antradieniais ir ketvirtadieniais, ir kas antrą savaitgalį, jis privalėjo paimti P. ir būti su juo iki 22 val. Jis atvažiavo į stovyklą paimti I. ir kartu P., tačiau atėjo ta pati mergaitė su dar trimis vaikinais (paaugliais). Vaikinai buvo atletiško kūno sudėjimo. Vienas vaikinas priėjęs prie jo pasakė, kad jei jis trukdys paimti P., jam bus blogai, kiti du vaikinai stovėjo ir rankų gestai (daužydavo kumščiais į delną) rodė irgi, kad jam gali būti blogai. Vaikinas, kuris jam grasino, jis padarė jo nuotrauką, ją irgi pridės prie apklausos. Jis pasiėmė I. ir išvažiavo. P. tą dieną nepasiėmė. Policijos jis dėl to nekvietė, kadangi yra nusivylęs pareigūnų veiksmais, nes bet koks konfliktas yra traktuojamas kaip jų skyrybų pasekmės (t. 1, b. l. 117, 118-119).

Nukentėjusioji nepilnametė J. B., apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad kai mokėsi progimnazijoje, turėjo (duomenys neskelbtini), su kuria labai gerai sutarė. Kai baigė progimnaziją, su ta (duomenys neskelbtini) vieną dieną susitiko parduotuvėje. Ji jos paprašė, kad kartais, kai ji negali parvažiuoti namo, pasaugotų jos vaikus. Ji sutiko, nes vaikus pažįsta labai gerai, jie ją mėgo, apkabindavo pamatę koridoriuje. Vieną dieną ta (duomenys neskelbtini) I. paprašė jos, kad ji vieną iš tų vaikų – P., nuvestų į stovyklą ir po to parvestų namo. P. turi brolį I., bet jis tą vasarą gyveno su tėvu. Kai liepos 29 dieną, kiek pamena, atėjo jai laikas paimti P., atvažiavo į tą vietą ir ten buvo V., I. vyras. Jis pradėjo ją kaltinti, kad ji neva nori pagrobti P., nors puikiai žinojo, kad ją visi pažįsta. Ir pats V. prieš tą įvykį buvo ją matęs. V. pradėjo sakyti, kad jai neatiduotų vaiko, o ji niekaip negalėjo įrodyti, kad gali pasiimti vaiką pagal sutartį, nes neturėjo asmens dokumento. Paprašė sesės, kad nufotografuotų jos asmens dokumento nuotrauką, o tuo metu V. iškvietė policiją, nes manė, kad ji nori pagrobti jo vaiką. Tuo metu jie stovėjo lauke, prie įėjimo į stovyklos patalpas. Stovyklos prižiūrėtoja nuėjo paimti sutarties, kuri buvo pasirašyta su I. Tuo metu ji atsisuko į V. ir pasakė jam „ar niekas jo nemokė, kad negražu meluoti“, nes jis tikrai daug melavo. Kai taip pasakė, V. turbūt labai susinervino, priėjo prie jos labai arti, atstumas buvo gal per gerą sprindį ir pasakė „užsikrušk šliundra tu“. Taip pat jis jai nestipriai spyrė į koją. Norėjo jam atgal spirti, nes buvo susinervinusi, bet nepataikė ir jam neįspyrė, nieko jam nepadarė. V. sugniaužė kumštį (parodo kaip) ir trenkė jai į smilkinį. Kai atėjo prižiūrėtoja, matė, kad ji verkia, papasakojo jai kas nutiko, bet ji ja nepatikėjo ir nesiėmė jokių veiksmų. Kai verkė, V. tiesiog juokėsi. Kai sesuo atsiuntė dokumento nuotrauką, prižiūrėtoja leido jai pasiimti vaiką, o V. paskambino į policiją. Šito įvykio liudininkų nėra, išskyrus P., bet jam tik (duomenys neskelbtini) metai, nežino, ar jis galės būti liudininku. Tikslios įvykio datos neprisimena, žino, kad buvo pirmadienis, buvo liepos 29 arba 27 diena, maždaug 17 val., vakaro. Viskas vyko (duomenys neskelbtini) gatvėje. Ten eina tokia kaip siena iš akmenų, už sienos yra laiptai ir pastatas, prie to pastato įėjimo durų viskas įvyko. Stovyklos prižiūrėtoja yra ta moteris, kuri praleidžia su tais vaikais visą dieną. Vardo ir pavardės neprisimena, turi telefone. Tas žmogus, kuris ją sumušė yra V. V.. Įvykio vietoje buvo P. ir V. V. jai spyrė nestipriai iš priekio į blauzdikaulį, mano, kad spyrė dešine koja. Nieko beveik nejautė, nes nebuvo stiprus skausmas, be to, buvo šoko būsenoje ir dėl to skausmo nejautė. Po spyrio gavo dar stipresnį smūgį ir ta koja nelabai rūpėjo. Po smūgių, su koja ir veidu viskas buvo gerai. Tuo metu buvo be akinių, nes jie buvo sulaužyti, jei būtų buvusi su akiniais, jis būtų juos sulaužęs. Pataikė vieną kartą į dešinį smilkinį, tikrai skaudėjo. Kai reikėjo mamai ir sesei papasakoti viską, verkė, visą vakarą skaudėjo jai tikrai. Visų pirmą buvo šokas, nes žmogus jos nepažinodamas gali taip elgtis, labai dingo pasitikėjimas įvairias žmonėmis, baisu dabar gatvėje vaikščioti. Kai matai, kai eina vyras ir pagalvoji, kad jis gali nei iš šio nei iš to trenkti. Apie įvykį žinojo ta stovyklos prižiūrėtoja, sužinojo I., jos mama, tėtis ir sesuo. P. viską matė. Sužinojo kai kurie draugai ir jos vaikinas, su kuriuo tuo metu draugavo. Jeigu galvos skausmas nebūtų praėjęs kitą dieną, gal būtų tekę kreiptis į medikus, bet kadangi galvos skausmas praėjo, nematė prasmės kreiptis į medikus. Labai baisu pagalvoti apie tai, kokios būtų pasekmės, jei būtų gavusi stipresnį smūgį arba tai, jog V. dabar pradėtų kerštauti. Visa tai paliko jai emocinių pasekmių. Į teisėjo klausimus: P. visa tai matė, stovėjo gal tris metrus nuo jos. Beveik prie pat jų stovėjo. Žino, kad matė, nes vėliau jo pati klausė ir turi video, kai klausė jo ar matė ką tavo tėtis jai padarė. Jis sako matė, kad tėtis trenkė jai į galvą. P. stovėjo persigandęs ir iš to sprendžia, kad P. viską matė. Jokių žymių po sutrenkimo neliko. Į proceso dalyvių klausimus, užduotus per ikiteisminio tyrimo teisėją: V. ne pirmą kartą matė, kai jie susitiko. Nežino, koks jo tikslas buvo, bet jis turi draudimą lankytis I. namuose. Ir ji kaip tik tą dieną, kai jis nusprendė aplankyti abu savo vaikus, su tais vaikais sėdėjo, nes I. paprašė. V. užėjo į namus, buvo ne viena, o su savo drauge. Jis pradėjo ją įkalbinėti, kad eitų namo, kad jis vienas pabus su vaikais. Nežinojo kaip elgtis, nusprendė paskambinti I. ir paklausti kaip elgtis. Paskambino I. ir ji pasakė, kad V. negali būti tuose namuose ir liepė iškviesti policiją. Kai policija atvyko, jis sakė, kad name nebuvo, o kieme atsidūrė perlipęs per tvorą. Dar buvo taip, kad jis pradėjo ją ir jos draugę fotografuoti, po to nufotografavo juos visus keturis. Į teisėjo klausimus: pirmas susitikimas su V. I. namuose buvo 4-5 mėnesiai nuo šio įvykio. Kad V. padarė tai netyčia, nemano. Jei jis būtų taip padaręs netyčia, jis nestovėtų ir nesijuoktų, kai ji verkė (t. 1, b. l. 78-81).

Liudytojas mažametis P. P. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad jis yra P. P., kada gimė, neprisimena, jam (duomenys neskelbtini) metai. Nenori kalbėti, sakyti tiesos. Susitiko pakalbėti apie dalykus. Kur buvo stovykla, nežino, ten nuvesdavo auklės, mama, tėtis ir brolis. Iš stovyklos jį pasiimdavo mama, tėtis ir brolis ir mergaitės, jų vardų nežino. V. ir A. J. didelė, su akiniais, ji jį saugojo. J. jį paėmė iš stovyklos. J. atėjo į viršų, pasiėmė jį. Atvažiavo tėtis ir pradėjo muštis. J. užmynė ant kojų, davė per „snukį“. Tėčio vardo ir pavardės nesakys, tėtis jį bars, ant jo tėtis supyks. Kai J. užmynė ant kojos, ji irgi užmynė ant kojos. Davė į snukį, nes jį norėjo pasiimti. Akiniai nukrito, tėtis juos pakėlė ir numetė, tėtis sudaužė akinius. Tėtis J. trenkė (rodo smilkinį), akiniai nuslydo. J. skambino mamai ir policijai. Mano, kad labai skaudėjo, tai matė su broliu I., tai matė keturi žmonės, jų vardų nežino. Tai matė trys dideli vaikai. Buvo brolis I. ir trys vaikai ir trys suaugę. Matė dvi auklėtojos, jos skambino į policiją. Auklėtojos vardo nežino (t. 1, b. l. 95-97).

Liudytoja ir civilinė ieškovė D. E. teismo posėdyje parodė, kad 2019 m. liepos 29 d. apie 17.30 val. sulaukė dukros skambučio, ji verkė, papasakojo apie situaciją. Ji paprašė nusiraminti ir paskambinti policijai, pasiteirauti, ką tokiu atveju daryti. Į smulkmenas tuo metu nesigilino. Dukra taip ir padarė, paskambino policijai, atvažiavo pareigūnai, paaiškino, kad reikia rašyti pareiškimą, bet reikia važiuoti į kitą rajoną, nes jų rajone komisariatas nedirba, arba kitą dieną nuvažiuoti į savo rajono komisariatą. Dėl to pareiškimą parašė kitą dieną. Detales sužinojo, kai dukra grįžo namo. Dukra pasakojo, kad atvyko pasiimti berniuką P. ir sutiko kaltinamąjį. Dukrai prižiūrėtoja nenorėjo atiduoti berniuko, nes ji neturėjo asmens dokumento. Kaltinamasis visą tai matė ir norėdamas apsunkinti aplinkybes, pasakė, kad dukra norėjo pagrobti vaiką. Netgi paskambino policijai, bet vėliau atšaukė iškvietimą. Dukra, norėdama vaiką atsiimti, paprašė prižiūrėtojos patikrinti sutartį ir pažiūrėti, kad ji yra nurodyta, o sesers paprašė atsiųsti jai asmens dokumento nuotrauką. Prižiūrėtojai išėjus patikrinti sutarties, dukra liko su vaiku ir kaltinamuoju laukti. Paklausė kaltinamojo: - „ar gražu taip meluoti?“ Į ką kaltinamasis atsakė smūgiais, jai buvo smūgis suduotas į koją ir su plaštakos apatine dalimi į smilkinį. Tuo pačiu kaltinamasis ištarė: - „užsikrušk šliundra“. O atsisukęs į savo berniuką pasakė: -„tu nieko nematei“. Dukrai pradėjus verkti, jis juokėsi ir šaipėsi iš jos, supratęs ką padarė. Kai išėjo prižiūrėtoja S., jai buvo pasakyta apie įvykį, ji niekaip nesureagavo, patrūkčiojo pečiais ir nesiėmė jokių veiksmų. Prižiūrėtoja atidavė J. berniuką. J. parodė jai sesers atsiųstą asmens dokumentą ir išvyko į namus grąžinti vaiką. Tą vakarą dukra buvo susitikusi su draugu, papasakojo jam apie įvykį ir kitą dieną vyko į stovyklą jau su draugu, nes bijojo vėl sutikti kaltinamąjį. Su seserimi dukra gerai bendrauja, nes jos gyvena viename kambaryje. Sesuo matė jos būseną. Kaltinamąjį dukra pažinojo, nes būdavo su I. vaikais. Vieną kartą, dar iki įvykio, būnant su vaikais, atvyko kaltinamasis, kuriam buvo uždrausta rodytis, todėl ji paskambino I. ir paklausė ką daryti. Jai buvo liepta kviesti policiją, ką ji ir padarė. Nepamena, koks buvo laiko tarpas tarp įvykių. Mano, kad kaltinamasis supyko dėl to ir todėl taip pasielgė, sąmoningai. Prašė tenkinti pareikštą civilinį ieškinį. Nurodė, kad reikalavimas apima žalą dėl sukelto emocinio šoko, garbės ir orumo įžeidimo, pasakant - „užsikrušk šliundra“. Tą vakarą dukra labai išgyveno, jai dėl patirto streso ir susijaudinimo skaudėjo galva, kitą dieną, išsimiegojo ir nusiramino, jau neskaudėjo. Koją skaudėjo iš karto po smūgio, grįžusi skausmais nesiskundė, kraujosruvų nematė. Telefonu dukra pasakė, kad jai skaudėjo, tai buvo ne prisilietimas, o smūgis. Jai labiausiai skaudėjo dėl smūgio į veidą. Nuo skausmo buvo vartojami vaistai. Pasekmes jaučia iki šiol ir mano, kad dukrai tai gali atsiliepti ateityje. Tai įaugo į bendravimą. Dukra pati įvardijo, kad turi baimę vyrams. Jeigu mato kažką kalbant pakeltu tonu, jai pasidaro baisu ir ji pasimeta. Su ja taip pasielgė ne bendraamžius, o solidaus amžiaus vyras. Gyvena su baime, prisibijo vyriškos lytės atstovų, jaučia grėsmę, nuolat būna susikausčiusi. Taip pat ir su bendraamžiais dukros elgesys pasikeitė, visur jaučia grėsmę. Neturtinę žalą prašė priteisti dukros naudai, ne jai. Ikiteisminio tyrimo metu D. E. parodė, kad yra J. B.. 2019 m. liepos 29 d. apie 18.30 val. jai į mobilųjį telefoną paskambino dukra J. B., kuri buvo labai susijaudinusi, kalbėjo drebančiu balsu, pasakė, kad nori parašyti pareiškimą policijai. Paklausus kas nutiko, ji papasakojo, kad kai atvyko pasiimti savo buvusios (duomenys neskelbtini) I. V. sūnaus P. iš stovyklos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), buvo P. globėjas V. V., kuris labai negražiai su ja elgėsi. Jos dukra palaikė ryšius su savo buvusia (duomenys neskelbtini) I. V., gražiai sutardavo su jos vaikais, retsykiais pažaisdavo. Vaikai buvo labai prie jos prisirišę, todėl (duomenys neskelbtini) ir patikėjo paimti jos dukrai savo sūnų P. iš stovyklos. Iš dukros pasakojimo suprato, kad V. V. atėjo į stovyklą, adresu (duomenys neskelbtini), pasiimti savo biologinio vaiko. Dukra papasakojo, kad V. V., girdint stovyklos prižiūrėtojai S. D., pradėjo labai nepagarbiai su ja kalbėtis, sakė, kad nepažįsta jos dukters, pradėjo kelti konfliktą, kad jos dukra nori pagrobti P. Visa tai girdėjo stovyklos prižiūrėtoja. Stovyklos prižiūrėtoja S. D. paprašė pas dukrą jos asmens tapatybės dokumento. Dukra asmens dokumentą buvo pamiršusi, todėl negalėjo patvirtinti savo tapatybės, tačiau nedelsiant jos asmens tapatybės kortelę nufotografavo jos sesuo K. B. ir nusiuntė nuotrauką. Stovyklos prižiūrėtoja nenorėjo duoti vaiko, kadangi jos dukra buvo nepilnametė, tačiau kiek žino ji buvo įtraukta į stovyklos sutartį, kurioje buvo nurodyta, kad ji gali atsiimti vaiką. Kai prižiūrėtoja tik atsitraukė, nuėjo ieškoti stovyklos sutarties, jos dukra J. paklausė pas V. V. ar jo neauklėjo tėvai, kad negalima meluoti? Paskui sakė, kad jis priėjęs arti spyrė jai kartą į koją ir kumščiu vieną kartą trenkė į veidą, į kurią koją ir kurią veido pusę ji nežino, neklausė. Taip pat pradėjo vadinti dukrą necenzūriniais žodžiais, tokiais kaip ,,užsikrušk šliundra“. J. pradėjo verkti, o jis pradėjo iš jos juoktis. Visą šį įvykį matė tik mažametis P. Taip pat nori paminėti, kad jos dukra J. kitą dieną, t. y 2019 m. liepos 30 d., vedė I. V. mažametį sūnų P. vėl į tą pačią stovyklą, kuris pasakė, kad jis pats paskambino į policiją ir pranešė viską ką vakar matė. Ar tai iš tikrųjų buvo, ji nežino. Jos dukra patyrė daug streso, patyrė pažeminimą, labai išsigando. Dukra sakė, kad jai skaudėjo. Į gydytojus nesikreipė, kadangi ant kūno nebuvo jokių mėlynių, sumušimų. Daugiau apie šį įvykį dukra nieko nepasakojo (t.1, b. l. 20-21).

Liudytoja S. D. teismo posėdyje parodė, kad daug metų dirba (duomenys neskelbtini), V. šeima nuo 2017-2019 m. leido savo vaikus į stovyklą. Žino, kad jie turi du vaikus, paskutinį kartą suprato, kad šeima skiriasi. Ikiteisminio tyrimo metu duodama parodymus viską prisiminė geriau, dabar prisimena prastai, bet esmė buvo tokia – viskas vyko ryte, vieną vaiką, I., atvedė tėtis, kaip supranta – savo biologinį vaiką. Suprato, kad nėra dar P., o stovykla jau turėjo prasidėti, vaikų grupėje yra apie 15. Pastebėjo, kad atėjo jaunos merginos, gal ir vaikinai, matėsi, kad nepilnamečiai. Kadangi pas juos vaikų daug, sukluso ir ėjo žiūrėti. Pamatė, kad ir P. jau atvestas, suprato, kad mergina su ta grupele atvedė P. Atrodo, tėtis buvo dar likęs, taip pat atkreipė į tai dėmesį, jis dar paklausė, kaip čia taip, kad ne mama atvedė P., o kažkas kitas ir kaip bus, kas jį pasiims. Jie turi taisykles, kad vaikus iš stovyklos turi pasiimti tėvai, arba turi būti raštiškas įpareigojimas, kitam asmeniui pasiimti vaiką. Dėl vaiko atvedimo tvarkos taisyklių neturėjo, pati nežinojo kaip čia elgtis, nes lyg tai vaikas atėjo, jis yra sąraše, jį jau pažįsta. Nebuvo pasiruošusi, kad atves vaiką ne mama ir ne tėtis. Prasidėjo stovyklos diena, jie išėjo. Vakare I. atėjo pasiimti tėtis, visi vaikai jau išėjo, o jis specialiai liko pažiūrėti, kas ateis pasiimti P. Matėsi, kad tos merginos laukė ir buvo kažkokia įtampa, maždaug – „kur tu vėsi P“. Vėl atėjo ta pati mergina, atrodo, ji jau buvo viena. Vyko tvarkymosi procesas, jų įstaiga yra dviejų aukštų, pirmame vyko stovyklos veikla, bet yra galimybė išeiti į lauką, prieangį. Tas veiksmas vyksta, vaikai lyg ir viduje, lyg ir išeina. Suprato, kad ta mergina lyg su berniuko tėčiu kažką aiškinasi, vyksta konfliktas. Ji (S. D.) tai išeina, tai ateina, vyksta sprendimas atiduoti P. ai merginai, ar ne. Iš tėvo pusės buvo komentaras, -„kaip čia taip, kaip galite nepilnametei atiduoti vaiką“. Bandė įsiterpti, ieškojo mamos, bandė jai skambinti, bet nesėkmingai, tada ta mergina davė kažkokio vyro telefono numerį, su kuriuo tuo metu buvo P. mama. Ji susisiekė su motina, kuri pasakė, kad leido pasiimti vaiką, viskas yra gerai, taip yra sutarę. Mamai pasakė, kad taip nesitarė, yra sutartis ir joje aiškiai nurodyta, kad mama pasiima. Tėtis reikalavo iš merginos asmens dokumento ir kvietė policiją, su pasakymu, kad „mano globotinį nori pasiimti nepažįstamas žmogus“. Paskui policiją atšaukė. Ji (S. D.) irgi nenorėjo atiduoti, bet pasikalbėjo su mergina, paskui su vaiko motina telefonu, kuri patikino, kad tikrai gali atiduoti vaiką. Buvo neaiškumų dėl mergaitės amžiaus. Jai kažkas atsiuntė asmens dokumento nuotrauką, pasirodo jai buvo (duomenys neskelbtini) metų. Patikėję išleido vaiką. Ji per visą tą laikotarpį tai išeidavo į lauką, tai grįždavo į pastatą ir vienu momentu, grįžusi prie jų, pamatė, kad mergina verkia, pasakė, kad jai kaltinamasis trenkė į veidą, tiksliai nepamena, buvo dar ten ir visokių necenzūrinių žodžių. Nepasakytų, kad ir tėtis mandagiai kalbėjo. Iš merginos pusės buvo toks pasakymas, kad „jis man trenkė, ar jūs matėte“, bet ji nematė, nes vaikščiojo pirmyn-atgal. Kažkokių žymių ant merginos veido nematė. Matėsi, kad ji buvo išsigandusi, įsitempusi, išraudusi, susijaudinusi, akyse buvo ašaros. Gal labiau apsiašarojo, kai pasakė, kad jai kaltinamasis trenkė. Ji (S. D.) atsakė, kad nieko nematė ir nesileido į kalbas. Buvo toks šurmulys ir pyktis, vienas ant kito „varymas“. Tikrai buvo vartojami necenzūriniai žodžiai. Atrodo, mergina sakė, ar tai „asilas“, ar kažkaip, neatsimena dabar. Vyravo tokia nuotaika, nepagarbiai vienas su kitu kalbėjo. Kaltinamasis neigė, kad trenkė merginai. Mergina laukė iš jos pritarimo, bet kaltinamasis į ją pažiūrėjo ir sakė, - „ką tu čia dabar meluoji“. Ji (S. D.) stengėsi visą tai nutraukti, nes nematė nieko ir nenorėjo, kad ir ją į tai įtrauktų. Gal mergina bendravo audringiau, gal dėl to, kad jai kažką padarė. Negali pasakyti, ar mergina tuo metu juokėsi. Gal ir nusijuokė, ką nors sakydama. Vaikai buvo šalia ir jai (S. D.) tas nepatiko, jie buvo aplinkui ir visą tai matė. Gal ir buvo momentų, kai vaikai užeidavo į vidų, bet jie jau buvo paskutiniai iš vaikų likę. Mergina pasakė, kad taip nepaliks. Jai atrodo, kad policijos ji nekvietė, bet lyg tai sakė, kad rašys pareiškimą. Tai buvo pirmadienis, stovykla tęsėsi, buvo viskas gerai. Atrodo dar kitą dieną ta mergina atvedė vaiką, o paskui mama vesdavo. Kitą dieną nekalbėjo apie tą įvykį nei su P., nei su I. Neklausė jų kas vakar įvyko, nematė reikalo, nes šeimoje vyko skyrybų procesas, nenorėjau su vaikais dar ir to aptarinėti. P. yra sudėtingas vaikas, tikrai išsiskiria iš kitų vaikų. Matosi, kad turi specialių poreikių. Šiaip jis yra geras vaikas. Ar gali fantazuoti, negali pasakyti, nes nelabai su prižiūrėtojomis kalba. Negali vertinti, ar linkęs fantazuoti. Labiau užsisklendęs. Jai pasirodė, kad kaltinamasis žinojo, kas yra ta mergina. Nors bandė vaidinti, kas čia atveda, kas čia pasiims, bet suprato, kad pažįsta ją. Natūraliai matėsi, kad lyg tai ir žino kas atveda, ar prižiūri. Čia buvo tokia nuojauta. Nors klausimas, kas paima vaiką, jai pasirodė pagrįstas, ji ir pati būtų kėlusi tokį klausimą. Patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu S. D. parodė, kad ji dirba (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), laikinai (duomenys neskelbtini) pareigose. Taip pat ji minėtame centre yra (duomenys neskelbtini). 2019 metų liepos pabaigoje vaikus pradėjo registruoti į stovyklą. V. šeima jai buvo pažįsta, kadangi jų vaikai dalyvavo ne pirmus metus stovykloje. V. šeimoje yra vienas vaikas globojamas, tai P. P.. P. P. turi elgesio sutrikimų, tai yra prie jo reikia turėti tam tikrą priėjimą, taip pat jam skirti daugiau dėmesio. Registruotis į stovyklą P. atvedė mergina, matėsi kad mergina yra nepilnametė. Merginos vardo ir pavardės šiuo metu ji neprisimena. Mergina atnešė sutartį, kurioje prie motinos I. V. vardo ir pavardės buvo įrašyta ir mergina, kuri atvedė P. Jų įstaigos požiūriu toks merginos vardo ir pavardės prirašymas nereiškia, kad ji gali paimti vaiką. Kitą šios šeimos vaiką I., į stovyklą atvedė jo biologinis tėvas V. V.. V. jos paklausė, ar ji žino, kas atveda P. į stovyklą. Jam atsakė, kad P. yra jau atėjęs į stovyklą, dalyvaus, kad jai yra svarbu, kas minėtą vaiką ateis pasiimti, kam ji tą vaiką atiduos. V. jai pasakė, kad tuomet pažiūrės, kas vakare ateis pasiimti P. Tuo su V. pokalbis pasibaigė. Vakare, nuo 17 val. į stovyklą pradėjo eiti pasiimti vaikų. Po 17 val. į stovyklą, pamatė, atėjo vėl ta pati mergina ir paaiškino, kad atėjo pasiimti iš stovyklos P. Taip pat jau į stovyklą buvo atėjęs ir I. tėvas V. V.. Kažkuriuo momentu pamatė, kad V. kalbasi su mergina, kuri atėjo paimti P., kažką aiškinasi. Pastebėjo, kad mergina su V. kalba nepagarbiai, taip pat ir V. su ja irgi. Kad vadintų vienas kitą necenzūriniais žodžiais, to neįsidėmėjo. V. prašė merginos, kad ji parodytų savo asmens dokumentą, kad įsitikinti, kiek jai yra metų. Mergina buvo susinervinusi, kaip ir bandė verkti. V. pradėjo sakyti, kad kviečia policiją, ir pradėjo kviesti policiją. Ji visą laiką nebuvo prie jų, kadangi eidavo atiduoti ir kitų vaikų. Po kažkurio ėjimo į lauką, minėta mergina jai su ašaromis akyse pasakė: „jis man trenkė“. Ar pasakė kur tiksliai trenkė, neprisimena. Dar mergina tai pasakė nepagarbiai pridurdama kažkokius žodžius, tačiau neprisimena kokius. Pažiūrėjusi į merginą ji ant jos veido ar kitų kūno vietų sumušimo žymių nematė. Tuomet mergina parodė telefone dokumento kopiją (kažkas minėtai merginai atsiuntė jos dokumento nuotrauką). V. V. pasakė tada, kad viskas gerai, mato, kad minėtai merginai yra (duomenys neskelbtini) metų, kad atšauks policiją ir P. gali eiti su minėta mergina. Ji irgi kažkuriuo momentu pamatė dokumento kopiją, galimai jai parodė pati mergina. Kai viskas išsiaiškino, mergina pasiėmė P. ir išėjo iš stovyklos. V. paėmė savo biologinį vaiką I. ir irgi išėjo. Ji jokių smūgių iš V. pusės tai merginai nematė. Mergina pasakydama jai, kad jai trenkė V., kaip ir tikėjosi iš jos pritarimo, tačiau ji negalėjo jai pritarti, kadangi nieko asmeniškai nematė. Taip pat nori pasakyti, kad I. V. jos iš anksto neinformavo, kad į stovyklą atves P. ne ji pati, o kita mergina. Taip pat negalima buvo prisiskambinti I., kadangi jos telefonas buvo pas P. (t. 1, b. l. 30-31).

Liudytoja I. V. teismo posėdyje parodė, kad vasarą vaikams buvo nupirkta dienos stovykla. J. tuo metu gal jau antrus metus prižiūrėdavo P. Ateidavo su drauge. Ji pati turėjo išvykti, todėl kartu su prašymu stovyklos darbuotojai paliko ir sutikimą, kad P. pasiimtų J. Tą dieną po pietų sulaukė iš J. skambučio, kad V. neleidžia jai pasiimti P. Ji paprašė nusiraminti, pasakė, kad stovykloje yra palikusi sutikimą dėl vaiko atsiėmimo. Tada ji perskambino, sakydama, kad vis tiek V. neleidžia pasiimti P., nes antradieniais ir ketvirtadieniais jis turėjo pasiimti berniukus pabendrauti. Pasakė, kad teismo sprendimu V. turi pasiimti P. iš namų, jam net buvo paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas nesiartinti prie namo. J. liepė pasiimti vaiką ir nuvežti namo. Jeigu V. norės pasiimti, nuvažiuos namo ir pasiims. J. aiškiai pasakė telefonu, kad V. jai sudavė, spyrė į koją. Gali būti, kad P. pasakojo apie tos dienos įvykį arba prieš apklausą, arba po to. Nežino, ar I. matė įvykį, atrodo, kad su I. apie tai nekalbėjo. Kaltinamasis kartais praranda savikontrolę ir į nemalonią situaciją reaguoja veiksmu. Tai nėra pirmas atvejis ir V. elgesys jos nenustebino. Konfliktų dėl vaikų priežiūros, kai jie prižiūrimi nepilnametės, yra buvę, V. yra pateikęs ne vieną skundą Šeimos atvejo vadyboje, bet iki smurto nebuvo „daėję“. Tą dieną su J. kalbėjo tik telefonu, nes buvo prie jūros ir grįžo tik po kelių dienų. Su vaikais buvo likęs jos tėtis. J. perdavė tėčiui vaikus ir išvažiavo. Ji buvo J. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) keturi metus. J. yra labai jausminga, bet nežino ar ji galėtų išsigalvoti tokį įvykį, turėtų būti kažkokia motyvacija. Telefonu J. kalbėjo susijaudinusi, trūkčiojo balsas, tonas buvo šiek tiek pakeltas, kalbant apie tai, kad neleidžia pasiimti P., net nežino ar verkė. Apie filmavimą J. nieko nepasakojo. Ar anksčiau V. yra matęs J., nežino, bet kadangi ji (I. V.) dirbdavo iki 22 val., jis galėjo lankytis namuose ir matyti merginas. J. visada buvo labai gabi mergaitė, 9-10 klasėje buvo atsakinga, pareiginga. Kiek saugodavo vaikus, nebuvo taip, kad kas nors atsitiktų. Ja pasitikėjo. Nepasakytų, kad buvo konfliktiška, šis įvykis jai atrodo keistas. P. turi sutrikimų, specialius poreikius, jam nustatyta vidutinė negalia, bet jis gali atsiimti ir senus įvykius, jeigu jie emociškai jį paveikia. Ikiteisminio tyrimo metu I. V. parodė, kad ji yra P. P. globėja. P. gyvena kartu su ja adresu (duomenys neskelbtini). Jei neklysta 2019 metų liepos mėnesį, prieš stovyklos pradžią, tai prieš liepos 28 dieną, ji parašė atskirą prašymą P. stovyklos vadovei, kad P. iš stovyklos pasiims J. B., kadangi jos tėvas yra senyvo amžiaus ir negalės važinėti. J. ji pažįsta gerai, kadangi J. buvo jos (duomenys neskelbtini). J. bendrauja su jos vaikais, todėl ji ja pasitikėjo. Įvykio dieną jai paskambino J. ir pasakė, kad jos vyras V. V. neleidžia jai pasiimti P. Kad šiuo metu jie (kai skambino) eina pas vadovę ieškoti jos prašymo. Einant V. jai spyrė į koją. J. P. paklausė, ar jis matė, kas įvyko, kad jei reikės galėtų paliudyti. Tada V. atsisukęs P. pasakė: „tu nieko nematei“. Visą tai J. jai papasakojo telefonu, kai skambino. V. taip pat prašė, kad J. jam parodytų jos asmens dokumentą. J. su savimi dokumento neturėjo, todėl jai dokumento nuotrauką į telefoną atsiuntė ar jos mama, ar sesė. Galiausiai J. P. iš stovyklos paėmė. Vėliau namuose, kai grįžo iš seminaro, su P. kalbėjo, ir P. jai pasakė: „J. spyrė, ir po to J. verkė“. Taip pat ji neseniai paklausė P., ar jis prisimena tą įvykį, kai tėtė spyrė J., P. jai atsakė, kad taip, taip pat pakartojo, kad: „J. spyrė, po to J. verkė“. Nori pasakyti, kad V. yra nušalintas nuo globos dėl to, kad nevykdo savo kaip globėjo pareigų. Taip pat V. yra paskirta kardomoji priemonė - gyventi skyrium, kol vyksta skyrybų procesas, ir kol vyksta ikiteisminis tyrimas dėl smurto jos kaimynės atžvilgiu. V., po to kai buvo nušalintas nuo globos ir prasidėjo skyrybų procesas tarp jos ir V., jau porą metų su P. nebendrauja ir nesimato (t. 1, b. l. 33-34).

Liudytoja K. B. teismo posėdyje parodė, kad 2019 m. liepos 29 d., apie 17-18 val. buvo namuose kai jai paskambino sesuo. Pakėlus ragelį, sesuo nekalbėjo, girdėjosi kažkoks triukšmas, buvo kažkokie balsai, girdėjo žemą balsą. Negali pasakyti, kad tas žemas balsas šaukė, bet kalbėjo garsiai. Savo sesers balso praktiškai negirdėjo. Paskui pamatė žinutę, kurioje ji prašė savo asmens tapatybės kortelės nuotraukos. Ji nufotografavo ir jai išsiuntė. Paskui paskambino mama, paklausė, ar žino, kas įvyko, atsakė – ne. Mama pasakė, kad stovykloje įvyko kas įvyko. Paskambino seseriai ir susitarė susitikti prie Petro ir Povilo bažnyčios. Sesuo atvyko su vaikinu, ji pasakė, kad P. lankė stovyklą, sutartyje buvo nurodyta, kad ji galės jį nuvežti ir paimti, taip ir buvo. Stovyklos prižiūrėtoja pasakė, kad neatiduos jai P., nes jai nėra (duomenys neskelbtini) metų. Tas vyras (parodo į kaltinamąjį) apsimetė, kad pirmą kartą mato sesę akyse ir nori pagrobti sūnų. Ta moteris išėjo pasiimti sutarties, o kaltinamasis pasakė jai negražius žodžius, spyrė į koją ir trenkė į galvą. Sesuo nekonkretizavo į kokią galvos sritį jai buvo suduota. Lyg tai, minėjo vieną smūgį. Atrodo, kaltinamasis trenkė delnu. Kai prižiūrėtoja grįžo, sesuo jai viską papasakojo, pasakė kas įvyko, bet ji nekreipė į tai dėmesį. Sesuo buvo palaužta, liko psichologinės žymės, tuo metu net negalėjo atpažinti savo sesers. Spėja, kad po įvykio iki susitikimo su seseria praėjo apie valanda. Kai susitiko, vaiko su ja nebebuvo. Smurto žymių nesimatė, bet buvo verkimo žymės, tušas nutekėjęs. Sesuo tikrai negalėjo išsigalvoti pasakojimo, nebūna taip, kad ji meluotų šiaip sau. Kam jai kaltinti vyrą smurtu šiaip sau. Ji pasakė visą tiesą. Negali pasakyti, ar tą dieną sesuo buvo su akininiais, bet paprastai juos nešioja. Žino, kad sesuo ir kaltinamasis buvo susitikę iki įvykio. Ji pasakojo, kad pažįsta kaltinamąjį, jo biologinį sūnų. Kaltinamasis buvo kaltinamas smurtu. Vienintelis įvykį matęs žmogus, yra P. Iki įvykio sesuo buvo judri, laiminga, viskuo patenkinta. Tačiau po įvykio ilgą laiką buvo nekalbi, užsidariusi. Toks pasikeitimas tęsėsi apie porą savaičių, paskui sesers būklė gerėjo. Skausmu sesuo jai nesiskundė. Kitos priežasties jos pasikeitimui nebuvo. Sesuo yra labai jautri. Jautriai reaguoja į pakeltą toną, nesėkmes, nusivylimą. Priklausomai nuo pačios situacijos atsigauna greičiau arba lėčiau. Dabar sesuo neprižiūri P., bet po įvykio dar kurį laiką prižiūrėdavo, kai reikėdavo. Ikiteisminio tyrimo metu K. B. parodė, kad ji yra J. B. sesuo. Su sese bendrauja gerai, artimai, pasipasakoja viena kitai. Tikslios datos neprisimena, 2019 metų liepos mėnesio pabaigoje, jai būnant namuose, adresu (duomenys neskelbtini), girdėjo, kad jai į „Messenger“ kažkas rašo, tačiau ji buvo užsiėmusi ir nekreipė dėmesio. Tuomet jai pradėjo skambinti, pamatė, kad jai skambina per programą „Messenger“ sesuo J. Ji pakėlė ragelį, tačiau sesė su ja nekalbėjo, girdėjo kažkokį triukšmą, ji pagalvojo galimai J. važiuoja autobusu. Ji numetė ragelį. Tuomet antrą kartą J. jai skambino, ji vėl pakėlė, tačiau ji vėl nekalbėjo, girdėjo tik triukšmą. Ji vėl padėjo ragelį. Tuomet perskaitė, ką jai rašė J., ir pamatė, kad J. jos prašo atsiųsti jai jos asmens dokumento nuotrauką. Ji nufotografavo J. asmens tapatybės kortelę ir išsiuntė. Ji žinojo, kad J. tuo laiku turi iš stovyklos paimti (duomenys neskelbtini) sūnų. Tuomet ji po kiek laiko išvažiavo iš namų. Jai būnant Vilniaus centre, jai paskambino mama, ir pasakė, kad J. sumušė, smulkiai nepasakojo kas nutiko, tik paprašė, kad ji paskambintų J. ir su ja susitiktų. Kadangi ji žino, kad J. yra labai jautrus žmogus ir reaguoja į visas smulkmenas labai jautriai, ji jai paskambino ir jos sutarė, kad susitiks prie Petro ir Povilo bažnyčios. Joms susitikus prie minėtos bažnyčios, J. verkė, negalėjo apsiraminti. Ji J. apramino kiek ir paklausė, kas nutiko. J. jai papasakojo, kad ji atvažiavo į stovyklą paimti (duomenys neskelbtini) vaiko. Tuo metu į stovyklą atvažiavo to vaiko tėvas, ir pradėjo reikšti J. pretenzijas, kas ji tokia yra, ko čia atvažiavo. Tarp jų įvyko konfliktas, ir tas vyriškis, kaip jai papasakojo J., jai vieną kartą spyrė į koją, J. jam norėjo spirti atgal, jai nepavyko. Tuomet jis ją apvadino „šliundra“ ir dar vieną kartą ranka trenkė per veidą. Bendraujant su J. ji ant jos nematė sužalojimų, akivaizdžių sužalojimų nebuvo, J. tik buvo labai susijaudinusi, verkė, dėl to jos veidas buvo raudonas. Po minėto įvykio J. kiek dienų dar buvo kaip ne sava, liūdna, nors J. yra labai linksma, šneki, bendraujanti (t. 1, b. l. 36-37).

BIRT ataskaitų žiūryklėje nurodyta, kad 2019 m. liepos 30 d. 13.36 val. gautas J. B. pareiškimas, kad 2019 m. liepos 29 d. apie 10 val. ji iš stovyklos (duomenys neskelbtini), turėjo paimti savo (duomenys neskelbtini) I. V. sūnų P., kadangi buvo sudaryta su stovykla sutartis, kad ji gali paimti vaiką. Tačiau ten buvo V. V., P. globėjas, jis pradėjo įžeidinėti ją necenzūriniais žodžiais, spyrė į koją, vėliau kumščiu sudavė į galvą (t. 1, b. l. 4).

J. B. 2019 m. liepos 30 d. pranešime nurodyta, kad ji nuo piliečio V. V. patyrė fizinį ir moralinį smurtą. Liepos 29 d. 10 val. nuvedė savo buvusios (duomenys neskelbtini) I. V. sūnų P. į stovyklą, adresu (duomenys neskelbtini). Vėliau, 17 val., turėjo jį pasiimti. Tačiau, kai atvažiavo, ten jau buvo P. globėjas V. Jis buvo atvažiavęs pasiimti kito I. ir savo biologinio sūnaus I., kuris šią vasarą gyveno su juo. V. matė jau antrą kartą, tačiau jis stovyklos prižiūrėtojai melavo, kad mato ją pirmą kartą, ir kaltino ją norint pagrobti jo globotinį P. Stovyklos sutartyje I. buvo parašiusi, kad P. gali pasiimti ji, pati I. arba M., jos dukra. Kadangi I. buvo išvažiavusi, o P. gyveno su seneliu, tai jį pasiimti teko jai. Tuo metu neturėjo savo asmens dokumento, todėl niekaip negalėjo įrodyti, kad sutartyje įrašytas būtent jos vardas ir pavardė. Parašė savo seseriai, kad atsiųstų jos dokumento nuotrauką, bet V. tuo metu jau kvietė policiją ir kaltino ją ketinimais išsivežti jo globotinį. Vėliau stovyklos prižiūrėtoja nuėjo paimti dokumentų, o V. baigė kalbėti telefonu. Pasakė jam, kad meluoti, kad jos nepažįsta yra labai negražu. Jis priėjo prie jos, pasakė „užsikrukšk šliundra“. Tada spyrė jai į koją. Ji norėjo spirti jam atgal, bet nepataikė, ir tada jis kumščiu trenkė jai į galvą. Viską matė jo globotinis P., tačiau jis labai bijo tėvo, nes tėvas anksčiau mušė jį ir I., todėl, kai ji paklausė P., ar jis matė, kas nutiko, jis pažiūrėjo į tėvą ir pasakė, kad nematė. Kai grįžo stovyklos prižiūrėtoja, papasakojo jai, kas nutiko, net ji tai tiesiog nuignoravo. Galiausiai sesuo jai atsiuntė dokumentus. V. atšaukė policijos ekipažą ir ji su P. išėjo. Stotelėje dar kartą jo paklausė, ar matė, kas įvyko, jis atsakė, kad taip (t. 1, b. l. 5).

D. E. 2019 m. rugpjūčio 13 d. protokole pareiškime nurodyta, kad 2019 m. liepos 29 d. apie 18.30 val. jai paskambino dukra J. B., kuri buvo labai susijaudinusi, kalbėjo drebančiu balsu. Paklausus, kas nutiko, ji papasakojo, kad kai atvyko pasiimti savo buvusios (duomenys neskelbtini) I. V. sūnaus P. iš stovyklos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), buvo P. globėjas V. V., kuris iš dukros pasakojimo nepagarbiai su ja kalbėjo, vartojo necenzūrinius žodžiu, spyrė į koją bei trenkė su kumščiu į veidą. Prašo pradėti ikiteisminį tyrimą (t. 1, b. l. 6).

Įvykio vietos apžiūros protokole ir prie jo esančioje fotolentelėje užfiksuota, kad 2019 m. rugpjūčio 8 d. apžiūrėta įvykio vieta – įėjimas į (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini). Prie įėjimo į (duomenys neskelbtini) galima patekti nuo (duomenys neskelbtini) gatvės pusės lipant laiptais iki įėjimo į (duomenys neskelbtini). Užlipus laiptais matomas šviesios spalvos, dviejų aukštų pastatas. Prie įėjimo į pastato vidų matyti rudos spalvos durys. Dešinėje pusėje durų matyti dvi tamsios spalvos pašto dėžutės, virš kurių yra dvi geltonos iškabos, ant kurių juodomis raidėmis užrašyta užrašas „(duomenys neskelbtini)“, kitas užrašas pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“. Taip pat virš įėjimo durų matyti įrengtas šviestuvas. Apžiūrėjus įvykio vietą matyti, kad įvykio vieta nėra filmuojama. Daugiau tyrimui reikšmingų aplinkybių neužfiksuota (t. 1, b. l. 11).

Kitų objektų apžiūros protokole apžiūrėtas kaltinamojo V. V. pateiktas garso įrašas, kuris pridėtas prie bylos. Įrašo trukme 28 sekundės. Garso įraše užfiksuotas pokalbis tarp įtariamojo V. V. ir nukentėjusiosios J. B.: V. V.: „o kiek jums metu?“

J. B.: „(duomenys neskelbtini)“; V. V.: „galite įrodyti?“; J. B.: „galiu“‘ V. V.: „parodykite dokumentą“; J. B.: „va prašau nuotrauka asmens dokumento“; V. V.: „nematau aš, padidinkite“; J. B.: „labai blogai, kad nematote“; V. V.: „padidinkite, kas čia...kodėl anksčiau neparodėte kai reikalavom?“; J. B.: „tai kad tik dabar atsiuntė“; V. V.: „aaa...tai va matote tik dabar atsiuntė“. Garso įrašas pasibaigia (t. 1, b. l. 122, 158(3)).

Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus 2020 m. rugsėjo 24-spalio 9 d. teismo psichologijos ekspertizės akte konstatuota, kad P. P., atsižvelgiant į jam būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, jo protinio išsivystymo lygį, emocinę ir psichikos būseną byloje tiriamo įvykio metu, galėjo suprasti konkrečias faktines byloje tiriamo įvykio (2019-07-29) aplinkybes, jas įsiminti ir vėliau atgaminti ikiteisminio tyrimo (2019-12-18) bei šiuo (2020-09-24) metu. P. P. atgamindamas įvykio aplinkybes (savo globėjai, apklausos bei ekspertizės metu), jas iš esmės pakartoja; duomenų apie šių aplinkybių iškraipymą negauta. Taip pat negauta duomenų apie tai, kad P. P. parodymų turinyje būtų padidinto polinkio fantazuoti požymių. Kaltinamojo V. V. elgesys nukentėjusios J. B. atžvilgiu P. P. sukėlė išgąstį. Atsižvelgiant į tai, kad šis įvykis P. P. sukėlė emocinį įspūdį, tai sudarė sąlygas P. P. jį lengviau įsiminti ir vėliau atgaminti. Duomenų apie galimai kitų asmenų daromą poveikį P. P. parodymų turiniui (apie V. V. fizinį smurtą J. B. atžvilgiu) negauta. P. P. nenoras duoti parodymų apie byloje nagrinėjamus įvykius rodo ne pažintinės veiklos ženklius sutrikimus (apie tai duomenų negauta), bet jo tam tikrą emocinę būseną (baimę apie tai kalbėti detaliau, išsamiau). Ekspertizės akte nurodyta, kad psichologiniu požiūriu V. V. nurodoma aplinkybė dėl J. B. akinių sudaužymo nėra esminė; esminės tai įvykio vieta, dalyviai ir jų veiksmai, o būtent tai, kad stovyklos metu tėtis J. spyrė, trenkė į veidą, vadino ją necenzūriniais žodžiais. Juolab, kad tiriamasis gali painioti įvykius laike, neišlaikyti įvykių sekos. Reikšminga šiuo atveju, kad tiriamasis ne tik patvirtina matęs nukentėjusiosios ir kaltinamojo konfliktą, bet atgamina jį ir jausminiame lygmenyje – prisimena savo išgąstį (įvardina, kad jautėsi blogai). Apibendrintai, nekelia abejonių, kad tiriamasis nukentėjusiosios ir kaltinamojo konfliktą stebėjo, jį įsiminė ir iki šiol atgamina. Ženklių atminties, mąstymo sutrikimų nenustatyta (t. 2, b. l. 48-55).

Dėl veikos kvalifikavimo.

Motyvuojamoji dalis

Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Kaltinamasis V. V. tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu pripažino, kad 2019 m. liepos 29 d. apie 17 val. buvo susitikęs su nukentėjusiąją J. B. prie vaikų stovyklos, adresu (duomenys neskelbtini), kad tarpusavyje konfliktavo dėl P. P. atsiėmimo, tačiau kategoriškai neigė vartojęs smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu. Nežiūrint į tai jo kaltę patvirtina byloje surinkti įrodymai.

Faktą, kad tarp J. B. ir V. V. vyko konfliktas prie (duomenys neskelbtini) įėjimo, be kaltinamojo patvirtino ir nukentėjusioji, stovyklos auklėtoja S. D. bei mažametis P. P.. Tai, kad buvo prašoma J. B. asmens dokumentų, liudija ir V. V. pateiktas garso įrašas, kur užfiksuota kaip nukentėjusioji pateikia jam asmens dokumentą, o kaltinamasis klausia, kodėl jo nepateikė anksčiau. Kita vertus, įrašyto pokalbio metu nepagarbių, įžeidžiančių žodžių, smurto naudojimo garsų negirdėti, taigi, jis nei patvirtina, nei paneigia smurtavimo faktą, tiesiog liudija konflikto priežastį – kvestionuojamą nukentėjusiosios teisę atsiimti vaiką. Šiuo atveju konflikto priežastis ir jo sprendimo būdai – policijos kvietimas, motyvuojant siekiu pagrobti vaiką, net neišsiaiškinus, ar asmuo turi teisę jį atsiimti, nėra nagrinėjamos bylos dalykas, todėl teismas plačiau šiuo aspektu nepasisako, kita vertus, tai atskleidžia kaltinamojo ūmų būdą.

Nors ant J. B. kūno jokių smurtavimo žymių neliko, tačiau tokių požymių nebuvimas kaltinamojo kaltės nešalina. Šiuo atveju kaltinimas jam yra suformuluotas dėl fizinio skausmo sukėlimo, o ne dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, kas būtų atsiradus kraujosruvoms, ar kitokiems kūno pažeidimams.

Pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausta nukentėjusioji J. B. parodė, kad 2019 m. liepos 29 d. tarpusavio konflikto dėl P. P. atsiėmimo metu kaltinamasis jai spyrė į koją ir sudavė smūgį plaštakos apatine dalimi į smilkinį. Analogiškos aplinkybės užfiksuotos ir 2019 m. liepos 30 d. nukentėjusiosios pranešime policijos komisariatui, taip pat jos įstatyminės atstovės D. E. protokole-pareiškime. Iš J. B. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją vaizdo įrašo matyti, kad prisimindama sukrėtusį įvykį 2019 m. gruodžio 3 d. nukentėjusioji vis dar stipriai jaudinosi, graudinosi. Duodama parodymus J. B. jau buvo pasiekusi amžių, nuo kurio kyla baudžiamoji atsakomybė už melagingų parodymų davimą, ši atsakomybė jai buvo išaiškinta prieš apklausą, tačiau parodymai nesiskyrė nuo ankstesnių, iš karto po įvykio (2019 m. liepos 30 d.) duotų rašytinių jos paaiškinimų. Byloje nenustatyta, jog J. B. turėtų motyvaciją duoti melagingus parodymus ar apkalbėti V. V., todėl teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais. Juo labiau, kad juos atitinka kiti byloje surinkti įrodymai. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu ir teisme D. E. parodė, kad iš dukros J. B. žodžių žino, jog 2019 m. liepos 29 d. V. V. jai spyrė į koją ir sudavė plaštakos apatine dalimi į smilkinį. Analogiškai iš nukentėjusiosios žodžių įvykio aplinkybes nupasakojo ir jos sesuo K. B.. Pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklaustas vienintelis įvykio liudytojas P. P. parodė, kad matė kaip V. V. užmynė nukentėjusiajai ant kojos ir sudavė į veidą. Vadovaujantis ekspertizės akto išvada, šiais liudytojo parodymais tikėti galima, kadangi jis geba įsiminti sukrėtusias aplinkybes ir jas atgaminti, duomenų apie nurodytų aplinkybių iškraipymą negauta, padidinto polinkio fantazuoti požymiai nenustatyti. P. P. parodymai sutampa su nukentėjusiosios J. B., jos mamos ir sesers parodymais bei nukentėjusiosios ir D. E. pareiškimuose užfiksuota informacija, todėl teismas jais neabejoja. P. P. bei nukentėjusiosios parodymus teismui patvirtino ir P. P. globėja I. V.. Ji parodė, kad J. B. ją telefonu informavo apie V. V. spyrį į koją P. P. atsiėmimo iš mokyklos metu, ji taip pat patvirtino, kad šį įvykį matė P. P. ir sakė, kad „J. spyrė, ir po to J. verkė“. Kalbėdama apie P. P., I. V. paaiškino, kad jis gali atsiimti senus įvykius, jeigu jie emociškai jį paveikia, kas atitinka specialisto išvadoje nurodytą informaciją. Liudytoja S. D., nors ir nebuvo tiesioginė smurtavimo liudytoja, tačiau netrukus po to matė nukentėjusiąją, patvirtino, kad jos emocinė būklė buvo pasikeitusi, nei prieš jai (S. D.) išeinant atnešti P. P. stovyklos sutarties, teigė, kad mergina buvo išsigandusi, įsitempusi, išraudusi, susijaudinusi, akyse buvo ašaros. Liudytoja parodė, kad J. B. jai grįžus sakė, jog V. V. sudavė į veidą ir klausė, ar ji (auklėtoja) matė. Kaip ir J. B. ji parodė, kad P. P. buvo šalia nukentėjusiosios ir V. V. jų konflikto metu, kas patvirtina, jog liudytojas galėjo matyti V. V. veiksmus, apie kuriuos davė parodymus. Be to, S. D. teigė, kad dar įvykio vietoje nukentėjusioji žadėjo parašyti pareiškimą policijai dėl kaltinamojo veiksmų, kas rodo jos požiūrį į kaltinamojo veiksmus iš karto po įvykio ir paneigia V. V. argumentą, jog J. B. pareiškimą policijai sąlygojo jos siekis pasipelnyti pastarojo sąskaita.

Taigi, aukščiau aptartais ir ištirtais įrodymais, kurie vienas kitą atitinka ir papildo, neabejotinai nustatyta, kad V. V. 2019 m. liepos 29 d. apie 17 val., prie vaikų stovyklos, vykusios (duomenys neskelbtini), vieną kartą spyrė J. B. į koją ir vieną kartą sudavė į smilkinį. Apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji patvirtino, kad jai ypač skausmingas buvo smūgis į galvą, o spyris į koją buvo daug lengvesnis, kita vertus, nukentėjusioji akcentavo, kad dėl patirto streso ir smūgio į galvą, kojos skausmas galėjo nublankti. Bet kuriuo atveju, nors ir nežymų kojos skausmą, ji teigė jautusi. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad visi kaltinime inkriminuoti V. V. veiksmai sukėlė J. B. fizinį skausmą, todėl pagal BK 140 straipsnio 1 dalį jie kvalifikuoti teisingai.

Kaltinime nurodyta, kad smūgis į smilkinį J. B. buvo suduotas kumščiu, tačiau, kaip matyti iš nepilnametės apklausos garso ir vaizdo įrašo, J. B. parodė, kad smūgis buvo suduotas apatine delno dalimi. Atsižvelgiant į tai, kaltinimas patikslintinas, nurodant, jog smūgis į smilkinį buvo suduotas apatine delno dalimi. Šios aplinkybės tikslinimas V. V. veiksmų kvalifikavimui reikšmės neturi.

Iš kaltinimo, kaip nesusijusi su BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtimi, šalintina faktinė aplinkybė, jog V. V. necenzūriniais žodžiais įžeidinėjo nukentėjusiąją J. B.. Šios aplinkybės pašalinimas kaltinamojo veiksmų kvalifikavimo taip pat neįtakoja.

Dėl skirtinos bausmės.

Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, kaltininko kaltės formą ir rūšį – padarytas tyčinis nesunkus smurtinis nusikaltimas, veika baigta, padaryta tiesiogine tyčia, kaltinamojo veiksmai nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą, smurtas naudotas prieš nepilnametę, kaltinamasis savo kaltės nepripažino. Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas atsižvelgia ir į byloje esančius duomenis, apibūdinančius kaltinamojo asmenybę – V. V. teisiamas pirmą kartą (t. 1, b. l. 139-140), baustas administracine tvarka, tačiau pagal bylos duomenis, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, skirtos baudos sumokėtos (t. 1, b. l. 132-138), dirbantis (t. 1, b. l. 141-134), duomenų apie psichiatrinį ar priklausomybės ligų gydymą nėra. Įvertinęs nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teismas sprendžia, kad švelniausia BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė – viešieji darbai, šiuo atveju kaltinamajam būtų per švelni, be to, sunkiai suderinama su jo darbine veikla, todėl BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus laisvės apribojimo bausmę. Atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pobūdį, suduotų smūgių kiekį ir intensyvumą, kaltinamojo asmenybę ir nukentėjusiosios, prieš kurią smurtauta, amžių, nustatytinas vienerių metų laisvės apribojimo bausmės terminas.

Paskyrus laisvės apribojimo bausmę, kartu su ja V. V. tikslinga skirti BK 48 straipsnio 6 dalies 3 punkte (iki 2020 m. liepos 1 d. galiojusi įstatymo redakcija) numatytą įpareigojimą – tęsti darbą arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; vadovaujantis BK 48 straipsnio 7 dalimi, kaltinamasis įpareigotinas per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusiosios J. B.; vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalimi, 71 straipsnio 1 dalimi (nuo 2019 m. liepos 6 d. galiojanti įstatymo redakcija), įpareigoti V. V. per mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumokėti 10 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Neskirti BK 48 straipsnio 6 dalies 1 punkte numatyto prokurorės prašomo įpareigojimo tam tikru laiku būti namuose, kadangi nusikalstamos veikos padarymo laikas kaltinamojo nusikalstamų veiksmų niekaip neįtakojo.

Dėl civilinio ieškinio.

D. E. ikiteisminio tyrimo metu pateikė civilinį ieškinį, kurį patikslino teisiamajame posėdyje (t. 1, b. l. 27, t. 2, b. l. 4). Ieškiniu prašoma nukentėjusiosios J. B. naudai priteisti 30 000 EUR neturtinę žalą. Nurodoma, kad įvykio metu nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą, emocinį sukrėtimą, garbės ir orumo pažeminimą, išsityčiojimą. Šiai dienai tebėra išlikęs nesaugumo jausmas, J. B. tapo mažiau pilietiška, nes įvykis pamokė, jog darant gerus darbus, atlygį gauni bloguoju.

Pagal BPK 109 straipsnio 1 dalį, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Reikalavimo civiliame ieškinyje suformulavimas, o tuo pačiu ir patirtos neturtinės žalos įsivertinimas yra žalą patyrusio asmens išimtinė teisė. Patirtos žalos piniginę išraišką nukentėjusysis įvertina individualiai, pagal savo vidinių išgyvenimų lygį ir trukmę, todėl reikalavimo dydis nėra ribojamas. Kita vertus, užtikrindamas sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų įgyvendinimą, įvertinęs civilinio ieškinio bei jame nurodomų neigiamų išgyvenimų pagrįstumą, kilusias pasekmes, remdamasis įrodymais ir suformuota teismų praktika analogiško pobūdžio bylose, atsižvelgęs į žalą padariusio asmens kaltę ir jo turtinę padėtį, galutinį sprendimą dėl priteistino neturtinės žalos dydžio, bet kuriuo atveju priima teismas (BPK 115 straipsnio 1 dalis, CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

Šiuo atveju nėra abejonių, kad nukentėjusioji J. B. dėl kaltinamojo veiksmų patyrė fizinį skausmą, tai nustatyta byloje ištirtais įrodymais. Nepilnametė taip pat patyrė ir didelį stresą. Tai nurodė nukentėjusioji, apklausos metu teigdama, kad visa tai paliko jai emocinių pasekmių, dabar baisu vaikščioti gatve, nes jos nepažinodamas žmogus gali taip elgtis, labai dingo pasitikėjimas įvairias žmonėmis. Kai mato, kad eina vyras, pagalvoja, kad jis gali nei iš šio nei iš to trenkti. Bijo net pagalvoti, kad V. V. gali kerštauti. Neigiamus išgyvenimus patvirtino D. E., parodžiusi, kad J. B. kaltinamojo veiksmais buvo sukeltas emocinis šokas, nukentėjusioji išgyveno, iš susijaudinimo ir streso jai visą vakarą skaudėjo galva. Kad nukentėjusiąją kaltinamojo elgesys paveikė emociškai, netiesiogiai paliudijo ir S. D., nurodžiusi, jog J. B., buvo labai susijaudinusi, P. P., parodęs, kad po suduoto smūgio J. B. verkė, taip pat ir nukentėjusiosios sesuo K. B., parodžiusi, jog susitikus netrukus po įvykio, J. B. buvo apsiverkusi ir negalėjo nusiraminti. Sesuo buvo palaužta, liko psichologinės žymės, apie dvi savaites po įvykio buvo nekalbi, užsidariusi. Tiek K. B., tiek I. V. apibūdino J. B. kaip itin jaurią asmenybę dėl ko nepilnametės reakcija į jos atžvilgiu brandaus amžiaus vyro atliktus neteisėtus veiksmus, galėjo būti daug gilesnė ir sukelti didesnius neigiamus išgyvenimus. D. E. parodė, kad nukentėjusioji iki šiol jaučia pasekmes – vyrų baimę, grėsmę, nuolat būna susikausčiusi, pastariesiems kalbant pakeltu tonu, jai darosi baisu, pasimeta. Tai, jog kaltinamojo elgesys J. B. giliai sukrėtė bei sukėlė ilgalaikes neigiamas emocijas, atsispindi ir jos apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kur praėjus beveik pusmečiui nuo įvykio, nukentėjusioji iš naujo susigraudina, jaudinasi ir akivaizdžiai nerimauja. Taigi, visos aukščiau išdėstytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, jog dėl kaltinamojo veiksmų nukentėjusioji patyrė neturtinę žalą. Kita vertus, spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio, teismas negali neįvertinti ir to, kad smurtiniai veiksmai nukentėjusiosios atžvilgiu nebuvo ilgalaikiai, kaip parodė pati nukentėjusioji, smūgis į koją ir dėl to jaustas skausmas nebuvo labai stiprus. D. E. ir K. B. parodė, kad jokių matomų sužalojimo žymių ant nukentėjusiosios kūno nesimatė ir susitikusi su jomis nukentėjusioji skausmu nebesiskundė. Taigi, akivaizdu, kad J. B. patirta neturtinė žala yra labiau susijusi su patirtais neigiamais emociniais išgyvenimais, o ne fiziniu skausmu.

Liudytoja S. D. parodė, kad tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios matė bei girdėjo abipusį žodinį konfliktą, jų pokalbis buvo nepagarbus, įžeidžiantis, girdėjo, kaip J. B. V. V. pavadino „asilu“, tačiau tokie nukentėjusiosios žodžiai, teismo vertinimu, nelaikytini provokuojančiais kaltinamojo smurtinį elgesį ir priteistino neturtinės žalos dydžio neįtakoja. Juo labiau, kad konflikto iniciatorius buvo pats kaltinamasis.

Taigi, įvertinęs nukentėjusiosios patirtus neigiamus išgyvenimus, fizinį skausmą, jo intensyvumą ir trukmę, tai, kad nukentėjusioji nusikalstamos veikos padarymo metu buvo nepilnametė, kaltinamojo veiksmai buvo tyčiniai, atlikti viešoje vietoje, nukentėjusiajai buvo suduoti du smūgiai, kaltinamasis viso proceso metu savo kaltę neigė ir nukentėjusiosios neatsiprašė, yra dirbantis asmuo, teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (kasacinės nutartys 2K-128-489/2020, 2K-258-693/2019 ir kt.) sprendžia, kad šiuo atveju teisingas ir proporcingas neturtinės žalos atlyginimas yra 500 EUR.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir kitų klausimų.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2020 m. rugpjūčio 24 d. prašymu kreipėsi į teismą dėl 573,25 EUR valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš kaltinamojo valstybės naudai.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Pagal BPK 55 straipsnio 4 dalį ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras motyvuotu nutarimu ar teismas motyvuota nutartimi pripažįsta, kad įgaliotojo atstovo dalyvavimas būtinas bylose dėl nusikalstamų veikų žmogaus sveikatai, laisvei, seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, vaikui ir šeimai ar dorovei, kai nuo šių veikų nukentėjo nepilnametis, taip pat kitais atvejais, kai be įgaliotojo atstovo pagalbos nepilnamečio nukentėjusiojo teisės ir teisėti interesai nebūtų reikiamai ginami. Tokiais atvejais dėl įgaliotojo atstovo dalyvavimo atitinkamai taikomos šio Kodekso 51 ir 52 straipsnių nuostatos. Nagrinėjamu atveju kaltinamojo nusikalstami veiksmai buvo nukreipti į žmogaus sveikatą, nuo jų nukentėjo nepilnametė, todėl jos įgalioto atstovo (advokato) dalyvavimas buvo pripažintas būtinu, kaltinamasis savo kaltę neigė, taigi būtent toks jo pasirinkimas ištęsė ikiteisminį tyrimą ir bylos nagrinėjimą teisme, taip pat sąlygojo didesnes antrinės teisinės pagalbos išlaidas, todėl reikalavimas jas priteisti laikytinas pagrįstu.

Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu J. B. atstovavo advokatė L. Karvelienė, o perdavus bylą teismui – advokatė D. Dereškevičienė. Tai patvirtina ir pateikti advokatų orderiai (t. 1, b. l. 75, 183). Nagrinėjama baudžiamoji byla nėra sudėtinga teisės taikymo prasme ar didelės apimties, ją sudaro du tomai, išnagrinėta trijuose teismo posėdžiuose, ikiteisminio tyrimo metu dalyvaujant advokatei nepilnametė vieną kartą buvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, jokie nauji teisės taikymo ar aiškinimo klausimai byloje nebuvo keliami. Nukentėjusiosios atstovės posėdžiuose dalyvavo, uždavinėjo klausimus kaltinamajam ir liudytojams, suformulavo klausimus ekspertui dėl liudytojo P. P. parodymų vertinimo, pasisakė baigiamosiose kalbose. Kita vertus, advokatės D. Dereškevičienės pateiktoje bylos suvestinėje – Koordinavimo sistemoje nurodytas sugaištas atstovavimo laikas nevisiškai atitinka byloje esančius duomenis. Advokatė D. Dereškevičienės nurodė, kad nukentėjusiosios atstovavimui skyrė 29,50 val. iš kurių 2,50 val. gynybai 2020 m. kovo 16 d. 13.30 val. teismo posėdyje. Pastebėtina, kad 2020 m. kovo 16 d. 14.30 val. teismo posėdis buvo atšauktas dėl koronaviruso COVID-19 prevencijos teismuose, apie tai advokatę informuojant 2020 m. kovo 13 d. elektroniniu paštu (t. 1, b. l. 187). Byloje taip pat buvo atšauktas 2020 m. gegužės 11 d. 9 val. teismo posėdis, apie tai advokatę informuojant 2020 m. balandžio 24 d. elektroniniu paštu (t. 1, b. l. 194), bei 2020 m. lapkričio 12 d. 9.30 val. teismo posėdis, apie tai advokatė informuota 2020 m. lapkričio 9 d. elektroniniu paštu (t. 2, b. l. 64). Du paskutinieji teismo posėdžiai į advokatės pateiktą bylos suvestinę nėra įtraukti, tačiau suvestinėje 2020 m. liepos 30 d. 8 val. nurodytos 5 val. procesinių dokumentų parengimui ir 2 val. procesinių dokumentų parengimui 2020 m. rugpjūčio 7 d. Nežiūrint į tai, vienintelis advokatės byloje pateiktas procesinis dokumentas buvo 2020 m. rugpjūčio 5 d. elektroniniu paštu teismui atsiųsti du klausimai ekspertui dėl liudytojo P. P. parodymų vertinimo (t. 2, b. l. 35), advokatė taip pat 2020 m. gegužės 28 d. teismo posėdžio metu padėjo nukentėjusiosios įstatyminei atstovei patikslinti civilinį ieškinį (patikslintas reikalavimą reiškiantis asmuo), tam padaryta apie 15 min. teismo posėdžio pertrauka. Įvertinus advokatės pateikto procesinio dokumento (klausimų ekspertui) turinį ir apimtį, taip pat civilinio ieškinio patikslinimui skirtą laiką ir tikslinamą aplinkybę, pagrįstu laikytinas ne bendras 7 val. sugaištas laikas, kaip nurodyta bylos suvestinėje, o 1 val. laikas procesinių dokumentų rengimui. Be to, advokatė bylos suvestinėje nurodo, kad 2019 m. gruodžio 3 d. nukentėjusiosios apklausa teisme pas ikiteisminio tyrimo teisėją truko 2,50 val., tačiau iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismo posėdis prasidėjo 14.00 val. ir baigėsi 15.02 val. (t. 1, b. l. 78-81), t. y. 1,02 val.; bylos suvestinėje nurodoma, kad 2020 m. gegužės 28 d. 12.00 val. teismo posėdyje truko 2.50 val., tačiau 2020 m. gegužės 28 d. teismo posėdis tęsėsi nuo 13.15 val. iki 14.00 val. (t. 2, b. l. 6-10), t. y. 45 min. Bylos suvestinėje nurodyta, kad 2020 m. rugpjūčio 4 d. 8.00 val. teismo posėdis truko 2,50 val., tačiau 2020 m. rugpjūčio 4 d. teismo posėdis prasidėjo 9.30 val. ir baigėsi 10.35 val. (t. 2, b. l. 26-32), t. y. 1.05 val. Bylos suvestinėje taip pat nurodoma, kad 2020 m. gruodžio 1 d. 9 val. teismo posėdis truko 2.25 val., tačiau 2020 m. gruodžio 1 d. teismo posėdis prasidėjo 9 val. ir baigėsi 10.05 val., t. y. taip pat 1.05 val.

Iš advokatės pateiktos bylos suvestinės ir sugaišto laiko įvertinimo lentelės (3 lentelė) matyti, kad už iki 2020 m. sausio 1 d. teiktą antrinę teisinę pagalbą skaičiuojamas 13 EUR valandinis uždarbis, po 2020 m. sausio 1 d. – 16 EUR, o 2020 spalio mėn. – 18 EUR valandinis uždarbis.

Nepagrįstu pripažintas 6 val. procesinių dokumentų rengimo laikas buvo apskaičiuotas nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. spalio mėn., todėl iš bendros reikalaujamos sumos minusuojama 96 EUR (16 x 6=96) dokumentų rengimo laiko vertė. Iki 2020 m. sausio 1 d. nepagrįstu laikytinas 1,48 val. (2,50 val. - 1,02 val. = 1,48 val.) atstovavimo laikas, atitinkantis 19,24 EUR (1,48 x 13 = 19,24). Nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. spalio mėn. nepagrįstu laikytinas 3.30 val. ((2,50 val. + 2,50 val.)-(0,45 val. + 1,05 val.) = 3,30 val.) atstovavimo teisme laikas, taigi – 52,80 EUR (3,30 x 16=52,80), po 2020 m. spalio mėn. nepagrįstu laikytinas nurodytas 1.20 val. sugaištas atstovavimo teisme laikas, atitinkantis 21,60 EUR (1,20 x 18 =21,60). Kaip minėta, į bylos suvestinę buvo nepagrįstai įtrauktas 2,50 val. gynybos neįvykusiame 2020 m. kovo 16 d. 13.30 val. teismo posėdyje laikas, kuris atitinka 40 EUR, todėl ši suma taip pat turi būti atimta iš bendros reikalaujamų išlaidų sumos.

Iš reikalaujamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumos minusavus bendrą nepagrįstai apskaičiuotą 229,64 EUR (96+19,24+52,80+21,60+40=229,64) atstovavimo teisme ir procesinių dokumentų rengimo laiko vertę, iš kaltinamojo valstybės naudai priteistina 343,61 EUR (573,25-229,64=343,61) antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – trys kompaktiniai diskai su J. B. ir P. P. apklausos vaizdo ir garso įrašais, V. V. pateiktas garso įrašas, saugomi 1 tomo 158 (1), 158 (2), 158 (3) bylos lapais pažymėtuose vokuose, nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktini saugoti byloje.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 2 dalimi,

nusprendžia:

V. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam vienerių metų laisvės apribojimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 6 dalies 3 punktu, 48 straipsnio 7 dalimi, 42 straipsnio 6 dalimi, 71 straipsnio 1 dalimi, V. V. įpareigoti: 1) viso bausmės atlikimo metu tęsti darbą arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 2) per mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumokėti 10 MGL (500 EUR) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą; 3) per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusiosios J. B..

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Civilinį ieškinį tenkinti iš dalies, priteisti J. B. iš V. V. 500 EUR neturtinę žalą, likusią civilinio ieškinio dalį atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl išlaidų priteisimo tenkinti iš dalies, iš V. V. valstybės naudai priteisti 343,61 EUR antrinės teisinės pagalbos išlaidas, likusią prašymo dalį atmesti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti bei nagrinėti – tris kompaktinius diskus su J. B. ir P. P. apklausos vaizdo ir garso įrašais, V. V. pateiktu garso įrašu, saugomus 1 tomo 158 (1), 158 (2), 158 (3) bylos lapais pažymėtuose vokuose, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti byloje.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Giedrė Telksnienė