Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimo Švirino, teisėjų Danguolės Šiugždinytės, Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Vidui Kilinskui, nuteistajam D. B., jo gynėjui advokatui Artūrui Baužai, nukentėjusiajai L. Č., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d., 149 str. 1 d., ir vadovaujantis BK 54 str. 3 d., jam paskirta 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 06 val., jei tai nesusiję su darbu. Vadovaujantis BK 66 str. į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2013-02-17 iki 2013-02-27. Iš D. B. L. Č. naudai priteista 450 litų (kas atitinka 130 eurų) turtinei ir 2500 litų (kas atitinka 724 eurus) neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. pagal BK 22 str. 1 d. ir 149 str. 1 d. nuteistas už tai, kad 2013-02-17, apie 08.00 val., buto, esančio, V. Krėvės pr. 19-49, Kaune, virtuvėje, panaudodamas fizinį smurtą, tai yra sugriebęs L. Č. už rankų ir parvertęs ją ant grindų, laikydamas apžergęs ir užspaudęs ranka burną, kad nešauktų, padarant odos nubrozdinimą juosmens – kryžmens srityje, poodines kraujosruvas kairėje mentyje ir kairėje rankoje, nugaros juosmeninės dalies sumušimą, atitinkantį nesunkų sveikatos sutrikdymą, po to pakėlęs suknelę ir nusmaukęs pėdkelnes bei apatines kelnaites ir ją užgulęs, pasikėsino lytiškai santykiauti su L. Č. prieš jos valią, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes į virtuvę įėjo jo sutuoktinė R. B..

Nuosprendyje padaryta nepagrįsta išvada, jog tai, kad nukentėjusioji priešinosi jo siekiui lytiškai su ja santykiauti, patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada jam konstatuoti odos nubrozdinimai dilbiuose, kairiame rieše, kurie galėjo būti padaryti ir rankų nagais dvylikos ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje. Jis tvirtina, kad ekspertei nesakė, kad šiuos nubrozdinimus jam padarė nukentėjusioji, nes to nebuvo, teisme apeliantas paaiškino, kad tokius sužalojimus jam padarė žmona supykusi dėl nakties įvykio, tą patvirtino ir žmona apklausta teisme, nukentėjusioji L. Č. nepatvirtino, kad būtų besigynusi ir besipriešinusi panaudodama nagus ir taip jį žalojusi, tačiau teismas visiškai to nevertino.

Apelianto įsitikinimu, byloje esančios specialisto išvados nepatvirtino ir apklausta teisme ekspertė, kuri nedavė kategoriškos išvados, pagrindžiančios jam pareikštą kaltinimą, tačiau nuosprendyje nurodė, kad jokių abejonių surinkti įrodymai nekelia, ir toks teismo įrodymų vertinimas tik parodo, kad teismas jo atžvilgiu vertindamas įrodymus buvo šališkas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji ir prokuroras prašė nuteistojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis šio kodekso 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, atlikusi įrodymų tyrimą ir pašalinusi visus prieštaravimus ir abejones dėl įrodymų pakankamumo bei patikimumo, sutinka su nuosprendį priėmusio teismo išvadomis, jog D. B. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, pilnai įrodyta byloje surinktais duomenimis. Skundžiamo nuosprendžio išvados yra pagrįstos patikimais įrodymais, įvertinant jų tarpusavio ryšį ir visumą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino ne taip, kaip norėtų nuteistasis, neduoda jokio pagrindo teigti, jog skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir (ar) nepagrįstas ir nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu. Nors nuteistasis savo kaltę dėl padarytų nusikaltimų neigia, ji yra pilnai įrodyta nukentėjusiosios, liudytojų parodymais bei rašytine bylos medžiaga. Išanalizavus ir įvertinus bylos medžiagą, nekyla abejonių, kad būtent kaltinamasis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 22 str. 1 d. ir 149 str. 1 d.

Apeliacinis skundas yra grindžiamas tuo, kad teismas rėmėsi nenuosekliais nukentėjusiosios L. Č. parodymais, o kitų, jo kaltę neginčijamai patvirtinančių, įrodymų byloje nėra, kad teismas nepagrįstai atmetė paties kaltinamojo parodymus, kurie, kaip jis teigia - nuoširdūs ir nuoseklūs, bei jo sutuoktinės R. B. parodymus vien dėl to, kad ji yra jo šeimos narė. Šie nuteistojo skundo argumentai visiškai nepagrįsti ir neatitinka byloje nustatytų aplinkybių.

Iš tiesų, byloje yra nemažai vienų kitiems prieštaraujančių duomenų, tačiau teismas, visus juos nuodugniai ir išsamiai išanalizavo, ištyrė, įvertino ir rėmėsi tik tais, kurie papildė vieni kitus, atitiko objektyvius rašytinius duomenis, o prieštaringus, nenuoseklius parodymus pagrįstai atmetė kaip neteisingus, prieštaraujančius neabejotiniems faktams. Jokio netinkamo BPK 20 str. nuostatų aiškinimo ir taikymo bei nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą" suformuotos teismų praktikos apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Pagal BK 149 str. 1 d. atsako tas, kas lytiškai santykiavo su žmogumi prieš jo valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. Lietuvos Aukščiausiojo teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose 4, 19 p., yra konstatuota, kad lytinis santykiavimas ar kitoks lytinės aistros tenkinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tais atvejais, kai tai daroma prieš nukentėjusiojo asmens valią.

D. B. neneigia, kad norėjo lytiškai santykiauti su L. Č., tačiau kategoriškai neigia tai bandęs daryti prieš jos valią ir tvirtina, kad noras suartėti buvo abipusis, jokios prievartos nukentėjusiosios atžvilgiu jis nevartojo, ji pati sutiko su juo santykiauti. Apeliaciniame skunde jis nurodo, kad jokie bylos duomenys nepatvirtina, kad L. Č. būtų jam aktyviai priešinusis, todėl jo veiksmuose nėra pasikėsinimo išžaginti ją požymių. Tačiau įvertinus byloje surinktus įrodymus, kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, kad tokie kaltinamojo parodymai ir skunde iškelta versija yra gynybinio pobūdžio, prieštarauja ne tik nukentėjusiosios parodymams, tačiau ir kitų byloje apklaustų asmenų parodymams bei rašytinei bylos medžiagai.

Nukentėjusioji L. Č. taip pat neneigė, kad vakarojo pas D. B. namuose ir su pastaruoju buvo pasilikę dviese virtuvėje, kalbėjosi, tačiau neigia sutikusi su juo lytiškai santykiauti ir nuteistajam pradėjus prie jos seksualiai priekabiauti, paprašė baigti, D. B. nustojo, tačiau po kurio laiko sugriebė ją už žastų ir staigiu judesiu pargriovė ant grindų, tada jai buvo sutrenkta nugara, ir jai gulint ant nugaros, nuteistasis pasikėsino ją išžaginti. Ji prašė liautis, tada jai ranka uždengė burną, labai skaudėjo sutrenktą nugarą, ji priešinosi, bandė kaltinamąjį atstumti nuo savęs, verkė. Byloje nėra jokių duomenų, duodančių pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymų teisingumu. Viso bylos tyrimo metu nukentėjusioji nuosekliai nurodė tokias pačias įvykio aplinkybes, parodymų patikrinimo vietoje metu taip pat detaliai paaiškino nusikaltimo aplinkybes.

Nukentėjusiosios parodymus patvirtino liudytoju apklaustas T. K., kuris parodė, kad iš Bernatonių namo grįžusi L. Č. pasakojo, kad D. B. pargriovė ją virtuvėje ant grindų, bandė ją išprievartauti, bet juos užklupo D. B. žmona. Kai nuteistasis ją pargriovė ant grindų, ji susimušė nugarą ir jai labai skaudėjo. Nukentėjusioji buvo šoko būsenoje, todėl iš jos pasakojimo jis nesuprato, ar ji buvo išprievartauta, ar buvo tik bandyta ją išprievartauti. Jis iškvietė L. Č. tėvus. Liudytojas P. K. parodė, kad iš brolio T. K. sužinojo, kad D. B. bandė išprievartauti L. Č.. Atėjęs į brolio butą matė, kad L. Č. gulėjo lovoje, verkė, sužalojimų ant jos kūno nematė. Vėliau pas jį buvo atėjusi D. B. žmona, klausė, kur gyvena L. Č.. Ji buvo pikta ant savo vyro, sakė, kad nežino, kas jam tada užėjo, kad taip pasielgė. Liudytoja V. Č. parodė, kad paskambinęs dukros draugas T. pranešė, jog kaimynas išprievartavo L.. Kai ji su vyru atvyko į Kauną, L. buvo šoko būsenoje, ji skundėsi nugaros skausmu, sakė, kad ją skaudžiai pargriovė. Butą buvo pakviestas ir kaltinamasis. Šis aiškino, kad nieko tarp jų neįvyko. Po savaitės pas juos atvyko nuteistojo žmona, guodėsi, kad jos vyras neteisingai pasielgė, prašė L. pasirašyti kažkokį dokumentą, aiškino, kad policija pastūmėjo, kad L. reikštų kaltinimus. Šį įvykį dukra sunkiai išgyveno, ji gulėjo lovoje, nieko nevalgė, su niekuo nebendravo, gėrė nervus raminančiąsias arbatas, kiekvieną kartą, kai buvo kviečiama į policiją ar į teismą, ji nervinosi, jaudinosi, iki šiol ji jaučia baimę dėl ateities, yra psichologiškai palaužta.

Nukentėjusios nesutikimą turėti su nuteistuoju lytinių santykių patvirtino specialisto išvados aktu konstatuoti jai įvykio metu padaryti sužalojimai. 2013-02-17 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G451/13(02) nurodyta, kad L. Č. konstatuotas odos nubrozdinimas juosmens-kryžmens srityje, poodinė kraujosruva kairėje mentyje, padaryti kietais bukais daiktais, dviejų ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje, galimai užduotyje nurodytu laiku bei aplinkybėmis. L. Č. konstatuotas odos nubrozdinimas juosmens-kryžmens srityje, poodinė kraujosruva kairėje mentyje, padaryti kietais bukais daiktais, dviejų ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje, galimai užduotyje nurodytu laiku bei aplinkybėmis. Dėl nugaros juosmeninės dalies sumušimo L. Č. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, kadangi šiuo atveju sveikata sutrikdyta ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui (1 t., b.l. 46).

Teismo medicinos ekspertė M. K. apklausta patikslino, jog nukentėjusiajai konstatuoti nubrozdinimai ir sumušimas nugaroje galėjo būti padaryti vienu momentu, griūvant, pargriaunant ant nugaros. Tik paguldžius ant nugaros, be kritimo ar stūmimo, tokie sužalojimai nugaroje neatsiras, būtina panaudoti jėgą.

2013-02-18 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 450/13 (02) nurodyta, kad D. B. konstatuota odos nubrozdinimai dilbiuose, kairiame rieše, padaryti kietais bukais ar bukabriauniais daiktais, kuo galėjo būti ir rankų nagai, dvylikos ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (2 t., b.l. 26). Šioje išvadoje ekspertė M. K. grafoje „Įvykio aplinkybės“, nurodė, kad tiriamasis paaiškino, kad jis bandė lytiškai santykiauti su L. Č., ji apibraižė su rankų nagais jo rankas.“ (2 t., b.l. 26).

Apeliaciniame skunde D. B. teigia, kad tokių aplinkybių ekspertei jis sakyti negalėjo, nes to nebuvo, sužalojimus rankose jam padarė žmona, ką ji ir pati patvirtino apklausta teisme, tačiau teismas to neįvertino. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įrodymus dėl šios aplinkybės įvertino objektyviai. Kaip teisingai nurodyta nuosprendyje, liudytoja R. B. yra kaltinamojo žmona ir yra suinteresuota bylos baigtimi kaltinamojo naudai. Tačiau jos parodymai tik dėl to negali jau savaime būti laikomi neteisingais. Teismas įvertino ne tik jos suinteresuotumą, tačiau ir tai, kad jos apklausos ikiteisminio tyrimo metu, kai D. B. dar nebuvo tirtas medicinos eksperto ir išvada dėl jam konstatuotų sužalojimų nebuvo pateikta, liudytoja tokių aplinkybių nenurodė. Be to, pažymėtina, kad specialisto išvadą surašiusi ekspertė bylos atžvilgiu yra visiškai nešališkas asmuo, todėl nebūtų logiško ir argumentuoto paaiškinimo, dėl kokių priežasčių ji specialisto išvadoje būtų užrašiusi šias aplinkybes, jų nenurodžius pačiam tiriamajam. Dėl šios priežasties nėra pagrindo netikėti ekspertizės akte užfiksuotais duomenimis.

Apeliaciniame skunde D. B. teigia, kad jokia bylos medžiaga nepatvirtina aktyvaus L. Č. priešinimosi jam, iš ko jis turėjo suprasti, jog ji nesutinka su juo santykiauti. Jo manymu, nukentėjusioji turėjo galimybę šauktis pagalbos, triukšmauti, aktyviai priešintis jam, nes aplinkui buvo gyventojų, kurie galėjo išgirsti, tačiau to nepadarė. Kaip jau minėta, tai, kad D. B. pasikėsino lytiškai santykiauti su L. Č. prieš jos valią, patvirtina skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje aptarti įrodymai. O tokie apeliacinio skundo argumentai yra tik menamo pobūdžio, paremti subjektyviu D. B. požiūriu į situaciją.

Teismų praktikoje lytinis santykiavimas prieš nukentėjusiojo valią yra laikomas tuomet, kai tai daroma nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant. Nesutikimas turi būti išreikštas ir kaltininkas turi suvokti to asmens nesutikimą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais, pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant, ar kitokio pobūdžio veiksmais, t.y. verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti, naudojant fizinį ar psichinį poveikį ar kitais būdais. Tais atvejais, kai kaltininkas nukentėjusiojo valiai palaužti naudoja fizinį smurtą, grasinimus, pasinaudoja bejėgiška jo padėtimi, nukentėjusysis gali išoriškai neišreikšti savo nesutikimo dėl panaudoto prieš jį smurto, tačiau kaltininkas šiuo atveju turi suvokti, kad lytiniai santykiai vyksta prieš nukentėjusiojo valią. Šie apibūdinimai akivaizdžiai rodo, kad asmens nesutikimas lytiškai santykiauti gali būti išreikštas įvairiai, net nebūtinai aktyviais veiksmais. Taigi, kad L. Č. pasipriešino apeliantui ne taip intensyviai ir aktyviai, kaip jis įsivaizduoja kad turėjo būti, nešaukė, nebėgo ar pan., neduoda pagrindo išvadai, kad D. B. nesuvokė, jog ji nesutinka su juo lytiškai santykiauti ir jo veiksmai buvo atlikti prieš nukentėjusiosios valią. Šiuo atveju bylos duomenys patvirtina, kad kaltinamasis nukentėjusiosios atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą -– pargriovė ant grindų, užgulė, ranka uždengė burną, todėl net ir nukentėjusiajai išoriškai neišreiškus savo nesutikimo dėl panaudoto prieš jį smurto, D. B. turėjo suvokti, kad siekė lytiškai santykiauti su L. Č. prieš šios valią.

Aptarti įrodymai neginčijamai patvirtina, kad apeliantas, siekė su nukentusiąja lytiškai santykiauti pavartodamas prieš ją fizinį smurtą, kas patvirtina, jog jis suvokė, kad laisva valia ji tenkinti jo lytinę aistrą nesutinka. Toks nuteistojo elgesys, patvirtina aiškius jo tikslus – įvykdyti nusikalstamą veiką, nukreiptą prieš nukentėjusiosios seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą, kas patvirtina jo veiksmų tiesioginę tyčią, tačiau jis savo sumanymo nebaigė dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių, todėl teismas pagrįstai D. B. veiksmus kvalifikavo pagal BK 22 str. 1 d. ir 149 str. 1 d.

Teismas, skirdamas nuteistajam bausmes, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, taip pat į individualias nuteistojo asmenines savybes, į teistumus, į jį charakterizuojančią medžiagą ir pagrįstai taikė BK 54 str. 3 d. nuostatas. Civiliniai ieškiniai realūs, pagrįsti ir priteisti teisingai.

Atsižvelgdamas į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes ir faktus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nuosprendis yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl tenkinti apelianto skundą ir panaikinti pastarąjį nuosprendį bei priimti naują, jį išteisinantį nuosprendį, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.