Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Valdas Petras Meidus Baudžiamoji byla Nr.1A-132-491/2010

2010 m. gegužės 12 d.

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. V. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo ji pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d., 284 str. 1 d. ir nubausta :

pagal BK 140 str. 2 d. – laisvės atėmimu trims mėnesiams; pagal BK 284 str. 1 d. – areštu penkiolikai parų.

Pagal BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir jai paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trims mėnesiams.

Pagal BK 75 str., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams laiko.

V. V. taip pat įpareigota per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusiųjų A. K. ir Ž. K. ir jai paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 5 MGL (650 Lt) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

V. V. nuteista už tai, kad 2009 m. rugpjūčio 23 d. apie 20.30 val., viešoje vietoje – Kėdainiuose, J. Basanavičiaus gatvės 148 daugiabučio gyvenamojo namo kieme, įžūliais veiksmais demonstruodama nepagarbą aplinkiniams ir tuo sutrikdydama visuomenės rimtį ir tvarką, nepilnamečių vaikų akivaizdoje, delnu du kartus sudavė mažamečiui A. K., gim. 1997 m. kovo 3 d., į dešinį ir kairį žandus, tuo sukeldama jam fizinį skausmą.

Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

BK 284 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Pagal BK 140 str. 2 d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas arba kankindamas mažametį sukėlė jam fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Skundžiamu nuosprendžiu pirmos instancijos teismas pripažino apeliantę kalta pagal BK 284 str. 1 d. ir 140 str. 2 d. dėl to, kad ji viešoje vietoje – Kėdainiuose, Basanavičiaus g. 148 daugiabučio gyvenamojo namo kieme, įžūliu elgesiu, pasireiškusiu smurtu prieš mažametį nukentėjusį A. K., t.y. smūgių jam į dešinį ir kairį žandus sudavimu, sukėlė jam fizinį skausmą, bei taip demonstruodama nepagarbą aplinkiniams sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Kolegija, papildomai atlikusi įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, iš esmės sutinka su tokia pirmos instancijos teismo išvada, kurią patvirtina šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu bei papildomai apeliacinės instancijos teismo surinkti faktiniai duomenys.

Iš bylos matyti, kad apeliantė tiek tyrimo metu, tiek apklausta teismuose nepripažino sudavusi nukentėjusiajam A. K. delnu į skruostus, teigė 2009-08-23 jį įvykio vietoje tik išbarusi už tai, kad šis nepagarbiai elgiasi su jos dukra. Apeliantė siūlo atsargiai ir kritiškai vertinti mažamečių nukentėjusiojo A. K. bei jo draugo, liudytojo A. Z., parodymus, nurodydama, kad jie tyčia, iš keršto ją apkalba. Ši aplinkybė nėra nauja, ji buvo tirta pirmos instancijos teisme, dėl jos apylinkės teismas nuosprendyje pasisakė. Iš nukentėjusiojo A. K., liudytojo A. Z., jų tėvų, pačios nuteistosios parodymų matyti, kad su mopedo įsigijimo istorija tiesiogiai susiję mažamečiai A. Z. ir jo draugas I. Ž., kurie be tėvų leidimo, už savavališkai paimtus sutaupytus pinigus įsigijo mopedą. Sužinojus apie tai jų tėvams A. Z. buvo atėjęs pas nuteistąją pasiskolinti dalies pinigų, kurią jis liko skolingas I. Ž. už mopedą. Liudytojas A. Z. parodė, kad apeliantė ir jo mama labai gerai sutarė, bendravo šeimomis, būtent todėl jis ir kreipėsi į V. V.. Iš to (kadangi kitokių duomenų byloje nėra) galima daryti išvadą, kad nukentėjusysis A. K., tarp kurio ir apeliantės kilo konfliktas 2009-08-23, nebuvo tiesioginis šios istorijos dalyvis, jis nedalyvavo draugams įsigyjant mopedą ir dėl to neturėjo vėliau aiškintis prieš tėvus. O tai reiškia, kad jis apeliantės nurodytu būdu – tyčia ją apkaltinant fiziniu smurtu, keršyti V. V. dėl šios istorijos neturi nei jokio pagrindo, nei jokio motyvo. Galima tik spėti, nes tvirtinti kategoriškai nepakanka duomenų (pats A. Z. tvirtino nejaučiąs jokio pykčio V. V.), kad A. Z. turėjo minimalų pagrindą jausti nuoskaudą apeliantei, kuri apie jo ir draugo pirkinį pranešė I. Z.. Tačiau, A. Z. pagal byloje esančius faktinius duomenis nekonfliktavo su nuteistąja 2009-08-23 – jis tik buvo netoliese jos ir A. K. konflikto metu. Nei nukentėjusysis A. K., nei nuteistoji neparodė, kad ji įvykio metu konfliktavo ir su A. Z., ir kad šis jai ką nors tuo momentu sakė arba pagrasino teismu ar tėvais, kaip kad tai padarė A. K.. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, faktinės bylos aplinkybės rodo, kad būtent V. V. buvo nepatenkinta A. K. nepagarbiu elgesiu su apeliantės panašaus amžiaus dukra, naktinėjimais jų kieme bei laiko leidimu rūsyje, ji įtarinėjo, kad nukentėjusysis gali būti susijęs su dingusiais apeliantės automobilio ratų ventiliais ar jų gaubtais. Taigi, būtent apeliantė turėjo realesnį pagrindą pykti ant nukentėjusiojo, ko ji pati neneigė ir apeliacinės instancijos teisme.

Be to, vertinant nukentėjusiojo bei A. Z. parodymus atkreiptinas dėmesys į tai, kad jų parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios iš esmės nekito, buvo nuoseklūs. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teismuose abu jie nurodė tas pačias esmines įvykio aplinkybes, kad teismo nuosprendyje nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje A. K. į veidą ranka sudavė ne kas nors kitas, o prie jų dviračiu privažiavusi V. V.. Šių proceso dalyvių parodymai iš esmės neprieštaravo nei nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, nei tarpusavyje ir papildė vieni kitus. Tiesa, apeliantė skunde atkreipia dėmesį, kad jiedu skirtingai nurodė smūgių A. K. skaičių. Iš tiesų, tyrimo metu A. K. apklaustas kelis kartus, tame tarpe ir ikiteisminio tyrimo teisėjo, jog apeliantė jam sudavė delnu du kartus – po kartą į kiekvieną žandą. Būtent apie du smūgius į veidą A. K. papasakojo ir savo tėvams grįžęs į namus iš karto po įvykio – tai matyti iš Ž. ir R. K. parodymų. Pagal liudytojo A. Z. parodymus nuteistoji A. galėjo suduoti du ar tris kartus, jis tvirtino tiksliai to nematęs. Tik teismuose nukentėjusysis ir A. Z. ėmė tvirtai teigti, kad V. V. sudavė tris kartus. Tuo tarpu A. K. tėvai, kuriems sūnus iš karto papasakojo įspūdžius apie konfliktą, apylinkės teisme nurodė, jog sūnus iš ties minėjo apie du smūgius jam į žandus, jo abu žandai buvo paraudę. Taigi, iš dalies galima sutikti su šiuo apeliacinio skundo argumentu. Tačiau, šio A. K. parodymų pakeitimo kolegija nepripažįsta esminiu, dėl kurio būtų galima bendrai imti abejoti nukentėjusiojo parodymais, kad V. V. įvykio metu sudavė jam smūgius į žandus. Tai galima paaiškinti ir situacijos netikėtumu, ir suaugusios apeliantės elgesiu mažamečiams sukeltu išgąsčiu. Kita vertus, tikslus suduotų smūgių skaičius neturi esminės įtakos BK 140 str. 2 d. ar BK 284 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų kvalifikavimui, nėra jas kvalifikuojanti aplinkybė. Taigi, apibendrinant galima tvirtinti, jog apeliantės prašymas vertinti kritiškai mažamečių A. K. ir A. Z. parodymus dėl jos veiksmų, nes jie neva tai tyčia ją apkalba iš pykčio, kad jų parodymai esmingai skiriasi, todėl jais neturi būti įrodinėjama jos kaltė, nėra įtikinamas ir pagrįstas.

V. V. skunde tvirtina, kad nukentėjusysis A. K., lyginant jo paties ir jo tėvų parodymus, skirtingai elgėsi iš karto po konflikto ir namuose: jai pagrasinęs tėvais ir teismu, jis namuose ilgai verkė, iš karto sunkiai galėjo papasakoti kas įvyko. Dėl to apeliantė prašo kritiškai vertinti ir nukentėjusiosios Ž. K. bei liudytojo R. K. parodymus. Tačiau tam pagrindo nėra. Tėvai mažamečio sūnaus būklę po konflikto savo parodymuose apibūdino visiškai realiai. A. K., kuris gyvena tolėliau nuo įvykio vietos, grįžo apsiverkęs, išraudusiais žandais, sutrikęs, pasikūkčiodamas pasakojo apie įvykį. Tokia mažamečio vaiko būklė iš karto po konflikto su suaugusiu, stipresniu už save asmeniu, yra suprantama ir visiškai įmanoma. Kolegijos nuomone, nerealu, kad tokio amžiaus vaikas būtų sugalvojęs suaugusiam pilnamečiam žmogui tokiu būdu „keršyti“ vien tik už jo pabarimą, kaip kad skunde bando įtikinti V. V..

Apeliantė skunde taip pat nurodo, kad pirmos instancijos teismas netinkamai be pagrindo kritiškai įvertino jos nekaltumą patvirtinančių liudytojų A. G. ir R. Š. parodymus. Šis jos skundo argumentas atmetamas. Pirmiausiai, paminėtų liudytojų parodymai nebuvo nuoseklūs ir prieštaravo vėliau jų pačių vėliau duotiems parodymams. Antai, liudytojas A. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis matė V. V. kalbant piktai su vaiku, nors paties pokalbio negirdėjo. Apylinkės teismo posėdyje jis jau teigė, kad apie tai, jog V. V. barė vaiką, jis suprato tik po to, kai jis įvažiavo į namo kiemą, prie jo privažiavo V. V. ir jis pamatė piktą jos veido išraišką. Apeliacinės instancijos teisme liudytojas vėl teigė, kad matė, kaip V. V. su vaiku kalbėjo piktai. Ikiteisminio tyrimo metu A. G. apie pyptelėjimą automobilio signalu jam pravažiuoti trukdžiusiems nukentėjusiajam ir apeliantei nieko neminėjo, o apylinkės teisme liudytojas iš pradžių parodė, kad norėdamas, jog V. V. pasitrauktų, jis pyptelėjo, vėliau nurodė kitaip – jog jis V. V. pasakė pasitraukti prasidaręs automobilio langą. Apeliacinės instancijos teisme šis liudytojas dar kartą patikslino savo parodymus ir nurodė, kad iš pradžių jis pyptelėjo, o tada atidarė langą ir paprašė V. V. pasitraukti nuo kelio. Tyrimo metu liudytojas A. G. teigė, kad V. V. nuvažiavus dviračiu, jis įvažiavo į namo kiemą, o privažiavus V. V. jis paklausė jos kas atsitiko, į ką ši jam atsakė, kad tas vaikas braižo mašinas. Apylinkės teisme jis nurodė, kad V. V. privažiavus prie jo jis paklausė, kodėl ji stovi viduryje kelio, o ši jam sakė, kad kažkoks vaikas kažkur laksto, kažką daro, tačiau jis nesigilino. Apeliacinės instancijos teisme šis liudytojas jau tvirtino, kad prie laiptinės V. V. jam pasakė, kad vaikas, su kuriuo ji kalbėjo, kažką išdarinėja, gal kitus vaikus terorizuoja. Ikiteisminio tyrimo metu A. G. teigė, kad A. Z. lyg ir buvo šalia A. K., apylinkės teisme apie kitą, šalia A. K. ir V. V. buvusį vaiką jis nieko neminėjo, nors kieme ir buvo vaikų. Apeliacinės instancijos teisme liudytojas parodė, kad arti A. K. ir V. V. kitų vaikų nematė (1 t., 64-65, 150-151b.l.). Liudytoja R. Š. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad būdama savo buto balkone matė dviračiu važiuojančią V. V., kuri privažiavo prie vaikų (A. K. ir A. Z.). Po kiek laiko ji iš balkono įėjo į kambarį, o vėliau vėl išėjusi į balkoną jau matė, kaip A. K. kažką rodė savo ranka V. V.. Paties įvykio ji nematė. Apylinkės teisme ji davė panašius parodymus ir patikslino, jog išėjusi iš balkono į kitą savo buto pusę perėjo maždaug per 3 sekundes, o grįžusi atgal į balkoną jau pamatė, kad V. V. važiuoja po jos balkonu. Vaikų, tuo pačiu ir A. K., kažką rodančio V. V., nebebuvo. Atkreiptinas dėmesys, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei apylinkės teisme R. Š. neminėjo apie paskui V. V. važiavusį automobilį, kuriam apeliantė trukdė įvažiuoti į kiemą. Tuo tarpu apklausiama apeliacinės instancijos teisme ji iš pradžių ėmė tvirtinti, jog matė netoli V. V. ir vaikų sustojusį automobilį, o vėliau pati suabejojo ar tikrai taip galėjo būti (1 t., 51-52, 152 b.l.). Be to, šių liudytojų parodymai skiriasi ir nuo kitų proceso dalyvių duotų parodymų. Štai, apylinkės teisme A. G. apie A. Z. buvimą šalia V. V. ir A. K. nenurodė nieko, bet tvirtino, jog kieme buvo kitų vaikų. Tuo tarpu liudytoja R. Š. ikiteisminio tyrimo metu nurodė atvirkščiai, t.y. kad ji matė šalia V. V. ir A. K. buvusį A. Z., tuo metu kieme daugiau vaikų nebuvo. Kaip jau minėta aukščiau, apylinkės ir apeliacinės instancijos teismuose A. G. minėjo, kad jis V. V. pyptelėjo ir atsidaręs automobilio langą pasakė pasitraukti iš kelio. Pati V. V. nurodė tik tai, kad A. G. jai pyptelėjo, o liudytoja R. Š. iš viso abejojo mačiusi šalia V. V. ir A. K. sustojusį automobilį. V. V. ikiteisminio tyrimo metu apie pokalbį su liudytoju A. G. nieko neminėjo, apylinkės teismo posėdžio metu ji teigė po pokalbio su A. K. įvažiavusi į kiemą ir su niekuo daugiau nekalbėjusi, tačiau išėjusi iš rūsio kalbėjusi su A. G.. A. G. taip pat teigė kalbėjęs su V. V.. Tačiau liudytoja R. Š. apygardos teisme teigė šalia V. V. kito žmogaus nemačiusi. Apeliantė ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad po poros dienų nuo įvykio R. Š. jos paklausė, kas vyko kieme ir paminėjo, kad ji matė įvykį. Tuo tarpu liudytoja R. Š. ikiteisminio tyrimo pareigūnams pasakojo atvirkščiai – kad tai V. V. po poros dienų jos paklausė, ar ji matė jos pokalbį su A. K.. Liudytojas A. G. apeliacinės instancijos teismo kolegijai parodė, kad V. V., stovėdama prie A. K., buvo apžergusi dviratį, į žemę rėmėsi abejomis kojomis, tačiau pati nuteistoji apygardos teisme tvirtino, jog ji buvo apžergusi dviratį ir stovėjo ant vienos kojos. Apygardos teisme liudytoja R. Š. parodė, kad A. G. buvo sutikusi pas tyrėją – apklausė jį, tada apklausė ją. Tačiau iš ikiteisminio tyrimo metu atliktų šių liudytojų apklausų protokolų matyti, kad jų apklausos vyko skirtingomis dienomis, apklausas pagal laiką skiria beveik dviejų mėnesių laikotarpis (1 t., 50-52, 64-65 b.l.). Taip pat kolegijai kelia abejones ir apylinkės teisme liudytojos R. Š. nurodytas laikotarpis, per kurį ji neva tai nuėjo iš vienos savo buto pusės į kitą, o taip pat per kurį V. V. dviračiu nuvažiavo pakankamai netrumpą atstumą, o vaikai (A. K. ir A. Z.) dingo – 3 sekundės, nes tai aiškiai per trumpas laikotarpis šios liudytojos nurodytiems įvykiams įvykti. Pažymėtina ir tai, kad nei A. K., nei A. Z., kurių parodymais kolegija neturi pagrindo abejoti, apklausti apeliacinės instancijos teisme pakankamai tiksliai apibūdino A. G. turėtą automobilį ir nė kiek neabejodami kolegijai parodė, kad tokio šio automobilio jie įvykio metu nematė. Sunkiai tikėtina, kad jie jo galėjo nematyti, nes pasak A. G., jis garsiniu signalu bandė atkreipti jam trukdžiusios pravažiuoti apeliantės dėmesį. Kolegijos įsitikinimu, A. G. įvykio vietoje nebuvo, ką ir patvirtino tyrimo metu R. Š., nes ji, nuolat stebėdama kieme žaidžiantį savo mažametį vaiką, tikrai būtų atkreipusi dėmesį į garsinį automobilio signalą kieme.

Apeliantė skunde akcentuoja ir dar vieną, jos nuomone, svarbią aplinkybę, kurios netyrė pirmos instancijos teismas – tai įvykio metu buvusio atstumo tarp jos ir A. K.. Ji tvirtina, kad stovėjo apie 1,5 metro atstumu nuo nukentėjusiojo, todėl fiziškai negalėjo jo pasiekti. Ši aplinkybė buvo papildomai patikrinta apeliacinės instancijos teisme, atlikus parodymų patikrinimus vietoje su pagrindiniais įvykio dalyviais bei liudytojais. Šio veiksmo metu apeliantė nurodė, kad atstumas tarp jos ir nukentėjusiojo įvykio metu galėjo būti netgi didesnis, nei ji tvirtino savo skunde – apie 2 metrus (1 t., 195 – 199 b.l.). Analogišką atstumą nurodė ir liudytoja R. Š. (1 t., 188 – 192 b.l.). Tuo tarpu nukentėjusysis ir liudytojas A. Z. šį atstumą nurodė gerokai mažesnį – nuo maždaug 1 iki 1,25 m. Tokiu būdu, kolegijos nuomone, A. K. ir A. Z. nurodytas atstumas yra visiškai realus, tokiu atstumu esanti apeliantė pilnai galėjo pasiekti ranka suduoti A. K. į veidą. Be to, paties nukentėjusiojo bei liudytojo A. Z. parodymais nustatyta ir dar viena pakankamai reikšminga aplinkybė – V. V. sudavė smūgius pasilenkdama link nukentėjusiojo ir tokiu būdu prie jo priartėdama. Akivaizdu, kad esant tokiam smūgių sudavimo mechanizmui atstumas tarp konfliktuojančių pusių gali būti ir gerokai didesnis. Atkreiptinas dėmesys, kad liudytojas A. G. parodymų patikrinimo vietoje metu atstumą tarp A. K. ir V. V. nurodė buvus apie 2,2 metro. Jis vienintelis nurodė ir iš esmės skirtingą paties konflikto vietą įvykio metu – pagal jį apeliantė ir nukentėjusysis stovėjo gerokai arčiau įvažiavimo į kiemą dešinėje esančių konteinerių. Tai dar vienas argumentas suabejoti šio liudytojo parodymų tikrumu ir tvirtinti, kad jis 2009-08-23 įvykio nematė.

Pagaliau, negalima nekreipti dėmesio ir į V. V. vyro A. V. ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotus parodymus apie tai, kad iš pokalbio su žmona po įvykio jis suprato, kad V. V. vaiką gerokai papurtė. Apie tai, ar A. K. buvo suduoti smūgiai, A. V. nurodyti atsisakė (1 t., 47-48 b.l.). Tuo tarpu pati V. V. tvirtino, jog įvykio 2009-08-23 metu ji iš viso nebuvo prisilietusi prie nukentėjusiojo. Taigi, akivaizdu, jog liudytojų A. G. ir R. Š. bei nuteistosios V. V. parodymai nebuvo nuoseklūs, jie prieštarauja tarpusavyje, prieštarauja nukentėjusiojo A. K. ir liudytojo A. Z. parodymams, byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir kitiems ikiteisminio tyrimo metu surinktiems bei teisme patikrintiems įrodymams. Apeliacinės instancijos teismas šių proceso dalyvių parodymus vertina kaip abejotinus, kaip nuteistosios gynybinę poziciją ir kaip liudytojų norą palengvinti jos procesinę padėtį. Todėl, visiškai pagrįstai tiek nuteistosios, tiek ir liudytojų A. G. bei R. Š. parodymais suabejojo ir skundžiamą teismo nuosprendį priėmęs pirmos instancijos teismas.

Iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad fizinis smurtas 2009-08-23 prieš A. K. nebuvo išprovokuotas netinkamu nukentėjusiojo elgesiu ar kokiais nors kitais A. K. veiksmais, todėl V. V., nukentėjusiajam suduodama ranka smūgius į veidą, elgėsi įžūliai be jokios priežasties. Fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį V. V. panaudojo viešojoje vietoje – Kėdainiuose, J. Basanavičiaus gatvės 148 daugiabučio gyvenamojo namo kieme. Įžūlūs veiksmai, grasinimai, patyčios arba vandališki veiksmai pasireikšti viešojoje vietoje gali tiek tada, kai aplink yra žmonių (tai laikytina nepagarbos demonstravimu aplinkiniams), tiek tada, kai aplink žmonių nėra (tai laikytina nepagarbos demonstravimu aplinkai). Fizinio smurto panaudojimo viešojoje vietoje kito asmens atžvilgiu atveju nebūtina, kad kiltų kitos pasekmės – aplinkiniams žmonėms būtų sukeltas išgąstis ar kiltų sumaištis, aplinkiniai pasijustų šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, būtų nutrauktas kitų žmonių poilsis ar darbas, būtų padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, sustabdytas eismas, sukeltas didžiulis triukšmas ar panašiai – jau pats fizinio smurto panaudojimas viešojoje vietoje kito asmens atžvilgiu savaime trikdo visuomenės rimtį ar tvarką. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad fizinio smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimo metu šalia buvo liudytojas A. Z.. Tokiu būdu įžūlus asmens elgesys (nukentėjusiojo užsipuolimas viešoje vietoje ir smūgių sudavimas jam) patvirtina V. V. veikus tiesiogine tyčia, tai yra supratus, kad ji atlieka veiksmus, numatytus BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje, ir siekus, pažeidžiant visuomenėje nusistovėjusias elgesio normas, parodyti nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką, todėl jos veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 284 str. 1 d.

Iš byloje esančios A. K. gimimo liudijimo kopijos matyti, kad nukentėjusysis yra mažametis (1 t., 24 b.l.). Tai, kad V. V. tyčiniais veiksmais jam buvo sukeltas skausmas, patvirtino pats nukentėjusysis, o taip pat specialisto išvada ir apylinkės teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas. Pagal faktines bylos aplinkybes matyti, jog V. V. suprato, kad A. K. yra mažametis. Įvertinus šias aplinkybes akivaizdu, jog V. V. tyčiniai veiksmai – skausmo sukėlimas mažamečiui A. K. – taip pat tinkamai kvalifikuoti pagal BK 140 str. 2 d.

Skirdamas bausmę V. V. apylinkės teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes ir į tai, jog ji teisiama pirmą kartą, charakterizuojama teigiamai, padarė nusikalstamas veikas, kurios įstatymo priskiriamos prie nesunkių nusikaltimų, nėra jos atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių ir kt. Naujų aplinkybių, kurių, skirdamas bausmę, apylinkės teismas neįvertino, skundą nagrinėjantis teismas nenustatė. Jų savo skunde apeliantė taip pat nenurodė. Paskyręs V. V. minimalias, BK 140 str. 2 d. ir 284 str. 1 d. sankcijose numatytas bausmes, pirmosios instancijos teismas BK 61 str. 4 d. reikalavimų nepažeidė. Subendrindamas paskirtas bausmes apylinkės teismas tinkamai taikė BK 63 str. nuostatas. Taip pat teismas pagrįstai taikė BK 75 str. nuostatas ir V. V. paskirtos galutinės subendrintos bausmės vykdymą atidėjo. Įvertinus tai teigti, kad pirmosios instancijos teismas V. V. paskyrė aiškiai per griežtą, todėl neteisingą bausmę, nėra jokio pagrindo.

Atsižvelgusi į visas šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai kvalifikavo V. V. nusikalstamas veikas ir paskyrė jai teisingą bausmę. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismo argumentų, su kuriais sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde dėstomais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Nuteistosios V. V. apeliacinį skundą atmesti.